TOP 10 geriausių Joaquin Phoenix kino vaidmenų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-07-19 09:04

Spausdinti | Komentarai

TOP 10 geriausi Joaquin Phoenix filmai

Kai 1993 m. perdozavęs narkotikų mirė daug žadantis ir jau spėjęs išpopuliarėti jaunas aktorius Riveris Phoenixas, jo broliui Joaquinui buvo devyniolika. Jie abu debiutavo 1982 m. TV seriale „Septynios nuotakos septyniems broliams“ („Seven Brides for Seven Brothers“): Riveriui buvo dvylika metų, o Joaquinui vos aštuoneri.

Būdamas devintoje klasėje Joaquinas Phoenixas metė mokslus ir suvaidino keliose komedijose: „Kosminė stovykla“ (SpaceCamp, 1986),  „Rusai“ (Russkies, 1987), Ak, jau tie tėvai“ (Parenthood, 1989) – pastarajame filme paauglio Gario vaidmuo atnešė jam Jaunojo aktoriaus apdovanojimo (Young Artist Award) nominaciją.

Rimtesni vaidmenys pasipylė po to, kai režisieriaus Guso Van Santo dramoje „Mirti dėl…“ (To Die For, 1995) jis vaidino greta Nicole‘s Kidman ir Matto Dillono. „The New York Times“ apžvalgininkas tąsyk parašė: „Joaquino vaidybą žymi rūsti  bei skausminga ekspresija; šį aktorių verta stebėti“.

Netrukus aktorių pastebėjo ne tik kritikai, bet ir žiūrovai. Vaikino vaidmenys darėsi vis didesni, o režisieriai –  vis garsesni: Oliveris Stone‘as („Posūkis“, 1997), Philipas Kaufmanas („Skandalingoji plunksna“, 2000), M. Nightas Shyamalanas („Ženklai“, 2002). Klastingo imperatoriaus Komodo vaidmuo Ridley Scotto „Gladiatoriuje“ (2000) aktoriui plačiai atvėrė vartus į Holivudo Olimpą.

Nominuotas trims Oskarams Joaquinas Phoenixas jau kelis kartus pareiškė iš kino norįs pasitraukti, tačiau po pertraukos vėl sugrįžta. Gruodžio pradžioje jį matysime Džokerio vaidmenyje naujausiame filme apie Betmeną.

Pristatome TOP 10 geriausių  Joaquin Phoenix vaidmenų:

„NESIJAUDINK, JIS TOLI NENUEIS“ (Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot, 2018)

Don't Worry, He Won't Get Far on Foot, 2018

JAV režisierius Gusas Van Santas dažnai vadinamas svarbiausiu bytnikų judėjimo tradicijų tęsėju. Tai ne šiaip sau malonus epitetas: pirmasis jo dar trumpametražis filmas The Discipline of D.E. (1982) buvo įkvėptas garsaus JAV kontrkultūros lyderio Williamo Burroughso apsakymo „Do Easy“, kurį dabar galima būtų išversti jaunimui suprantamu raginimu „Nesiparink“. Netrukus jaunas debiutantas ir gyvas klasikas susidraugavo, Gusas pakvietė Burroughsą vaidybiniame filme „Vaistinių kaubojus“ (Drugstore Cowboy, 1989) suvaidinti seną narkomaną „su stažu“, o 1991-aisiais draugui skyrė dokumentinį filmą „Williamas Burroughsas: Dėkingumo malda“ (William Burroughs: Thanksgiving Prayer).

LGBT tematikai skirtas Van Santo filmas „Mala Noche“ (1986) JAV ekranuose pasirodė tik trumpam, tačiau netrukus jo autorius tapo jaunimo pamėgtos alternatyvios kultūros didvyriu. Toks pripažinimas plačiai atvėrė jaunuoliui ir Holivudo studijų vartus. Dabar režisieriaus sąskaitoje yra apie 50 kino ir TV darbų.

Kol kas naujausias jo filmas „Nesijaudink, jis toli nenueis“ – tai pagal Johno Callahano autobiografinę knygą sukurta jaudinanti istoriją, kurią pats režisierius komentavo taip: „Knyga paremta tikrais įvykiais, tačiau joje yra nemažai išgalvotų situacijų ir dialogų. Iki šiol neaišku, kiek autorius ir mūsų filmo herojus knygoje aprašė tikrovei artimas situacijas. Callahanas mėgo pasakoti fiktyvias istorijas, o piešdamas karikatūras transformavo savo paties gyvenimą, pripildydamas jį nauju turiniu“.

Ekranizuoti Callahano knygą Van Santą seniai ragino aktorius Robinas Williamsas, tikėdamasis suvaidinti pagrindinį personažą (būtent už vaidmenį Guso van Santo filme „Gerasis Willas Hantingas“ Robinas Williamsas gavo Oskarą). Režisierius jau tada pradėjo rašyti scenarijų, bet dėl naujų projektų jį vis atidėliojo. O kai pagaliau susiruošė kurti filmą, Robinas Williamsas jau buvo miręs.

Karikatūristas Johnas Callahanas (1951–2010) autobiografinę knygą išleido 1989-aisiais. Joje jis atvirai parašė, kad alkoholį vartoti pradėjo būdamas dvylikos metų. Anot režisieriaus, „man buvo svarbu parodyti, kad būtent alkoholizmas buvo tikrasis jo invalidumas. Dėl aistros alkoholiui jis pateko į avariją, bet kita vertus, be šio sukrėtimo jis nebūtų tapęs menininku. Savo ruožtu kūryba tapo jo keliu į pasveikimą nuo alkoholizmo… Siekiau parodyti ne atskirus jo gyvenimo įvykius, o jo kaip asmenybės raidą. Todėl pasirinkau ne linijinį pasakojimo būdą, o keliose laiko plokštumose besiplėtojančius veiksmus, laisvai keičiančius vienas kitą“.

Automobilių avariją Johnas patyrė būdamas 21-erių ir tapo prie vežimėlio prikaustytu invalidu. Tada ir pradėjo piešti keistas karikatūras, kurias mielai spausdino Portlande leidžiamas laikraštis Willamette Week. Neįprasta buvo ne tik jo piešimo maniera (Johnas pieštuką laikydavo iš karto abejomis rankomis), bet ir karikatūrų turinys – čia į visumą susiliejo ir patyčios iš amerikiečių gyvenimo būdo, ir juodas humoras, ir savo paties ydų bei neįgalumo akcentavimas. Dėl politinio nekorektiškumo šios karikatūros neretai tapdavo garsių skandalų priežastimi.

Kabintis į gyvenimą Johnui padėjo draugai, mylima mergina ir kolektyvinės psichoterapijos programa, pavadinta „12 žingsnių“. Antialkoholinės asociacijos rengiamiems seansams ir jose skambančioms pacientų išpažintims filme skiriama nemažai dėmesio, o programos vedėjas Donis (jį suvaidino komikas Jonah Hillas) tapo ištikimu Johno draugu ir mokytoju.

Spalvinga ir daugiabriaunė Johno Callahano asmenybė suteikia galimybę Joaquinui Phoenixui maksimaliai išnaudoti platų aktorinių galimybių spektrą. Alkoholikas, provokatorius, prieštaringas menininkas ir tuo pat metu jautrios sielos žmogus – iš panašių kontrastų aktorius labai subtiliai „lipdo“ savo herojų, o jam padeda kompozitoriaus Danny Elfmano kompozicijos, kuriose persipina sentimentalūs fortepijono akordai ir triukšmingo džiazo ritmai, o garso takelyje viena kitą keičia alternatyvaus indie roko dainos, atliekamos Kim Gordon, Carrie Brownstein ir Beth Ditto.

Gaila, kad už filmo siužeto ribų liko paties Johno Callahano muzikinė kūryba: jis išleido vieną albumą su savo kūrybos dainomis. Kai kurias jų galima paklausyti Youtube. Pavyzdžiui, šią.

„BROLIAI SISTERSAI“ (The Sisters Brothers, 2018)

The Sisters Brothers

Vesternas – vienintelis tikrai amerikietiškas žanras, gimęs ir išsivystęs Jungtinėse Amerikos valstijose ir išaugęs iš mitologija tapusių Laukinių vakarų istorijų apie pirmuosius kolonizatorius, jų kovas su indėnais ir banditais. Tradicinį kino vesterną bandyta gelbėti nuo žanrinių stereotipų ir štampų keletą kartų. Ypač tokių bandymų pagausėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai žanro krizė ėmė badyti akis, o patys vesternai pasidarė panašūs į sterilias pasakėles. Tada režisierius Samas Peckinpah įpylė į seną vesterno vynmaišį šviežio vyno, filmai tapo rūstesni ir žiauresni, o šias pamokas įvaldęs italas Sergio Leone nuėjo dar toliau, vietoj tradicinio herojų skirstymo į gerus ir blogus pasiūlęs naują skaičiuotę: blogi ir dar blogesni (būtent tai tapo vadinamųjų „spagečių vesternų“ skiriamuoju bruožu).

Visi bandymai kitose šalyse kurti vesterno žanro filmus (išskyrus septintajame dešimtmetyje Italijoje masiškai produkuojamus rimtų tendencijų nepagimdė.

Pastaruoju metu šio žanro dirvą retsykiais imasi purenti prancūzai. Bet jų kuriami vesternai retai telpa į tradicinio vesterno ribas. Pavyzdžiui, mūsų matytas filmas „Bluberis“ (Blueberry, 2004, rež. Janas Kounenas) Prancūzijoje sukurtas nusižengiant klasikinio amerikietiško vesterno taisyklėms. Iš pirmo žvilgsnio visi vesterno elementai savo vietoje: pasakojimo centre kilnus šerifas ir jo mylimoji mergina, netrūksta visokiausio plauko banditų, galva svaigsta nuo kameros skrydžių virš nuostabaus grožio prerijų, o finalinėje dvikovoje susiremia jau nebe priešininkai antagonistai, bet absoliutus blogis su personifikuotu gėriu. Tačiau filmui akivaizdžiai trūksta svarbiausio vesterno elemento – dinamikos. Režisierius Janui Kounenui tai principinis dalykas. Nes jam seno vesterno schema ir iš komikso pasiskolinta istorija tėra tik patogūs indai originaliam turiniui. Režisieriui kur kas labiau už veiksmą rūpi magiškų burtų pasaulis ir herojų persekiojančios praeities šmėklos. Įdomiausia filme stebėti haliucinuojančias Maiko Bluberio (Vincent‘as Casselis) vizijas ir proto kovą su vidiniais demonais. To Laukiniuose vakaruose dar nėra buvę!

Netelpa į įprastinius rėmus ir trumpai mūsų ekranuose viešėjęs prancūziškas komiškas vesternas „Laimingasis Liukas“ (Lucky Luke, 2009, rež. Jamesas Huthas), sukurtas pagal dar 1946-aisiais metais sugalvotus komiksus: jų autorius buvo piešėjas belgas Morrisas (tikroji pavardė Maurice‘as de Bevere‘as), niekad nenusimenančio kaubojaus nuotykių serijas piešęs iki savo mirties 2001 m. Nesunku pamatyti, kad filme pagrindinio vaidmens atlikėjas Jeanas Dujardinas daug ko išmoko iš itališkuose vesternuose vaidinusio jauno Clinto Eastwoodo. Filmas dvelkia nostalgija senam geram kinui, bet tradicijos čia įvelkamos į naują rūbą, tarsi susiūtą iš skirtingų skiaučių. Margas filmo apdaras gražiai puošiamas įvairiais ornamentais – siurrealistinėmis susišaudymų scenomis, paradoksaliu humoru, farsu ir „arkliškos operos“ elementais, klasikinių prancūziškų ekscentriškų komedijų citatomis, virtuozišku balansavimu ant ryškaus kičo ribos.

Pernai sukurto vesterno „Broliai Sistersai“ režisierius prancūzas Jacques Audiard‘as nėra toks radikalus. Jis stengiasi būti ištikimas klasikinio amerikietiško vesterno tradicijoms, bet jas interpretuoja jas ironiškai. Simboliška, kad Venecijos festivalyje greta atsidūrė „Baladė apie Basterį Skragsą“ ir „Broliai Sistersai“. Pirmasis, sudarytas iš novelių, dėlioja skirtingus vesterno schemų pasjansus, antrasis primena tuos laikus, kai vesterno įvykių centrine ašimi, aplink kurią viskas sukosi, buvo vyriško tvirtumo įsikūnijimas, vaidinamas legendinio aktoriaus Johno Wayne‘o tipo aktorių.

„Brolių Sistersų“ centre – egzotiška Laukinių vakarų porelė, gyvenanti 1851 m. Oregone: broliai Čarlis (Joaquinas Phoenixas) ir Elijas (Johnas C. Reilly) verčiasi tuo, kad paslaptingo Komandoro (Rutgeris Haueris) įsakymu žudo žmones. Dabar jie privalo nubausti aukso ieškotoją Hermaną Vormą. Kodėl jis nusipelnė bausmės, broliams nerūpi – jie tiesiog įprato vykdyti įsakymus. Šį bei tą daugiau apie persekiojamą auką Čarlis visgi žino. Chemikui Vormui pavyko pagal formulę išgauti stebuklingą skystį, kurį išpylus į upę, pro vandenį trumpam nušvinta dugne esantys aukso luitai. Ši paslaptis bet kam suteiktų galimybę valdyti pasakiškus turtus ir įgauti neribojamas galias. Bet apie šviesią ateitį svajojantis idealistas savo išradimą nori paskirti tobulos visuomenės sukūrimui ir jau numatęs šiam reikalui tinkamą vietelę – Teksaso šiaurėje esantį Dalasą.

Jaunėlis Čarlis brolių žudikų tandeme yra akivaizdus lyderis – jis brutalus, negailestingas, netramdo pykčio priepuolių, mėgsta išgerti ir pašėlti. Elijas yra jo priešingybė – jis yra sentimentalus intravertas: nors šaudo ne blogiau už brolį, bet smurto nemėgsta, yra geraširdis ir svajoja kada nors pradėti ramų šeimyninį gyvenimą su mylima mokytoja.

Scenarijaus pagrindą sudaro Patricko DeWitto romanas, bet knygą skaičiusieji sako, jog filmas yra gerokai įdomesnis (nesiginčysiu, su romanu nesu susipažinęs, bet filmas tikrai geras – G.J.). Pati istorija verta dėmesio  ir dėl avantiūrinio siužeto, ir dėl vesterno kanonų ribos išplėtimo, ir dėl puikaus aktorių kolektyvo.

Į Vormo persekiojimą įsitraukęs ir patyręs detektyvas Džonas Morisas (Jake‘as Gyllenhaalas). Jis turi savo užduotį, bet, artimiau susipažinęs su Vormu, bus priverstas ją ženkliai pakoreguoti. Ir brolių planai stipriai pasikeis. Bet kaip tik tai filme ir žavi labiausiai. Nes kino vesternų taisyklės per daugiau nei šimtą metų buvo taip stipriai sucementuos, kad kaskart norisi jas po truputėlį ardyti. (G.J.)

„MES VALDOME NAKTĮ“ (We Own the Night, 2007)

We Own the Night, 2007

Su režisierius Jamesu Gray‘umi Joaquinas Phoenixas bendradarbiauja bene dažniausiai. Pirmą kartą jie susitiko „Jardų“ (Yards, 2000) filmavimo aukštelėje: šiame filme Joaquinas vaidino Vilį Gutieresą, ištikimai tarnaujantį banditui Frenkui Olčinui, kuris kontroliuoja visą Niujorko metro veiklą

Tuoj po „Jardų“ režisierius ir aktorius vėl susitiko. Filmą „Mes valdome naktį“ sukūręs režisierius Jamesas Gray‘us Holivude yra laikomas rusiškos mafijos „ekspertu“. Dar 1994-aisiais jo sukurta ir Sidabro prizu Venecijos kino festivalyje apdovanota „Mažoji Odesa“ sukrėtė Bruklino rajone įsikūrusios išeivių iš Sovietų sąjungos kriminalinės irštvos vaizdais ir sodriais rusiškais keiksmažodžiais, su pasimėgavimu byrėjusiais iš aktorės Natalijos Andreičenko lūpų. Tikrų rusų aktorių matysime ir filme „Mes valdome naktį“ (itin smalsu bus pažiūrėti, kaip dabar atrodo seniai į Ameriką emigravusi ir neatpažįstamai pasikeitusi romantiškų vaidmenų atlikėja Jelena Solovej, vaidinanti narkobarono žmoną).

Bet pagrindinis krūvis filme „Mes valdome naktį“ atitenka jau ir anksčiau kine kartu vaidinusiems amerikiečių aktoriams Markui Wahlbergui bei Joaquinui Phoenixui. Šį kartą jiedu vaidina tikrus brolius. Tik Džozefas Gruzinskis (Wahlbergas) kartu su tėvu tarnauja policijoje, o Bobis (Phoenixas) kaip inkstas taukuose vartosi kriminaliniuose Bruklino baruose ir gauna pasiūlymą kurti panašią landynę Manhatane. Tik po to, kai Džozefas vos nežus nuo kulkos į veidą, Bobis ims suprasti, koks slidus yra jo pasirinktas gyvenimo kelias. O supratęs kaip mat persiauklės, padės policijai likviduoti kvaišalų tinklą suraizgiusius niekšus ir pakeis policijoje žuvusį tėvą.

Filmas pradedamas 1988-ųjų metų policijos kronikos nuotraukomis, kuriose įamžinti to laikmečio pareigūnų kovos su nusikaltėliais vaizdai. Niujorko policininkai tada pasivadino „Nakties šeimininkais“ ir iš tikrųjų smarkiai praretino gangsterių gretas. Iš šių nespalvotų fotografijų trumpam dvelkteli dvidešimties metų senumo autentika. Deja, ji netampa autoriams lakmuso popierėliu ar tiesos detektoriumi, nes tolesnė istorija pasakojama vangiai, kai kurie aktoriai atvirai nuobodžiauja. Ir kodėl turėtų būti kitaip, jei vos ne kiekviename žingsnyje kyšo nuvalkioti štampai ir amerikietiška patetika? O vienintelis kiek gyvesnis šioje marionečių galerijoje yra būtent Joaquino Phoenixo suvaidintas Bobis, bet jo herojui pašykštėta gilesnės dramaturgijos, todėl aktoriui sunku įkvėpti daugiau gyvybės į šalčiu vos ne nuo pirmų kadrų dvelkiantį siužetą. (G.J.)

ŽMOGIŠKA SILPNYBĖ“ (Inherent Vice, 2014)

INHERENT VICE (2014) 

Pagal Thomaso Pynchono romaną sukurtas filmas baigia neformalią Andersono trilogiją, kurią pats režisierius vadino „Amerikietiškos paranojos“ istorijomis (ankstesni šio ciklo filmai „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“). Thomas Pynchonas Amerikoje yra, ko gera, paslaptingiausias po Jerome‘o Salingerio rašytojas: abu buvo užslaptinę savo gyvenimus, nesirodė viešumoje ir tuo baisiausiai intrigavo literatūros specialistus bei savo talento gerbėjus. Tiesa, Salingeris neseniai mirė, o Pinchonas dar gyvas, bet niekas nieko apie jį pasakyti negali (net internete galima rasti vos kelias jo nuotraukas, darytas jaunystėje).

„Žmogiškoji silpnybė“ (2014 m.) nukelia į 8-ojo dešimtmečio Kaliforniją, kur tada vis dar buvo gyva hipių kontrkultūra, bet „gėlių vaikais“ pasivadinusio jaunimo idealus jau aptemdė Charleso Mansono sektos nusikaltimai. Rašytojas yra taip apibūdinęs šį laikotarpį: „Gyvenimas tame psichodeliškame dešimtmetyje buvo kupinas tokios daugybės perspėjimų nepasitikėti žmonėmis, kad jų negalima buvo nubraukti vienu marihuanos suktinės mostu, o vėlesnis dešimtmetis visai neatrodė labiau žadantis“.

Daugiasluoksnę „Žmogiškosios silpnybės“ (ir romano, ir filmo) fabulą atpasakoti labai sudėtinga, nes į talpią kriminalinio romano struktūrą rašytojas sudėjo labai skirtingus elementus, tad šio kūrinio vertintojai net sugalvojo naujadarą „isteriškas realizmas“.

Siužeto centre yra detektyvas Laris Sportelas (Joaquinas Phoenixas), vienu metu tiriantis kelias bylas. Netrukus paaiškės, kad visi tyrimai susiję, o marihuanos apsirūkęs detektyvas, nuolatbalansuojantis ties absurdo ir siurrealistinių haliucinacijų riba, pasineria į logikos dėsniams nepaklūstantį verpetą, kuriame persipynė keisti personažai ir nerimą keliančios organizacijos – gangsteriai, , „Juodosios panteros“, kinų sindikatas „Auksinė iltis“, „Arijų brolijos“ neonaciai, psichiatrijos ligoninėje sueigas rengianti sekta, net… kažkokia paslaptinga odontologų profsąjunga Prasibrauti pro šią barokišką temų ir prasmių raizgalyną nelengva. Bet nepriklausomai nuo rezultato pats procesas nepaprastai įdomus. (G. J.)

„KARTĄ NIUJORKE“ (The Immigrant, 2013)

The Immigrant, 2013

Šio filmo režisierius Jamesas Gray‘us Holivude yra laikomas ne tik rusiškos mafijos „ekspertu“, bet ir žmogumi, kuris ne iš knygų žino, kuo ir kaip nuo seno Amerikoje verčiasi imigrantai iš Rusijos bei Rytų Europos šalių. Ir tai suprantama, juk režisieriaus seneliai tuoj po Rusijoje įvykusios revoliucijos paliko gimtinę ir išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Jų pasakojimai apie vargus, patirtus naujoje tėvynėje neliko vien šeimyniniuose archyvuose. Jamesas Gray‘us neslepia, kad kurdamas filmus naudojasi savo artimųjų prisiminimais ir į siužetus vis įpina biografinius motyvus. Ypač jų daug filme „Kartą Niujorke“ (originalus pavadinimas „Imigrantė“).

Filmas „Kartą Niujorke“ (mūsų platintojai pakeitė originalų pavadinimą, kad naujasis iš karto žiūrovams primintų režisieriaus Sergio Leone‘s kriminalinį epą „Kartą Amerikoje“) prasideda rūkuose skendinčios Laisvės statulos panorama ir tuoj po to sekančia scena Elliso saloje, kurioje visiems atvykėliams iš Europos prasidėdavo pirmoji pažintis su laisvės šalimi ir čia vyraujančiais įstatymais. 1921-ųjų sausį į šią „pažadėtąją žemę“ iš perpildyto laivo su sergančia seserimi nužengė imigrantė iš Lenkijos Eva Cybulska (ją emocingai suvaidino žavioji prancūzė Marion Cotillard). Po žeminančių procedūrų nemaža dalis atvykėlių pripažįstami „našta valstybei“ (dėl prastos sveikatos ar įtarimų anksčiau pažeidus įstatymus) ir turi laukti teismo arba deportacijos. Evai likimas buvo gailestingas – ją selekcijos metu įsidėmėjo Bruno Veisas (jį vaidina jau ketvirtą kartą su Jamesu Gray‘umi dirbantis aktorius Joaquinas Phoenixas) – geraširdis „perkeltųjų asmenų“ (lietuviškai, „dipukų“) bendrijos narys.

Filmo pagrindą sudaro gerai imigrantų vargus žinojusio Luco Sante knyga „Low Life“ („Sunkus gyvenimas“), o Evos Cybulskos prototipė buvo visame Manhatane žinoma lenkaitė, išgarsėjusi dėl laisvo elgesio bei dažnų proto aptemimų. Filmo prologas nufilmuotas tikruose Elliso saloje išlikusiuose filtracijos pastatuose, kurie jau seniai nebeatlieka pagrindinių funkcijų, bet, regis, iki šiol dvelkia čia per beveik šimtą metų sukaupta ir vis dar neišvėdinta kančių bei nusivylimų atmosfera.

Jau pirmuose filmo kadruose liūdną nuotaiką skleidžia ir būsimas dramas pranašauja graži klasikinė muzika. Giacomo Puccinio, Richardo Wagnerio ir Charleso Gounod melodijos ir paties Enrico Caruso pasirodymas filme yra nepaprastai svarbūs. Jie išduoda ir režisieriaus susižavėjimą klasikinėmis operomis, kuriose, anot Jameso Gray‘aus, „dominuoja perdėtos aistros ir ryškus tragizmas“. Tarp šių dviejų polių plėtojasi ir filmo siužetas, kuriame žiauri gyvenimo realybė persipina su rafinuotai estetizuotu teatro pasauliu ir čia vyraujančiais melodramos konfliktais. Pasirodo, kad geraširdis Evos globėjas visai nėra paklydusių sielų gelbėtojas gerasis samarietis, o greičiau paprasčiausias suteneris. Bruno Veisas yra nedidelio kabareto savininkas, savo įstaigoje efektingus pasirodymus scenoje sumaniai derinantis su elitinio viešnamio teikiamomis paslaugomis.

Šiame Bruno Veiso kartu su įstaigos šeimininke (liūdna šiame epizodiniame vaidmenyje matyti buvusią rusiškų filmų aristokratę Jeleną Solovej) sukurtame pasaulyje Evai bus skirtas turtingų klientų viliotojos vaidmuo, ir iš šio amplua spąstų jai pačiai ištrūkti neįmanoma. Nebent padėtų tikras meilės stebuklas arba kokie nors magiški triukai… (G.J.)

„TIES JAUSMŲ RIBA“ (Walk the Line, 2005)

Walk the Line, 2005

Biografiniai vaidybiniai filmai Amerikoje visada buvo vertinami. Šiam žanrui amerikiečiai seniai sugalvojo specialų terminą “bajopikas” (biopic). O ypatingas dėmesys tokiuose filmuose nuo seno skiriamas menininkams.

Tokių filmų gerbėjai su malonumu prisimena ir roko muzikos klasikams skirtus biografinius filmus, pasakojančius apie Ray‘ų Charlesą („Ray‘us“, 2004), „Nirvanos“ lyderį Curtą Cobainą („Paskutinės dienos“, 2005), dar vieną savižudį „Joy Division“ lyderį Ianą Curtisą („Kontrolė“, 2010), jau nekalbant apie Freddie Mercury („Bohemijois rapsodija“, 2018) ir dar dabar teberodomą „Roketmeną“, kuriame atgyja triukšminga ir spalvinga Eltono Johno biografija.

Į šią galeriją natūraliai įsilieja ir muzikinė drama „Ties jausmų riba“ (rež. James Mangoldas), kurios herojus – legendinis JAV dainininkas Johnny Cash‘as. Jaunystėje jis rinko medvilnę, giedojo bažnyčios chore, bastėsi po Jungtines Valstijas, tarnavo karinėse oro pajėgose. O paskui tapo balsu, stipriai pakeitusiu ne tik country muziką, bet, ko gero, ir visą rokenrolo istoriją. Johnny pagarsėjo ir tokiu nesuvaldomu charakteriu, jog, palyginus su juo, daugelis šiuolaikinių roko muzikos skandalistų atrodo kaip neapsiplunksnavę geltonsnapiai.

Bet šlovė, regis, visai nesugadino publikos numylėtinio. Gastroliavęs kartu su Elviu Presley, Jerry Lee Lewisu, Johnny Cash‘as visą gyvenimą buvo nepataisomas romantikas. Filme „Ties jausmų riba“ daug dėmesio skiriama Johnny Cash‘o ir jo antrosios žmonos June Carter santykiams (June suvaidinusi Reese Witherspoon buvo apdovanota Oskaru).

Johnny gimė 1932 m. Arkanzase, jo vaikystę buvo aptemdžiusi tragiška vyresnio brolio žūtis ir tėvo neapykanta. Karinę tarnybą būsimasis dainininkas atliko Vokietijoje (ten, beje, savo pareigą tėvynei atliko ir Elvis Presley). 1954 m. Johnny vedė (su Viviana susilaukė keturių vaikų), o jau 1955-aisiais atliko pirmą hitą „Cry, Cry, Cry“.

Kaip ir visi ryškūs rokenrolo muzikos atlikėjai Johnny Cash‘as buvo chuliganas ir maištininkas, ne kartą šokiravęs publiką ekscentrišku elgesiu: būtent šią savybę turi omeny originalus filmo pavadinimas „Peržengti ribą“ (Walk the Line).

Johnny Cash‘ą suvaidinęs Joaquinas Phoenixas mėgsta vaidinti personažus, kurie lengvai peržengia ribas. Be to jis pats yra muzikantas, 2008 metais net viešai paskelbęs, kad traukiasi iš kino, nes neva nusprendęs visas jėgas atiduoti hiphopo muzikai. Į kiną jis, žinoma, sugrįžo po dviejų metų ir pristatė pseudodokumentinį filmą „Aš vis dar čia“ (I’m Still Here, rež. Casey Affleckas), kuriame suvaidino… patį save.

Savo balsais Joaquinas Phoenixas ir Reese Witherspoon dainuoja ir filme „Ties jausmų riba“. (G.J.)

„GLADIATORIUS“ (Gladiator, 2000)

Gladiatorius 2000

Kai baigiantis XX amžiui britų režisierius Ridley Scottas pradėjo sukti istorinį epą „Gladiatorius“, mažai kas tikėjo šio brangiai kainuojančio (biudžetas 103 milijonai dolerių) projekto sėkme. Panašūs istorinės tematikos blokbaseriai (apie Kleopatrą, Spartaką, Beną Hurą) buvo populiarūs iki septintojo dešimtmečio vidurio, vėliau tokia produkcija nukeliavo į televiziją. Tačiau pesimistai režisieriaus neatbaidė, jis sėkmingai savo projektą baigė: filmas uždirbo apie pusę milijardo dolerių ir laimėjo penkis Oskarus – už geriausią filmą, kostiumų dizainą, vizualinius efektus, režisūrą, garsą ir pagrindinį vyro vaidmenį (Russellas Crowe).

„Gladiatorius“ pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).

Tačiau tėvo ketinimus įspėjęs Komodas ima žaisti pagal savo scenarijų. Jis nužudo tėvą, pasiskelbia Romos imperijos valdovu ir verčia Maksimą prisiekti naujam imperatoriui. Narsusis karo vadas, žinoma, atsisako tai padaryti ir užsitraukia Komodo rūstybę. Maksimui pavyksta išvengti mirties, bet jo žmona ir vaikai nužudomi. Sužeistas Maksimas patenka į vergų prekeivių rankas ir paverčiamas gladiatoriumi. Greitai jam bus lemta Romos Koliziejuje susikauti su Komodu.

Gladiator, 2000

Beveik visuose Ridley Scotto filmuose regime sceną, kurioje mirtinon akistaton stoja du nesutaikomi antagonistai (pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas „Dvikova“ buvo skirtas visą gyvenimą dviejų priešininkų sprendžiamam ginčui). Maksimo ir Komodo dvikova Koliziejaus ringe taip pat gali būti laikoma virtuoziškai nufilmuotų kautynių scena, kurioje kaunasi jau nebe priešininkai antagonistai, o Gėris ir Blogis, ir nuo šio mūšio baigties priklauso viso pasaulio likimas.

Filmui buvo sukurtos grandiozinės dekoracijos. Maltoje prieš filmavimo pradžią architektų dėka išdygo milžiniškas senovės Romos maketas, tiksliai atkartojantis amžinojo miesto architektūrą. Puikiai pasidarbavo ir virtualios realybės kūrėjai. Stebėdami tikrai įspūdingas gladiatorių kautynes Koliziejuje, turėkite omeny, kad filmavimo metu tribūnuose sėdėjo apie du tūkstančiai statistų. Dar 33 tūkstančius sumaketavo kompiuterininkai. Jiems teko spręsti dar vieną problemą. Besibaigiant filmavimo darbams mirė aktorius Oliveris Reedas (jam filmas dedikuojamas), tad kai kurios scenos su Maksimo mokytoju Proksimu padarytos jau be paties Reedo. (G.J.)

„IŠ TIESŲ TAVĘS NIEKUOMET ČIA NEBUVO“ (You Were Never Really Here, 2018)

You-Were-Never-Really-Here

2018-ųjų pavasarį didžiuosiuose kino teatruose pasirodė naujausias Lynne Ramsay („Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“) režisuotas kūrinys – „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here).  Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ po sėkmingo debiuto buvo pradėtas lyginti su tokiais kino šedevrais kaip Martino Scorceses „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver). Akivaizdu, kad sumanymas absoliučiai pasiteisino.

Panašumų su „Taksi vairuotoju“ išties esama. Buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų. Idėja gali pasirodyti kiek šabloninė ir jau didžiajame kine matyta – galima paminėti tiek „Taksi vairuotoją“, tiek „Leoną“ (Léon: The Professional) ar net Pietų Korėjoje kurtą filmą „Žmogus iš niekur“ (The Man from Nowhere). Vis dėlto Lynne Ramsay rado būdų – ir labai džiugu, jog daugiau nei vieną! – šią juostą padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti. Vos pažiūrėjus filmą – pirma mintis buvo ta, jog jis priklauso vienam žmogui. Tas žmogus, žinoma, yra Joaquinas Phoenixas. Gal ir nederėjo taip nustebti – kino žiūrovas turi būti pripratęs prie tiesiog nuostabiai įkūnijamų šio aktoriaus rolių. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą. 

Anglakalbėse šalyse „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ turbūt pavadintume hauntingly beautiful.Lietuviško apibrėžimo tam, deja, neturime. Filmas, kuris nukrečia žiūrovą šiurpuliu? Filmas, kuris kartu yra ir kiek kraupus, bet ir liūdnas bei gražus? „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ toks ir yra. Gražus, liūdnas, verčiantis susimastyti, bet svarbiausia, neapleidžiantis žiūrovo galvos ir po kiek laiko po jo peržiūros. (J. J.)

Gediminas Jankauskas, Jonas Jacunskas

Taip pat skaitykite: TOP 10 Charlize Theron kino vaidmenų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt