Kolumbija ruošiasi spalio 2 d. referendumui, kuriame bus sprendžiama valstybės ateitis – daugiau nei pusę amžiaus besitęsiančio konflikto pabaiga. Tikimasi, kad šis referendumas pabaigs ilgiausiai Vakarų pusrutulyje trunkantį pilietinį konfliktą ir atvers naują puslapį Kolumbijos istorijoje.
Konfliktas pareikalavęs gausybės aukų
Kolumbijos vyriausybės ir Kolumbijos revoliucinių ginkluotojų pajėgų (FARC) taikos susitarimai nėra pirmieji susitarimai pasiekti tarp vyriausybės ir karinių grupuočių. Anksčiau jau baigtos derybos su M-19, Quintin Lame ginkluotu judėjimu bei Liaudies išsilaisvinimo armija (EPL), tačiau sutartis su FARC yra ypač svarbi. Tai yra įtakingiausia, ilgiausiai veikianti, didžiausia bei daugiausiai žalos padariusi Kolumbijos grupuotė. Remiantis įvairiais vertinimais, laikoma, kad per daugiau nei 50 metų trunkantį konfliktą, žuvo apie 220 000 žmonių, dar 27 000 buvo pagrobti, beveik 7 milijonai gyventojų buvo priversti palikti savo gyvenamas teritorijas. Tai ilgą laiką buvo didžiausias valstybės viduje perkeltų žmonių skaičius. Tik pastaraisiais metais pagal šį rodiklį Kolumbiją pradeda lenkti Sirija.
FARC susikūrė 1964 m., kaip atsakas į didėjančią socialinę nelygybę, skurdą, nedarbą, augančią JAV įtaką regione. Ji taip pat buvo įkvėpta Kubos revoliucijos sėkmės ir, žinoma, marksizmo idėjų, kurios tuo laikotarpiu plito visame Lotynų Amerikos regione. FARC pasisako už lygybę, žemės reformą, anti-imperializmą. Grupuotė savo veiklą finansuoja šį įvairių šaltinių – turto prievartavimo, pagrobimų, reikalaujant išpirkų. Jie kontroliuoja apie 70 proc. kokos, iš kurios gaminamas kokainas, laukų. Įvairiais vertinimais FARC metinis biudžetas siekia apie 500 milijonų JAV dolerių.
Skaičiuojama, kad šiuo metu grupuotę sudaro apie 7000 kovotojų. Dėl aktyvios 2002-2010 m. Alvaro Uribe vyriausybės ir kariuomenės kovos su sukilėliais, kuri ypač buvo remiama JAV, šis skaičius yra sumažėjęs, lyginant su praėjusiu dešimtmečiu, kai grupuotės veikloje dalyvavo virš 20 000 kovotojų.
Taikos derybos
Taikos procesą tarp FARC ir vyriausybės buvo mėginta pradėti ne kartą. 1982-1986 jį iniciavo tuometinis prezidentas Belisario Betancur, 1999-2002 m. – Andres Pastrana, tačiau visi bandymai baigėsi nesėkme ir atnaujintais dar didesnio masto kariniais veiksmais.
Tačiau šiandien panašu, kad galime kalbėti apie įvykusį lūžį. Derybų procesas, kuris prasidėjo 2012 m. Kuboje, jau duoda vaisių. 2016 m. birželio 23 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp vyriausybės ir FARC bei nutraukti abiejų pusių ginkluoti veiksmai. Paliaubų pasirašyme dalyvavo FARC lyderis Timochenko, Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon, Kubos, Čilės, Venesuelos, Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių prezidentai, Europos Sąjungos ir JAV atstovai. Tai buvo istorinis momentas, kuris sudarė sąlygas rugpjūčio 24 d. pasiekti taikos susitarimus, kurie oficialiai bus pasirašyti rugsėjo 26 d.
Buvo sutarta, kad FARC visiškai demilitarizuojasi, pasitraukia iš savo užimtų teritorijų bei sunaikina kokos laukus, atsisako narkotikų prekybos, iš kurios finansavo savo veiklą. Tie, kurie prisipažįsta nusikaltę, bus atleisti nuo kalėjimo bausmės. Ji bus pakeista viešaisiais darbais. Savo ruožtu vyriausybė įsipareigoja spręsti ekonomines ir socialines Kolumbijos problemas, įgyvendinti žemės reformą. Taip pat buvo sutarta, kad buvę FARC nariai galės dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Jiems bus leidžiama suformuoti savo politinę partiją ir dalyvauti rinkimuose.
Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, ne kartą atsidūręs aklavietėje. Tačiau abiejų pusių pastangomis, intensyviai remiant tarptautinei bendruomenei, ypač Venesuelai, Bolivijai, Kubai, JAV, Norvegijai, susitarimai buvo pasiekti.
Taikos sutartis vertinama nevienareikšmiškai
Tačiau kad būtų pasiekta galutinė taika, taikos susitarimai turi būti patvirtinti referendumu. Jiems turi pritarti bent 13 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių ir daugiau nei pusė ateisiančių balsuoti. Kol kas rezultatus prognozuoti yra gana sudėtinga. Visuomenė pasidalino į dvi apylyges stovyklas.
Vieni šią taikos sutartį sveikina kaip didžiulę pergalę ir esminį žingsnį, norint užtikrinti stabilumą Kolumbijoje. Jie pritaria, kad FARC kovotojai būtų nebaudžiami ir sutinka teisingumą paaukoti vardan saugumo. Jų teigimu, svarbiausia yra pabaigti konfliktą, užmiršti praeitį ir orientuotis į geresnę ateitį.
Kita visuomenės dalis, kuriai atstovauja ir buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe, kritikuoja susitarimus. Jie reikalauja, kad kovotojai, nusikaltę žmogiškumui, būtų nubausti ir negalėtų būti renkami į jokius politinius postus. Ši visuomenės dalis agituoja referendume balsuoti prieš.
Aišku tik viena, kad jeigu sutarimams nebus pritarta, ketverius metus trunkantis taikos procesas atsidurs labai sudėtingoje situacijoje ir taikos Kolumbijoje gali tekti laukti dar ne vienerius metus.
Kas laukia toliau?
Net jeigu referendume taikos sutarčiai bus pritarta, dar nereškia, kad saugumas ir stabilumas įsitvirtins Kolumbijoje. Pirmiausia FARC kovotojai baiminasi, kad jų formuojama politinė jėga bus persekiojama sukarintų grupuočių ir su jais bus susidorota panašiai kaip ir su 1985 m. iš sukilėlių grupuočių suformuota Patriotine sąjunga (UP), kurios daugiau nei 500 narių buvo nužudyti. Vyriausybė įsipareigojo demobilizuotiems FARC nariams užtikrinti saugumą. Bet kokiomis priemonėmis tai bus padaryta lieka neaišku.
Dar viena kliūtis sutarčiai įgyvendinti ta, kad jai pritaria ir nevisi FARC kovotojai. Dalis kovotojų teigia, kad toliau tęs kovą su vyriausybe, nes pasirašyta taikos sutartis neišspręs tų problemų, dėl kurių FARC susiformavo, t.y. socialinės nelygybės. Kovotojų, ketinančių tęsti kovą, dalis nėra didelė, tačiau nepaisant to, bent kurį laiką įtampą valstybėje jie gali kelti.
Valstybėje taip pat vis dar aktyviai veikia keletas mažesnių grupuočių, tokių kaip kairiosios pakraipos Nacionalinė išsilaisvinimo armija (ELN), susikūrusi 1964 m., bei dešiniosios pakraipos Kolumbijos jungtinė savisaugos grupuotė (AUC), kuri kovoja su kairiųjų pakraipų grupuotėmis.
Taigi apie šviesesnį rytojų Kolumbijoje kalbėti dar ankstoka. Net ir referendumu pritarus taikos sutarčiai, lieka daugybė problemų, kurias reikės išspręsti. Nepaisant to Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos, kurio reitingai yra žemiausi per visą prezidentavimo laikotarpį, jau pradeda svajoti apie Nobelio taikos premiją.
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
