TOP 10 geriausių Tom Cruise kino vaidmenų

Paskelbė: Data: 2019-08-01 08:50

Spausdinti | Komentarai

Tomą Cruise‘ą (tikroji pavardė Thomas Cruise‘as Mapotheris ketvirtasis) įprasta vadinti ryškiausia žvaigžde, įsižiebusia Holivudo padangėje praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Jis seniai priklauso tai ne itin gausiai aktorių grupei, kurių pavardė titruose garantuoja gerą pramogą ir milžiniškas filmo pajamas. Jaunatviškas žavesys, kerinti šypsena, tarsi dantų pastos reklamoje spindintys dantys sužavėjo milijonus žmonių visame pasaulyje, ir pačiam aktoriui dar jo karjeros pradžioje pelnė naujojo Cary Granto reputaciją. Geriausi Tomo Cruise‘o vaidmenys anksti suformavo ir jo kinematografinį įvaizdį. Dažniausiai aktorius vaidina atkaklius, tikrą draugystę mokančius vertinti ir savo tikslą siekiančius vyrukus, kuriems darbas yra gyvenimo prasmė. Kartais Tomo Cruise‘o herojai gali pasielgti lengvabūdiškai, vaikiškai ar net kvailai, tačiau už to pramuštgalviškumo dažniausiai slepiasi švelni ir lengvai pažeidžiama siela.

Nepaisant išorinio pasitikėjimo savimi Tomo Cruise‘o herojai tam tikrose aplinkybėse pasirodo esą pasimetę ir naivūs vaikinai. Kad užkariautų auditorijos simpatijas, aktoriaus įkūnyti personažai veiksmo filmuose demonstruoja neįtikėtiną ryžtą ir nepaprastą narsą, kaunasi su priešais, demaskuoja niekšus ir, žinoma, gelbėja pasaulį.

Skurde gyvenęs Tomas svajojo tapti kunigu ir būdamas septyniolikos jis net įstojo į pranciškonų seminariją. Aktorius prisimena, kad tuo metu šeima gyveno taip skurdžiai, kad per vienas Kalėdas „kūrė eilėraščius, kad galėtų juos vienas kitam padovanoti“. Norėdamas pelnyti bendraamžių pripažinimą, jaunuolis pradėjo sportuoti ir paeiliui išbandė daugelį šakų – futbolą, ledo ritulį, imtynes, slides ir tenisą. Patyręs traumą viename imtynių turnyre nenuorama Tomas metėsi į kitas „užklasinės veiklos“ sritis. Tada ir atrado savyje polinkį aktorystei.

Kine debiutavo 1981 –aisiais italų režisieriaus Franko Zeffirellio romantinėje melodramoje „Begalinė meilė“ (Endless Love). Tai buvo nedidelis epizodas. Tačiau režisieriai jį pastebėjo ir ėmė kviestis Tomą rimtesniems vaidmenims.

Tikra žvaigžde ir paauglių idealu Tomą Cruise‘ą padarė vaidmuo režisieriaus Tony Scotto filme „Asai“ (Top Gun, 1986), kuriame aktorius suvaidino šaunų naikintuvo pilotą leitenantą Pitą „Maveriką“ Mičelą, tikrą padangių asą. Paaugliams svaigo galva, žiūrint kvapą gniaužiančius „plieninių paukščių“ pasiskraidymus, o panelėms patiko graži meilės istorija, susiejusi pramuštgalvį lakūną ir skraidymo mokyklos dėstytoją rimtuolę astrofizikę Šarlotą. Filmas greitai surinko 200 milijonų dolerių. O tai jau pakankamai solidi suma, kad tokį pelną garantuojančiam aktoriui būtų mokamas pirmojo ryškumo žvaigždės statusą atitinkantis atlyginimas.

Nors Tomas Cruise‘as, kaip ir kitos jo rangą pasiekusios kino žvaigždės, neišvengiamai pakliūva į vieno tipažo pinkles, aktorius praktikuoja vadinamąjį „švytuoklės principą“: atidavęs duoklę tradiciniams veiksmo filmams su šaudymais ir gaudymais jis būtinai suvaidina kokiame nors nebanaliame filme, kuris didelio pelno neatneša, bet leidžia pademonstruoti visai kitas savybes arba padirbėti su pripažintais meistrais. Tokie buvo filmai „Pinigų spalva“ (The Color of Money, 1986, rež. Martinas Scorsese‘), „Lietaus žmogus“ (Rainman, 1988, rež. Barry Levinsonas), „Interviu su vampyru“ (Interview with the Vampire, 1994, rež. Neilas Jordanas), „Magnolija“ (Magnolia, 1999, rež. Paulas Thomas Andersonas), „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999, rež. Stanley Kubrickas). Gaila, kad jau seniai tarp Tomo Cruise‘o filmų tokių perliukų nepasitaiko

Pristatome TOP 10 geriausių Tomo Cruise‘o kino vaidmenų:

10. „NEĮMANOMA MISIJA: ATPILDO DIENA“ (Mission: Impossible – Fallout, 2018)

Mission Impossible – Fallout, 2018

Tai jau šeštasis ir kol kas naujausias veiksmo filmas apie amerikiečių slaptąjį agentą Itaną Hantą. Šį personažą Tomas Cruise‘as klonuoja nuo 1996 metų, ir niekad nekyla klausimų, kas galėtų jį pakeisti: anot kažkada populiarios reklamos, „kas gi kitas tai galėtų būti, jei ne jis?“

Ypatingų atradimų šeštoje „Neįmanomoje misijoje“ nėra, bet franšizės fanams to visai ir nereikia. Svarbu, kad Itanas Hantas ir jo šaunioji komanda, demonstruodama neįtikėtiną narsumą, nežmonišką instinktą, virtuozišką išradingumą (ir, žinoma, kvapą gniaužiančius kompiuterinius sugebėjimus) gelbėtų pasaulį. Nes pasauliui nuolat gresia kokia nors katastrofa – šį katą visišką žmonijos sunaikinimą planuoja teroristai, kurių rankose atsidūrė ypač galingas ginklas, galintis nuo Žemės paviršiaus nušluoti visą, kas gyva.

Nuo kitų „misijų“ naujausia užduotis skiriasi tuo, kad Itanas Hantas jos vos nesužlugdo, todėl pirmąjį kėlinį laimi teroristai. Kad skirtumas piktadarių naudai dar labiau nepadidėtų, vadovybė skiria Hantui prižiūrėtoją Ogiustą Vokerį (jį vaidinantis Henry Cavillas jau senokai kino komiksų serijoje įkūnijantis Supermeną). Skirtingai, nei kai kurių principų negalintis peržengti Hantas, Vokeris yra buka žudymo mašina.

Naujojo filmo privalumas – neprognozuojami siužeto posūkiai, kas panašiuose filmuose tikrai yra retenybė. Visa kita – įprastiniai serijos elementai: kaleidoskopinė veiksmo įvykių kaita, bravūriškai nufilmuotos muštynių ir šaudynių scenos, galvos svaigulį sukeliančios lenktynės malūnsparniais (kaipgi be jų?) ir tai, kad daugumą mirtinai pavojingų triukų atlieka pats Tomas Cruise‘as.

Finalas irgi aiškus – pasaulis paskutinę akimirką išgelbėtas. Galime trumpam atsikvėpti – iki kitos „Neįmanomos misijos“. Dvi jų jau anonsuojamos – septintosios premjeros data jau numatyta, kitas susitikimas si Itano Hanto komanda įvyks 2021 metų liepos 23-iąją, o aštuntoji pasaulio ekranuose pasirodys 2022 metų rugpjūčio penktąją.

Regis, pildosi Tomo Cruise‘o kažkada juokais pasakyti žodžiai: „Vaidinsiu Itaną Hantą iki mirties“…

9. „ĮSPĖJANTIS PRANEŠIMAS (Minority Report, 2002)

Minority Report

Vargu bau “kiberpankinės” fantastinės literatūros kūrėjas Philipas K. Dickas galėjo įsivaizduoti, kad po mirties taps tikru klasiku, o Holivudo prodiuseriai varžysis dėl kiekvieno jo apsakymo ekranizavimo teisių.

Tiesa, šio originaliai mąsčiusio rašytojo kūryba – „kietas riešutėlis“ filmų kūrėjams. Todėl, kad Philipą K. Dicką labiausiai domino žmonių pasąmonėje vykstantys procesai – žmogaus sąmonę, atmintį bei tapatybę valdantys mechanizmai, taip pat bandymai materialiomis sąvokomis įprasminti laiką, likimą, Dievą. Visos šios abstrakcijos kine turi būti paverstos konkrečiais vaizdiniais, todėl čia ir slypi didžiausios problemos, kurias dar labiau apsunkina specifinė rašytojo ypatybė – jo kūriniuose už patį siužetą visada svarbesnė pasakojimo intonacija.

Gyvas būdamas fantastinės literatūros klasikas Philipas K. Dickas vienų buvo vadinamas grėsmingų fobijų apsėstu bepročiu. Kiti gi, ypač arčiau pažinoję šį atsiskyrėlį, sakė, kad tai žmogus, regėjęs Dievą ir todėl pasmerktas nesibaigiančioms dvasinėms kančioms. Parašęs beveik 40 fantastinių romanų jis stebino amžininkus neįtikėtinomis teorijomis, kurios buvo grindžiamos filosofijos, psichiatrijos, mistikos, fizikos ir hermeneutikos argumentais. Už šį sugebėjimą rašytoja Ursula K. Le Guin savo kolegą vadino „mūsų Borgesu“, o fantastas Stanislawas Lemas teigė, kad Philipas K. Dickas yra „vienintelis žmogus, pateisinantis fantastikos egzistavimą“.

Iš daugiau nei trijų dešimčių šio rašytojo kūrinių ekranizacijų sėkmingomis laikomos tik abu antiutopiniai „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ (1982 ir 2017), futuristinis veiksmo trileris „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990), mišrios technikos „Neįžvelgiamas pasaulis“ (A Scanner Darkly, 2006) ir „Įspėjantis pranešimas“, kuriame Stevenas Spielbergas po „Dirbtinio intelekto“ vėl ėmėsi fantastinės ateities temos.

„Dirbtiniame intelekte“ (Artificial Intelligence: AI, 2001), S. Spielbergo sukurtame pagal seną a.a. Stanley Kubrick’o idėją matėme pasakišką dvidešimt pirmojo amžiaus vidurio vaizdelį: nuo globalinio kataklizmo išlikusieji gyvena tikrame techniniame rojuje, kur įveiktos visos ligos, o žmonės virto manekenus primenančiomis vaikščiojančiomis mikroschemomis.

Į tą patį laikotarpį nukelia ir „Įspėjančio pranešimo“ istorija. 2054 metų Vašingtone pagaliau įveiktas nusikalstamumas. Sunku patikėti, bet jau šeši metai kažkada labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste nėra nė vieno rimto prasižengimo. Ir visa tai dėka moderniausios nusikaltimų prevencijos programos. Specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Bet kartą Nusikaltimų skyriaus vadovas Džonas Andertonas (Tomas Cruise‘as) sužino, kad jis pats įtariamas nužudęs žmogų, kurio net nepažįsta.

Malonu konstatuoti, kad visada siekęs savo filmams suteikti komercinio reginio pavidalą  Stevenas Spielbergas šį kartą nesistengia viską „sukramtyti“, kad žiūrovui po seanso, gink Dieve, dėl nieko nereikėtų sukti galvos.

8. „PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“ (Eyes Wide Shut, 1999)

Eyes Wide Shut, 1999

Šį paskutinį savo filmą režisierius Stanley Kubrickas kūrė visiškos konspiracijos sąlygomis. Ilgai buvo aišku tik tai, kad pagrindinius vaidmenis vaidina tada garsi Holivudo pora Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman, o siužeto pagrindą sudaro austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio dar 1926 metais parašyta dekadentiška „Sapnų novelė“ (Traumnovelle). Bet veiksmo vieta – ne XX a. pradžios nuodėmėse skęstančios Vienos aristokratų salonai, o šiuolaikinis Niujorkas. Čia į milijonieriaus Viktoro Zidlerio (jį suvaidino garsus JAV kino režisierius Sydney‘us Pollackas) surengtą  Kalėdų balių pakviesti daktaras Bilas Harfordas (Tomas Cruise’as) ir jo žmona Elis (Nicole Kidman) pradeda visai naują intymaus gyvenimo etapą. Nuo šiol jų santykius ims nuodyti iki šiol slėptų erotinių fantazijų, prisipažinimų ir aklo pavydo demonai.

Sapnai filme iš tikrųjų užima svarbią vietą. Ypač Bilo žmonos erotiniai sapnai, su kurių turiniu Elis vyrą kartą supažindino filmui vos įsibėgėjus. Po apsilankymo elitiniame vakarėlyje, kuriame Bilo žmoną ilgai šokdino ir akivaizdžiai su ja flirtavo impozantiškos išvaizdos pagyvenęs vengras vardu Šandoras (Sky du Montas), Elis (prieš tai „dėl drąsos“ parūkiusi „žolytės“) ima drąsiai provokuoti vyrą ir net prisipažįsta troškusi mylėtis su gražuoliu karininku, kuris į ją atkreipė dėmesį vasaros atostogų kurorte metu.

Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip. kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje?

Tokį pasirinktą metodą, gerai koreliuojantį su žmogiškos prigimties dvilypumu, Stanley Kubrickas pabrėžia ir vizualiniais kontrastais: filme dominuoja dvi pagrindinės spalvos – šilta geltona ir šalčiu alsuojanti tamsiai mėlyna, o kartais (ypač labai dramatiškuose momentuose) jos egzistuoja kartu – viena pirmajame kompozicijos plane, kita antrajame. Toks kompozicijos spalvinimas dar labiau pabrėžia sapno atmosferą.

Labiausiai intriguojantis sapnas realybėje vaizduojamas antroje filmo pusėje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina L. van Beethoveno simfonijos „Fidelijus“ pavadinimas: čia jis yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į užmiesčio pilyje esantį uždarą klubą, kuriame trokštantieji realizuoti savo seksualines fantazijas vyrai ir moterys savo veidus slepia po kaukėmis. Tokia konspiracija padeda pikantiškų įspūdžių mėgėjams nesigėdyti aplinkinių. Klubo interjerai primena kažkokią pagonišką šventyklą, o joje vykstanti orgija – nuo pašalinių akių slepiamas juodąsias mišias, kurios Bilui vos nesibaigia tragiškai.

Mistifikacijos elementų filme „Plačiai užmerktos akys“ yra tiek daug, kad sutrikusiam žiūrovui nelengva susigaudyti, kaip šią „sapnų novelę“ reikėtų interpretuoti. Tiems, kas nemėgsta seanso metu spręsti šaradas ar nori išeiti iš kino salės su aiškiais atsakymais, skirti finaliniai Elės žodžiai Bilui: „Mes turime būti dėkingi už tai, kad sugebėjome pergyventi visus išmėginimus ir visai nesvarbu, ar jie buvo tikri ar tik prisisapnavo. Svarbu, kad dabar mes atsibudome“.

Stanley Kubricko našlė įsitikinus, kad pagrindinė „Plačiai užmerktų akių“ tema yra baimė. Tikriausiai, ne atsitiktinai kai kurie epizodai primena „Švytėjimą“ (yra ir citatų iš kitų režisieriaus filmų). Bet netrūksta ir  akivaizdaus siurrealizmo bei somnambuliško nuodėmės žavesio. Tik reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.

7. „BARIS SYLAS: AMERIKOS SUKČIUS“ (American Made, 2017)

American Made, 2017

Tomo Cruise‘o suvaidintas šio filmo herojus Baris Sylas kažkuo primena kitą avantiūrinės komedijos personažą – Frenką Ebegneilą, kurį Steveno Spielbergo filme „Pagauk, jei gali“ (2002) suvaidino Leonardo Di Caprio. Septintojo dešimtmečio pradžioje mokesčių politikos nuskurdinto amerikiečio sūnus metė asmeninį iššūkį galingai Amerikos imperijai. Būdamas tik šešiolikos metų jis išmoko padirbti čekius stambioms sumoms taip, kad net patyrę bankų ekspertai neatskirdavo falšo. Po to Frenkas tapo lakūnu ir „zuikiu“ skraidydamas garsiausių aviakompanijų lėktuvais grynino svetimus milijonus.

Ne mažiau išradingas yra ir „Amerikos sukčiumi“ mūsų platintoju pavadintas avantiūristas Baris Sylas. Būdamas vos penkiolikos metų jis išmoko pilotuoti lėktuvą ir netrukus tapo vienas geriausių aviakompanijos TWA lakūnų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vyrukas anksti suprato jo profesijos teikiamas galimybes, todėl pradėjo gabenti kontrabandą iš JAV į Kanadą. Išaiškėjus šiam kriminaliniam versliukui CŽV agentas Montis Šaferis (Domhnallas Gleeson) pakabina smarkuolį „ant kabliuko“ ir šantažuodamas įtraukia jį į šnipinėjimo veiklą, anuomet vyriausybės nukreiptą prieš Centrinės Amerikos šalyse stiprėjančias komunistų organizacijas. Dabar užuot skraidinęs keleivius Baris ima iš savo lėktuvo fotografuoti sukilėlių stovyklas maištingose respublikose. Netrukus lakūno gabumus pastebėjo ir Medeljino narkotikų kartelio atstovai: narkobaronams su Pablo Escobaru priešakyje kaip tik reikalingas toks specialistas, kuris galėtų į Jungtines valstijas gabenti kokainą ir turėtų patikimą Amerikos slaptųjų tarnybų „stogą“. Taip naudingas amerikiečių vyriausybės informatorius tapo dar ir vienu pagrindinių narkotikų kurjerių.

Sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu sudėtinga, kaip ir būti, anot klasiko, dviejų ponų tarnu. Ir dar nežinia, kas yra pavojingiau – būti narkotikų kurjeriu ir maudytis piniguose ar dalyvauti nelegalioje ginklų kontrabandoje: abu verslai pelningi, kol viskas gerai, bet operacijoms žlugus abiem atvejais lauktų liūdna atomazga.

Svarbūs filmo įvykiai susiję su JAV prezidento Ronaldo Reagano antrosios kadencija metu kilusiu tarptautiniu politiniu skandalu, žinomu kaip „Iran – Contra“ afera. Šis skandalas kilo todėl, kad R. Reagano Nacionalinės saugumo tarybos žmonės norėjo remti dešiniojo sparno Contra maištininkų, sukilusių prieš kairiųjų vyriausybę Nikaragvoje, nors Kongresas išleido įstatymą, draudžiantį tai daryti. Bet prezidentas norėjo išlaisvinti kelis Irano valdžios laikomus amerikiečius įkaitus, o R. Reagano patarėjai ėmė skatinti ir ginklų pardavimą Iranui. Laikui bėgant, abi operacijos susijungė: Nacionalinio saugumo taryba (NSC) pradėjo skirti pajamas, gautas iš prekybos ginklais, kad padėtų Contra judėjimui.

Baris Sylas kaip tik tuomet ir pakliuvo į šių painių politinių intrigų voratinklius, kuriuose tampriausiai persipynė labai skirtingi žmonės – CŽV agentai, narkobaronai, JAV prezidento kariauna, tikri sukilėliai ir provokatoriai, Lotynų Amerikos diktatoriai ir net… būsimasis JAV prezidentas Billas Clintonas, kuris tuomet buvo Arkanzaso gubernatorius.

6. „VALKIRIJA“ (Valkyrie, 2008)

Valkyrie, 2008

Fantastinėje literatūroje (o kartais ir šio žanro filmuose) ne kartą sutinkama prielaida, kad jei kas nors, pasinaudojęs laiko mašina, pakliūtų į 1939-uosius metus ir nužudytų fanatiką A. Hitlerį, žmonija būtų išgelbėta nuo didžiausios XX a. katastrofos.

Bet kol laiko mašinos niekas nesukonstravo, ši misija bus neįmanoma. Tačiau keli nesėkmingi pasikėsinimai į Trečiojo Reicho fiurerį buvo įvykę jam gyvam esant. O nacių aukšto rango karininkas pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas į istoriją net įėjo kaip žmogus, turėjęs labai realią galimybę nužudyti A. Hitlerį 1944-aisiais metais. Šiai operacijai režisierius Bryanas Singeris paskyrė savo karinę dramą „Valkirija“ (2008).

Prieš A.Hitlerį buvo surengta daugiau nei 40 įvairių pasikėsinimų. Ir kiekvieną kartą, tarsi kokios apvaizdos saugojamas, diktatorius sugebėdavo likti gyvas. Kai kas su tuo sieja magiškų jėgų poveikį ir netgi šėtoniškų galių įsikišimą. Sunku šias versijas nuneigti vien lemtingų atsitiktinumų argumentais. Palikime šiuos ezoterinius dalykus pigių sensacijų mėgėjams. Nes „Valkirija“ remiasi tikrais faktais. O kiek juose buvo lemties ar atsitiktinumo, tesprendžia istorikai ir filmo žiūrovai.

1944-ųjų metų liepos dvidešimtąją dieną pulkininkas grafas Klausas fon Štaufenbergas Rytų Prūsijos miškuose įsikūrusiame fiurerio bunkeryje, kuris buvo pramintas „Vilko irštva“, prieš lemtingą vado susitikimą su aukščiausio rango karininkais po stalu padėjo portfelį su bomba ir pasišalino. Žinia apie sprogimą akimirksniu pasiekė ne tik Berlyną, bet ir Paryžių bei Prahą, kur signalo laukę sąmokslininkų bendrai nusprendė Antrojo pasaulinio karo eigą ryžtingai imti į savo rankas. Bet šis tarpuvaldis tęsėsi labai neilgai. Kai paaiškėjo, jog fiureris ir šį kartą liko gyvas, o operacija „Valkirija“ žlugo, su sąmokslininkais buvo itin žiauriai susidorota.

Dar ir dabar vokiečių istorikai neturi vieningos nuomonės, kaip vertinti liepos dvidešimtosios pasikėsinimą ir jo herojus. Kokių tikslų būtų siekę sąmokslininkai, jei Hitlerį pavyktų sunaikinti? „Mes privalome išgelbėti Vokietiją!“, – sako filme Klausas fon Štaufenbergas. Pulkininką gerai pažinoję žmonės teigė, kad sėkmės atveju jis ir jo bendražygiai būtų siekę susitarti su amerikiečiais bei britais bendriems karo veiksmams prieš Raudonąją armiją.

Klausas fon Štaufenbergas ir jo bendrai išdrįso mesti iššūkį drakonui. Ir nors „Valkirijos“ žiūrovas žino, kad Hitleris tąsyk liko gyvas, tačiau filmas sukurtas taip, kad atomazgos lauki su vis labiau augančiu nerimu: „O gal?“.

Istorija neturi tariamosios nuosakos, o faktų kalba nepripažįsta ginčo „kas būtų, jeigu būtų“ galimybių. Bet jeigu A.Hitleris būtų nužudytas 1944-aisiais, dabar, be jokios abejonės, gyventume kitokiame pasaulyje.

5. „INTERVIU SU VAMPYRU“ (Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles, 1994)

Tom Cruise Brad Pit

Vampyrai seniai tapo populiariais pasaulinės kino mitologijos herojais. Dar nebylaus kino eroje Vokietijoje sukurtas siaubo filmas „Nosferatu-siaubo simfonija“ (1922 m.), laisvai interpretuojantis Bramo Stokerio romano „Drakula“ motyvus, yra vienas šiurpiausių kino istorijoje siaubo trileris, verčiantis iš baimės krūpčioti ir šiuolaikinį žiūrovą. Genialus danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris dramoje „Vampyras“ (1932 m.) įrodė, kad vampyrų tematikoje galima įžvelgti tikras mistinio siaubo bedugnes. Aktorius Gary Oldmanas „Drakuloje“ (1992 m.) buvo ne tiek gotikinio romano tradicijų pagimdytas personažas, bet tikras filosofas. Na, o pagrindinius vaidmenis „Interviu su vampyru“ (1994 m, rež. Neilas Jordanas) suvaidinę Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas privertė žiūrovus pamąstyti apie išvirkščią vampyriškų mitų pusę ir suvokti, kad žmonių taip geidžiamas nemirtingumas gali būti visai ne laimė, o baisus prakeikimas.

„Interviu su vampyru“, be abejonės, jau įrašytas į ženklių XX a. kino pasiekimų sąrašus. Visų pirma dėl solidaus literatūrinio pagrindo. Filmas sukurtas pagal dar 1976 m. parašytą Anne Rice romaną. Vėliau ši amerikiečių rašytoja savo vampyrų ciklą pratęsė dar keliomis knygomis, kuriose išsaugojo būtent amerikietišką ir moterišką požiūrį į vampyrizmo fenomeną.

Filmo ekranizacijoje airis režisierius Neilas Jordanas europietiškas tradicijas stengiasi paryškinti visais įmanomais būdais – ir atsisakydamas holivudinės prabangos, ir prancūzų operatoriaus Philippe‘o Rousselot valdomos kameros nuostabiomis vertikaliomis kompozicijomis, ir barokiškomis dekoracijomis, kurių autorius italas Dante Ferretti anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su Federico Felliniu, Pieru Paolo Pasoliniu, Liliana Cavani, Marco Ferreriu ir kitais vizionieriais.

Interviu su vampyru“ intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Tuščiame San Francisko bute žurnalistas Danielis Malojus (Christianas Slateris) kalbina blyškiaveidį jaunuolį, o jis lėtai pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina aistra ir pamišimas, meilė ir begalinis sielvartas. Prieš du šimtus metų (!) jis buvo pasiturintis plantatorius Luisas de Pointas Diu Lakas (Bradas Pittas), bet po žmonos ir dukrelės mirties liko vienišas. Tada Luisas ir sutiko vampyrą aristokratą Lestatą (Tomas Cruise’as), kuris jam atvėrė visai kitos realybės paslaptis.

Abu pagrindiniai filmo vampyrai, kaip ir Coppolos „Draculos“ personažas, yra tragiški herojai. Liūdnasis Brado Pitto herojus, apdovanotas amžina jaunyste, yra prislėgtas tokio prakeikimo. O Tomo Cruise’o Lestatas keršija visiems už tai, kad savo metu aplinkybės jį pavertė sadistu ir vampyru.

4. „GIMĘS LIEPOS KETVIRTĄJĄ“ (Born on the Fourth of July, 1989)

Born on the Fourth of July, 1989

Senovės išmintis skelbia: kai Dievas nori ką nors nubausti, tai pirmiausiai atima jam protą. Nes kaip gi kitaip galima suprasti metamorfozę, atsitikusią garsiam JAV režisieriui Oliveriui Stone‘ui. Buvęs Vietnamo karo dalyvis, jis yra (o gal jau reikia sakyti, buvo) ne tik talentingas kino režisierius, bet ir dažnai ryškią pilietinę poziciją užimantis menininkas, sugebantis apibendrinti svarbias JAV gyvenimo problemas. Jo dramos „Būrys“ (1986) ir „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989) grąžino į amerikiečių sąmonę jau pamirštą gėdos jausmą dėl karo Vietname, o daug naujos medžiagos apimanti drama „JFK“ (1991) patvirtino įtarimus, kad nužudytas prezidentas Johnas F. Kennedy 1963-aisiais metais tapo gerai organizuoto mafijozų ir politikų sąmokslo auka. Kontraversiška buvo šio režisieriaus sukurta biografinė drama „Niksonas“ (1995), reabilitavusi amerikiečių labiausiai nemylimą prezidentą (jei ne kaip politiką, tai bent kaip žmogų), o „Pasaulio Prekybos Centras“ (2006) tapo tikru monumentu 2001-ųjų metų rugsėjo vienuoliktosios teroro aukoms.

Vien šių argumentų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog šis režisierius gerai jaučia ore tvyrančias nuotaikas ir visuomet sugeba taikliai atspindėti jas savo filmuose. Nenuostabu, kad dar nesibaigus prezidento George‘o W. Busho jaunesniojo antrajai kadencijai, būtent O. Stone’as sukūrė filmą lakonišku pavadinimu „W“, kuriame aktorius Joshas Brolinas nuostabiai persikūnijo į „Teksaso reindžeriu“ dažnai vadintą 43-ąjį JAV prezidentą.  O 2010-aisiais sukurta drama „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ labai įdėmiai tyrinėja pasaulį jau keletą metų krečiančios ekonominės krizės mechanizmą.

Pastaraisiais metais šio žmogaus sąmonėje įvyko kažkoks nepaaiškinamas tektoninis lūžis, ir narsus kovotojas su bet kokia neteisybe tapo… geriausiu diktatoriaus V. Putino draugu, prieš dvejus metus susukęs dokumentinį filmą „Putino interviu“ (The Putin Interview, 2017), kuriame liaupsindamas Putiną pralenkė net etatinius Kremliaus propagandininkus. O šiemet jis prodiusavo dar vieną proputinišką panegiriką „Atskleisti Ukrainą“ (Revealing Ukraine), kuriame hibridinį karą Ukrainoje vertina palankiai Kremliaus politikai. V. Leninas, kaip pamename, panašius nuoširdžius padėjėjus vadino „naudingais idiotais“.

O kažkada O. Stone‘o nesistengė niekam įsiteikti ir kūrė filmus apie tai, ką gerai žinojo arba pats buvo patyręs. Į geriausių filmų apie Vietnamo karą galeriją seniai įrašyti jo keturiais Oskarais apdovanotas „Būrys“ (1986) ir dviejų Oskarų bei prizo Berlyno kino festivalyje nusipelnęs „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989). Pastarajame filme Tomas Cruise’as vaidina jūreivį Roną Kovičių, kuris kariauti į Vietnamą išėjo savanoriu, o sugrįžo būdamas invalidas. Dėl stuburo sužeidimo vaikinas nebevaldo apatinės kūno dalies ir dabar judėti gali tik sėdėdamas vežimėlyje. Vaikinas bando nenusiminti ir kantriai stengiasi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

Tikrais įvykiais pagrįsta istorija yra ir labai konkreti ir kartu apibendrinanti. Amerikiečiai sukūrė nemažai filmų ne tik apie jaunų kareivių didvyriškumą mūšiuose, bet ir apie išvirkščią karo pusę – psichines traumas, fizines kančias, nusivylimą, košmariškus išgyvenimus ir dramatišką sugrįžimą namo.

Ronas Kovičius perėjo visas šias pakopas ir sugrįžęs namo tapo žymiu antikarinio judėjimo lyderiu. Kai 1976 m. pasirodė jo autobiografinė knyga, Bruce‘as Springsteenas nepalūžusiam kariui skyrė savo jaudinančią dainą Darkness on the Edge of Town, o režisierių Halą Ashby Rono žygdarbis įkvėpė sukurti dar vieną panašų filmą „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978), kuriame prie invalido vežimėlio prikaustytą karo veteraną suvaidino Jonas Voightas, kurį dabartinė žiūrovų karta geriau žino kaip Angelinos Jolie tėtį.

3. „NAKTIES ĮKAITAS“ (Collateral, 2004)

Collateral, 2004

Seniai pastebėta, kad Oskarus dažniau laimi tie filmai, kurie pasirodo metų pabaigoje. Matyt, JAV kino akademikai iki Kalėdų spėja pamiršti metų pradžioje matytą kiną, todėl sudaro penkias nominacijas tik iš paskutinių pavyzdžių.

Kai filmas su Tomu Cruise‘u „Nakties įkaitas“ 2004-aisiais startavo rudenį (o mūsų ekranuose pasirodė lapkritį) kino kritikai pranašavo aktoriui pirmąjį Oskarą jo ilgoje kino karjeroje. Motyvas buvo suprantamas – juk Tomas Cruise‘as buvo ką tik suvaidinęs Steveno Spielbergo fantastinėje dramoje „Įspėjantis pranešimas“, o istorinėje dramoje „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai, 2003, rež. Edwardas Zwickas) galingais potėpiais pavaizdavo unikalios biografijos žmogų – į dviejų skirtingų civilizacijų konflikto zoną pakliuvusį JAV karininką Nataną Algreną, 1876 metais mokiusį japonų kariuomenę naudotis vakarietiškais ginklais.

Šie prieš „Nakties įkaitą“ sukurti filmai lyg ir demonstravo, kad Tomui Cruise‘ui pabodo būti amžinu berniuku ir gausinti tik viena spalva piešiamų personažų galeriją. Deja, geranorių kritikų prognozė neišsipildė: už vaidmenį „Nakties įkaite“ Oskarui Tomas Cruise‘as net nebuvo nominuotas – tokios garbės susilaukė tik filmo montuotojai bei antraplanio vaidmens atlikėjas Jamie Foxx‘as.

A propos, šioje vietoje būtų logiška įterpti pastabėlę, kad visų aktorių išsvajoto Oskaro Tomas Cruise‘as dar nėra gavęs, nors nominuotas buvo tris kartus – už vaidmenis filmuose „Gimęs liepos ketvirtąją“, „Džeris Magvairas“ ir „Magnolija“.

Filme  „Nakties įkaitas“ (rež. Michaelas Mannas) Tomas Cruise’as persikūnija į samdomą žudiką Vincentą, kuris atvyksta į Los Andželą su specialia užduotimi: jis turi pašalinti penkis svarbius liudytojus vieno narkobarono byloje. Svarbus vaidmuo šioje įtampos kupinoje istorijoje numatytas kukliam Los Andželo taksistui Maksui, kurio gyvenimas pakrypo nauja vaga tą dieną, kai į jo automobilį įsėdo impozantiškos išvaizdos vyriškis.

Nuo šio momento prasideda niūrus kriminalinis trileris, kuriame įkaitu tapęs taksistas ilgai vežioja po tamsų Los Andželą ne tik patį žudiką, bet ir pirmosios jo aukos lavoną bagažinėje.

Režisieriaus Michaelo Manno geriausias filmas „Karštis“ (Heat, 1995) taip pat buvo kriminalinis trileris, kuriame Robertas De Niro vaidino negailestingą nusikaltėlį Nilą Makoulį, o Alas Pacino – jo pėdomis, tarsi medžioklinis šuo, sekantį policininką Vincentą Haną. Abu priešininkus buvo apėmęs toks medžioklės azartas, kai niekas aplink nebeegzistuoja.

Deja, nieko panašaus apie „Nakties įkaitą“ pasakyti negalima, nors įtampos filme netrūksta. Gerai režisierius valdo ir filmo ritmą, bet pakilti aukščiau standartinio veiksmo filmo trukdo ausį rėžiančios dialogų banalybės arba dirbtinai atrodantys pagraudenimai (pavyzdžiui, epizodas ligoninėje, į kurią partneriais tapę herojai užvažiuoja aplankyti taksisto motinos ir palikti jai gėlių).

Neišplėtotos giliau liko ir kelios geros idėjos, pavyzdžiui vadinamasis „Stokholmo sindromas“ (kai įkaitas pradeda jausti psichologinę priklausomybę nuo pagrobėjo). Bet visuma labai nebloga.

2. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988)

Rain Man, 1988

Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.

Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.

Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.

Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.

Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.

„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).

Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui.

 1. „TIES RIBA  Į RYTOJŲ“ (Edge of Tomorrow, 2014)

Edge of Tomorrow, 2014

Tomui Cruise‘ui ne naujiena gelbėti pasaulį nuo visokio blogio – ypač gerai jam tai sekasi daryti vaidinant „Neįmanomos misijos“ filmuose. Tačiau ir fantastika Tomui nesvetima. Net dvi tokias kino juostas populiarus aktorius susuko drauge su režisieriumi Stevenu Spielbergu. „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002 m.) vaizdavo 2054-ųjų Ameriką, kurioje anksčiau labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste Vašingtone nebeliko nė vieno rimto prasižengimo, nes specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Tokią istoriją sugalvojo fantastas Philipas K. Dickas (pagal jo kūrinius sukurti puikūs fantastinio kino pavyzdžiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Viską prisiminti“ ir kt.). O daug kartų ekranizuotame Herberto G.Wellso romanePasaulių karas“ (War of the Worlds, 2005 m .) Tomas Cruise‘as gynė savo šeimos narius ir visą žmoniją nuo nelauktos kosminių agresorių – marsiečių – invazijos.

Prieš imdamasis penktosios „Neįmanomos misijos“ etatinis pasaulio gelbėtojas suvaidino dar dvejuose fantastiniuose filmuose. „Užmirštuosiuose“ (Oblivion, 2013 m., rež. Josephas Kosinski) veiksmas plėtojasi 2073-aisiais metais, kai neatpažįstamai pasikeitusi Žemė nuniokota nuožmaus karo, o išlikę gyventojai ieško saugesnio prieglobsčio Titano planetoje: čia Tomo Cruise‘o herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džekas Harperis, privalo pasirūpinti, kad Žemė netaptų buvusios civilizacijos kapinynu.

Filme „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014 m., rež. Dougas Limanas) netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.

Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis vadinamieji „Verdeno angelai“ – moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.

Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą.

Galvoti apie tai, ką iš tikrųjų ši situacija reiškia ir kaip iš jos galima išsikapstyti, ilgai teks ne tik Tomo Cruise‘o herojui, bet ir taip pat ilgai nieko nenutuokiantiems žiūrovams.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Joaquin Phoenix kino vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt