Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusią knygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės. 2009 metais kino juosta laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą.
Cormaco McCarthy’s dešimtoji novelė ,,Kelias” ko gero labiausiai sukrečiantis ir turbūt asmeniškiausias autoriaus kūrinys. Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulį ir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletas žmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.
Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybę liaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.
Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti daug sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.
,,Kelias” daugiausiai buvo filmuojamas Pensilvanijoje, tačiau jame galima išvysti scenų, kurios nufilmuotos skirtingose Amerikos vietovėse. Kiekvienas žiūrintis šį filmą gali lengvai susitapatinti su jo tema – mes visi esame mąstę kaip atrodytų pasaulio pabaiga. ,,Kelio” kūrybinė komanda įspūdingai perduoda vienišumo, trapumo ir vilties žinutę, ją sujungiant su bandymais išgyventi poapokaliptiniame pasaulyje.
Jei kraštovaizdis mums gali priminti Tarkovskio ,,Stalkerį”, pagrindinio herojaus balsas ir prarasto rojaus vaizdai grąžina mus į Terrenco Malicko filmus, ypač ,,Mažytė raudona siaura linija”. Vienas iš nedaugelio gerumo šviesulių kyla iš reikšmingos detalės – kelių trumpalaikių atsiminimų iš vyro gyvenimo iki neaiškios katastrofos bei kelios akimirkos po jos: glostant arklį kaimiškoje idilėje ir gražus jo besilaukiančios, o dabar jau mirusios žmonos veidas. Šie prisiminimai mums leidžia susipažinti su šeima geriau, nes filme nėra daug palaikančiųjų aktorių, kurie leistų suprasti katastrofos priežastis.
Tačiau visos viltys atrodo žlugusios kai tėvas ir sūnus yra apiplėšiami ir netenka savo išteklių, tarp jų ir maisto atsargų. Tėvas moko sūnų, kaip svarbu yra ne tik pasirūpinti savimi, bet tuo pačiu ir išlikti žmogumi. Tai yra pagrindinė mintis, kurią bando perduoti filmo kūrybinė komanda.
Taip pat skaitykite: TOP 10 žmoniją įspėjančių gamtos katastrofų filmų
