Lietuvoje po metų pertraukos vėl imama aršiai diskutuoti dėl leidimo skersti mėsinius gyvulius be apsvaiginimo.
Mėsos pramonės atstovai tikisi, jog įstatymo pataisos leis jiems įsilieti į naujas – musulmonų ir žydų rinkas, o štai gyvūnų teisių gynėjai griežtai pasisako prieš tokias pataisas – skerdimas be apsvaiginimo yra bereikalingas gyvūnų kankinimas. Iš tiesų, ritualinis skerdimas yra aktualiausias musulmonams ir žydams – jų religijos pritaria tik sąmoningo paskersto gyvulio mėsos valgymui.
Ritualinis skerdimas – kas tai?
Siekiant geriau suprasti, kas yra ritualinis skerdimas, pirmiausia reikėtų atskirti dvi kartais painiojamas sąvokas – ritualinis skerdimas ir ritualinis aukojimas. Ritualinis gyvulių aukojimas yra skirtas konkrečiam Dievui ar dievams, siekiant sulaukti malonės, nuodėmių atpirkimo ar kt. Aukojimas yra visiškai nesusijęs su mėsa, kurią galime nusipirkti parduotuvėje ar turguje – tai ne pramoninis būdas. Ritualinis skerdimas, priešingai, daugiausiai yra susijęs su mėsos pramone. Tai vienas iš skerdienos išgavimo būdų, labiausiai aktualus musulmonų ir žydų bendruomenėms. Ritualinis skerdimas pasižymi tuo, jog gyvulys prieš paskerdžiamas nebūna apsvaiginamas, todėl iki tol, kol mirtinai nukraujuoja, jis jaučia žiaurų skausmą.
„Halal“, arba košerinė mėsa
„Halal“ ir „kašer“ (liet.košerinis) yra dvi itin panašios sąvokos, tačiau naudojamos skirtingose religinėse bendruomenėse: „Halal“ – musulmonų, „kašer“ – žydų bendruomenėse. Abiejų sąvokų reikšmė – tinkamas, skirtas apibūdinti maisto produktus, arba jų apdirbimą, kurie yra leistini konkrečiai religijai.
Tiek arabų, tiek ir žydų religijos draudžia valgyti kiaulieną, o kiti gyvuliai turi būti skerdžiami pagal tam tikras taisykles: gyvulys turi būti papjaunamas greitai su labai gerai išgaląstu peiliu, taip siekiant sumažinti jo skausmus; gyvūnas turi nukraujuoti, todėl dažniausiai yra kabinamas žemyn galva; skerdimo metu turi būti paminimas Dievas, pavyzdžiui, „Dievo vardu“; skerdiku gali būti tik religingas žmogus (musulmonas, judaistas arba katalikas). Musulmonai turi ir daugiau rekomenduotinų taisyklių, kaip gyvūno paguldymas ant kairio šono, atsukant jo snukį į Ka’bos pusę, skersti gyvulius tik dienos metu, tačiau šios taisyklės nėra privalomos.
Įspėjimas! Vaizdo įrašas nerekomenduojamas vaikams ir silpnų nervų žiūrovams.
Įstatyminė bazė
Ritualinis skerdimas Lietuvoje šiuo metu uždraustas pagal „LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą“, kuriame skerdimas apibrėžtas kaip „apsvaiginto maistinio gyvūno nužudymas, nuleidžiant kraują“. Ši įstatymo pataisa įsigaliojo 2013 metų sausio 1 dieną. Panašius įstatymus yra priėmusios tik kelios Europos Sąjungos šalys, iš kurių Švedija, Norvegija, o Lenkijoje draudimas veikia tik dalinai. Daugelis ES šalių, turinčios gausias musulmonų ir žydų bendruomenes vengia uždrausti ritualinį skerdimą, pasinaudodamos ES direktyvose nurodyta išimtimi, jog gyvuliai gali būti neapsvaiginami prieš skerdžiant, jeigu mėsa bus skiriama religinėms bendruomenėms.
Kodėl apie tai kalbama dabar?
2012 metais, kuomet įstatymo pataisos draudžiančios skerdimą buvo priimtos, tokių aršių diskusijų kaip dabar nebuvo. Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje vėl galvojama grąžinti ritualinį skerdimą yra užsivėrusi Rusijos rinka. Viešojoje erdvėje daug diskutuojama, jog musulmonų ir žydų rinkos yra labai didelės ir siekia trilijonus litų, todėl ritualinio skerdimo grąžinimas leistų įsilieti į šias rinkas. Iš tiesų, šio siekio pagrindinis tikslas yra siekis eksportuoti į kitas šalis, nes Lietuvoje musulmonų ir žydų bendruomenės nėra labai didelės – 2011 metų surašymo duomenis Lietuvoje gyveno apie 2,7 tūkstančiai musulmonų ir apie tūkstantis judaizmą išpažįstančių žydų.
Argumentai prieš
Pagrindiniai argumentai prieš ritualinio skerdimo grąžinimą į Lietuvą yra tai, jog tokio skerdimo metu gyvuliai patiria nežmoniškus skausmus ir dar kurį laiką būna sąmoningi. Įvairių tyrimų metu nustatyta, kad gyvuliai gali būti sąmoningi nuo keliolikos sekundžių iki maždaug 4 minučių: avys būna sąmoningos iki pusės minutės, paukščiai iki 2-2,5 minučių, o didesni galvijai ir iki 3 – 4 minučių. Tol kol gyvulys būna sąmoningas, jis patiria didžiulius skausmus. Kuomet gyvūnas yra apsvaiginamas, jis būna nesąmoningas, tad skausmo dažniausiai ir nejaučia.
Nors, remiantis religingais musulmonais, gyvuliai turi būti skerdžiami siekiant jiems sukelti kuo mažiau skausmo, skerdimo metu šalia neturi būti kitų gyvūnų, jie negali matyti net ir galandamų peilių – realybė yra kitokia. Didelėse skerdyklose „gyvulių užkalbėti“ ir nuraminti nėra tiek laiko, tad skerdimas vyksta labiau konvejeriniu būdu – gyvulys paskerdžiamas neretai kitų gyvulių akivaizdoje, pakabinamas žemyn galva ir paliekamas mirtinai nukraujuoti.
Išvados
Pasaulyje yra praktikų, jog gyvuliai ritualiniu būdu yra skerdžiami, rodos, be didesnio skausmo (2 vaizdo įrašas), tačiau tai reikalauja itin kantraus skerdiko, daug laiko ir specialios pastato infrastruktūros (tam tikrų vienučių gyvuliui). Tačiau daugeliu atveju gyvuliai yra skerdžiami greitai, nesibodima tai daryti ir likusios bandos akivaizdoje. Tai ne tik sukelia milžiniškus skausmus skerdžiamam gyvuliui, tačiau ir psichologiškai veikia likusius bandos narius. Ar Lietuvoje bus žengiamas žingsnis atgal ir sugrąžinamas toks gyvulių skerdimo būdas sužinosime rudenį, kuomet Seimo nariai grįš į rudens sesiją, tačiau galima drąsiai teigti, jei ritualinis skerdimas bus vėl leidžiamas, gyvūnų teisių sergėtojai nesnaus.
