Pirmoji „Kauno žiniose“ paskelbta „Kino pavasario“ filmų apžvalga sudaryta vien iš „Meistrų“ programos. Antrasis žymiausių filmų rinkinys sudarytas tortą puošiančių vyšnių principu – iš visų festivalio programų išrinkome kūrinius, kurie iš bendro konteksto išsiskiria savo kitoniškumu. Tai gali būti retai filmuose tyrinėjama tema ar problema arba į įprastus rėmus netelpantys veikėjai,
Į naująjį topą pateko net du Rumunijoje sukurti filmai, o ši šalis vis dar traukia viso pasaulio kino festivalių dėmesį, nes po ilgo sąstingio Rumunijoje dar tebevyksta labai pozityvūs ir ne tik Rytų Europai aktualūs procesai. Norėjome atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos šiems laikams nebūdingus eksperimentus su filmo trukme (214 min. trunkantis „Kenkenas ir ateiviai“ arba 173 min. trukmės „Mūsų laikas“) arba jau seniai iš didžiojo kino išnykusiu 16 mm. pločio kino juostos formatu (Kanados režisieriaus Deniso Côté „Vaiduoklių miestelio antologija“). Nepamirškime ir mūsų didžiosios kaimynės Rusijos, kurioje kasmet pasirodo vis daugiau kino kūrinių, kurių autoriai ignoruoja kaip niekad stiprios politinės konjunktūros reikalavimus ir kaip įmanydami stengiasi pabėgti nuo „socialistinio realizmo“ į probleminio, filosofinio ir autorinio kino lankas.
ANGELAI, ATEIVIAI, BARBARAI IR LUNATIKAI:
10. „ANGELAS“
Pagrindinis šio filmo herojus iš tikrųjų yra panašus į angelą – tokį, kokius paprastai mėgsta vaizduoti plačiosioms masėms skirti leidiniai. Aštuntajame dešimtmetyje jaunas argentinietis Karlosas Robledo Pučas buvo tikra bulvarinės (ir ne tik) spaudos žvaigždė: jo nuotraukos mirgėjo ne tik Argentinos laikraščiuose bei žurnaluose, nors jis buvo ne futbolininkas, ne mokslo genijus, dainininkas ar populiarus kino aktorius. Karlosas Robledo Pučas buvo garsus serijinis žudikas, dėl savo grožio pramintas Mirties angelu. Kai 1972 m. jis pagaliau buvo suimtas, šio dvidešimtmečio maniako sąžinę turėjo slėgti vienuolika žmogžudysčių, daugelis įvykdytų apiplėšimų, du žmonių pagrobimai, vienas išžaginimas – ir tai dar toli gražu ne visas jo kriminalinių „nuotykių“ sąrašas, iki šiol vadinamas rekordiniu Argentinos istorijoje. Rekordinė buvo ir jo įkalinimo trukmė: už grotų jis praleido jau beveik 50 metų. Nusikaltėlio izoliavimo nuo visuomenės trukmė buvo parinkta tokia, kad maniakas negalėtų išeiti į laisvę anksčiau, negu numirs visų jo aukų tėvai.
Jokių sąžinės priekaištų vyrukas niekada nejautė, užtai retsykiai kreipė su malonės prašymu arba grasino nužudyti Argentinos prezidentą, o prieš kelerius metus išreiškė pageidavimą, kad filmą apie jį sukurtų Quentinas Tarantino, o pagrindinį vaidmenį suvaidintų Leonardo DiCaprio. Tarantino ir DiCaprio savo naujausiam filmui pasirinko kito serijinio žudiko – Charleso Mansono – istoriją (jųdviejų filmą „Kartą Holivude“ turėtume pamatyti rugpjūtį), o „Angelą“ prodiusavo ispanai broliai Agustínas bei Pedro Almodóvarai.
Jei „Angelo“ (El ángel) režisierius Luisas Ortega būtų labiau orientavęsis į savo garsiųjų prodiuserių kūrybą, filmas galėtų būti gerokai gilesnis ir spalvingesnis. Juolab kad filme skamba mintis, kad jaunasis Karlitas buvo savotiškas menininkas. Bet ši siaubingas asociacijas su Larso von Triero trileriu „Namas, kurį pastatė Džekas“ kelianti mintis neišplėtota.
9. „KENKENAS IR ATEIVIAI“
Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont‘o asmenyje puikiai sugyvena du visiškai skirtingi menininkai. Vienas ištikimas hiperrealistiniam gyvenimo vaizdavimui („Jėzaus gyvenimas“, „Žmoniškumas“, „Flandrija“), kitas kuria beprotiškai juokingas komedijas („Seklieji vandenys“) ir istorijas apie sumanų berniuką Kenkeną. Pirmąją šios fantastinės epopėjos komediją „Mažylis Kenkenas“ matėme anksčiau. O dabar galime pasižiūrėti „Kenkeną ir ateivius“ (Coincoin et les z’inhumains).
Kenkenas jau užaugo, dabar jį vadina Kuonkonu. Kartu su vaikystės draugu, pravarde Dičkis, jis kiauras dienas trainiojasi po Opalo pakrantę ir dalyvauja Nacionalistų partijos susirinkimuose. Tuo tarpu kapitonas Van der Veidenas ir jo ištikima dešinioji ranka Karpentjė automobiliu skrodžia besiblaškančių imigrantų pilną regioną.
Vieną dieną ant vietinių gyventojų iš dangaus pradeda kristi keista juoda magma, o jos paliesti ima gimdyti savo antrininkus. Filmo herojai imasi tirti šį „nežmonišką“ fenomeną.
Gera komedija privalo ne tik juokinti, bet ir priverčia žiūrovą suvokti, kokie buvo autorių motyvai bei tikslai. Bruno Dumont‘as poteksčių meną įvaldęs puikiai. Nes, anot „Kino pavasario“ koordinatorės Agnės Račaitytės, „iki ašarų prisijuokęs staiga supranti, kad ką tik matei pačią tiksliausią šiuolaikinės Europos metaforą.“
8. „KAFARNAUMAS“
Specialiuoju žiuri prizu pernai Kanų kino festivalyje apdovanotas režisierės Nadine Labaki filmas susilaukė ne tik visuotinio dėmesio, bet ir beveik 15 minučių trukusių aplodismentų. Tokia reakcija suprantama – ko gero, kine dar neteko matyti istorijos, kurioje paauglys ryžtasi paduoti savo tėvus į teismą už tai, kad šie suteikė jam gyvybę.
Pagrindinis „Kafarnaumo“ (Capharnaüm) veikėjas Zeinas kažkuo panašus į argentinietį Karlosą Robledo Pučą: abu kriminalinę veiklą pradėjo labai anksti. Zeinui buvo vos dvylika, kai už žmogžudystę jis penkeriems metams atsidūrė už grotų. Jis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dar dešimt broliukų bei sesučių, todėl apie mokslus nebuvo galima net svajoti – reikėjo padėti tėvams platinti narkotikus. Berniukas turėjo dar vieną svajonę – pabėgti su sesute Sahar į Švediją, bet šie planai žlugo, kai tėvai mergaitę pardavė krautuvėlės savininkui. Tada Zeinas pabėgo iš namų ir pradėjo savo išgyvenimo odisėją Jordanijos gatvėse.
7. „MAN NESVARBU, JEI Į ISTORIJĄ ĮEISIME KAIP BARBARAI“
Daugiau nei prieš dešimtmetį prasidėjo Rumunijos kino renesanso epocha, kai kasmet tarptautiniuose kino festivaliuose triumfavo tokie filmai, kaip „Pono Lazaresku mirtis“ (2005 m., rež. Cristi Puiu), „12.08: į rytus nuo Bukarešto“ (2006 m., rež. Corneliu Porumboiu), „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (2007 m., rež. Cristianas Mungiu) ir kiti. Visi jie įrodė, kad iš ilgai trukusio socialistinės diktatūros letargo prabudusios šalies jauni menininkai nori ir moka kelti aktualias ne tik savo regiono žmonėms problemas. Režisierius Radu Jude filme „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (Îmi este indiferent daca în istorie vom intra ca barbari) sumaniai tiesia tiltus tarp dabarties ir praeities.
„Man nerūpi, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ – taip savo politinę poziciją 1941 m. Ministrų kabineto nariams išreiškė anuometinis Rumunijos diktatorius maršalas Antonescu, paskelbęs etninio valymo Rytų fronte pradžią. O jau šiais laikais jauna menininkė Mariana sugalvojo Bukarešto aikštėje atkurti 1941 m. įvykius. Remdamasi išsamiu tyrimu ji tikisi sukurti įtaigią inscenizaciją, kuri pažadins miestiečių istorinę sąmonę.
Viena skaudžiausių istorinės praeities pagimdytų psichologinių traumų – Holokaustas. Rumunams ši tragedija susijusi su žydų naikinimu Odesoje ir kitose per karą okupuotose teritorijose. Mariana įsitikinusi, kad geriausias vaistas nuo negyjančių žaizdų – tiesa. Tačiau kiekviename žingsnyje taurius ketinimus turinti mergina susiduria su opozicija ir atviru pasipriešinimu. Net inscenizacijoje dalyvaujantys aktoriai ir projekto finansuotojai siūlo nesureikšminti rumunų įvykdyto genocido. Juk jo apraiškų būta daugelyje šalių. Argi rumunai – patys didžiausi piktadariai? Nereikia kompleksuoti – visa Europa tuomet buvo persunkta antisemitinių nuotaikų: rumunai tik prisijungė prie bendro choro, kad taip pat galėtų vadintis europiečiais.
Nuo panašių filme skambančių „argumentų“ per nugarą eina šiurpai. Vadinasi, barbarų epocha tikrai dar nepasibaigė.
6. „MŪSŲ LAIKAS“
Keturi šių laikų garsiausi Meksikos kino režisieriai pastaruoju metu laimi prestižiškiausius apdovanojimus, kokius tik galima įsivaizduoti. Alfonso Cuarónas šiemet už „Romą“ pelnė net tris „Oskarus“, Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ pernai pelnė keturis „Oskarus“ ir keturis prizus Venecijos kino festivalyje, Alejandro G. Iñárritu „Žmogų-paukštis“ 2015-aisiais taip pat pelnė keturis „Oskarus“, o jų kolega Carlosas Reygadas pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Po tamsos – šviesa“ (2012 m.) Kanuose. Naujausias jo filmas „Mūsų laikas“ (Nuestro tiempo) pernai Venecijoje varžėsi dėl „Auksinio liūto“.
Šio režisieriaus kūrybiniam braižui būdingas pasinėrimas į transcendentinės meditacijos atmosferą, kai ignoruojama vaidybinio kino fabula, pagrindinį dėmesį koncentruojant į nedidelę grupelę žmonių, gyvenančią uždaroje aplinkoje arba atokioje gamtoje. „Tylioje šviesoje“ (2007 m.) tai buvo nedidelė religinė menonitų bendruomenė, filme „Po tamsos – šviesa“ – gūdi Meksikos provincija, o filme „Mūsų laikas“ laikas lėtai slenka atokioje Meksikos rančoje, kurioje šeima augina kovinius bulius koridai. Estera prižiūri visą ūkį, o jos vyras Chuanas (jį suvaidino pats režisierius), pripažintas poetas, augina galvijus. Du jaunėliai vaikai kasdien važinėja į mokyklą, o vyresnysis studijuoja. Sutuoktinių idilė suardoma tuomet, kai Estera susižavi žirgų dresuotoju Filu. Šeimyninės neištikimybės tema tampa emociniu filmo kamertonu. Bet nesitikėkime tradicinės melodramos.
5. „NELIESK MANĘS“
Dar vienas Rumunijoje, bendradarbiaujant su Vokietijos, Prancūzijos, Čekijos bei Bulgarijos kinematografininkais sukurtas filmas iškart po premjeros Berlyno kino festivalyje, kur buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“, padalino publiką į dvi stovyklas – tuos, kurie juo pasišlykštėjo, ir tuos, kurie teigė, kad jis pakeitė jų gyvenimą.
Filmas skirtas labai intymiems pojūčiams, su kuriais gyvenime susiduria švelnumo trokštantys, tačiau fizinių kontaktų bijantys žmonės. Tokia yra ir penkiasdešimtmetė Laura, kuri retsykiais iš intymių paslaugų tarnybų išsikviečia jaunuolius, kad galėtų stebėti, kaip jie nusirenginėja, maudosi duše, o paskui masturbuojasi jos lovoje. Apie tokio seanso metu patirtus pajučius Laura pasakoja dokumentinio kino kūrėjai (ją suvaidino pati režisierė Adina Pintilie).
Filmas „Neliesk manęs“ (Touch Me Not) balansuoja ant vaidybinio ir dokumentinio kino ribos, kuri dažnai tampa visai nepastebima. Kino kamera visur lydi Laurą – į ligoninę, kurioje moteris lanko savo tėvą ir stebi fizinę negalę praradusių pacientų kūnus arba į uždarą klubą, kurio nariai dalyvauja mazochistiniuose eksperimentuose.
Pamažu į kino kameros akiratį patenka kiti filmo personažai – transseksualė Hana ar raumenų atrofijos paveiktas Kristianas. Drauge su jais žiūrovas išgyvena emocinės kelionės jaudulį, kai ilgėdamiesi intymumo ir kartu jo bijodami herojai stengiasi peržengti nusistovėjusius įpročius, savisaugos mechanizmus bei tabu, kad geriau pažintų savo kūną ir pagaliau taptų laisvi.
4. „NEPAŽADINKIT SAINT LAURENT’O“
Beveik vienu metu savo ekranuose pamatėme du prancūzų vaidybinius filmus, skirtus garsiajam „aukštosios mados“ lyderiui. Biografinėje dramoje „Yves Saint Laurent‘as“ (2014 m., rež. Jalilas Lespertas) pagrindinį vaidmenį suvaidino teatro Comédie-Française trupės narys Pierre‘as Niney. Filmo fabula prasideda 1957 m., kai 21-erių metų rūbų dizaineris tapo pagrindinių mados namų Dior drabužių kūrėju.
Kitoje biografinėje dramoje „Saint Laurent‘as“ (2014 m., rež. Bertrandas Bonello) madų diktatorių vaidina net du aktoriai – Gaspard‘as Ullielis (jaunystėje) ir Luchino Visconti šedevrų žvaigždė Helmutas Bergeris. Tai greičiau nostalgiškas koliažas apie septintąjį dešimtmetį, bandymas įprasminti prarastojo laiko ženklus melancholiška nuotaika, homoseksualinės laisvės ženklais, šventinio maskarado dvasia, pagaliau, kičo nevengiančiais bandymais suderinti visiškai skirtingus elementus, panašiai kaip pats Y. Saint Laurent‘as savo kuriamuose apdaruose chuliganiškai jungė Maroko temas su rusiškais motyvais.
Šiemet „Kino pavasario programoje „Festivalių favoritai“ pamatysime dokumentinį filmą „Nepažadinkit Saint Laurent’o“ (Célébration, 2018 m., rež. Olivier Meyrou), kuriame mados ikona parodoma labai originalioje šviesoje. Garsi prancūzų rašytoja ir filmų kūrėja Marguerite Duras dizainerį Yves’ą Saint Laurent’ą yra pavadinusi lunatiku. Toks jis ir vaizduojamas šiame filme – tarsi vaikštantis per miegus. Autoriai sukoncentruoja pagrindinį dėmesį į paskutinį „aukštosios mados“ klasiko gyvenimo laikotarpį ir anuometinę jo savijautą. Tada legendinis mados kūrėjas atrodė esąs itin trapus, tylus, liūdnas, kartais dar netikėtai paatviraujantis apie sėkmę ir jos nulemtą tragizmą.
3. „VAIDUOKLIŲ MIESTELIO ANTOLOGIJA“
Tai dar vienas „šviežiausių“ filmų, atvykstantis į Lietuvą po vasarį pasibaigusio Berlyno kino festivalio. Nors prizų filmas Berlyne negavo, bet kino kritikai jį pavadino vienu originaliausių konkursinės programos filmu. Kanados režisierius Denis Côté mėgsta intrigas ir dažnai elgiasi ne pagal taisykles. Negana to, kad naujojo filmo siužetas yra labai painus (retas kritikas Berlyne recenzuodamas „Vaiduoklių miestelio antologiją“ (Répertoire des villes disparues) nepalygino jo su „Twin Peaksu“), bet ir jo formatas – jau seniai pamiršta 16 mm. pločio mėgėjiško kino juosta.
Mažame Kvebeko kaime, kuriame gyvena vos 215 žmonių, avarijoje žūsta jaunuolis Simonas. Miestelėnai priblokšti ir apie nelaimės aplinkybės kalba nenoriai. Neaišku, kas tai buvo – tragiška avarija slidžiame kelyje ar sąmoninga savižudybė? Tačiau atsakymų sužinoti nebus lemta, nes netrukus gedulo ir rūko apimtoje vietovėje pasirodo keisti nepažįstamieji: vieni tarsi statulos stovi pusnyse, kiti – neūžaugos su veidus dengiančiomis šiurpiomis kaukėmis – laksto laukuose. Kas jie tokie, iš kur atvyko ir kokie jų tikslai?
Režisieriui Denisui Côté patinka netikėti skirtingų pasaulių susidūrimai ir mistiką. Tai žinome iš ankstesnių jo filmų „Vikė ir Flo pamatė lokį“ (2013 m.) bei „Borisas be Beatričės“ (2016 m.). „Vaiduoklių miestelio antologija“ yra naujausias režisieriaus savamokslio rebusas, kurį galima traktuoti kaip mistinį trilerį, metaforišką istoriją apie gyvųjų bei mirusiųjų kontaktus, o galima šiame filme pamatyti nostalgišką requiem mirštančiai provincijai.
2. „ŽEMĖ PO MANO KOJOMIS“
Šis Austrijoje sukurtas filmas į „Kino pavasario“ programą „Festivalių favoritai“ atkeliauja tiesiai iš Berlyno kino festivalio. Jį Lietuvoje žada pristatyti scenarijaus autorė ir režisierė Marie Kreutzer.
Kiekvienam yra pažįstamas jausmas, kai po mūsų kojomis susvyruoja žemė, kad ir kaip tvirtai ant jos stovėtume. Prie trisdešimtmečio slenksčio artėjanti Lola taip pat skaudžiai patyrė šią būseną. Ji yra sėkminga verslo konsultantė, užtikrintai kylanti karjeros laiptais. Moteriai įprasta dirbti viršvalandžius, vakarieniauti su klientais, dažnai skraidyti verslo reikalais ir nakvoti steriliuose viešbučių kambariuose. Tokia pat sterili ir jos buities aplinka, panaši į paveikslėlius iš madingų katalogų, o visą susikaupusią neigiamą energiją Lola stengiasi išlieti kartu su prakaitu ant mechaninio bėgimo takelio. Gyvenime ji vadovaujasi taisyklėmis, kurių išmoko darbe. Tačiau kai moteris sužino, kad jos sesuo Konė jau ne pirmą kartą bandė pakelti prieš save ranką, sėkmingas ir kruopščiai sudėliotas jos gyvenimas ima slysti iš po kojų.
Filmas tarsi pratęsia prieš dvejus metus plačiai nuskambėjusią dramą „Tonis Erdmanas“, kurioje taip pat buvo diagnozuoti tie patys šiuolaikiniuose ofisuose dirbančius žmones tykantys korporatyviniai pavojai – amžina psichologinė įtampa, privaloma sėkmės išraiška veide, seniai tapusi įprastine kauke, ir niekuomet neapleidžianti baimė ką nors padaryti ne taip. Nenuostabu, kad tokia įtampa gali sprogti nuo bet kokio psichologinio detonatoriaus.
1. „ŽMOGUS, KURIS VISUS NUSTEBINO“
Dabartinis Rusijos kinas dabar plėtojamas dviem kryptimis, kurios vargu ar gali susikirsti. Vienus filmus uoliai remia Kultūros ministerija, negailinti lėšų nacionalinį pasididžiavimą skatinantiems patriotiniams kūriniams (nesvarbu, kokia būtų tema – sporto pergalės ar vis dar aktualios II pasaulinio karo istorijos). Kitame poliuje rikiuojasi visai kitoks kinas, kurio autoriai išdrįsta nepaklusti pagrindinei „partinei linijai“ ir stengiasi apnuoginti už šventinio fasado slypinčias problemas. Neretai tokių filmų autoriams tenka prisiminti sovietmečiu menininkams padėjusią Ezopo kalbą.
Režisierės Natalijos Merkulovos drama „Žmogus, kuris visus nustebino“ (Человек, который удивил всех) yra pasakos skraiste apsigobusi gili filosofinė parabolė apie gyvenimą ir mirtį. Nuo antikos laikų buvo kuriami pasakojimai apie žmonių bandymus pergudrauti likimą arba apgauti pačią mirtį. Filmų kūrėjai šios temos taip pat neignoravo, pakanka prisiminti reikšmingais kinematografinio pasaulio šedevrais tapusius filmus „Pavargusi mirtis“ (1921 m., rež. Fritzas Langas), „Orfėjas“ (1949 m., rež. Jeanas Cocteau) ar „Septintasis antspaudas“ (1957 m., rež. Ingmaras Bergmanas).
Natalijos Merkulovos filmo herojus – miškininkas Jegoras (akt. Jevgenijus Cyganovas) – gyvena Sibiro taigoje. Jis su žmona laukia antrojo vaikelio, yra gerbiamas kaimelio gyventojų. Tačiau vieną dieną sužino, kad serga vėžiu – gyventi liko vos du mėnesiai. Vyro negali išgelbėti nei Vakarų medicina, nei šamanės magija. Bet vienas šamanės patarimas vyrui patiko: „Jei mirtis atėjo pasiimti antino, jam reikia apsimesti antimi, kad mirtis pasišalintų nieko nepešusi“. Praradęs bet kokią viltį, Jegoras griebiasi neįprasto ir aplinkinius šokiruojančio būdo kovoti su liga – jis prisiima moters tapatybę.
Taip pat skaitykite: TOP 10 festivalio „KINO PAVASARIS“ filmų (I)
