Įsivaizduokite situaciją – kalėjimas, koridoriuose budi sargybiniai, kaliniai turi šiek tiek laisvo laiko. Vieni jį išnaudoja žaisdami šachmatais, kiti žaidžia kortomis. Atmosfera yra ir rami, ir šiek tiek įtempta, tai momentas, kuomet gali nutikti bet kas. Du vyrai nužvelgia vienas kitą nuo galvos iki kojų, apeina vienas kitą ratu. Staiga jie puola vienas kitam į glėbį ir pasineria į šokį, kuris yra ir subtilus, ir vyriškas bei grakštus tuo pat metu – tango.
Ši scena iš tiesų egzistuoja, tai – ištrauka iš 2012-aisiais sukurtos belgų režisieriaus Frederico Fonteyne komedijos „Tango Libre“, susišlavusios net 10 nominacijų prestižiniuose Belgijos „Magritte“ apdovanojimuose.
Šiame filme tango pagrindiniams veikėjams reiškia galimybę bent trumpam pabėgti iš savo minčių ir kūno, ko jiems itin trūksta. JC (akt. Francois Damiens) yra kalėjimo prižiūrėtojas, gyvena siaubingai nuobodų gyvenimą – jis savo laisvas dienas leidžia savo mažame butuke, jo pagrindinė taisyklė yra visada paklusti taisyklėms. Vienintelis džiaugsmo spindulys jo gyvenime – tango pamokos, kurių metu jo įsitempęs, nerangus kūnas randa šiek tiek laisvės.
Kitas veikėjas yra nė kiek ne geresnis už JC – Ferndandas (akt. Sergi Lopez) tiesiog myli savo žmoną. Myli taip, kad beprotiškai pavyduliauja ir negali pakęsti minties, kad jo žmonai patinka šokti tango su kitais vyrais. Taigi Fernandas nusprendžia pats išmokti šokti, net jeigu tuo metu ir sėdi kalėjime. Iš tiesų, kalėjimas turi net ir šiokių tokių privalumų – gretimoje kameroje sėdi argentinietis, kuris, be abejo, turėtų viską išmanyti apie tango.
Tarp šių vyrukų įsispraudžia ir Alice (akt. Anne Paulicevich) – Fernando žmona ir JC šokių partnerė, kuri taip pat simpatizuoja ir Fernando kameros draugui Dominicui (akt. Jan Hammenecker), taigi viskas filme ne taip ir jau ir paprasta. Ypatinga painiava JC nykioje kasdienybėje prasideda tada, kai istorija pavirsta į meilės keturkampį, kadangi JC, nors tai prieštarauja ir kalėjimo, ir jo paties nusistatyms taisyklėms, suvokia, kad taip pat pamilo Alice.
Bene smagiausia filmo dalis yra kuomet karštakošis Fernandas sužino, kad jo žmona šoka tango su vienu iš sargybinių, ir Fernando reakcija į tai – įkvėptas pavydo, jis pats pasiprašo šokių pamokų iš vieno iš kalinių, teigdamas, „juk visi argentiniečiai moka šokti tango!“. Tai palaipsniui veda prie itin gražiai kinematografiškai pateikto tango už grotų chaoso, į kurį įsijungia vis daugiau ir daugiau kalinių ir kalėjimo prižiūrėtojų, taip pat itin puikiai surežisuotų šokių pasirodymų.
Tai ne vienintelė filme narpliojama istorija, šalia pagrindinės, „Tango Libre“ gvildena dar kelias problemas – vienas iš filmo personažų, Alice ir Fernando sūnus, namuose randa ginklą, Fernando žmona Alice turi nuspręsti kurį vyrą ji iš tiesų myli, o JC stengiasi, kad visos šios absurdiškos situacijos neišslystų jam iš rankų ir nesibaigtų tragiškai.
Komedijiniai filmo aspektai taip pat veikia puikiai daugelyje „Tango Libre“ scenų, ypač dėka JC vaidmenį atlikusio Francois Damieno veido išraiškų. Režisierius komediją puikiai naudoja ir žiūrovui stebint, kaip kaliniai mokosi šokti, taigi 109 minučių trukmės juosta tikrai neprailgsta ir neatsibosta. Nors kai kurios filmo scenos ir atrodo nepakankamai išpildytos, tai nėra dideli trūkumai dėl kurių filmo nebūtų galima pakęsti.
Filmas „Tango Libre“ pasižymi itin puikia talentingų aktorių komanda, kuri sugeba meistriškai išpildyti savo personažus, suteikdami jiems realistiškumo. Filmo personažai savo istorijomis tarsi teigia, kad net ir kalėjime, slepiantis už kietų vyrukų fasado, šiame pasaulyje vis dar yra vietos meilei ir žmogiškumui.
Taip pat skaitykite: KINO ARCHYVAS: „Kelias’’. Kaip atrodytų pasaulio pabaiga?
