Kiekvienas aktyviai socialinius tinklus naudojantis žmogus nuo Ukrainos karo pradžios spėjo susipažinti su herojiškomis istorijomis apie „Kijevo vaiduoklį“, sekė dramatišką mūšį Gyvačių saloje ir matė verksmingus Rusijos karo belaisvių vaizdo įrašus, kuriuose šie skambina savo mamoms bei maldauja padėti grįžti namo. Ar tos herojiškos karo istorijos, kurias kasdien matome socialiniuose tinkluose, gali būti netikras, o kartais net ir sufabrikuotas informacinio karo produktas? Kyla klausimas, ar herojiškos karo istorijos, kurias matome socialiniuose tinkluose, yra propagandos, ar labiau moralės stiprintojos bei kokia egzistuoja jų nauda?
Praėjus kelioms dienoms nuo Rusijos karo pradžios Ukrainoje, socialinės medijos erdvėje ir spaudoje netrukus sužibo straipsnių antraštės apie pilotą, pravarde „Kijevo vaiduoklis“, kuris per penkias pirmąsias Rusijos invazijos į Ukrainą paras neva sunaikino 15 Rusijos lėktuvų. Paslaptingą slapyvardį turintis pilotas netrukus tapo pirmuoju, plačiai spaudoje aprašytu karo didvyriu. „Kijevo vaiduokliu“ pavadintas MiG-29 naikintuvo pilotas asas. Pagal skleidžiamus gandus, iki 2022 m. vasario 27 dienos šis gabus pilotas numušė apie dešimtį Rusijos lėktuvų. Jei šie gandai – teisybė, tai „Kijevo vaiduoklis“ būtų laikomas pirmu tikruoju pilotu asu po Antrojo pasaulinio karo.
Istorija apie gabųjį pilotą viena pirmųjų pasidalino oficiali Ukrainos socialinio tinklo „Twitter“ paskyra, sukūrusi jaudinantį video montažą, kuriame dramatiškos muzikos fone rodomas herojiškai tarp sprogstančių priešo lėktuvų skrendantis MiG-29 naikintuvas. Ukrainos saugumo tarnyba taip pat pasidalino šiuo montažu savo oficialioje socialinio tinklo „Telegram“ paskyroje, turinčioje daugiau nei 700 000 sekėjų. Oficialių Ukrainos socialinių tinklų paskyrų pasidalinimų apie „Kijevo vaiduoklį“ dėka, ši herojiška istorija apie vieno gabaus piloto, sudorojusio Rusijos oro pajėgas sėkmę, internete sulaukė didžiulio tarptautinio susidomėjimo.
Vadinamojo „Kijevo vaiduoklio“ vaizdo įrašai socialiniame tinkle „Twitter“ sulaukė daugiau nei 9,3 mln. peržiūrų, o „Facebook“ platformoje – net 717 mln. Tuo tarpu „Youtube“ įrašai, vaizduojantys šį herojišką kovotoją, per kelias dienas surinko apie 6,5 mln. peržiūrų, o tarp jaunimo populiariame socialiniame tinkle „Tik Tok“ „Kijevo vaiduoklio“ vaizdo įrašai su grotažyme #ghostofkyiv pasiekė net 200 mln. vartotojų.
Nepaisant „Kijevo vaiduoklio“ populiarumo socialiniuose tinkluose, iškyla viena problema: ši istorija gali būti mitas. Nors šiuo metu mums pasiekiami tam tikri pranešimai apie ukrainiečių numuštus Rusijos lėktuvus, bet informacijos, siejančios juos su vienu konkrečiu pilotu, paprasčiausiai nėra.
Abejonių kelia ir tai, kad vienas pirmųjų įrašų apie „Kijevo vaiduoklį“, kuriuo oficialios Ukrainos paskyros pasidalino socialiniame tinkle „Twitter“ buvo vaizdo įrašas iš neva kovinio skrydžio pratybų, kurį iš pradžių įkėlė neidentifikuotas „Youtube“ vartotojas, turintis vos 3000 prenumeratorių, tad turėtume kritiškai vertinti įrašu pasidalinusio šaltinio medžiagą. Vėliau buvo paskelbta fotografija, tariamai patvirtinanti „Kijevo vaiduoklio“ egzistavimą, kuria pasidalino buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, bet netrukus paaiškėjo, kad tai – 2019 metais paskelbto Ukrainos gynybos ministerijos „Twitter“ įrašo fotografija, niekaip nesusijusi su šių dienų herojumi.
Įdomu tai, kad kai faktus tikrinanti internetinė svetainė „Snopes“ paskelbė straipsnį, kuriame paneigė anksčiau aprašyto vaizdo įrašo apie „Kijevo vaiduoklį“ autentiškumą, kai kurie socialinių tinklų vartotojai pradėjo piktintis.
„Kodėl negalime leisti žmonėms patikėti kai kuriais dalykais??“, – klausė vienas „Twitter“ vartotojas. „Jei rusai tuo tiki, tai yra gerai, nes tai jiems kelia baimę. Jeigu ukrainiečiai tuo tiki – tai jiems suteikia vilties“, – filosofavo kitas vartotojas.
Analizuojant „Kijevo vaiduoklio“ herojišką istoriją ir jos žaibišką plitimą socialiniuose tinkluose, galima susidaryti įspūdį, kad Ukrainos informacinio karo frontas savo oficialių socialinių paskyrų dėka kartais skleidė abejotino tikrumo įkvepiančias istorijas, anekdotus apie rusų karių menką pasiruošimą bei netgi dalinosi klaidinga informacija, kuri vėliau pasitvirtino esanti dezinformacija, pasiklydusi tarp faktų ir mitų.
Kita vertus, Ukrainos oficialiųjų socialinių tinklų paskyrų skleidžiami teiginiai nei iš tolo neprilygsta Rusijos dezinformacijos mechanizmui, kuris karinį, prievartos kupiną įsiveržimą į Ukrainą sąmoningai vadina „specialiąja operacija“.
Prieš prasidedant invazijai į Ukrainą, Rusija melagingai tvirtino, kad ji nepradeda karo, o tik reaguoja į Ukrainos agresiją ir siekia išlaisvinti piliečius nuo fašistų ir neonacių. Taip pat nuo karo pradžios Rusija nepagrįstai tvirtino, kad ukrainiečiai patys sprogdina savo ligonines, žudo civilius, tad prieš šias propagandines istorijas Ukrainos herojiškų mitų skleidimas atrodo itin nekaltai.
Diskusija apie tai, kaip derėtų elgtis su publikuojamu melagingu ir jokiais faktais nepagrįstu turiniu karo metu, kuris gali padaryti tiesioginę žalą žmonėms yra neabejotinai aktuali.
Užuot taikiusis į tarptautinius karo stebėtojus savo emocingais raginimais, Rusija sutelkė dėmesį į savo šalies gyventojų populiaciją tam, kad gautų paramą mūšiui tęsti. Kadangi Rusija, klausydama prezidento V. Putino įsakymų, karinį konfliktą vis dar vadina „specialiąja operacija“, valstybiniams šalies transliuotojams belieka bandyti kalbėti apie karą, kuris tarsi nevyksta. Kurdama dezinformaciją savo šalies gyventojams Rusija susiduria ir su kitais sunkumais, mat ji, priešingai negu Ukraina, negali viešai transliuoti mitinių pasakojimų apie savo karo herojus ir jų pasiekimus, nes taip pripažintų vykstančio karo faktą.
Pasak ekspertų, įkvepiančios istorijos ir mitai, kuriuose aprašoma Ukrainos piliečių narsa ar priešingai – Rusijos karių žiaurumas, yra labai svarbūs šalies informacinio karo planui ir yra tarsi karo doktrinos dalis, kuomet vertinami ne tik individualūs susirėmimai, bet ir apeliuojama į piliečių bei tarptautinių stebėtojų širdį, jausmus ir kitas strategines vietas. Šiuo nelengvu laikotarpiu platinamos Ukrainos didvyrių istorijos tampa ypač svarbios, nes jų dėka išlaikoma pozityvi ukrainiečių dvasia ir pasaulinė finansinė parama karui.
Galima daryti išvadą, kad Ukrainos pastangos skleisti savo stiprias, kartais perdėto herojiškumo pilnas žinutes ir „Kijevo vaiduoklio“ istorijas, palieka vis mažiau tarptautinės erdvės Rusijos propagandai, taip neleidžiant šiai dominuoti informaciniame kare.
