Filmo "Baby Driver" kadras

Kriminaliniai filmai yra vienas pirmųjų kino žanrų. Dar XIX a. pabaigoje britai (vadinamoji Braitono mokykla) išgarsėjo visame pasaulyje dinamiškais veiksmo filmais su šaudynėmis ir gaudynėmis. Amerikiečiai sausojo įstatymo epochoje išpopuliarino gangsterinį kiną.

Ypatinga kriminalinio kino rūšis (specialistai ją vadina subžanru) yra filmai apie apiplėšimus: amerikiečiai jiems turi specialų terminą heist movie (arba caper films). Dauguma tokių filmų rodo gerai suplanuotą „idealų nusikaltimą“, kuris dažniausiai sužlunga dėl nusikaltėlių gretose kilusių nesutarimų arba tiesiog dėl kokio nors nenumatyto mažmožio, niekais paverčiančio preciziškai regztą planą ir neretai pasibaigianti žūtimi: čia dažniausiai net už patį nusikaltimą svarbesni yra veikėjų charakteriai ir tarpusavio konfliktai (šį modelį visokiausiais rakursais ištyrinėjo amerikietiškas film noir).

Neretai apiplėšimų filmo schema naudojama ir komedijose. Populiariausias ir visiems žinomas pavyzdys – kriminalinės komedijos apie Oušeno gaują. Ši trilogija (2001-2007) buvo tokia populiari, kad pagimdė dar ir moterišką versiją „Oušeno aštuntukas“ (2018).

10. „VAIKIS ANT RATŲ“ (Baby Driver, 2017) Šį savo filmą režisierius Edgaras Wrightas pavadino taip pat, kaip vadinosi populiari septintojo dešimtmečio daina, atliekama ano meto muzikos žvaigždžių Paulo Simono ir Arto Garfunkelio.

Anksčiau britų režisierius Edgaras Wrightas Europoje kūrė komedijas arba populiarių žanrų parodijas – „Sugniaužtas kumštis“ (1995), „Zombių karalius“ (2004), „Kietas faras“ (2007), „Skotas Piligrimas prieš pasaulį“ (2010) ir „Pasaulio pabaiga“ (2013).

O pakliuvęs į Holivudą ir gavęs 34 milijonų dolerių biudžetą jis surimtėjo ir „Vaikį ant ratų“ darė rimtai. Pernelyg rimtai, kad rezultatas visai netyčia ima atrodyti kaip dar viena parodija.

Na, kur gi kitur galėtumėte pamatyti tokį muzikalų plėšiką! Kad jis tiesiog tobulai vairuoja automobilį, nieko keista – plėšikui būtina pabėgti iš įvykio vietos anksčiau nei ten pasirodys policininkai, o ir atitrūkti nuo persekiotojų taip pat būtina.

Vaikio ant ratų“ pradžioje Edgaras Wrightas primena, kad anksčiau jis suko ne tik komedijas, bet ir muzikinius klipus: filmo pradžia nufilmuota panašiai kaip jo klipas „Blue Song“ (iš albumo Dancehall Places) su britų roko atlikėju Mintu Royale. Tik filmo pradžioje skamba ne „Blue Song“, o „Bellbottoms“ (iš albumo The Jon Spencer Blues Exposition).

Vaikis (Anselis Elgorts) tapo našlaičiu vaikystėje: kartu su tėvais jis pateko į autokatastrofą – tėvai žuvo, o Vaikiui buvo pažeista klausa. Todėl muziką jis klauso pastoviai, kad nuslopintų nesiliaujantį zvimbimą ausyse.

Dėl aistros greitam važiavimui Vaikis kartą pateko nemalonėn: nuvarė kriminaliniam bosui Dokui (Kevinas Spacey) priklausiusią mašiną ir tapo jo tarnu. Vaikis tikisi greitai atsiskaityti su Doku ir pasitraukti iš kriminalinio verslo. Ypač šis noras sustiprėjo, kai vaikinas sutiko merginą Deborą (Lily James). Tačiau iš daugelio panašių filmų žinome, kad tai beveik niekam nėra pavykę.

Dokas priverčia jį imtis paskutiniojo darbelio, kuris jau nuo pat pradžių atrodo pasmerktas. Vaikiui reikės pasitelkti visą išmonę, gudrumą ir vairavimo įgūdžius, kad ištrūktų iš jo laukiančių spąstų ir apsaugotų tiek savo, tiek mylimos merginos laisvę ir gyvybę. Tačiau tik uždėkit jam tą gabalą, kuris gerai veža…

 9. „NAŠLĖS“ (Widows, 2018) Čikaga dar nuo sausojo įstatymo laikų laikoma Amerikos gangsterių sostine, kurios simbolis yra gangsterinių filmų išgarsintas „žmogus su randu“ Alas Capone. Neseniai internetinėse platformose pasirodė naujausia jo biografija „Kapone“ (Capone, 2020, rež. Joshas Trankas), o italų režisierius Luca Guadagnino („Suspiria“) jau skelbiasi norįs sukurti „Žmogaus su randu“ perdirbinį, nes Briano de Palmos versijai su Alu Pacino kaip tik sukanka 40 metų. Luca Guadagnino jau dabar žada, kad jo versija būsianti labai aktuali.

Apie gangsterius Čikagoje pasakoja ir naujas kriminalinis trileris „Našlės“ (rež. Steve‘as McQueenas). Tik šį kartą tai ne retro filmas. Veiksmas plėtojasi šiuolaikinėje Čikagoje, o siužeto centre – labai skirtingos moterys, kurias sieja vienintelė gija: skola, kurią paliko jų mirusių vyrų įvykdyti nusikaltimai.

Veronikos (Viola Davis), Elis (Elizabeth Debicki) ir Lindos (Michelle Rodriguez) vyrai jau pradiniuose filmo kadruose žūva, mėgindami pasprukti su pagrobtais pinigais: furgonas su bėgliais sprogo ir sudegė, o kartu su juo liepsnose žuvo ir ankstesnis trijų moterų gyvenimo būdas. Tiesa, ne visų jų ankstesnis šeimyninius gyvenimas buvo laimingas: Lindos vyras pralošdavo daug pinigų lenktynėse, o Elis vyras žmoną mušė. Tik Veronika su savo Hariu (Liamas Neesonas), regis, gerai sugyveno: turėjo prašmatnų būstą prestižiniame rajone, turėjo asmeninį vairuotoja, o pati Elis galėjo puoštis brangiais drabužiais.

Viskas akimirksniu išgaravo. Įtakingas politikas Džamalas Maningas (Brianas Tyree Henry) „paguodžia“ jauna našle tapusią Veroniką itin originaliai: jis pareiškia, kad pagrobti du milijonai dolerių priklauso jam, ir kad jis ketina juos bet kokia kaina atgauti. Dabar visos trys moterys privalo kažkaip išspręsti jų pečius prislėgusią problemą ir atsikratyti sunkios naštos.

Kreiptis į policiją beprasmiška, todėl Veronika susiranda kitas dvi „likimo seseris“ ir pasiūlo greitą būdą prasimanyti pinigų – pačioms organizuoti apiplėšimą, pagal Hario užrašuose paliktą planą. Ketvirtąja gaujos nare sutinka tapti kirpėja Belė (Cynthia Erivo), susigundžiusi galimybe nesunkiai praturtėti.

Juodaodis režisierius Steve‘as McQueenas į kiną lyg meteoras įsiveržė 2008-aisiais, kai pristatė savo pirmą pilnametražį filmą „Alkis“ (The Hunger). Tai buvo vienas geriausių filmų kalėjimo tematika (jo herojus Airių revoliucinės armijos IRA kovotojas Bobby Sandsas (jį labai įtaigiai suvaidino Michaelas Fassbenderis) mirė kalėjime po 66 savanoriško badavimo dienų), bet ir šiurpą kelianti mirties proceso studija.

Antrajame režisieriaus filme „Gėda“ (Shame, 2011) Michaelas Fassbenderis vaidino dėl sekso pakvaišusį niujorkietį. O trečiajame filme „Dvylika vergovės metų“, apdovanotame trimis Oskarais, jis persikūnijo į sadistą vergvaldį.

Našlės“ yra labiau komercinis produktas. Jo pagrindą sudaro dar 1983 m. Didžiojoje Britanijoje sukurtas TV serialas. Scenarijų parašė profesionali kriminalinių trilerių autorė Gillian Flynn („Dingusioji“). Tikriausiai, todėl „Našlės“ netampa vien tik filmų apie apiplėšimus.

Gali net susidaryti įspūdis, kad filmo autoriai nepamiršta išvardinti visas aktualios dabartinės Amerikos problemas – čia ir rasinė nelygybė, ir politikų korupcija, ir feminizmas, ir emigrantų vargai, ir pernelyg laisvas šaunamųjų ginklų įsigijimas, ir skirtingų rasių santuokos, ir buitinis smurtas, ir policijos savivalė, ir sunkumai, su kuriais susiduria moterys, norinčios pradėti savo verslą. 

8. „KARŠTIS“ (Heat, 1995) Pirmą kartą du bene garsiausi dabartinio JAV kino aktoriai Robertas De Niro ir Alas Pacino pirmą kartą filmavimo aikštelėje buvo susitikę filme „Krikštatėvis II“ , bet tąsyk bendrų scenų neturėjo, nes Robertas De Niro vaidino doną Vitą Korleonę jaunystėje, o Alas Pacino – jo užaugusį sūnų Maiklą, po tėvo mirties perėmusį visą šeimos kriminalinį verslą ir „krikštatėvio“ pareigas mafijos hierarchijoje.

Užtai režisieriaus Michaelo Manno kriminaliniame trileryje „Karštis“ abu aktoriai – jau visaverčiai partneriai, kurių tarpusavio santykiai ir sudaro viso filmo „stuburą“.

Robertas De Niro dabar vaidina patyrusį nusikaltėlį Nilą Makoulį, kuris turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“. Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policininkas Vincentas Hana (Alas Pacino). Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.

Režisierius Michaelas Mannas draugavo su tikru Čikagos policininku Chucku Adamsonu, kuris ne kartą draugą konsultavo, kai šis kūrė kriminalinius trilerius. Adamsonas keletą metų persekiojo tikrąjį Makoulį, kol nusikaltėlį pavyko nušauti dar vieno nusikaltimo vietoje.

Įspūdinga yra ir filme pavaizduota visa Makloulio bendražygių komanda, kurioje išsiskiria karštakošis Krisas (Valas Kilmeris) ir pavojų užgrūdintas Neitas (Jonas Voightas). Bet Nilas, aišku, pats ryškiausias gaujos narys. Kol kas jam dar sekasi, instinktai jo neapgauna, o apiplėšimai kaitina kraują, ir toks gyvenimo būdas šiam vienišam vilkui patinka.

Tuo tarpu Vincentas Hana yra idealus įstatymo riteris, panašus į medžiotojų skaliką: jis kantriai seka įkandin nusikaltėlių, kad lemiamą akimirką sučiuptų persekiojamą auką ir jau nebepaleistų jos.

Bet režisierius suspėja parodyti ir kitą abiejų antagonistų pusę. Abu ir asmeniniame gyvenime yra vieniši, nors artimą moterį turi. Bet Vincento ir Džastinos (Diane Venora) gyvenimas dėl nuolatinių profesinių pavojų nuolat balansuoja ant skyrybų ribos. O Nilas praranda budrumą ir nusižengia svarbiam vienišo vilko principui, pajutęs prieraišumą jį pamilusiai vienišai moteriai. Nilas pavargo nuo amžinų pavojų ir bastūno dalios, bet jau suvokia, kad ramiai pasitraukti iš kriminalinio verslo nepavyks ir kad už mirtinas nuodėmes bei pralietą kraują jo laukia neišvengiamas atpildas.

Tikra kino klasika, jau patekusią į kino režisūros vadovėlius, yra scena pakelės restoranėlyje, kur prieš lemiamą susirėmimą nesutaikomi antagonistai bendrauja tête-à-tête, nieko vienas nuo kito neslėpdami be jokių diplomatinių gudrybių. Todėl ir vieno priešininko mirtimi pasibaigianti finalinė dvikova atrodo kaip vienas kito vertų partnerių kova. 

7. „MIESTAS“ (The Town, 2010) Holivudo gražuolis Benas Affleckas žiniasklaidos ilgai buvo linksniuojamas už daugelį dalykų. Ne tik už vaidmenis filmuose ar dalyvavimą pelninguose, bet primityviuose reginiuose („Narsiaširdis“), bet ir už įkyriai reklamuotas, bet taip ir neįvykusias „amžiaus vedybas“ su Jennifer Lopez. Bulvarinis triukšmas, žinoma, savo padarė: B. Affleckas tapo gerai apmokama kino žvaigžde ir įtakingo žurnalo „People“ buvo pavadintas „Pačiu seksualiausiu dabarties vyriškiu“.

Šiame šurmulyje visi jau seniai pamiršo, kad savo karjeros saulėtekyje B. Affleckas kartu su savo draugeliu Mattu Damonu buvo apdovanoti Oskaru už scenarijų filmui „Gerasis Vilas Hantingas“ (1997), o dar anksčiau Benas režisavo savo pirmą filmą labai keistu pavadinimu „Aš nužudžiau savo lesbietę žmoną, pakabinau ją ant skerdienos kablio ir dabar turiu kontraktą trims filmams su Disney studija“ (1993). Ekranų ši trumpametražė satyrinė komedija taip ir nepasiekė, bet gandas apie įdomų debiutą spėjo pasklisti plačiai.

Užtai B. Afflecko režisuota kriminalinė drama „Dingusioji“ (2007) patvirtino, kad šis vyrukas sėkmingai įveikė pavojingą tuščiagarbiško triukšmo periodą ir atsidėjo rimtiems darbams. Kriminalinis trileris „Miestas“ dar labiau sustiprino jo reputaciją. Šio filmo, kaip ir „Dingusios“ veiksmas plėtojasi Bostone.

Pirmieji „Miesto“ titrai praturtina kriminogeninę Bostono reputaciją dar vienu štrichu. „Iš vieno darbininkų kvartalo Bostone iškilo daugiau bankų plėšikų ir ginkluotų užpuolikų, nei iš bet kur kitur pasaulyje“. Šis Bostono rajonas vadinamas Čarlstaunu, o jame „bankų plėšimai kaip ypatinga verslo rūšis iš tėvų perduodama vaikams“.

Bet čia seniai gyvuoja dar viena tradicija, taip pat keliaujanti iš kartos į kartą. Kol vieni tobulina kriminalinės patirties meistriškumą, kiti puoselėja kovos su nusikaltėliais metodus ir tarnauja policijoje.

Vienos tokios kriminalinės dinastijos atstovas yra B. Afflecko suvaidintas Dagas Makrėjus, svariai prisidedantis prie Bostone vykdomų apiplėšimų statistikos. Jis visai nesiruošė eiti kalėjime iki gyvos galvos sėdinčio tėvo – bankų plėšiko – pėdomis, o greičiau svajojo apie sėkmingą ledo ritulininko karjerą. Tačiau aplinka, problemos su narkotikais, karštas airiškas kraujas (o gal ir genai?) padarė savo.

Kartu su trimis įžūliais bendrininkais Dagas jau pradiniuose filmo kadruose virtuoziškai apiplėšia banką, o kai ateina metas nešti kudašių, nutrūktgalvis Džeimsas (Jeremy Renneris) paima įkaite seifą atrakinusią vadybininkę Klerę. Po to, kai mergina bus paleista, draugai išsiaiškina, kad Klerė (Rebecca Hall) gyvena beveik jų kaimynystėje. Nors operacijos metu užpuolikai dėvėjo šiurpias giltinės kaukes, lieka tikimybė, kad plėšikai gali būti atpažinti iš balsų.

Žinantis ūmų Džeimso charakterį ir nenorėdamas žudyti svarbų liudytoją Dagas imasi žvalgybos. „Atsitiktinė“ pažintis su Klere skalbykloje įneša svarbias korektyvas į kriminalinį siužetą. Nuo šio momento reikalai pakrypsta anksčiau neprognozuota kryptimi ir pakvimpa meilės romanu, kuris savo ruožtu gali pastūmėti Dagą stoti į doros kelią. 

6. „APGAULĖ“ (The Sting, 1973) Septintojo dešimtmečio pabaigoje startavęs „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui. Po Arthuro Penno kriminalinės dramos „Boni ir Klaidas“ (1967) Amerikoje paplito trečiojo dešimtmečio aprangos, aksesuarų, dizaino bei automobilių banga.

Aštuntajame dešimtmetyje toks kinas dar labiau išpopuliarėjo. Sociologai tai lengvai paaiškino tuo, kad anuo metu amerikiečiai pavargo nuo užsitęsusių politinių sukrėtimų (karas Vietname, rasinio nepakantumo provokuojami konfliktai, Votergeito skandalas ir pan.). Žurnalas „TIME“ naujajam „neokonservatizmo“ reiškiniui rado tokį paaiškinimą: „Pasiilgę paprastumo žmonės atsigręžia į savo šaknis, kad apsigintų nuo socialinės dezintegracijos, taip stipriai krėtusios mūsų šalį du dešimtmečius“.

Psichologai konstatavo, kad stipriai (iki 43 procentų) išaugo konservatoriškas vertybes išpažįstančių žmonių. O kartu su šiomis permainomis padidėjo nostalgija seniems geriems laikams.

Filmų kūrėjai greitai suvokė staiga pasikeitusią konjunktūra ir atsakė galingomis nostalgiško kino salvėmis plačiu frontu. Peteris Bogdanovichius graudino „prarastojo laiko“ ilgesiu („Paskutinis kino seansas“, „Popierinis mėnulis“), George‘as Lucasas suteikė naują pagreitį jaunystės nostalgijai („Amerikos grafičiai“), Jackas Claytonas aukštai iškėlė Amerikos klasikinio romano ekranizavimo kanoną („Didysis Getsbis“).

Ypatingą vietą šio nostalgiško kino panoramoje užima 1973 m. ekranuose pasirodžiusi kriminalinė komedija „Apgaulė“ (rež. George’as Roy’us Hillas), susilaukusi ir didelio populiarumo žiūrovų tarpe, ir apdovanota net septyniais Oskarais.

Apgaulės“ (galima originalų pavadinimą The Sting versti ir kaip „Geluonis“) veiksmo vieta – sukčių ir gangsterių sostinė Čikaga. Apsukrus aferistas Džonis Hukeris (Robertas Redfordas) per klaidą bando apiplėšti gangsterių bosą ir už tai vos nepaguldo savo galvos. Išnešęs sveiką kailį, jis randa savęs vertą kompanioną Henrį Gondorfą (Paulas Newmanas) ir nusprendžia atsikeršyti.

Draugai iki valios pasityčios iš patiklios aukos ir privers ją plačiai atskleisti savo piniginę. Ir tai teisinga. Juk sakė išminčiai: “Apgauti apgaviką nėra apgavystė”.

Įtakinga anų laikų kino kritikė Judith Crist „Apgaulę“ pavadino „aukščiausios prabos auksu, įkūnyta rafinuotos pramogos svajone, kurią malonu tiek žiūrėti, tiek ir klausyti: siužetą lydinčiuose nuostabiuose Scotto Joplino fortepijono pursluose girdisi, kaip juokiasi visi filmo dalyviai, besimėgaujantys savo darbu“. 

5. „BET KOKIA KAINA“ (Hell or High Water, 2016) Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.

O programų sudarytoja A. Račaitytė filmą palydėjo dar tokiu komentaru: „Tai be galo stilingas filmas, kuriame dera kairuoliškos idėjos su niekada nepavedančiais žanrinio kino tropais. Nicko Cave’o kurtas garso takelis idealiai „susigroja“ su vaizdinga Mackenzie režisūra ir, nepaisant ilogiškumo, kuria labai įtaigų filmo pasaulį, į kurį be galo gera pasinerti.“

Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.

Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).

Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.

Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.

Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio.

Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato.

Tačiau tie, kurie matė filmus „360 laipsnių: Meilės ir nuodėmės ratu“ (360, 2011), „Nužudyk savo mylimuosius“ (Kill Your Darlings, 2013) ar „Nepalik pėdsakų“ (Leave No Trace, 2018), tikrai suprato, kad Benas Fosteris jau įrodė, kad tikrai nusipelnė, jog scenarijai būtų rašomi specialiai jam.

4. ,,PASIUTĘ ŠUNYS“ (Reservoir Dogs, 1992) Pasiutusiais šunimis“ savo debiutiniame filme Q. Tarantino pavadino gaują gangsterių, kurie po nepavykusio juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo ilgai aiškinasi tarpusavio santykius ir tik finale sužino, kad jų tarpe būta provokatoriaus. Veiksmas minimalus, tačiau psichologinė įtampa subalansuota puikiai.

Veiksmas prasideda nedidelėje Los Andželo kavinėje, kurioje paprastai šnekučiuojasi 8 vyrai. Po šio jų pokalbio, kuris atrodo neturi jokios reikšmės filmo eigai, seka scena, kurioje ponas Aelsininis kraujuodamas ant galinės automobilio sėdynės yra gabenamas pono Balto. Žiūrovas yra įmetamas į veiksmą be jokio paaiškinimo – toks nelinijinis filmavimo būdas vėliau tapo Tarantino skiriamuoju ženklu.

Filmo eigoje sužinoma, kad mafijos bosas Džo Kabotas su savo sūnumi Edžiu Kabotu organizuoja vagystę iš juvelyrinės parduotuvės, į kurią turi būti pristatyti paruošti pardavimui deimantai. Šiam tikslui jie sukviečia šešis, vienas kitam nepažįstamus nusikaltėlius, ir dėl saugumo, jei kuris nors būtų sugautas policijos, jiems suteikia slapyvardžius – ponas Baltas, ponas Apesininis, ponas Rudas, ponas Mėlynas, ponas Šviesiaplaukis ir ponas Rožinis.

Po nepasisekusios vagystės, kuri turėjo būti labai lengva, ponas Apelsininis ir ponas Baltas grįžta į suplanuotą susitikimo vietą. Neilgai trukus pasirodo ponas Rožinis, kuris teigia, kad juos kažkas išdavė, nes policija jų jau laukė nusikaltimo vietoje. Tai pagrindinis filmo klausimas – kas juos išdavė?

3. „GERIAUSIAS PASIŪLYMAS” (The best offer, 2013) Tai inteligentiška, įtraukianti, painoka, tviskanti prabanga ir gražių meno kūrinių nestokojanti kriminalinė romantinė drama. Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore sugrįžimas, po tokių sėkmingų kino filmų kaip „Nuovo Cinema Paradiso“, „Malèna“, be galo lauktas ir tikrai nenuviliantis. „Gyvenimas su moterimi kaip aukcionas – niekada nežinai kieno pasiūlymas bus geriausias.“

Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam. Jis pasiturintis, mylintis savo darbą, bet, deja, taip ir nepažinęs artumo, draugystės ir meilės… Neturintis nei tikrų draugų, nei mylimosios, nei kitų artimųjų vyras gyvena įprastą vienišiaus gyvenimą, prabangiuose restoranuose visada vakarieniauja vienas, o laisvalaikiu savo namo slėptuvėje tenkinasi tik prabangių meno kūrinių draugija. Tačiau, Oldmano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis vieną dieną sulaukia paslaptingos moters  skambučio, Kler Ibotson (akt. Sylvia Hoeks) prašo įvertinti ir parduoti jos šeimai priklausančias antikvarines vertybes.

Atrodo, kad Oldmanas pamažu pamilsta šią paslaptingą moterį, bet ar ši meilė bus abipusė, o Virdžilas ir Kler gyvens ilgai ir laimingai? Šis filmas yra laimėjęs 13 apdovanojimų. „David di Donatello“ Italijos kino apdovanojimuose pripažintas geriausiu filmu, Giuseppe Tornate išrinktas geriausiu režisieriumi, taip pat gauti apdovanojimai už gražiausius kostiumus, dekoracijas, scenografiją, geriausią kompozitorių ir t.t.  Aktoriaus Geoffrey Rush vaidybą šiame filme vertinti galima pačiu aukščiausiu balu. (Reda Čiečkiūtė)

2. „SAVAS ŽMOGUS“ (Inside Man, 2006) Garsus JAV afroamerikiečių režisierius Spike’as Lee į kiną įsiveržė tarsi meteoras. Baigęs Niujorko universitetą 1986 metais jis vos per 12 dienų susuko filmą “Jai to verkiant reikia” (She’s Gotta Have It). Kainavusi 170 tūkstančių dolerių ši komedija apie audringus jaunimo seksualinius santykius greitai uždirbo septynis milijonus, ir jaunas režisierius entuziastingai ėmė šturmuoti vieną kino viršūnę po kitos. Geriausi jo filmai “Elkis teisingai” (Do the Right Thing, 1989), “Džiunglių karštligė” (Jungle Fever, 1991) ir “Malkolmas X” (1992) kėlė į viešumą rasinės neapykantos problemas taip aistringai, kad amerikietišką visuomenę išgąsdinęs režisierius buvo pats apkaltintas rasizmu ir antisemitizmu.

Ne vieną ženklų vaidmenį būtent Spaiko Li filmuose suvaidinęs Denzelas Washingtonas šiandien tvirtai užima garsiausio afroamerikiečio aktoriaus poziciją.

Filme “Savas žmogus” D. Washingtonas vaidina patyrusį Niujorko policijos detektyvą Kitą Milerį. Visko “asfalto džiunglėse” matęs pareigūnas niekada nemėgo žaisti pagal oficialias taisykles, todėl niekaip negali sulaukti paaukštinimo. Bet ten, kur įvyksta itin svarbūs incidentai, valdžia paprastai siunčia jį. Taip atsitiko ir tą dieną, kai gerai organizuota vagišių gauja užėmė Manhatano banką.

Atrodytų, ką naujo galima sugalvoti apie begales kartų matytus banko apiplėšimus? Dar vieną istoriją su neišvengiamais tokios situacijos atributais – įžūliais plėšikais, isterijos apimtais įkaitais, nepakankamai budriais apsauginiais, lengvai įveikiama vaizdo stebėjimo sistema, šaltakraujiškais derybininkais, bukagalviais policininkais ir atsitiktinumais, sužlugdžiusiais tobulo apiplėšimo planą? Taip, visų šių stereotipų rinkinio režisieriui nepavyko išvengti. Tačiau stebėti, kaip Spike‘as Lee dėlioja naują pasjansą iš jau žinomų kombinacijų – tikras malonumas! Režisierius ilgai žiūrovą klaidina meistriškai manipuliuojamais įkalčiais, stulbinamu greičiu keičia situacijas, mistifikuoja netgi ten, kur, atrodytų, tam nėra nė menkiausios galimybės.

O ko daugiau reikia geram kriminaliniam filmui?

Clive‘as Owenas vaidina nusikaltėlių gaujos vadeivą Daltoną Raselą – gudrų strategą, sugalvojusį tokį suktą apiplėšimo planą, kad jo detalės ir plėšikų poelgių motyvacija ilgai lieka neaiškios ne tik policijai, bet ir patiems apiplėšimo dalyviams. Aišku tik, kad Daltonas surezgė painią „amžiaus apiplėšimo“ schemą ir niekas nežino, kaip jis pasielgs sekančią akimirką.

1. „ĮPRASTI ĮTARIAMIEJI“ (The Usual Suspects, 1995) Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.

Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).

Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.

Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.

Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošas Kovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).

Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.

Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų apie kerštą

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: