TOP 10 festivalio „KINO PAVASARIS“ filmų (I)

Paskelbė: Data: 2019-03-16 09:11

Spausdinti | Komentarai

Kad pagaliau baigėsi žiema, galima suprasti ne tik iš ilgėjančių dienų, vis švelniau veidus glostančių saulės spindulių, bet ir iš dar vieno šiam metų laikui būdingo bruožo – prasideda tradicinis festivalis „Kino pavasaris“.

Jau 24-ąjį kartą vykstantis didžiojo ekrano šedevrų paradas siūlo Lietuvos žiūrovams solidžią atsvarą Holivudo komercinei produkcijai. Per keletą pastarųjų metų „Kino pavasaris“ praplėtė šalių dalyvių skaičių, o filmų geografija nusidriekė net iki Afrikos, Kinijos ir tolimosios Australijos. Festivalis turi savo tradicijas ir net yra įtrauktas į tarptautinio Kanų kino festivalio oficialų katalogą.

„Kino pavasaris“ jau neapsiriboja vien filmų rodymu. Vis dažniau festivalio dienomis vyksta susitikimai su filmų kūrėjais ir organizuojami pripažintų specialistų seminarai kine dirbantiems žmonėms.

Šiemet festivalio programose – net 168 filmai – filmai, įvertinti svarbiausiuose pasaulio festivaliuose (programa „Kino festivalių favoritai“), didelio rezonanso susilaukę kontraversiški filmai, pasaulyje pripažintų meistrų kūriniai (programa „Meistrai“), talentingų debiutantų kūryba (programa „Europos debiutų konkursas“), kritikų rekomendacijos („Kritikų pasirinkimas“), malonūs siurprizai (programa „Metų atradimai“), prancūzų režisierės Claire Denis filmų retrospektyva.

Kadangi visų filmų neįmanoma pasižiūrėti net ir kino kritikams, siūlome mūsų skaitytojams kelis rinkinius filmų, kuriuos negalima praleisti. Pirmasis filmų rinkinys iš programos „Meistrai“.

MEISTRŲ DEŠIMTUKAS

10. „BALČIAUSI YRA PELENAI“

Kinijos režisierius Jia Zhangke yra tikras tarptautinių kino festivalių favoritas: 2008-aisiais jo „Natiurmortas“ Venecijoje buvo apdovanotas Auksiniu liūtu, 2013-aisiais Kanuose „Nuodėmės prisilietimas“ pelnė prizą už geriausią scenarijų, o trijų dalių šiuolaikinės Kinijos problemų panorama (XX a. pabaigos ekonominio bumas, vakarietiškų standartų ir tradicinių vertybių konfrontacija, emigracijos vargai), atsispindėjusi dramoje „Kalnai gali pasislinkti“ (2015 m.) susilaukė daug gerbėjų ir Lietuvoje.

Naujausias režisieriaus darbas „Balčiausi yra pelenai“ (Jiang hu er nü) taip pat yra trijų dalių istorija apie meilę, išdavystę ir ištikimybę. Tik šį kartą kontrastingos aistros plėtojasi Kinijos nusikalstamų grupuočių pasaulyje. O siužeto varomoji jėga yra romantinė meilės istorija. Mergina Ksiao yra įsimylėjusi vietinį gangsterį Biną. Kai konkurentai nužudo gaujos vadą, Binas užima jo vietą. Įsimylėjėliai jau planuoja nuostabios ateities planus, bet juos perbraukia žiauri realybė: kai gatvėje pasikėsinama į Bino gyvybę, Ksiao panaudoja ginklą ir vaikiną išgelbėja. Bet pagal Kinijos įstatymus už ginklo laikymą mergina įkalinama penkeriems metams. Atlikusi bausmę ji leidžiasi ieškoti mylimojo. Bet per penkerius metus situacija smarkiai pasikeitė – šalies ekonomika suklestėjo, banditai legalizavosi ir dabar vaidina padorius verslininkus. O Binas po metus trukusio įkalinimo išvažiavo į kitą miestą, kur dabar turi naujus namus ir naują šeimą.

Filmo pavadinimą nulėmė viena filmo scena, kurioje Ksiao pasakė: „Vulkaniniai pelenai yra grynos baltos spalvos. Tai, kas dega tokioje aukštoje temperatūroje, turi išlikti švarus“. Ar ši mintis tinka apibrėžti ir žmonių jausmus?

9. „DEGANTIS“

Pietų Korėjos režisierių Lee Chang-dongą galima vadinti tikru laimės kūdikiu. Anksčiau jis jau du kartus su savo filmais dalyvavo Kanų kino festivaliuose ir abu kartus namo sugrįždavo su prizais – filmo „Paslaptinga saulės šviesa“ (2007 m.) pagrindinio vaidmens atlikėja Do-yeon Jeon buvo pripažinta geriausia aktore, o „Poezija“ (2010 m.) pelnė apdovanojimą už scenarijų. Neliko be prizų ir naujausias filmas „Degantis“ (Beoning): pernai po aštuonerių metų pertraukos Kanuose režisieriui buvo įteiktas Tarptautinės spaudos federacijos (FIPRESCI) apdovanojimas ir prizas už techninius pasiekimus.

Anot „Kino pavasario“ komandos nario G. Kuktos, „Degantis“ yra ir mistiška melodrama, ir detektyvas, ir trileris. Bežiūrint žanrai keičia vienas kitą, o galiausiai ir visai išnyksta. Lieka paslaptis, kurią galima būtų pavadinti paties kino vardu. Tai – genialiųjų teritorija“.

„Degantis“ sukurtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymą, bet filme yra aiškios paralelės su Williamo Faulknerio romanu „Triukšmas ir įniršis“ bei F. Scotto Fitzgeraldo „Didžiuoju Getsbiu“. Abu šiuos literatūros šedevrus cituoja pagrindinis filmo herojus darbininkas Jong-su, kuris pats laisvalaikiu rašo savo pirmąją knygą. Vieną dieną visiškai netikėtai vaikinas gatvėje sutinka vaikystės draugę Hae-mi, kuri gyveno kaimynystėje ir kurią Jong-su kažkada yra pavadinęs pabaisa. Įžeidimo nepamiršusi mergina dabar turi puikią galimybę atsirevanšuoti.

8. „DVILYPIAI GYVENIMAI“

Prancūzijoje seniai gimė autorinio kino teorija ir susiformavo graži tradicija, kai gerai su kino istorija susipažinę jauni kino kritikai tampa režisieriais ir autorinio kino teoriją iliustruoja savo darbais. Neretai prieš keisdami profesiją jie spėja padirbėti žurnale „Kino sąsiuviniai“ (pranc. Cahiers du cinéma) arba net ir pabūna jo redaktoriais. Tokie karjeros etapai ženklina nemažos plejados prancūzų kino kūrėjų biografijas. Garsių kolegų pramintais takais į kiną atėjo ir režisierius Olivier Assayasas. Kino festivaliuose matėme jo savitu braižu pažymėtus filmus „Irma Vep“ (1996 m.), „Demoniškas meilužis“ (2002 m.), „Apsivalymas“ (2004 m.), „Karlosas“ (2010 m.), „Po gegužės sukilimo“ (2012 m.) ir „Zils Marijos debesys“ (2014 m.).

Pastarajame filme vaidinusią aktorę Juliette Binoche pamatysime ir naujausiame režisieriaus filme „Dvilypiai gyvenimai“ (Doubles vies/Non Fiction). Čia ji vaidina savimi pasitikinčio ir sėkmingą knygų leidyklos direktoriaus Aleno žmoną aktorę Sereną. Jos vyrą užtinkame asmeninės ir profesinės krizės metu. Aleno santykiai su žmona atrodo išsikvėpę, o darbe kyla sunkumų su naują knygą parašiusiu nuolatiniu leidyklos rašytoju. Norėdamas atsinaujinti vyras bando priimti socialinių tinklų ir skaitmeninės eros iššūkius, tačiau jo užmojai sulaukia ne tik kolegų bei draugų palaikymo, bet ir aršios kritikos

Dar vienas filmo personažas neurotiškas rašytojas Leonardas drauge su leidėju Alenu dažnai aptarinėja šiuolaikinę situaciją literatūroje, kai rašytoją greičiau išgarsina visai ne jo literatūrinis talentas ir knygos, o komentarai socialiniuose tinkluose. Ne paslaptis, kad neatpažįstamai pasikeitė dabartinio skaitytojo santykis su knyga. Skaityti storą romaną šiais laikais žmonėms nėra kada, todėl dažnai pasitenkinama sutrumpintu siužeto atpasakojimu arba audioknygos variantu, kurį galima klausytis keliaujant, mankštinantis ar tiesiog nieko neveikiant. Tik svarbu, kad knygos tekstą tokiame įraše skaitytų kokia nors garsi aktorė. Pavyzdžiui, Juliette Binoche.

7. „ETERIS” (Eter)

Krzysztofas Zanussis jau seniai tapo pasaulio piliečiu ir savo kinematografinius projektus dažniau realizuoja skirtingose šalyse, tačiau patiems lenkams jis visų pirma asocijuojasi su „Moralinio nerimo kinu“, gimusiu socialistinės stagnacijos metais. Taip režisierius Januszas Kijowskis pavadino seriją lenkiškų filmų, kurių autoriai liūdnai konstatavo, kad aštuntojo dešimtmečio intelektualų viltys žlugo, o „socializmas su žmogišku veidu“ tebuvo ciniškų partijos funkcionierių ilgai skleidžiamas „opijus liaudžiai“. Geriausi „Moralinio nerimo kino“ filmai iš pradžių Ezopo kalba, o vėliau vis atviriau ėmė skelbti, kad „kažkas supuvo danų karalystėj“. Vaidybiniame kine vienas pirmųjų tokios rezistencinės veiklos ėmėsi K. Zanussis, kurio „Iliuminacija“ (1973 m.) „Ketvirčio balansas“ (1975 m.) ir „Apsauginės spalvos“ (1977 m.) tapo tikrais iššūkiais „paradinei“ kultūrai.

Klausimas „Kaip gyventi?“ tapo svarbiausiu anuometinio gyvenimo kamertonu, kuriam K. Zanussis lieka ištikimas ir dabar. Naujausias jo kūrinys „Eteris“ – tai dar viena variacija „Fausto“ tema. Jo veiksmas plėtojasi XX a. pradžioje carinės Rusijos provincijoje. Jaunas karo gydytojas, trokšdamas pavergti žavią merginą, apsvaigina ją mirtina nuskausminimui skirto eterio doze ir priverstas pabėgti nuo bausmės. Prieglobstį jis randa Austrijos Vengrijos imperijos tvirtovėje, kur tęsia eksperimentus su eteriu. Netrukus ima aiškėti, kad vaikinui labiau rūpi visai ne medicininis jo bandymų aspektas. Jis tikisi, kad pavojingi eksperimentai su galingu skysčiu gali jam atverti galimybę nebaudžiamam manipuliuoti žmonėmis.

6. „GYVENIMAS AUKŠTYBĖSE“

Prancūzų kino režisierė Claire Denis šiemet „Kino pavasaryje“ pagerbiama personaline retrospektyva, o programoje „Meistrai“ galėsime pažiūrėti jos naujausią filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life), kurio pasaulinė premjera pernai įvyko Toronto kino festivalyje. Ligi šiol režisierės kūrybinio kraičio skrynelėje fantastinių filmų nebuvo, nebent tokiu laikytume „Nemalonumus kiekvieną dieną“ (2001 m.), kuriame po beprotiškų medicinos eksperimentų, bandant išaiškinti lytinio potraukio ypatumus, pagrindinių herojų porelė pavirsta … kanibalais. Šio filmo vertintojai savo metu buvo sutrikę, nes nesuprato, kaip reikėtų suprasti šį kūrinį – kaip perspėjimą apie neprognozuojamas rizikingų medicinos eksperimentų pasekmes ar kaip seksualinių perversijų apsėsto modernaus pasaulio metaforą?

Su „Gyvenimu aukštybėse“ viskas paprasčiau – tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.

Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou.

5. „ILGA DIENOS KELIONĖ Į NAKTĮ“

2016-aisiais metais „Kino pavasaris“ parodė pirmąjį kinų režisieriaus Bi Gano filmą „Kaili bliuzas“ – melancholišką istoriją apie tai, kaip buvęs nusikaltėlis, vykdydamas paskutinę mirusios motinos valią, vyksta į subtropikų ir rūko miestelį Kaili (Kinijos Guižou provincija) ieškoti brolio palikto sūnaus. Pakeliui Čenas patenka į keistą kaimelį, kuriame laikas teka kitaip ir žmonių gyvenimai papildo vieni kitus tarsi siurrealistinėje fantazijoje. Neeiliniai praeities, dabarties ir ateities potyriai paskatina Čeną susimąstyti apie savo gyvenimą.

Naujausiame filme „Ilga dienos kelionė į naktį“ (Di qiu zui hou de ye wan) režisierius tęsia eksperimentus su pamėgta stilistika ir prarasto laiko paieškomis. Šį kartą jaunuolis Lu Hongvu grįžta į gimtąjį Kaili, iš kurio pabėgo prieš dvylika  metų. Grįžęs į tėvo laidotuves jis prisimena seno draugo mirtį ir ieško prarastos mylimosios, kurios niekaip negali pamiršti ir kuri apsigyveno jo mintyse, geismuose bei košmaruose.

„Ilga dienos kelionė į naktį“ (pavadinimas, beje, pasiskolintas iš klasikinės JAV dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo pjesės) – tikras vizualumo šedevras: jame regime ryškius Wongo Kar-wai’aus filmo „Meilės laukimas“ kontūrus, Davido Lyncho fantaziją primenančias mistines haliucinacijas, Andrejaus Tarkovskio grynosios kino poezijos parafrazes. Vienas malonumas drauge su filmo herojumi pasinerti į nakties labirintuose slypintį hipnotizuojantį aistros bei intrigų pritvinkusį pasaulį, paskendusį kerinčiose neono šviesose. Šiuolaikinių technologijų mėgėjai turėtų įvertinti ir vienu kadru nufilmuota valandos trukmės 3D sceną, kuri neatrodo svetimkūniu, bet tik dar labiau sustiprina svaigaus sapno būseną.

4. „KLERAS“

Lenkų režisierius Wojciechas Smarzowskis gimtinėje jau seniai laikomas skandalingos reputacijos menininku ir ramybės drumstėju. Jau filme „Blogi namai“ (2009 m.) jis pašiurpino tautiečius socialistinės Lenkijos laikus primenančia kriminalinę dramą, kai 1978 m. provincijos miestelyje iš pažiūros ramioje vienišoje fermoje po beprotiškų išgertuvių pasideda tikra smurto orgija. Kitas filmas „Voluinė“ (2016 m.) atskleidė ne mažiau šiurpų 1939-ųjų metų vasarą įvykusį nusikaltimą, kai ukrainiečiai nacionalistai išžudė daug Voluinės miestelyje gyvenusių lenkų.

Šis filmas susilaukė tokios didelės politinių konfrontacijų bangos, kad Lietuvoje „Voluinę“ parodęs „Kino pavasaris“ net organizavo istorikų bei politikų diskusijas šia skaudžia XX a. etninių žudynių tema. Šiemet festivalio programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė prisipažino, kad „šį filmą atsivežti į festivalį buvo labai sunku, jis mums brangiai atsiėjo, bet mums buvo labai svarbu jį parodyti“.

Didelio rezonanso Lenkijoje susilaukęs „Kleras“ (Kler) skirtas dviem aktualioms šiuolaikinio pasaulio problemoms – korupcijai ir pedofilijai. Filmo autoriai surinko daug seksualinę prievartą patyrusių suaugusių žmonių liudijimus ir juos panaudojo rašydami scenarijų. Trys Katalikų bažnyčios kunigai – Lisovskis, Trybusas ir Kukula – kasmet susitinka pašvęsti, mat jie liko gyvi per nelaimę, įvykusią prieš keletą metų. Jų likimai susiklostė skirtingai. Vienas dirba kurijoje ir svajoja apie karjerą Vatikane, kitas tarnauja vargingai kaimo bendruomenei ir vis labiau pasiduoda žmogiškoms silpnybėms, o trečiasis praranda parapijiečių pasitikėjimą per vieną naktį.

3. „LAUKINĖ KRIAUŠĖ“

Festivalių favorito turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmų matėme ir anksčiau:  „Trys beždžionės“  (2008 m.), „Vieną kartą Anatolijoje“ (2011 m.) ir „Žiemos miegas“ (2014 m.) puikiai reprezentavo šio savito menininko kūrybinę manierą. Veiksmas šiam režisieriui mažai rūpi. Jo filmai – tai neskubios psichologinės studijos.  Todėl kino pasaulyje Nuri Bilge Ceylanas laikomas Andrejaus Tarkovskio pasekėju arba vadinamas turkišku Michelangelo Antonioniu. Savo kūrybinį credo režisierius išsako šiais žodžiais: „Aš stengiuos suprasti žmogaus gyvenimą ir jo sielą, apie kurią mes, tikriausiai, žinome mažiau, negu apie gyvybę Marse“.

Raudona gija per šio režisieriaus kūrybą driekiasi šeimyninių ryšių netvarumo ir artimiausių žmonių susvetimėjimo temos, o jo siužetuose nesunku pastebėti garsių literatūros šedevrų parafrazes. Ne išimtis ir „Laukinė kriaušė“ (Ahlat Agaci): filmas tirštas citatų, simbolių ir nuorodų į literatūros kūrinius, pavyzdžiui, Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ (epizodas su kūdikiu ir skruzdėmis).

Pagrindinis filmo herojus jaunas, arogantiškas rašytojas Sinanas po universiteto studijų grįžta į gimtąjį miestą, tikėdamasis rasti pinigų savo pirmajai knygai išleisti. Vaikino ir jo tėvo tarpusavio santykiai tampa istorijos pagrindu. Personažų būsenos kinta drauge su metų laikais ir jų veikiama stulbinančia Turkijos gamta.

2. „TRYS VEIDAI“

Šį filmą sukūrė neįtikėtino likimo menininkas Jafaras Panahi. Šiam Irano režisieriui gimtinėje valdžia uždraudė kurti filmus net 20 metų. Tokios nemalonės režisierius nusipelnė po to, kai sukūrė filmą apie 2009 m. birželį vykusius masinius protestus prieš daug ginčų ir abejonių kėlusį Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą antrai kadencijai. Tokia atvira pilietine pozicija užrūstinęs Teherano valdžią J. Panahi buvo priverstas savo šalyje tapti disidentu. 2011 metais jis buvo pakviestas į Berlyną būti žiuri nariu, bet atvykti negalėjo, todėl tąsyk visas festivalio dienas pagrindinio kino teatro scenoje stovėjo simbolinio žiūri nario kėdė su J. Panahio pavarde. O 2015-aisiais jis paslapčia nuo visų sukūrė filmą „Taksi“, kuriame pats suvaidino vairuotoją, vežiojantį keleivius ir kino kamerai pasakojantį apie gyvenimą Teherane, savo draugus ir politines aktualijas. Iš šių pokalbių buvo sudėliota marga ir emocinga žmonių bei įvykių panorama. Kritikai praminė tokią disidentinę J. Panahio kūrybą „neįmanomais filmais“, o „Taksi“ Berlyno kino festivalyje buvo apdovanota svarbiausiu prizu „Aukso lokys“. Tai buvo labai simboliškas aktas, liudijęs, kad jokie politiniai suvaržymai negali sukliudyti žmonėms sakyti tiesą.

Pernai Kanų kino festivalyje naujausias Jafaro Panahi kūrinys „Trys veidai“ (Three Faces) prizą už geriausią scenarijų pasidalijo su mums taip pat žinomu filmu „Laimingasis Ladzaras“ (šį režisierės Alice Rohrwacher filmą matėme pernai „Scanoramoje“).

„Trys veidai“ – dar vienas „kelio filmas“, kuriame režisierius vėl pasinaudoja žinoma situacija. Vėl mes matome režisierių už automobilio vairo: šį kartą jis drauge  su populiaria aktore Behnaz Jafari važiuoja į tolimą kalnų kaimelį, iš kurio aktorė gavo pagalbos šauksmo signalą. Mat video žinutėje jaunai provincijos merginai Marziyeh šeima draudžia net svajoti apie aktorės karjerą ir ketina ją ištekinti už nemylimo. Desperatiškas pagalbos šauksmas  baigiamas merginos bandymu nusižudyti. Kas tai – paskutinė viltis,  moralinis šantažas ar provokacija, siekiant išgarsėti?

1. „VAGILIAUTOJAI“

Šiuolaikinio kino kūrėjai vis dažniau iš paviljonų su grandiozinėmis dekoracijomis išeina į tikras gatves ir savo kamerų objektyvus atgręžia į paprastų žmonių gyvenimą. Tokiai filmų kategorijai priklauso ir pernai „Auksine palmės šakele“ Kanų kino festivalyje apdovanota japonų drama „Vagiliautojai“. Režisierius Hirokazu Koreeda Kanuose jau buvo apdovanotas dviem prizais už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“, 2013 m.), kurio siužetas vertas tradicinės indų melodramos: architektas sužino, kad jau šešeri metai augina svetimą berniuką, nes dėl apmaudžios klaidos ligoninėje jis buvo apkeistas su kitu. Tikrasis Rijotos vaikas dabar gyvena kukliai besiverčiančioje svetimoje šeimoje skurdžiose Tokijo apylinkėse.

Tokijo lūšnynuose gyvena ir „Vagiliautojų“ (Manbiki kazoku) šeima, priglaudusi gatvėje sutiktą benamę mergaitę. Nors Osamu su žmona ir vaikais patys gyvena nepriteklyje, tačiau optimizmo niekuomet neprarandanti šeima vadovaujasi sena skurdžių filosofija: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. O duonos (ir ne tik jos) linksmoji šeimynėlė prasimano vagiliaudama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas, vertas paties Chaplino ankstyvųjų komedijų. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.

Sunku, žinoma, tokiai gyvenimo „filosofijai“ pritarti, nes ji, švelniai kalbant, prasilenkia ne tik su teise, bet ir su morale. Bet režisierius sąmoningai renkasi tokią provokaciją, kaip ir dar vieną abejotiną mintį: „Labiausiai visus mus vienija nusikaltimai“. Ši mintis turėtų būti perspėjimo signalas, kad nuolatinis įstatymų ir žmogiško bendrabūvio taisyklių pažeidimas nėra toks jau nekaltas dalykas.

Optimistinė išgyvenimo komedija vienu momentu ir jau negrįžtamai pasuks visai kitokio kino link, o atskira vienos „visuomenės ląstelės“ istorija taps panaši į nemalonią šiuolaikinio pasaulio socialinių ligų diagnozę.

Taip pat skaitykite: TOP 10 XXI a. antro dešimtmečio filmų, kurie greičiausiai taps klasika

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt