Labai apmaudu man dėl to, kad pačią teisingiausią mintį per visą nepriklausomybės laikotarpį pasakiau ne aš, o tokia Giedrė Kazlauskaitė, garsiai pareiškusi apie tai, kad tikrasis Lietuvos elitas yra būtent mokytojai.
Galbūt reikėtų tik patikslinti, kad kalbame apie mano metų, kaip sakoma, jau pagyvenusius, mačiusius šilto ir šalto mokytojus, nes jaunasis mokytojas, dabar į mokyklą ateinantis dirbti žmogus, iš principo yra kitokio kirpimo, nors dar gyvenimo iki galo ir neišgrynintas personažas, – čia būna visko, net tragikomiškų saviraiškos nutikimų.
Toks kokybinis virsmas be jokios abejonės yra susijęs su neįtikėtinai sumenkusiu pastaraisiais metais mokytojo profesijos prestižu.
Ypač gerą žodį netvoroju tarti apie lituanistes. Norėčiau būti Dievu tik dėl to, jog galėčiau išbučiuoti visas lituanistes (vyrų lituanistų gi nebūna), apipilti jas turtais, dovanoti laimę. Tik dėl to!
Pats bendrojo lavinimo mokyklą baigiau sovietiniais laikais. Dėl susiklosčiusių aplinkybių yra tekę keisti mokyklas, kraustytis iš vienos į kitą. Taigi anais laikais likimas lėmė susitikti su skirtingo rango ir profilio mokyklose dirbančiais skirtingo charakterio ir pažiūrų mokytojai, tačiau per vienuoliką metų negirdėjau nė vieno žodelyčio nė iš vieno mokytojo lūpų, užtariančio sovietinį režimą. Buvo visiškai priešingai, mano sutikti vaikystėje ir paauglystėje mokytojai užuominomis, o kartais ir atviru tekstu bylojo pavojingą tiesą, atsargiai ar nelabai išsakydavo savo ilgesį nepriklausomai Lietuvai.
Visai kitas vaizdelis atsivėrė, kai įstojau į universitetą, čia sutikau tokių uolių komunistinės ideologijos karių, kad prisiminus oda šiurpsta net dabar.
Taigi jau tada buvo galimybė bent apgraibomis suvokti tai, kokia gali būti karjeros kaina. Vaikystėje mano sutikto mokytojai buvo Mokytojai iš didžiosios raidės galbūt dar ir dėl to, jog tai buvo žmonės nenutolę nuo žemės, gyvenimo, kitų žmonių.
Tą patį galiu pasakyti kiek šiurkščiau, – per savo gyvenimą sutikęs aibę mokytojų, ne su vienu šios profesijos žmogumi bičiuliaudamasis, neturėjau progos nė vieno iš jų bent mintyse pavadinti debilu, kai savo ruožtu, nedidelė čia paslaptis, tokių tarp akademikų – gyvas velnias.
Niekam neprilygstamas potyris yra matyti švenčiančius mokytojus, dalyvauti jų šventiniuose susibūrimuose, pokyliuose, kai griežtos mokytojos kažkiek atsipalaiduoja, tampa žaibuojančios gražiomis akimis kvatoklėmis. Tačiau net ir koketavimas čia subtilus, skirtas geros nuotaikos padauginimui, vardan žaismės.
Iš tiesų, niekur kitur nėra tekę matyti ir girdėti taip aukštai trykštančio sąmojo fontano kaip tais atvejais. Dar ir dabar jaučiu kokybiško bendravimo, patiriant tai, kas yra šventė tikrąja to žodžio reikšme, skonį. Joks turtuolis to negalėtų nusipirkti nė už milijoną dolerių.
Nesakykite, – esu dalyvavęs taip pat ir keliuose verslininkų baliukuose. Dabar prisipažinsiu kaip koks A.Užkalnio straipsnių antiherojus (nes toks ir esu) – buvo kraupiai nyku. Sakote, kad tai visiškai subjektyvus įspūdis. Tačiau tąkart, o ir vėliau sutikti verslininkai paprastai bodisi vienas kitu nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei pats čia deklaravau. Nenorėčiau būti verslininku, mama, tikrai nenorėčiau.
Štai neseniai politiniam Lietuvos elitui pradėjo vadovauti prie Seimo vairo stojusi L.Graužinienė. Dėl palyginimo pasakysiu, kad mokytojai, kuriuos turėjau garbę pažinti ar dabar pažįstų, tikrai nesutiktų dirbti mokykloje, kurios direktoriumi taptų V.Uspaskich parankinis ar parankinė.
