Rugsėjo antrąją savo penkiasdešimt penktąjį gimtadienį švęs vienas populiariausių dabartinio kino aktorių Keanu Reevesas (tikr. Keanu Charles‘as Reevesas): jis gimė 1964 m. Libano sostinėje Beirute (tėvas Samuelis Nowlinas Reevesas – kinų kraujo turintis Havajuose gimęs geologas, motina Patricia Taylor – britė šokėja ir kostiumų dizainerė). Iširus tėvų santuokai Keanu su jaunesniąja seserimi Kim persikėlė su motina į Niujorką, o vėliau į Torontą. Todėl neretai Keanu Reevesas vadinamas Kanados aktoriumi.
Vardas Keanu havajiečių kalba reiškia „švelnus vėjelis virš kalnų“.
Vaikystėje Keanu ir Kim buvo diagnozuota disleksija (skaitymo raidos sutrikimas): teigiama, kad būtent ši liga tapo aktorius uždarumo priežastimi. Ir dabar Keanu Reevesas nemėgsta Holivudo šurmulio, vengia vakarėlių, žurnalistų ir gerbėjų.
Katalikiškoje mokykloje vaikinas ne itin linko į mokslus, užtai atsigriebdavo ledo ritulio aikštelėje: už tai net užsidirbo pirmą pravardę „The Wall“ – „Siena“, nes buvo puikus vartininkas, ir gavo garbingą titulą MVP (Most Valued Player – naudingiausias mokyklos ledo ritulio komandos žaidėjas.
Sulaukęs penkiolikos Keanu vaidino mėgėjiškuose spektakliuose, o septyniolikos metė mokyklą, kad galėtų siekti aktoriaus karjeros. Pirmuosius vaidmenis sukūrė kokakolos reklamoje ir keliuose Kanados TV filmuose. Ryškesniu įvykiu tapo jo pasirodymas psichologiniame trileryje „Upės pakraštys“ (River’s Edge, 1986), sukurtame pagal tikrus įvykius ir pasakojančiame apie merginos nužudymą Šiaurės Kalifornijoje: šis nusikaltimas tapo savotišku lakmuso popierėliu, apnuoginusių jaunimo kompanijos tarpusavio santykius. Filmas net buvo pavadintas „pačiu niūriausiu visų laikų filmu paauglystės tematika“.
Kiti Keanu vaidmenys (dabar tuo net sunku patikėti) buvo kur kas linksmesni. Ypač pašėlusiose komedijose „Pensilvanijos princas“ (The Prince of Pennsylvania, 1988), „Ak, jau tie tėvai“ (Parenthood, 1989), o ypač pašėlusiai linksmame filme „Puikus Bilo ir Tedo nuotykis“ (Bill & Ted’s Excellent Adventure, 1989), kuriame du mokytis tingintys draugeliai laiko mašina (įrengta telefono būdelėje) keliauja į praeitį, kur susitinka su įvairiais istoriniais personažais.
Be kita ko abu draugeliai groja elektrinėmis gitaromis ir svajoja tapti tikrais rokeriais. Vėliau šios pamokos Keanu labai pravertė, kai 1991 m. jis buvo subūręs alternatyvaus roko grupę „Dogstar“, kurioje grojo bosine gitara: 2002-aisiais Keanu paliko šį kolektyvą ir prisijungė prie naujos roko grupės „Becky“.
Nors Tedas išgarsino jauną aktorių jo bendraamžių tarpe, jis pats šio vaidmens nemėgsta prisiminti: kartą viename interviu net pasakė: „Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų parašyta – „Jis vaidino Tedą“.
Keanu lengvai susižavėdavo įvairiomis sporto rūšimis: po filmo „Ant bangos keteros“ jis pamėgo banglenčių sportą, nusifilmavęs Shakespeare‘o komedijos „Daug triukšmo dėl nieko“ ekranizacijoje (1993) ėmė praktikuoti jodinėjimą. Dar viena Keanu aistra – motociklai, jų aktoriaus kolekcijoje daug, o 2011-aisiais jis tapo kompanijos Arch Motorcycle Company steigėju.
Ir, aišku, negalima nepaminėti rytų kovos menų, kurie Keanu Reevesui padėjo atlikti nepaprastus triukus: pvz., „Matricai“ jis išmoko per 200 skirtingų kovos judesių.
Keli įdomūs faktai:
* Keanu yra kairiarankis;
* Jis yra užkietėjęs „Formulės-1“ ir „IndyCar“ bolidų lenktynių gerbėjas;
* Laisvai kalba prancūziškai;
* Yra įkūręs privatų fondą, kuris padeda ligoninėms, gydančioms vėžiu sergančius vaikus;
* Mėgstamiausi kino režisieriai – Frankas Capra, Davidas Leanas, Stanley Kubrickas ir Martinas Scorsese;
* 2005 m. sausio 31 d. Holivudo Šlovės alėjoje atidengta Keanu Reeveso vardinė žvaigždė;
* 2013 m. Keanu režisavo filmą „Tai Ci Meistras“ (Man of Tai Chi), skirtą rytų kovų menams;
* Apie pinigus jis sako taip: „tai paskutinis man rūpintis dalykas. Už tai, ką jau uždirbau, galėčiau gyventi dar keletą šimtmečių“;
* Egzistuoja grupė žmonių, tikinti, esą Keanu Reevesas yra nemirtingas. Jų teigimu, aktorius labai panašus į 1847-aisiais gimusį prancūzų aktorių Paulą Mounet ir, galbūt, yra jo reinkarnacija
Taigi, geriausi Keanu Reeves vaidmenys:
10. „STEBĖTOJAS“ (The Watcher, 2001)
Džo Čarbaniko (ang. Joe Charbanic) režisuotas filmas „Stebėtojas“ („The Watcher”) Lietuvos kino ekranus pasiekė 2001-jų metų pavasarį. Tai mistinis trileris, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka gerai visiems pažįstami aktoriai Džeimsas Speideris (ang. James Spader), Marisa Tomei ir Keanu Reeves.
Džoelis Kampbelas (akt. James Spader) yra policijos detektyvas, kuris po 8-ių metų, pilnų streso ir nusivylimų bandant pagauti serijinį žudiką, terorizuojantį Los Andželą, nusprendžia persikelti į Čikagą, kur tikisi gyventi gerokai ramesnį gyvenimą. Tačiau detektyvui nepavyksta pabėgti nuo savo didžiausio priešo. Žudikas Deividas Alenas Grifinas (akt. Keanu Reeves) pernelyg mėgaujasi savo žaidimu su policininku. Nors kuriam laikui jis buvo nustojęs vykdyti savo išpuolius, jis neatsispiria pagundai žudyti ir paterorizuoti savo priešą dar kartą. Jis siunčia Džoeliui Kampbelui savo būsimų aukų nuotraukas ragindamas jas išgelbėti, kol dar ne per vėlu.
Filmo produkcija buvo apipinta skandalais. Keanu Reeves, vienas pagrindinių filmo aktorių, teigė, jog jis prie filmo kūrybinės grupės prisidėti neturėjo jokio noro, tačiau buvo priverstas. Jo teigimu, vienas aktoriaus draugų suklastojo jo parašą ir negalėdamas įrodyti, kad tai – klastotė, buvo prieš savo valią priverstas filmuotis.
Prieš pradedant kurti kino filmą, Keanu Reeves buvo numatytas nedidelis vaidmuo, tačiau jo veikėjas tapo pagrindiniu siužeto blogiuku, šaltakraujišku žudiku. Kritikų ir žiūrovų „Stebėtojas“ buvo įvertintas nevienareikšmiškai. Mūsų nuomone, filmas vertas peržiūros ir tai tikrai puiki galimybė pamatyti Keanu Reeves šaltakraujo piktadario vaidmenyje. (Giedrė Bastytė)
9. „47 RONINAI“ (47 Ronin, 2013)
Roninais feodalinėje Japonijoje buvo vadinami garbę praradę samurajai arba po šeimininkų mirties plėšikais pavirtę jų tarnai. Nemažai tokių istorijų kine susuko patys japonai. O veiksmo filmais išgarsėjęs JAV režisierius Johnas Frankenheimeris kriminaliniame trileryje „Roninas“ (Ronin, 1998) taip pavadino visokio plauko banditus, kurie pasibaigus “šaltajam karui” tapo samdomais žudikais. O ką gi daugiau gali veikti tie, kurie visą gyvenimą buvo mokomi tik šaudyti ir gaudyti? Jie ir dabar atliks pavojingiausią užduotį, nes neturi jokių skrupulų ir pripažįsta tik vieną taisyklę: „Kiekvienas gali būti tavo priešas, jeigu už jo galvą sumokėta…“
O Carlas Rinschas fantastiniame veiksmo filme „47 roninai“ veiksmą perkelia į XVIII-o amžiaus Japonijoje, bet tradicinį samurajų siužetą susieja su… ateiviais iš kosmoso.
Istorija apie 47 samurajus, atkeršijusius už savo šeimininko mirtį Japonijoje yra seniai žinoma. Ji daug kartų dailininkų vaizduota medžio graviūrose, atgijo pjesėse ir tradicinio Japonijos teatro spektakliuose, ne kartą ekranizuota Tekančios saulės šalies kinematografininkų (nuo 1916 iki 1994-ųjų apie tai Japonijoje buvo sukurta gera dešimtis vaidybinių filmų. Jokių ateivių iš kosmose juose nebuvo ir būti negalėjo.
Užtai visi šie siužetai akcentavo vieną japonams svarbią garbės dilemą. Viena vertus ištikimieji roninai atkeršijo žudikui, kaip to reikalavo samurajaus garbės kodeksas (bushido) ir nukirstą priešo galvą atnešė į vienuolyną padėti ant savo šeimininko kapo. Kita vertus jie pažeidė anuometinio valdovo (sioguno) draudimą, todėl užuot juos nubaudus mirtimi kaip nusikaltėlius, visiems buvo pasiūlyta mirti garbingai, įvykdžius savižudybės ritualą (seppuku). Siogunas pasigailėjo tik vieno, paties jauniausio kario. Masinė savižudybė įvyko 1703 metų kovo 20-ąją, 46-ių ištikimų roninų kūnai buvo palaidoti tame pačiame vienuolyne šalia jų šeimininko. Nuo tų laikų šis panteonas yra gausiai lankomas turistų, o roninų drabužius ir ginklus, anot legendų, ir dabar didelėje pagarboje saugo vienuoliai.
Naująjį filmą kūrę amerikiečiai, matyt, nusprendė, kad pagrindinei filmų premjeras lankančiai jaunajai auditorijai tradicinė istorija apie senovės samurajų garbę bus neįdomi, todėl prisigalvojo naujų infernalinių personažų – lapę-vilkolakę (!), kažkokį monstrą – drakono bei šerno hibridą ir kitokias pabaisas, tarsi nužengusias iš šiuolaikinių japoniškų animacinių „siaubiakų“. Dėl visos šios velniavos rimtas siužetas darosi šiek tiek panašus į paaugliams skirtą fantasy.
8. „ANT BANGOS KETEROS“ (Point Break, 1991)
JAV režisierė Kathryn Bigelow garsėja ne tik tvirtu charakteriu, bet ir tuo, kad renkasi sunkius siužetus. Jos filmografijoje nėra nė vienos melodramos, o tik žiaurūs kriminaliniai trileriai ir tragiškos karinės dramos. Jau pirmasis jos vaidybinis filmas „Be meilės“ (The Loveless, 1981) pasakojo apie baikerių gaują: jame buvo tokiems filmams būdingos romantikos, tačiau netrūko ir smurto.
* „Beveik tamsu“ (Near Dark, 1987) jau buvo siaubo trileris apie vaikiną, kuris neapdairiai pasimylėjo su žavia mergina, o ji pasirodė esanti vampyrė: dabar Kalebui nėra kito kelio, kaip tapti vampyru, bet kad juo taptum, turi nužudyti pirmąją auką.
* „Mėlynas plienas“ (Blue Steel, 1989) – tai žiaurus kriminalinis trileris, kuriame policininke tapusi Megan Terner (Jamie Lee Curtis) tuoj po priesaikos tapo įžūlaus nusikaltimo liudininke, tačiau nesutriko ir, panaudojusi ginklą, nukovė vieną supermarketo užpuoliką. Bet vietoje pagyrimo gavo pylos. Po kurio laiko ji pati buvo apkaltinta tyčiniu nužudymu. O vėliau prasidėjo visai keisti dalykai. Megan susipažino su impozantišku vyriškiu, biržos makleriu Judžinu Hantu (Ronas Silveris), kuris pasirodo esąs… ją įsimylėjęs maniakas.
* „Keistos dienos“ (Strange Days, 1995) – fantastinis trileris, kurio veiksmo laikas sutampa su tūkstantmečio pabaiga. Smurto persunktos istorijos epicentre atsidūrė buvęs Los Andželo policininkas Lenis Niro (Ralph’as Fiennesas): jis prekiauja nelegaliai nufilmuotais vaizdo įrašais, kuriuos žiūrintys žmonės patiria svaigius “realybės šou” pojūčius. „Tai yra kaip televizija, tik dar geriau. Gali ne tik pažiūrėti svetimo gyvenimo gabaliuką, bet jį išgirsti, paragauti, pajusti, paliesti“ – taip naujos rūšies narkotiką giria patiklių sielų medžiotojas.
* „Vandens svoris“ (Weight of Water, 2000) – tai sudėtingas pasakojimas, kuriame persipina dvi istorijos – devynioliktame amžiuje įvykdyto nusikaltimo tyrimas ir šiuolaikinė drama. Žurnalistė Džina Džons renka medžiagą apie 1873 metais vienoje saloje prie Nju Hempšyro įvykdytą dvigubą žmogžudystę, kurios aukomis tapo dvi moterys. Šią N. Hawthorne’o stilių primenančią istoriją režisierė projektuoja į šių laikų komplikuotų santykių “keturkampį”: pati žurnalistė, jos vyras Tomas, jo brolis Ričardas ir brolio draugė Adelina. Abiejų istorijų herojai prieš savo valią tapo tamsių instinktų ir lemties aukomis.
* „K–19“ (K–19: The Widowmaker, 2002) – tikra istorija apie tai, kaip 1961 m. liepą „Našlių gamintoja“ praminta rusų submarina „K-19“ patyrė avariją prie JAV krantų. Tada buvo iškilusi didelė grėsmė pasaulio saugumui, tačiau nuo karinio konflikto žmoniją išgelbėjo kapitono Zatejevo sumanumas. Filme jis vadinamas kapitonu Vostrikovu ir jį suvaidino Harrisonas Fordas.
Po to sekė dvi rūsčios karinės dramos. Šešiais Oskarais apdovanotas „Išminuotojų būrys“ (Hurt Locker, 2008) pasakoja apie JAV elitinio karių būrio kasdienybę. Jų profesija – nukenksminti sprogmenis. Svarbiausias dėmesys čia skiriamas kasdienėms mirtinai pavojingoms operacijoms ištisu minų lauku tapusiose Bagdado gatvėse. Net pertraukų metu išminuotojų būrio vaikinams nepavyksta atsipalaiduoti, nes nuolatinė įtampa iš savo gniaužtų jų jau nebepaleidžia. Juk karas – tai stipriai veikiantis narkotikas, kurį vartojančiam kaskart reikia vis didesnių kvaišalų dozės.
O „Taikinys #1“ (Zero Dark Thirty, 2012) skirtas tarptautinei Osamos Bin Ladeno medžioklei, paskelbtai tuoj pat, kai tik išaiškėjo jo vaidmuo organizuojant 2001-aisiais Niujorke įvykdytą teroristinį aktą. Tačiau net dešimt metų žvalgybos ir karinių agentų komanda ieškojo garsaus teroristo.
Visų šių rūsčių filmų fone 1991 metais sukurtas filmas „Ant bangos keteros“ (Point Break) atrodo ne taip depresyviai, nors ir jame pasakojama kriminalinė istorija apie tai, kaip Pietų Kalifornijos pakrantėje padaugėjo įžūlių bankų apiplėšimų. Keturi vyriškiai, užsimaukšlinę Amerikos prezidentų L. Johnsono, R. Nixono, J. Carterio ir R. Reagano kaukes, kaip reikiant patuština bankų saugyklas. Kiekviena operacija netrunka ilgiau kaip 90 sekundžių. Aišku, kad šių “profių” plikomis rankomis paimti nepavyks. Todėl energingas FTB agentas Džonis Juta (Keanu Reevesas) imasi netradicinių operatyvinės veiklos priemonių ir bando ieškoti įtariamųjų tarp… banglenčių sporto asų. Po šio filmo Keanu Reevesas kanalo MTV apdovanojimų ceremonijoje buvo pavadintas „geidžiamiausiu pasaulio vyru“.
7. „NEĮŽVELGIAMAS PASAULIS“ (A Scanner Darkly, 2006)
Pagal Philipo K. Dicko romaną sukurtame filme atgyja visuotinės paranojos apimtas ateities pasaulis. Totalaus sekimo visuomenėje žmonės skirstomi į tuos, kurie seka ir tuos, kurie yra sekami. Viskas dėl narkotikų prevencijos ir, žinoma, nacionalinio saugumo vardan. Piliečių teisės tokiame kontekste nieko nevertos. Todėl žmonės gyvena niekad neatslūgstančios baimės atmosferoje. O savo draugus sekti priverstas valstybės tarnautojas greitai supranta tokios situacijos absurdiškumą.
Savo metu šį „kiberpankinės“ literatūros šedevrą norėjo ekranizuoti Terry Gilliamas ir Charles‘as Kaufmanas. Galiausiai projektas atiteko režisieriui Richardui Linklateriui, o atskleisti ne tik fantastiniam pasauliui būdingus paradoksus jam padeda puikūs aktoriai bei vis geriau kine įsisavinami „grafinių romanų“ atradimai.
Veiksmas plėtojasi netolimos ateities Kalifornijoje, kurioje narkotikai taip išplito, kad net 20 procentų amerikiečių pastoviai svaiginasi kvaišalais. Populiariausia (ir pati stipriausia) narkotikų rūšis – vadinamasis „preparatas D“, negailestingai žudantis jį vartojančių žmonių smegenis. Specialus policijos profesionalų būrys labai stengiasi išaiškinti šio baisaus psichotropinio nuodo gamintojus, tačiau kol kas ši veikla neduoda apčiuopiamų rezultatų.
Keanu Reevesas vaidina vieną šio būrio policininką Bobą Arktorą. Jis slepia savo misiją nuo visų, nors kiekviename žingsnyje susitinka su keistais tipais. Du iš jų – Ernis Lakmanas ir Džeimsas Barisas (juos vaidina Woody Harrelsonas ir Robertas Downey jaunesnysis) – gyvena jo namuose. Didžiausią įtarimą Arktorui kelia būtent pastarasis.
Arktoro misiją apsunkina tai, kad norėdamas laimėti visokių įtartinų narkomanų pasitikėjimą, jis pats pradeda vartoti „preparatą D“, o tokia terapija negali pasibaigti gerai. Beje, Philipas K. Dickas pasakojo, kad rašydamas romaną pats vartojo narkotikus ir patyrė visus sąmonės susidvejinimo „malonumus“.
Tokioms būsenoms filme skiriama nemažai dėmesio. Bet svarbiausia čia netgi ne tai (sunku pranokti narkotines fantazijas, kurias Terry Gilliamas vaizdavo savo filme „Baimė ir neapykanta Las Vegase“), o modernios technologijos, leidžiančios animuoti aktorius taip, kad jie pavirstų nupieštais personažais.
6. „VELNIO ADVOKATAS“ (The Devil’s Advocate, 1997)
„Kaip jūs manote, kokiu pavidalu velnias dabar galėtų pasirodyti Žemės gyventojams?“ – klausiama pagal Andrew Neidermano romaną sukurtame filme (rež. Tayloras Hackfordas). Ir tuoj pat atsakoma: „Jis gali būti tik advokatas“.
Ne paslaptis, kad advokatai už gerą atlygį imasi ginti akivaizdžius nusikaltėlius ir neretai melu, apgaule, o kartais net ir psichologiniu šantažu išplėšia jiems palankų nuosprendį. Toks yra ir jaunas Floridos teisininkas Kevinas Lomaksas (Keanu Reevesas), kol kas nepralaimėjęs nė vienos bylos. Už savo neeilinius sugebėjimus jis kartą gauna viliojantį pasiūlymą padirbėti advokatu Niujorke. Ambicingas jaunuolis tik gerokai vėliau sužinos, kad už tai teks sumokėti savo nemirtina siela. Bet tada, kaip sakoma, šaukštai po pietų…
Velnio advokatu (lot. „advocatus diaboli“) nuo XVI a. antrosios pusės buvo vadinami popiežiaus Siksto V dar 1587 m. įteisintos profesijos atstovai, kurie buvo įgaliojami rinkti visus įmanomus argumentus, kurie galėtų sutrukdyti teisuolio kanonizacijos ar beatifikacijos procedūroms. Oficialiai jie vadinosi „Tikėjimo stiprintojais“ (lot. „promotor fidei“), bet liaudiškas terminas „velnio advokatai“, ko gero, kur kas geriau charakterizuoja šią profesiją (ją 1983 m. panaikino Jonas Paulius II).
Įdomu, kad šiuolaikinį šėtoną vaidinančio aktoriaus Alo Pacino vaidinamas personažas filme vadinamas Džonu Miltonu – visai kaip garsus anglų literatūros klasikas, parašęs nemirtingą eiliuotą poemą „Prarastas rojus“ (1667 m.). Filmo finale net skamba šio literatūros šedevro mintis: „Geriau karaliauti pragare, negu patarnauti rojuje“.
Keletas įdomių detalių, kurias reikėtų pakomentuoti.
* Skulptorius Frederickas Hartas ir Vašingtono Nacionalinės Katedros vadovai filmą sukūrusiai studijai Warner Brothers pareiškė rimtas pretenzijas dėl vienoje scenoje pasirodančios skulptūros Ex Nihilo, esančios virš pagrindinio įėjimo į Katedrą. Tik paskutinę minutę pavyko taikiai susitarti, kitaip šiuos vaizdus būtų tekę išmesti.
* Bokso rungtynės, kuriuose apsilanko Miltonas (Alas Pacino) ir Lomaksas (Keanu Reevesas) – ne inscenizuotas epizodas, bet tikros pasaulio bokso čempionato rungtynės, vykusios 1996 m. spalio 4 d. Niujorke (tąsyk ringe kovojo Ray‘us Jonesas jaunesnysis ir Bryantas Brennonas, nugalėjo pirmasis).
* Pradžioje filmą kurti planavo režisierius Joelis Schumacheris, o Lomakso vaidmuo buvo siūlomas Bradui Pittui. Dar Lomakso vaidmeniui buvo bandomi Edwardas Nortonas ir Johnas Cusackas.
* Norėdama geriau įsigilinti į vaidinamos šizofrenikės savijautą Charlize Theron tris mėnesius kasdien lankėsi psichoanalizės seansuose.
* Alas Pacino net penkis kartus atsisakė vaidinti filme, kuris pradžioje turėjo atrodyti kaip specialiųjų efektų pilnas fantastinis blokbasteris. Scenarijus kelis kartus buvo perrašomas, atsižvelgiant į aktoriaus pageidavimus.
* Režisierius Tayloras Hackfordas ilgai nenorėjo patvirtinti Charlize‘s Theron, sakydamas, kad ji Merės vaidmeniui „per graži“.
* Epizodai Džono Miltono ofise su Niujorko panorama buvo filmuojami 50-ajame dangoraižio „Continental Tower“ aukšte.
* Finaliniuose titruose panaudota „Rolling Stones“ daina „Paint It Black“ nebuvo įtraukta į oficialų filmo garso takelį.
* Keanu Reevesas atsisakė dalies savo honoraro, kad galima būtų įvykdyti Alo Pacino agentų reikalavimus.
5. „MANASIS AIDAHAS“ (My Own Private Idaho, 1991)
Režisierius Gusas Van Santas į amerikiečių kiną įsiveržė devintojo dešimtmečio viduryje kaip ryškus bytnikų epochos idealų paveldėtojas ir jų tradicijų tęsėjas. Jis puikiai jautė anuometines dekadentines nuotaikas ir ėmė pasakoti apie vienišus žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose („Blogos naktys“, „Vaistinių kaubojus“ ir, žinoma, „Manasis Aidahas“). Jauni šių filmų herojai sąmoningai rinkosi autsaiderio dalią ir nuo bauginančios realybės bėgo į narkotines vizijas ar idealistinių svajonių pasaulį.
Labai tiksliai „Manojo Aidaho“ esmę įvardijo JAV kino kritikas Dessonas Howe, pavadinęs filmą „rafinuota kino poema apie amžiną savo vietos pasaulyje ieškojimą, apie žmogiškos sielos peizažą“.
Tas „sielos peizažas“ yra sklidinas melancholijos bei egzistencinio liūdesio, kurį formuoja jau emocinga grupės „B-52“ daina „Manasis Aidahas“ ir benamystės bei amžinų klajonių („kelio filmas“) motyvas. Pagrindiniai herojai – jauna homoseksualių draugų pora, užaugusi Portlando gatvėse. Abu vyrukai gyvena apleistame name ir užsidirba pragyvenimui pardavinėdami savo kūnus. Ilgainiui paaiškėja, kad Skotas Feivoras (Keanu Reevesas) yra „idėjinis marginalas“ – jis pasiturinčios Portlando giminės palikuonis, miesto mero sūnus, pasirinkęs radikalaus maišto formą tam, kad pažemintų savo tėvą. Visiška Skoto priešingybė – jo draugas Maikas Votersas (jį suvaidino 1993 metais nuo narkotikų perdozavimo miręs Riveris Phoenixas, vyresnis Joaquino Phoenixo brolis). Maikas yra švelnios natūros romantikas, tebesvajojantis susirasti seniai pradingusią mamą. Jis labai prisirišęs prie Skoto ir turi labai keistą savybę – gali užmigti pačiu netikėčiausiu metu (medikai tokį „atsijungimą“ vadina ypatinga liga – narkolepsija).
Kadangi Gusas Van Santas yra postmodernistinio kino atstovais, tai net keturiose „Manojo Aidaho“ scenose moderniai interpretuoja Williamo Shakespeare‘o istorinių kronikų „Henrikas IV“ bei „Henrikas V“ peripetijas. Keanu Reeveso maištautojas asocijuojamas su Shakespeare‘o princu Hariu, jo tėvas Portlando meras Džeikas Feivoras (Tomas Troupe) – su karaliumi Henriku IV, o Balandžiu Bobu filme vadinamas kvaištelėjęs pasakotojas (Williamas Richertas) labai primena linksmuolį Džoną Falstafą.
Keanu Reeveso herojaus maišto pabaiga taip pat yra nuoroda į princo Hario susitaikymą su tėvu, kai išsėmęs savo maišto programą Skotas tarsi sūnus paklydėlis sugrįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo (ne vienas, o su savo mergina itale). Skotas turi galimybę rinktis ir šia galimybe pasinaudoja. Maikas, deja, jokių alternatyvų neturi.
Maiko narkolepsija režisieriui Gusui Van Santui suteikia ypatingą pranašumą, nes leidžia siužetą staiga pasukti tragedijos link arba, atvirkščiai, išgauti komišką efektą. Taip pat narkolepsijos priepuoliai savotiškai pateisina šuoliuojančio veiksmo logiką bei netikėtas siužeto spragas (anksčiau tokiais atvejais filmuose būdavo naudojamas vadinamasis „užtemimas“).
O gal ir visą filmą reikėtų suvokti kaip „narkolepsinį sapną“. Tai būtų net labai postmodernistiška.
4. „MAŽASIS BUDA“ (Little Buddha, 1993)
„Rytai yra rytai, o vakarai yra vakarai. Ir susitikti šiems dvyniams nelemta“, – taip kitados garsus britų rašytojas Rudyardas Kiplingas vienoje savo baladėje apibrėžė dviejų skirtingų civilizacijų priešpriešą. Ji gyvavo keletą šimtmečių, kol Didžiosios Britanijos imperija valdė Indiją.
Bet dabartiniame pasaulyje, kuriame vyrauja globalizacijos idėjos, vis ryžtingiau trinamos ribos tarp kultūrų ir religijų. Tokį integravimo(si) procesą gerai iliustruoja filmai, neapsiribojantys vien rytų šalių egzotika.
Štai Indijos režisierės Miros Nair filmas „Fundamentalistas ne savo noru“ (The Reluctant Fundamentalist, 2012) sukurtas pagal pakistaniečio rašytojo Mohsino Hamido romaną, apnuogino konfliktus, kurie po Niujorke įvykdyto teroro akto radikaliai pasikeitė amerikiečių požiūrį į musulmonus.
Kinijoje gimęs režisierius Angas Lee filme „Pi gyvenimas“ (Life of Pi, 2012) nesistengia supriešinti skirtingų civilizacijų. Jo tikslai visai kitokie. „Jeigu jau mums lemta gyventi kartu, mes privalome išmokti bendrauti“. Ši mintis gali būti šiuolaikinio pasaulio išlikimo formulė. Nieko geresnio nepasiūlys nei išminčiai, nei juo labiau politikai.
O Vakarų pasaulio menininkai vis dažniau atgręžia žvilgsnius į Rytus, ieškodami tvirtesnio pagrindo tenykštėje kultūroje bei religijose (iš filmo „Pi gyvenimas“ sužinojome, kad Indijoje egzistuoja 33 milijonai dievų, ir joks žmogus negali žinoti visų jų vardų).
Turbūt visai neatsitiktinai beveik vienu metu trys garsūs Naujojo pasaulio režisieriai savo filmų kurti išvyko į Tibetą. Ir visuose trijuose pasirodo Dalai Lamos reinkarnacija berniuko pavidalu.
„Septyneri metai Tibete“ (Seven Years in Tibet, 1997, rež. Jeanas-Jacques Annaud) pasakoja apie tai, kaip 1939 metais garsus austrų alpinistas Heinrichas Hareris (Bradas Pittas) Indijoje šturmavo aukščiausią Himalajų viršukalnę, tačiau tikslo nepasiekė. Užtai rado ramybę Tibeto vienuolių draugijoje ir tapo Dalai Lamos draugu bei Tibeto okupacijos liudininku.
Jaunystėje vos netapęs kunigu italų kilmės amerikiečių režisierius Martinas Scorsese dramoje „Kundunas“ (Kundun, 1997) papasakojo apie Tibeto dvasinio lyderio keturioliktojo Dalai Lamos gyvenimą nuo vaikystės iki Tibeto okupacijos 1959 metais.
O kiek anksčiau už kolegas italų režisierius Bernardo Bertolucci sukūrė „Mažąjį Budą“. Mintis kine realizuoti istoriją apie Budos reinkarnaciją režisierių užvaldė dar Kinijoje filmuojant savo šedevrą „Paskutinis imperatorius“ (1987).
Tibeto vienuoliai tiki Budos reinkarnacija ir žino, kad Budos dvasia periodiškai įsikūnija į mažą vaiką, kuris perima mirusio Mokytojo išmintį ir vėliau perduoda ją kitam išrinktajam. Prieš mirtį Dalai Lama savo artimiesiems paskelbia būsimojo Mokytojo gimimo vietą ir kartais net nurodo jo tėvus.
„Mažojo Budos“ pradžioje Sietle gyvenančio jauno amerikiečių architekto Dino Konrado namuose apsilanko Tibeto vienuolis Lama Norbu ir tėvams pareiškia, kad jų devynmetis sūnus Džesis kaip tik ir pasirinktas tokiai misijai. Ne jis vienintelis, bet dar du panašaus amžiaus vaikai iš Indijos – našlaitis berniukas Radžu ir kilmingoje šeimoje gimusi mergaitė Gita. Visi jie vyksta į Butaną, kad atliktų testą ir išaiškintų, kuris iš trijų yra tikras „mažasis Buda“.
Be istorijos apie šiuolaikinę Budos reinkarnaciją filme pasakojama ir senovinė legenda apie Indijos princą Sidhartą (jį ir vaidina Keanu Reevesas), kuris pirmą kartą susidūręs su mirtimi ir žmonių kančiomis, pasiryžo atrasti „vidurinį kelią“, leisiantį suvokti būties ir gyvenimo prasmes. Tai buvo parties Sidhartos kelio pradžia, vedanti jį patį link Budos įsikūnijimo.
Ši istorija pateikta kaip stebuklinė pasaka apie tai, kaip prieš pustrečio tūkstančio metų nedidelėje Nepalo karalystėje karalienė Maja girių tankmėje pagimdė nuostabų kūdikį, kuris vos gimęs jau galėjo tvirtai stovėti ant kojyčių ir laimingai mamai bei visai palydai kuo aiškiausiai pasakė: „Aš gimiau, kad pasiekčiau nušvitimą ir išvaduočiau visus žmones nuo kančių“. Tėvas pavadino sūnų Sidharta, kas reiškia „Nešantis gėrį“. Ten, kur žengė kūdikis, išaugdavo lotoso žiedai. „Jis bus didis karalius“, – paskelbė džiugią žinią žmonėms berniuko tėvas. Bet mažyliui buvo skirta kur kas svarbesnė dalia – tapti pasaulio valdovu, kuriam lenksis visa, kas gyva.
Istorija apie Sidhartą net nufilmuota visai kita spalvine maniera, labai primenančia klasikines indų melodramas su gražias pasakas primenančias siužetais. Bet, kaip sakė išmintingasis Lama, „mitų pasakojimas – tai vienas iš būdų perteikti tiesą“.
Dabar madinga kalbėti apie „žinutes“, kurias savo kūriniuose siunčia žmonėms menininkai. Jei reikėtų suformuluoti tokią „Mažajame Budoje“ esančią žinutę, tai ji galėtų skambėti taip: filmas ragina žmones nebijoti mirties, juk tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga ir išsivadavimas iš kūno kančių.
Krikščionys tiki, kad po mirties žmogaus sielos laukia amžinasis gyvenimas. Budistai nekalba apie sielos persikėlimą, jie sako, kad „persikelia protas“. Labai vaizdžiai tai amerikiečiui pademonstruoja Lama, pasinaudojęs puodeliu su arbata. Jei puodelį įsivaizduosime kaip žmogaus kūną, o jame esančią arbatą kaip protą, tai puodeliui sudužus jis jau nebebus ankstesnis kūnas, o išsipylusi arbata (net susigėrusi į rankšluostį) vis tiek išliks arbata.
P.S. Po „Mažojo Budos“ premjeros Bernardo Bertolucci sakėsi baigęs „Rytietišką trilogiją“, kurią sudaro dar du ankstesni režisieriaus filmai „Paskutinis imperatorius“ (The Last Emperor, 1987) ir „Perskeltas dangus“ (The Sheltering Sky, 1990). (G.J.)
3. „GREITIS“ (Speed, 1994)
Kadaise įžymus klasikinių kriminalinių filmų meistras Alfredas Hitchcockas mokė: geras filmas turi prasidėti žemės drebėjimu, o po to įtampa turi dar labiau augti. Šį priesaiką puikiai vykdo režisieriumi tapęs operatorius Janas de Bontas. „Greičio“ pradžia sudrebina žiūrovų vaizduotę siaubingais įvykiais: nuožmus teroristas Hovardas Peinas (Dennis Hopperis) užminuoja liftą dangoraižyje, o vėliau dideliu greičiu didmiesčio gatvėmis lekiantį autobusą, kurį vairuoja nepatyrusi mėgina Enė Porter (Sandra Bullock). Bomba sprogs, jeigu autobusas nors šiek ties sumažins greitį. Išgelbėti bėdon pakliuvusius žmones gali tik Keanu Reeveso herojus Džekas Treivenas.
Filmo scenaristas Grahamas Yostas amerikų neišradinėja. Jis tiesiog apibrėžia kelias superekstremalias situacijas, o visa kita palieka triukų autoriams, kaskadininkams bei operatoriui, kurie ir privers žiūrovus beveik dvi valandas šūkčioti iš baimės netikėtų siužeto posūkių vietose ir svaigti nuo greičio teikiamo adrenalino.
Daug kartų psichopatus, teroristus ir kitokius niekšus vaidinusiam Holivudo veteranui Dennisui Hopperiui, vaidinančiam Hovardą Peiną, scenaristas pašykštėjo gilesnių charakterio bruožų, todėl apie aktoriaus viena spalva piešiamą blogietį kažko ypatingo pasakyti negalima. Lieka tik prisiminti, kaip Dennisas Hopperis atsiskleidžia, kai gali semtis įkvėpimo iš vaidmens poteksčių (kad ir Davido Lyncho trileryje „Žydrasis aksomas“). Čia gi apie Peiną sužinome tik tai, kad ankstesnis teroristo planas paimti įkaitus žlugo, todėl piktadarys sugalvojo itin rafinuotą keršto planą.
„Greitį“ režisavęs Janas De Bontas, dar būdamas operatoriumi, pats filmavo pavojingas veiksmo filmų scenas („Kietas riešutėlis“, „Juodas lietus“ ir kt.), o šį kartą filmavimo darbus patikėjo kolegai Andrzejui Bartkowiakui, kuris taip pat netrukus persikvalifikavo į veiksmo filmų režisierių („Romeo turi mirti“, „Mirtinos žaizdos“ ir pan.).
Savo metu ekranuose pasirodęs „Greitis“ per pirmas savaites tiesiog nušlavė jo kelyje pasipainiojusius filmus ir visame pasaulyje surinko 350 milijonų dolerių (biudžetas buvo tik 30 milijonų).
JAV Kino Akademija „Greičiui“ skyrė vos du „techninius“ Oskarus – už garsą ir efektus. Gaila, kad pagrindinei kino premijai net nebuvo nominuotas operatorius Andrzejus Bartkowiakas – jam jokių priekaištų nėra. Atvirkščiai, jis nusipelno visokeriopų pagyrų: juk ne kiekviename veiksmo filme pamatysi, kaip oru skraido ne tik autobusas, bet ir metro traukinio vagonas!
P.S. Filmuotis „Greičio“ tęsinyje „Greitis 2: Kruizo kontrolė“ (Speed 2: Cruise Control, 1997) Keanu Reevesas atsisakė ir… išvyko į Kanadą Vinipego teatre vaidinti Hamletą. Kritikas Rogeris Lewisas laikraštyje „The Sunday Times“ aktoriaus vaidybą aprašė tokiais žodžiais: „Jis įkūnijo naivumą ir nuostabų įtūžį, gyvulišką grakštumą ir emocinį smurtą… Jis yra vienas iš trijų geriausių Hamletų, kuriuos mačiau, nes jis ir yra pats Hamletas“.
2. „DŽONAS VIKAS“ (John Wick, trilogija)
Džonas Vikas – buvęs samdomas žudikas, jau senokai pasitraukęs iš aktyvios profesionalios veiklos. Dabar tylų vienišiaus gyvenimą praskaidrina mielo šunelio draugija ir pasivažinėjimai kolekciniu 1969-ųjų metų laidos mustangu. Kartą sustojus pasipildyti degalų atokioje degalinėje, Džono automobilis patraukia kelių įžūlaus elgesio vyrukų dėmesį. Atsisakęs parduoti kolekcinį automobilį Džonas padaro klaidą. Svetimo gero užsigeidusi gauja paseka jį iki namų ir, sulaukę nakties, įsibrauna vidun. Sumušę šeimininką ir pasiėmę automobilio raktelius, chuliganai tuo nepasitenkina – demonstruodami savo galią, jie dar užmuša ir mylimą Džono šunį – brangiausią jau mirusios žmonos dovaną.
Netrukus banditai sužino, kad brutalus naktinis reidas buvo nedovanotina klaida, už kurią teks sumokėti brangią kainą. Nes profesionalai, kaip žinome iš begalės filmų, net ir pasitraukę iš kriminalinio verslo, savo kovinių įgūdžių nepraranda, o jų laikinai paslėptas ginklų arsenalas nespėja surūdyti. Tad, kaip ir reikėjo tikėtis, apsiginklavęs įprastais „darbo įrankiais“ Džonas išsirengia į karo žygį.
Dabar retas amerikietiškas kriminalinis filmas apsieina be panašių personažų, kurių ryškesnis dominavimas svyruoja priklausomai nuo Amerikos ir Rusijos tarpusavio santykių paaštrėjimo. Ne paslaptis, kad rusų banditai Jungtinėse valstijose teisėtvarkos sargams kartais pridaro rūpesčių ne mažiau, nei savi gangsteriai. Tik amerikiečiai gangsteriai stengiasi stengiasi be reikalo į konfliktus nesivelti. Kas kita – rusai, kurie ir namie, ir svetur dažniausiai nesiceremonija ir elgiasi tarsi dramblys porceliano parduotuvėje. Tokie yra Niujorko kriminalinio pasaulio karalius Viggo Tarasovas (jį suvaidino charizmatiškas švedų aktorius Michaelis Nyqvistas) ir visa jo šutvė. Bet šį kartą jie bus bejėgiai prieš vieno įpykusio amerikiečio galią.
Tikriausiai, taip amerikiečiai įsivaizduoja ir dabartinio šaltojo karo su Rusija rezultatą. Koks jis bus, parodys laikas. O kol kas laimi amerikiečiai.
Po netikėtai daug pinigų surinkusio veiksmo trilerio „Džonas Vikas“ Keanu Reevesui nušvito perspektyva sukurti trilogiją apie samdomą žudiką supermeną. Antrąjį filmą „Džonas Vikas 2“ (John Wick: Chapter 2, 2017) vėl režisavęs Chadas Stahelski anksčiau dirbo kaskadininku (taip pat ir kuriant „Matricas“), ir tai daug ką paaiškina. Šaudynių ir muštynių scenoms jokių pretenzijų nėra. O viešai piktintis primityviu siužetu nūnai nemandagu.
Tamsi ir pavojinga samdomo žudiko Džono Viko praeitis sugrįžta seno pažįstamo pavidalu. Buvęs Džono kolega Santinas, Italijos mafijos atstovas Niujorke, sukuria planą užvaldyti galingą tarptautinę žudikų organizaciją, kuriai vadovauja jo sesuo. Santinui reikalingas vyrukas, kuris be skrupulų atliktų visą kruviną darbą. Atsisakyti nevalia, nes kažkada Džoną ir Santinį susiejo kraujo priesaiką, o jos sulaužyti neišdrįstų net kiečiausias profesionalus žmogžudys pasaulyje.
Kai Džonas supranta, jog seną skolą reikia bet kokia kaina apmokėti, prasideda šaudynių ir gaudynių paradas, kuris, kaip ir pirmajame filme, formuojamas ne tokiais atvejais įprastu dinamišku montažu, o realiais triukais, ir juos Keanu Reevesas vis dar atlieka pats.
Ir antrojo filmo temtas labai greitas, o kautynių scenos nufilmuotos išties įspūdingai. Netrūksta ir humoro, kuris dažnai atsiranda visai ne dėl juokingų pokštų, o kyla iš scenarijaus (ko verta vien Džono pravardė „Baba Jaga“) bei pernelyg rimtos intonacijos, kuri neretai įneša autorių gal ir neplanuotą parodijinę nuotaiką.
Verta dėmesio ir kaskadinių triukų aplinka: Romoje Džonui tenka ne tik sukelti sumaištį Amžinojo miesto centre, bet ir leistis į katakombas. Jas net galima palyginti su Niujorko požemiuose esančiomis metro komunikacijomis, bet, ko gera, pati efektingiausia scena nufilmuota Linkolno centre esančiose modernaus meno ekspozicijų salėse.
Antrajame filme daugiau asociacijų su „Matricomis“: čia net bus epizodas, kurį galima pavadinti „Neo susitinka su Morfėjumi“. Tiesa, pastarąjį vaidinantis Laurence‘as Fishburne‘as dabar vadinamas kitaip, bet esmės tai nekeičia. Mafijos būstine virtusio prabangaus viešbučio „Continental“ konsjeržas pavadintas… Charonu, o kurčnebylė Santinio asmens sargybinė – Ares.
Antrajame filme Keanu Reeveso supermenas neištaria nė 50-ies žodžių, užtai lavonų paskui save palieka tiek, kad be kalkuliatoriaus suskaičiuoti sunku. Veiksmo filmų žiūrovams tokie reginiai patinka. Todėl filmų apie Džoną Viką tikrai matysime. Galbūt, viename jų net pasirodys dar ir Triniti.
Trečiasis „Džonas Vikas“ (John Wick: Chapter 3 – Parabellum) buvo rodomas šią gegužę. Ketvirtasis jau anonsuojamas ir pasaulio ekranuose pasirodys 2021-ųjų gegužę.’
1. „MATRICA“ (The Matrix, trilogija)
Plačiai išreklamuotas šis Holivudo blokbasteris tapo rimtu kinematografiniu įvykiu. Specialistai iš karto jį praminė naujausiu „kiberpankiniu“ šedevru. Iki šiol niūrios futuristinės vizijos didelės komercinės sėkmės neturėjo (prisiminkime kad ir kitą filmą su Keanu Reevesu „Džonis Mnemonikas“). O brolių Andy bei Larry Wachowskių (dabar jie po lyties keitimo operacijų vadinami Lana bei Lilly Wachowski) „Matrica“ susišlavė fantastiškas pajamas. Ir ne tik dėl dar neregėtų specialiųjų efektų. Autoriams pavyko surasti aukso vidurį tarp kvapą gniaužiančio veiksmo kino ir išmintingos antiutopijos. Ko gero, ir virtualios realybės tema čia pirmą kartą balansuoja tarp ranka pasiekiamos ateities ir toli į praeitį nusidriekusios budizmo filosofijos. Puikiai įkūnyta bene svarbiausia modernaus pasaulio problema – visai ne fantastinė žmogaus priklausomybė nuo dirbtinio intelekto. O kai kas filmo siužete įžvelgs neužmaskuotas paraleles su Kristaus istorija.
Vieni žavėjosi kvapą gniaužiančiais kompiuteriniais efektais, kiti svaigo nuo kautynių scenų ir jas filmuojančios kino kameros piruetų, tretiems kraują kaitino visus gravitacijos dėsnius kompromituojantys aktorių pasiskraidymai. O ketvirtieji gilinosi į filosofinius kontekstus, šifruodami pagrindinių herojų – Neo, Merfėjus, Trinitė, Saiferis ir kt.) vardų kilmę bei asociacijas.
O kol ilgai trukę ginčai ir susižavėjimo euforija galutinai neišsisklaidė, autoriai pateikė antrą filmą „Matrica. Perkrauta“ (The Matrix Reloaded, 2003). Pirmieji filmą pamatė Kanų kino festivalio žiūrovai ir čia akredituoti kritikai. Šie neliko labai patenkinti rezultatu, bet fanams jis, žinoma, patiko. Nors, objektyviai kalbant, atroji dalis stipriai nusileidžia pirmajai. Ko gero, tokio rezultato galima buvo tikėtis. Nes norint palaikyti žiūrovų susidomėjimą tame pačiame lygyje, reikia labai stengtis. O einat tokiu keliu neišvengiami pasikartojimai. Naujų idėjų antroje „Matricoje“ ne tiek daug, o ir jos neišeksponuojamos taip, kad žiūrovui, kaip anksčiau norėtųsi sekti siužetą, užmiršus viską pasaulyje.
Antrąją „Matricą“ autoriai vėl pasistengė padaryti universalia ir surasti optimalų santykį tarp reginio bei rimtų problemų. Paaugliams skirtos komiksų situacijos, japonų animacijos stilistika ir vaizdo klipų montažas, o taip pat efektingos kautynių bei gaudynių scenos (ypač stulbinamai dabar klonuojamas svarbiausias Neo priešininkas agentas Smitas (Hugo Weavingas), o pats Neo dažnai skraido nelyginant komiksinis Supermenas – reaktyviniu greičiu ir į priekį nukreiptu kumščiu.
Finalinis trilogijos filmas „Matrica. Revoliucijos“ (The Matrix Revolutions, 2003) ekranuose pasirodė tuoj po antrosios dalies. Trečiojo filmo premjerą autoriai buvo užsimoję pradėti visose pasaulio šalyse tą pačią dieną ir net tą pačią valandą. Bet tai tikrai nepadėjo filmui padaryti tikros revoliucijos kino mene, nors pagrindinio herojaus Neo kova su amžinu priešu agentu Smitu Mašinų mieste nufilmuota tikrai įspūdingai.
Galima net pasakyti, kad broliai/seserys Wachowskiai šį kartą pakenkė patys sau. Mat jų originalūs atradimai per trumpą laiką buvo kitų taip ištiražuoti ir nuvalkioti, kad jau antrojoje (perkrautoje) “Matricoje” atrodė kaip antrarūšė parodija. Panašus pavojus tykojo ir „Matricos. Revoliucijų“.
Iki paskutinės minutės sugebėję išsaugoti paslaptyje filmo turinį autoriai intrigavo žiūrovus svarbiausiu koziriu: „Tai bus nenutrūkstantis karas tarp žmonių ir mašinų, o kulminacinis momentas – įspūdingas finalinis mūšis, kuris truks net 14 minučių ir kuris kainavo 40 milijonų JAV dolerių“.
Į Gineso rekordų knygą šis pasiekimas tikrai gali būti įrašytas. O ar to pakanka, kad būtum įrašytas į pasaulinio kino meno istoriją? Kiekvienas lai atsako į šį klausimą pats.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Tom Cruise kino vaidmenų
