HBO serialo "Game of Thrones" kadras

Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, tad pastarąjį dešimtmetį galima drąsiai įvardinti kaip serialų aukso erą. Tai neabejotinai laikotarpis kai televizijos ir kino industrijos tandemas parodė savo tikrąsias galimybes ir ryškiausias spalvas. Tiek tradicinės televizijos tiek interneto platformų gigantai tokie kaip Hulu, Amazon, Netflix, HBO ir naujai startavęs rinkos žaidėjas Disney+ pademonstravo tikrasiąs pramogų industrijos galimybes.

Manoma, kad iki 2022 metų kiekvienas rimtesnis transliuotojas turės ir transliacijos internetu paslaugą – beveik visi iš jų teiks išskirtinį turinį, rodomą tik jų platformoje. Vadinasi situacija tik gerė ir žiūrovui bus siūlomi vis didesni, brangesni ir labiau užburiantys virtualūs pasauliai.

Kol Amazon po paslapties skraiste jau transformuoja  J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovą“  į visų laikų brangiausią TV serialą, o HBO kuria „Sostų karų” priešistorę pažvelkime kokie geriausi serialai buvo sukurti pastarąjį dešimtmetį.

10. „KEISTI DALYKAI“ (Stranger things, (2016 – )

Originalus kompanijos „Netflix“ mokslinės fantastikos serialas, kuriame veiksmas vyksta laikotarpiu, kuomet mokslinės fantastikos klasika pavergė žiūrovus tokiais filmais kaip „Svetimas“, „Atgal į ateitį“ ir „Ateivis“, taigi šis serialas tarsi nostalgiškai primena daugelį klasikinių 8 – ojo dešimtmečio filmų. „Stranger Things“ kūrėjai, broliai Duffer, puikiai išmano laikotarpį skersai išilgai, ir tai tikrai matosi.

Serialas vaizduoja netikėtus įvykius mažame Indianos miestelyje 1983 – aisiais, kai dvylikmetis berniukas Vilas (akt. Noah Schnapp) dingsta kaip į vandenį. Vilo motina Joyce Byers (akt. Winona Ryder) pradeda paiešką, tikėdamasi pagalbos iš vietinių tarnybų. Tuo pat metu, Vilo draugai atlieka savo tyrimą, tačiau vietoj savo draugo, jie atranda keistą, bevardę mergaitę. Netrukus mįslingos dėlionės dalys ima atsiskleisti viena po kitos, maišydamosis su nepaprastomis galiomis ir itin slaptais vyriausybės projektais ir bandymais pastaruosius nuslėpti.

Berniukai, kartu su savo naujosios kompanionės Eleven (akt. Millie Bobby Brown) pagalba, atranda naują, apverstą aukšyn kojomis, savo mažo miestelio versiją, kurioje gyvena monstras pavadintas Demogorgonu pagal žaidimo „Dungeons and Dragons“ veikėją. Vaikai – Maikas (akt. Finn Wolfhard), Lukas (Caleb McLaughlin), Dustinas (Gaten Matarazoo), su Eleven pagalba išsiruošia į kelionę rasti savo dingusį draugą ir jį išgelbėti iš Demogorgono nagų.

Seriale yra gausybė veikėjų, kuriuos žiūrovai laikui bėgant gali pamilti ir prisirišti prie jų. 80 – ųjų žvaigždės Wynonos Ryder veikėja Joyce yra vieniša mama, negalinti pasiduoti savo jauniausiojo sūnaus paieškose, nors atrodo, kad tam yra daugybė kliūčių. Ji tiki neįmanomu, bandydama susisiekti su savo sūnumi kalėdinių girliandų pagalba po trumpo momento, kuomet ji suabejoja savo sveiku protu. Policijos viršininkas Hopperis (akt. David Harbour), nors iš pradžių į Joyce teorijas ir žiūrintis skeptiškai, užjaučia ją, kadangi pats prarado savo dukrą, ir palaiko Joyce, kuomet jai kyla sunkumų. Kiti suaugusieji nėra tiek daug įsitraukę į tyrimą, tarsi nepastebintys keistų aplinkybių, kuriomis miestelyje dingsta žmonės.

Be abejo, seriale yra vaikų, kurie įneša neišskiriamos draugystės ir ryšio elementą. Eleven tampa jų „klubo“ dalimi nepaisant to, kad Lukas ir Dustinas iš pradžių ja nepasitikėjo. Mergaitė yra svetima tipinio vaiko pasauliui, kadangi visą gyvenimą ji praleido uždaryta, kęsdama eksperimentus, kuriuos su ja atliko vyriausybė; tačiau būdama su trijule, ji išmoksta draugystės, meilės ir pasitikėjimo. „Draugai nemeluoja“ – štai ko mes išmokstame kartu su Eleven; išmokstame, kad tai yra vienas svarbiausių draugystės principų. „Keisti dalykai“ yra vienas iš geriausiai vertinamų „Netflix“ kūrinių, ir ne be reikalo. Jis kuria tam tikrą atmosferą, yra įtraukiantis, tamsus ir kartais netgi gąsdinantis, bet tuo pat metu ir lengvas – tarsi būtų modernus bandymas sujungti pasakas su „X-Failais“. Serialas primena filmą, išbaigtą galingais ir įtikinamais aktorių pasirodymais, nuostabia kinematografija ir specialiaisiais efektais, ir pabaigai, su nuostabiais 80 – ųjų garso takeliais, tokiais kaip „The Clash“ atlikta „Should I Stay or Should I Go“, ar kultinio filmo „Begalinė istora” tituline daina.

9. ,,TARNAITĖS PASAKOJIMAS“ (The Handmaid’s Tale, 2017 – )

Margaret Atwood (g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė padovanojo pasauliui įstabų literatūros kūrinį pavadinimu „Tarnaitės pasakojimas“, o interneto transliuotojas Hulu remiantis šia knyga sukūrė pritriankiantį serialą.

Tai sukrečiantis pasakojimas apie netolimos ateities pasaulį, kuriame vienos šalies dalys yra užterštos toksinais ir radiacija, o kitos po ekologinių katastrofų ir vyriausybės eliminavimo yra griežtai valdomos galingos sektos.  Šis pasakojimas parodo, kas nutinka kai autoritarinis rėžimas turi absoliučią galią ne vien smurto naudojimo klausimu, bet ir įgyvendinant seriją pasikeitimų, kurie nežymiai darosi blogesni už praėjusius ir vienareikšmiškai sukuria tinkamas sąlygas keliauti iki visiško žlugimo ar susinaikinimo.

Veiksmas vyksta Gileado respublikoje, kuri yra įsikūrusi buvusioje JAV teritorijoje. Didelės taršos padariniai atsiliepė vaikų gimstamumui ir susilaukti vaiko pasidarė ypatingai sunku. Moterys, kurioms pavyko susilaukti vaikų tapo itin vertinamomis, tačiau jų gyvenimas tapo tikra kančia ir kalėjimu. Šioje vietoje vyrauja griežtas totalitarinis rėžimas, kurį kontroliuoja visoje teritorijoje pasiskirstę ginkluoti vyrai. Tie, kurie bando pasipriešinti įvestam rėžimui yra ištremiami į užterštas valstijos dalis, kuriose jų laukia mirtis arba tiesiog sulaukia žiaurios egzekucijos, kurių pagalba sėjama baimė ir skatinamas kitų paklusnumas.

Serialas stipriai paliečia feministines temas. Moterys čia vaizduojamos be jokios galios, visa valdžia priklauso vyrams. Aukštų rangų pareigūnų žmonos taip pat turi laikytis griežtos tvarkos, nors jų statusas ir daug aukščiau už tarnaites. Naujai kuriamoje visuomenėje tarnaitės yra dviejų tipų: vienos yra vaisingos ir jos turi vilkėti raudonus apsiaustus, o kitos yra nevaisingos ir turi atlikti daugumą darbų namuose. Gatvėse gausu ginkluotų vyrų, kurie prižiūri tvarką visoje teritorijoje ir moterys yra stipriai išnaudojamos, joms nerodoma pagarba ir nuolankumas.

,,Tarnaitės pasakojimas“ perteiktas tarnaitės Fredinės (akt. Elisabeth Moss) akimis. Jos laisvės yra suvaržytos, ji negali laisvai judėti, kalbėti ar net skaityti. Moteris priklauso kastai, kurią sudaro vaisingos moterys ir kurioms tenka atlikti tarnaičių vaidmenį. Po sunkių apmokymų ir supažindinimo su naujomis taisyklėmis, kurios vyrauja Gileado respublikoje, moterys priskiriamos aukštų rangų pareigūnų šeimoms. Fredinė apsigyvena pas galingą vadovą (akt. Joseph Fiennes) ir jo žmoną (akt. Yvonne Strahovski).

Prasidėjus ,,apeigų naktims“ tarnaitės misija yra pastoti nuo savo šeimininko ir pagimdyti kūdikį priskirtai šeimai. Vyro ir tarnaitės lytinis aktas yra griežtai reglamentuotas ir jame dalyvauja net ir vyro žmona.

,,Palaimintas vaisius“ mandagiai ištaria Fredinė savo vadovui, kuris reguliariai ją prievartauja tikėdamasis, kad ji pastos. Tarnaitė privalo gulėti nejudėdama ir nerodyti jokių emocijų, kol jos galva guli šeimininko žmonai ant kelių, o vyras prievartauja merginą, tarsi parodijuodamas meilės aktą. Visą laikotarpį, kol bandoma apvaisinti tarnaitę, ji turi gyventi toje šeimoje, tačiau po vaiko pagimdymo ji turi keltis į kitą šeimą, kurioje jos laukia tokia pati kančia ir nepagarba.

Gileado respublikoje šeimos gyvena elegantiškuose, apsaugotuose namuose, kuriuos prižiūri sargybiniai, kitaip dar vadinami ,,akimis“. Jie prižiūri ne tik namus, bet ir miesto gatves, kontroliuoja tarnaites, kurios kasdien gali išeiti vieną kartą iš namų į parduotuvę, tačiau visada turi vaikščioti dviese. Fredinės kompanionė kalba tik apie pamaldžias banalybes, nes čia moterys yra tarsi viena kitos seklės ir siekia išsiaiškinti ar jos paklūsta sistemai. Baimė, paranoja ir išdavystė tarnaites lydi kiekviename žingsnyje, niekuo negalima pasitikėti ir kiekvienas pokalbis gali kainuoti tau gyvybę.

8. „RIKAS IR MORTIS“ (Rick and Morty, (2013 – )

Tobula animacinė mokslinės fantastikos ir juodo humoro komedija, skirta tik suaugusiems. Smurtas, juodas ir improvizuotas humoras, alkoholis, keisčiausi moksliniai išradimai, seksualinės fantazijos, keiksmažodžiai – tai visi bruožai rodantys, jog ši situacinė komedija („sitcom“) ne veltui „Cartoon Network“ kanale buvo rodoma naktiniu seansu.

Didelio populiarumo susilaukusi mokslinės fantastikos komedija buvo sukurta Justin Roiland ir Dan Harmon pastangomis. Anot Dan Harmon, šis serialas yra tarsi visiems gerai žinomų „Futurama“ ir „Šeimos bičo“ mišinys, balansuojantis tarp šeimyninio gyvenimo ir mokslinės fantastikos. Seriale ne tik išvysite daug monstrų ir ateivių, susipažinsite su kitomis dimensijomis, planetomis, bet ir gausite juodo humoro dozę iš mūsų pagrindinių veikėjų.

Visas veiksmas sukasi aplink Smith šeimyną, kurią sudaro penki jos nariai: mama Betė, tėtis Džeris, dukra Samer, sūnus Mortis ir senelis Rikas Sančežas. Šeimyna niekuo neišsiskirtų nuo kitų, jeigu nebūtų senelio Riko, kuris vaizduojamas, kaip ekscentriškas alkoholikas bei išprotėjęs mokslininkas. Jis didžiąją animacinio filmo dalį praleidžia garaže, konstruodamas naujus išradimus arba keliaudamas į kitas planetas ir dimensijas, pasitelkdamas teleportaciją ir savo skraidančią mašiną.

Žinoma, nuotykius patirti vienam būtų nuobodu, todėl su savimi keliauti jis visuomet pasikviečia anūką Mortį. Šis vaikas vaizduojamas, kaip paprastas, naivus ir neturintis socialinių gabumų. Deja, šios kelionės visiškai nepatinka jo tėčiui Jerry, kuris dirbdamas paprasta ofiso darbą, jaučiasi nelaimingas ir neįvertintas ne tik darbe, bet ir namuose. Su žmona išgyvenantis santykių krizę ir nerandantis bendros kalbos su savo vaikais, Džeris lieja pyktį ant Riko, kuriam bendrauti su namiškiais sekasi kur kas geriau. Šis animuotas mokslinės fantastikos komedijos žanras išsiskiria savo kategorijoje, dėl kiekvienoje serijoje pasirodančių realių gyvenimiškų situacijų. Daugelis serijų priverčia bent trumpam susimąstyti apie kontraversiškas ir filosofines temas.

Rikas Sančežas animuotoje komedijoje yra įdomiausias personažas, tačiau ne kiekvienas žiūrovas žino, kiek pastangų kainavo jį įgarsint. Justin Roiland įgarsino abu pagrindinius veikėjus, Riką ir Mortį. Rikas Sančežas dažniausiai būna išgėręs, todėl kūrėjai sugalvojo, jog šis personažas turėtų mikčioti ir raugėti daugelyje epizodų. Viename iš reportažų balso aktorius prisipažino, jog garsiai išleisti orą iš skrandžio jis negali tiesiog kada panorėjęs, todėl turi išgerti alaus ir vandens, jog pavyktų išskleisti keistus garsus.

Kaip balso aktorius teigė, pirmoji „Pilot“ serija, kurią turėjo įgarsint, buvo sudėtingiausia, nes pradinė kūrėjų idėja buvo, jog Rick raugės po kiekvieno sakinio. Įrašyti Riko Sančežo balsą tai serijai prireikė keturių valandų, o grįžęs Justin Roiland namo jautėsi taip blogai, jog manė važiuot į ligoninę.

Kurioziška situacija susidarė ir įrašinėjant seriją, kurioje Rikas buvo girtesnis nei įprastai. Balso aktorius sugalvojo, jog norint geriau įsijausti į vaidmenį, jam pačiam reikia išgerti tekilos įrašų studijoje. Deja, Justin Roiland padaugino alkoholio ir diena pasibaigė ne tokia produktyvi, kokios visa kūrybinė komanda tikėjosi. Tokios situacijos tik įrodo šio serialo kūrėjų atsidavimą ir pastangas.

7. „AMERIKIEČIAI” (The Americans, 2013 – 2018)

„Jūs pralaimėsite šį karą. Jūs žinote tai, tiesa? Jūs galite kankinti ar nužudyti mane, bet mes vis tiek išspardysime jūsų marmurinę tėvynės subinę. Ir nėra nieko, ką galėtumėte padaryti ar pakeisti.“ FTB agentas Chris‘as Amador‘as

Pastaraisiais metais televizija mus apdovanojo nemažą pasitenkinimą keliančiais reginiais ir tikrai nesuklysime teigdami, jog televizijos serialai per pastaruosius metus mus išmokė nepasitikėti savo kaimynais. Amerikiečių FX televizijos serialas „The Americans“ nėra apie lengvai kvankštelėjusius kaimynus, ar saldaus kraujo gurkšnio ištroškusius seksualumu spinduliuojančius vampyrus, tai serialas, kuriame svarbiausia neišsiduoti, neatskleisti savęs ir labiau už viską siekti savo šalies gerovės, nustumiant jausmus į antrą planą.

Serialo veiksmas vykta apie 80-uosius metus Amerikoje, Šaltojo karo metu. Pagrindiniai veikėjai Elizabeth (Keri Russell) ir Philip‘as Jennings‘as (Matthew Rhys) yra Sovietų Sąjungos KGB darbuotojai, kurie apsimesdami laimingais sutuoktiniais amerikiečiais savo gyvenimą kuria Vašingtono priemiestyje. Sukūrę šeimą, vardan geresnių darbo rezultatų ir patikimos priedangos KGB šnipai rimtai sunerimsta, kai į jų kaiminystę atsikrausto FTB agentas su šeima. Telieka atsakyti į vieną klausimą – ar tai tėra tik sutapimas?

„The Americans“ sukurtas buvusio CŽV agento Joe Weisberg‘o į plačiuosius vandenis išplaukė kai vykdomasis prodiuseris Graham‘as Yost‘as perskaitė Weisberg‘o serialo scenarijų, kurį jis apibūdino kaip „erzinančiai“ geru. Anot scenarijaus autoriaus iš tiesų tai serialas apie santuoką „ The Americans serialo branduolys yra santuoka, tarptautiniai santykiai tėra žmonių santykių alegorija. Kartais kai susiduriame su sunkumais savo šeimoje, jausmas būna tarsi esi tarp gyvenimo ir mirties. Ypatingai dažnai toks jausmas kankina Elizabeth ir Philip‘ą“. Be to priduria jog idėją sukurti serialą jam pakišo pati CŽV, kuomet jis buvo apklausiamas melo detektoriumi – „Ar jūs darbinatės į CŽV įgyti patirties tam jog galėtumėte apie tai parašyti? – paklausė CŽV, nors man tokia mintis niekada netoptelėjo galvoje. Aš iš tiesų norėjau tapti CŽV šnipu, bet tuo momentu kai jie uždavė man šį klausimą supratau jog šio testo galiu ir neišlaikyti“.

Įkvėptas darbo CŽV serialo kūrėjas pakankamai realistiškai perpasakoja savo potyrius ir iš kolegų girdėtas žadą atimančias istorijas. Ir nors serialo veiksmas vyksta ne tokioje tolimoje praeityje ir puikiai suvokiame jog didžioji grėsmė, dėl kurios baiminosi Sovietų Sąjunga ir Amerika tuo metu, jau yra praeityje, serialo veikėjai to nežino ir atėjus į valdžią Ronald‘ui Reagan‘ui, rimtai išsigąsta vadindami jį tiesiog „mad man“. 80-ųjų techninės galimybės, taip pat smagiai žiūrisi ir primena mums kokią technologinę pažangą padarėme per 30 metų.

Elizabeth ir Philip‘as Jennings‘ai  – jauna šeima, Amerikoje gyvenantys šešiolika metų ir yra pilnai prisitaikę prie pasikeitusios aplinkos ir kultūros. Jie puikiai kalba angliškai, gyvena didmiesčio priemiestyje ir dirba paprastus, niekuo neišsiskiriančius darbus. Jų vaikai tikri amerikiečiai, eina į mokyklą ir elgiasi kaip ir pridera paaugliams. Tačiau Jennings‘ai naktimis tampa tuo, apie ką net nežino jų vaikai – savo mylimos tėvynės šnipais. Jie gyvena mele, kuris jau tapo jų gyvenimu,o santuoka, meilė ir šeimyniška idilė tėra priedanga. Jie nuosekliai šnipinėja vienas kitą, kartais abejodami dėl jausmų vienas kitam, kartais dėl lojalumo ir patikimumo savo šaliai.

Elizabeth Jennings šalta ir emocijom mažiau pasiduodanti KGB agentė, kuri vardan savo šalies gerovės pasiryžusi bet kam.  Jos vaidmenyje Keri Russel, kurią galime atpažinti iš prieš gerą dešimtmetį rodyto serialo „Felisitė“ ir kuris jai atnešė auksinio gaublio statulėlę. „The Americans“ seriale ji puikiai perteikia savo veikėjos paveikslą, čia ji šalta supermoteris, kuri vienu momentu yra dviejų vaikų mama, kitu ji tarsi masinio naikinimo ginklas talžantis nenaudėlius.

Philip‘as Jennings‘as – švelnioji ir priešingai nuo Elizabeth ne taip atsidavusi Sovietų ideologijai poros pusė. Jis atviresnis gyvenimo pasiūlymams ir neatmetantis galimybės keisti gyvenimą ir likti Amerikoje – „Kas gi tokio blogo apie Ameriką? Čia visuomet turime elektros, o ir maistas visai neblogas…“ Tiesą sakant, Matthew Rhys‘o pasirodymas kur kas geresnis nei Keri, šiuo atveju jis nepralenkiamas, be to jo veikėjas įdomesnis. Čia jis chameleonas, vienu momentu jis mylintis ir jausmingas tėvas, kitu – šaltakraujis žudikas.

Šie veikėjai neabejotinai yra serialo vinis, ypatingai cheminė reakcija, kurią nesunku pastebėti tarp jų. Jų santykiai, gyvenimas, abejonės tarp realybės ir gyvenimo kurį jie gyvena, saikingas humoras ir įvykių aštrumas, tai kas iš tiesų suteikia serialui sparnus.

6. „Juodasis Veidrodis“ Black Mirror (2011 -)

Užgesus telefonui, televizoriui ar kompiuterio ekranui pasirodo tamsus ir bauginantis „Juodasis Veidrodis“. Charlie Booker psichologinis trileris tikrai išsiskiria iš kitų mokslinės fantastikos kūrinių. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad antologinio serialo tema apie žmogaus ir technologijų santykį yra nuvalkiota, tačiau „Netflix“ platformoje šiuo metu pasiekiamas televizijos kūrinys, pasitelkęs satyrą, originaliai atvaizduoja visuomenės tamsiausią atspindį. Serialo serijos nėra susijusios su ankstesnėmis, todėl kiekviena iš jų prasideda su naujais režisieriais, aktoriais, istorija ir absurdiška idėja, kuri pradėjus žiūrėti serialą, atrodo kaip nepasiekiama technologijų ateitis, bet pasibaigus suvoki, jog tai nėra taip toli realybės.

„Tapo siaubingai akivaizdu, jog technologijos pralenkė mūsų žmogiškumą.” Albertas Einšteinas

Internetui įžengus į mūsų gyvenimą akys tarsi atsivėrė: nebeliko ribų, laiko limito, kontrolės. Jis tapo mūsų namais, gyvenimu, geriausiu draugu ir išminčiumi. Technologijos apvertė žmonių gyvenimus aukštyn kojom ir laikas pradėjo lėkti greičiau.

Šiuolaikinės medicininės technologijos leido išgydyti tūkstančius žmonių, pagydyti nepagydomuosius, suteikti šansą tiems, kurie ankščiau jo neturėjo. Internetas ištrynė valstybių sienas, atstumus  ir ilgas valandas laukimo, tačiau tuo pačiu jis ištrynė ir gebėjimą bendrauti, savarankiškai mąstyti ar mėgautis mus supančiu pasauliu. Technologijos suteikė begalę teigiamų aspektų, tačiau tuo pačiu nepašykštėjo ir neigiamų. „Juodasis Veidrodis“, tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri.

Charlie Brooker‘is, teigia, jog tai drama apie mūsų gyvenimą, kurį gyvename dabar ir apie tai kaip mes gyvensime jį po 10 minučių. 2012 metais į televizijos padangę įskriejęs serialas buvo palankiai įvertintas kritikų bei apdovanotas „International Emmy“ apdovanojimu, kaip geriausias televizijos mini serialas. Įdomu tai jog „Black Mirror“ tapo labai populiarus Kinijoje.

Visas serialo serijas vienija bendra mintis (neigiama technologijų įtaka), kiekviena serija, tai tarsi skirtingas filmas, su skirtingais veikėjais bei aktoriais.

Kaip ir daugelio britiškos televizijos serialų „Juodojo Veidrodžio“ serijos ilgis svyruoja nuo 40 iki 60 minučių. Kiekviena serija parodo kaip technologijos ir vartotojiškoji visuomenė įtakoja serialo veikėjus. Tai tobula mokslinės fantastikos satyra, atskleidžianti kaip bet kuris iš mūsų galime prarasti savo vertybes bei orumą vis augančios priklausomybės nuo technologijų dėka. „Black Mirror“ pateikia nemažai užuominų skirtų Twitter ar Facebook  gerbėjams, taip pat video žaidimų fanatams, tačiau tikrai ne iš gerosios pusės.

Kalbėti apie šį serialą kaip apie visumą sudėtinga. Kiekviena serija yra absoliučiai skirtinga ir nėra susijusi viena su kita. Pirmoji „Juodojo veidrodžio“ serija (2011), tapusi scenaristo Charlie Booker įspūdingos kūrybinės kelionės pradžia, nustebina pasakojimu sukasi apie Britų ministrą pirmininką Michael Callow (akt. Rory Kinnear), kuriam teko prieš nacionalinės televizijos kamerą santykiauti su kiaule.  Vienoje serijoje moteris savo mirusį vyra stengiasi pakeisti robotu, kuris atrodo lygiai taip pat kaip jis ir jo asmenybė atkuriama naudojantis jo “post’ais”, bei komentarais socialinėse medijose. Tačiau po kurio laiko ji supranta, jog jos vyras buvo daug daugiau nei tas kurį ji susikūrė ir su didele širdgėla stengiasi ištaisyti savo klaidą. Paskutinėje pirmo sezono serijoje yra metafora apie tai kaip mes praleidžiame daugiau laiko gyvendami savo gyvenimus per skaitmeninius ekranus, o ne gyvendami natūralioje aplinkoje. Tad kiekviena serija turi savo moralą, savo pasaulio matymo kampą, o pagrindinė viso serialo žinutė, kurią mums siunčia serialo kūrėjai yra ta, kad mes pernelyg dažnai leidžiame technologijoms įtakoti mūsų gyvenimus ir prarandame suvokimą kas iš tiesų yra svarbiausia –žmogiškumas.

Pvz. serijoje  pavadintoje „Nosedive” pristatoma netolima ateitis, kurioje socialiniai tinklai peržengia visas moralines ribas. Vaizduojama visuomenė nešioja akių implantus, su kuriais užtenka pažiūrėti į žmogų, jog pamatytum jo socialinių tinklų reitingą. Pagrindinė veikėja Lacie Pound (akt. Bryce Dallas Howard žinoma iš „Jurassic World“) įklimpsta į socialinių tinklus, kuriuose žmonės yra reitinguojami nuo 1 iki 5 žvaigždučių. „Juodojo veidrodžio“ serijoje išmaniuoju telefonu vertinami yra ne tik „Uber“ vairuotojai, tačiau visi aplinkiniai žmonės. Socialinių tinklų sistema leidžia gauti didesnio pripažinimo iš aplinkinių ir suteikia galimybę pasinaudoti paslaugomis, priveligijomis ir nuolaidomis, kurios skirtos tik galingiausiams „influenceriams“.

„San Junipero” – daugelio įvardijama kaip viena iš geriausių „Juodojo Veidrodžio“ serijų, turinti sunkiai nuspėjamą ir šokiruojančią atomazgą. Owen Harris režisuota „San Junipero” laimėjo net devynis prestižinius apdovanojimus. Scenaristas Charlie Booker visos serijos metu dalina smulkias ir abstrakčias užuominas, kuriuos daugeliui žiūrovų sukelia daugiau klausimų negu atsakymų, bet toks elementas ir padaro šią seriją ypatingą. Istorija prasideda nedrąsiai merginai Yorkie (akt. Mackenzie Davis žinoma iš „Bėgantis Skustuvo ašmenimis“, „Marsietis“) atvykus į kurortinį miestą „San Junipero“. Įsiliejusi į verdantį naktinį gyvenimą Yorkie klube susipažįsta su linksmybes mėgstančia nepažįstamąja Kelly (akt. Gugu Mbatha-Raw) ir tarp jų užsimezga meilės istorija. Bet viskas nėra taip paprasta, kaip gali skambėti, nes optimistišką aštuonesdešimtųjų laikmetį primenantis miestas tik imituoja tikrovę.

5. „PROTO MEDŽIOTOJAS” (Mindhunter, 2017 -)

Šį TV šou pamils kiekvienas kriminalinio žanro mylėtojas, kadangi serialas siekia atskleisti ir padėti suprasti žiūrovams kaip veikia siaubingų nusikaltėlių protai. Žiūrovai stebi kaip du FBI agentai – jaunasis tyrėjas Holdenas Fordas (Džonatanas Groffas) ir patyręs agentas Bilas Tenchas (Holtas McCallany) bando sukurti sistemą, kuri padėtų geriau suprasti nusikaltėlius. 1977 metais jie pradeda savo kelionę po JAV apklausdami pačius siaubingiausius visų laikų žudikus.

Besivystant veiksmui, susiduriame su dažnai pasitaikančiu klausimu – ar serijiniu žudiku tiesiog gimstama, ar tokius juos paverčia gyvenimas ir juos supanti aplinka? Ar žmonės turėtų stengtis suprasti žudikus, o gal tiesiog jiems visiems klijuoti „blogio“ etiketes? Prie žudikų prieinama užsimaskavus, ir ši maskuotė padeda pagrindiniam veikėjui kalbėti žudikui suprantama kalba ir tokiu būdu išgauti iš jo daugiau informacijos. Tai ir proto žaidimas – galbūt abejotinas, bet tuo pačiu genialus. Kitą vertus, gebėjimas taip natūraliai bendrauti su žudikais kelia nerimą. Jis verčia mus susimąstyti ar žmogus su tokiu ypatingu gebėjimu gali būti laikomas „normaliu“.

Yra žinoma, kad serijiniai žudikai dažnai tampa įkvėpimu kūrėjams, kadangi žmonės turi ši žiaurų susižavėjimą baisiomis bei dramatiškomis mirtimis. Pačios įdomiausios scenos tos, kuriose galime pamatyti žudikus – kaip, kad pirmąjį apklaustąjį – Edą Kemperį (Kameronas Britton), pramintu Co-Ed žudiku. Jis pasirodo esantis sąžiningas sau ir gyvenimui – ramaus būdo ir atviras personažas.

Siužetas yra dalinai pagrįstas negrožinės knygos tokiu pačiu pavadinimu, parašytos Džono Douglaso ir Marko Olshakerio. Knygoje agentas Douglas nukelia skaitytojus į užkulisius kur jis tiria tokias ikoniškas bylas, pavyzdžiui, Čarlzo Mansono, Tedo Bundy ar Edo Geino bylas.

Daugelis serialų su panašiomis tematikomis mėgsta įtraukti praeities intarpus ar pakartotinai rodyti nusikaltimo įvykdymo sceną, šitaip iššvaistydami dalį biudžeto tik tam, kad bereikalingai prailginti serijos trukmę. „Proto medžiotojai“ yra kiek paprastesnis serialas tuo atžvilgiu. Kiekvieno epizodo veiksmo vieta – tardymo kambarys, kuriame būna žudikas ir du agentai apklausinėjantys nusikaltėlį. Taip apibūdinus skamba pakankamai nuobodžiai, bet kažkokiu būdu „Proto medžiotojai“ vis tiek sugeba prikaustyti prie ekrano – tikriausiai vykdančiojo prodiuserio Deivido Fincherio dėka.

Davidas Fincheris slypi ir už tokių įžymių filmų kaip „Kovos klubas“ ir „Dingusi“, todėl galim pastebėti panašius elementus „proto medžiotojuose“. Serialas turi netgi tą patį šaltakraujišką, šiurkščią atmosferą, o veiksmas vystosi šaltu, lėtu žingsniu. Per dešimt serijų nenutinka praktiškai nieko įspūdingo šiame pasaulyje kovojančiame su nusikalstamumu, tačiau serialai tai suteikia realizmo pojūtį. Serialas nesiremia veiksmu ar kruvinomis scenomis, bei jame nėra kažkokios kvapą gniaužančios kulminacijos. Atvirkščiai, tempas atrodo metodiškas, apskaičiuotas – tarsi šnekant apie niekšišką žmogžudystę visiškai abejingu veidu ir bejausmiu balsu. Labai ramu, lyg stebint Bundy paskutinį interviu prieš jam sulaukiant mirties bausmės.

4. „FARGO” (1 sezonas, 2014) 

Amerikiečių juodo humoro kriminalinis serialas sukurtas remiantis oskaru apdovanotu 1996 m. filmu, tokiu pačiu pavadinimu. Joelis ir Ethanas Coenai, dirbę prie originalaus filmo, tapo serialo prodiuseriais, o už scenarijų atsakingas Noah Hawley. Šioje kriminalinėje dramoje pasakojama apie žudiką, vardu Lorne Malvo, kuris atvažiuoja į mažą miestelį Minesotos valstijoje. Čia savo brutaliu elgesiu ir nesuvaldomu charakteriu žada padaryti įtaką visiems, pasimaišiusiems jo kelyje. Taip pat ir draudimo agentui Lester Nygaard.

Serialo istorija vystosi kiek kitaip, nei originaliame „Fago“ filme, tačiau nemažai panašumų. Seriale kaip ir filme taip pat daug žmogžudyščių, absurdiško humoro momentų ir labai daug krauju nudažyto sniego.

Pagrindinis serialo herojus Lorne Malvo – iš tiesų protingas ir neįtikėtinai sadistiškas. Jis mėgaujasi griaudamas gyvenimus, darydamas daugybę ciniškų dalykų. Lester Nygaard – žmogžudyščių bendrininkas, bei Malvo marionetė, kuris serialo eigoje tampa tuo, kuo, pasak Lorne Malvo, turėtų būti. Lorne šventai įsitikinęs, jog gyvenimas yra kaip raudona banga ir čia nėra jokių taisyklių, tereikia pasirinkti – norite žudyti ar būti nužudyti. Jis puikiai suvokia žodžio smurtas reikšmę ir žino kaip savo neapykantą panaudoti prieš kitus.

Šia mintimi ir prasdeda pirmoji serialo serija. Lorne Malvo mažame Minesotos miestelyje patiria automobilio avariją ir atsiduria ligoninėje. Tuo tarpu Lesteris mieste susiduria su mokyklos laikų siaubu Sam Hess. Ligoninėje Lesteris sutinka Molvo, kuriam papasakoja apie susidūrimą su Semu. Lorne tyliai išklauso ir pasiūlo nužudyti niekšą, tačiau Lesteris negali sutikti su tokiu žiauriu pasiūlymu. Be abejo, Lorne ne iš tų, kuriam rūpėtų kitų nuomonė, todėl jis ryžtasi įvykdyti nusikaltimą. Čia nuotykiai ir prasideda. Policijos pareigūnas Gus Grimly ir Molly Solverson sudaro komandą ir suranda nužudytojo kūną. Pradedamas tyrimas. Serialo eigoje aiškėja vis daugiau nusikaltimo aplinkybių, o veikėjai toliau daro komiškai juodus dalykus.

Bene įdomiausia stebėti kaip atsiskleidžia herojų charakteriai, kurie intriguoja ir suteikia siužetui įvairių spalvų. Smurtaujantys ir komiški veikėjai į kuklią Minesotos valstiją atneša tikrą sumaištį. Seriale dauguma jų tokie beprotiškai nerūpestingi ir šaltakraujai, kad atrodo, jog korupcija ir prievarta yra jų kiekvienos dienos galvosūkis. Lesterio brolis apsėstas mintimis apie nelegalius ginklus. Vyrukas, kurį nušovė Marlo, Semas Hesas, bjaurus monstras dirbantis juodojoje rinkoje, o jo žmona tikra kvailutė pinigų medžiotoja. Visoje istorijoje yra tik viena patikima moteris – Molly Solverson, kurią būtu sunku sulyginti su kitais brutalaus elgesio nestokojančiais veikėjais.

3. „ČERNOBYLIS“ (Chernobyl, 2019)

Lietuvoje filmuotas serialas pasakoja kraupiai realią istoriją apie katastrofą Černobylio atominėje elektrinėje, įvykusi 1986-ųjų metų balandžio dvidešimt šeštąją.   Iš sovietinių radijo bei televizijos kanalų (jų tada buvo vos keli) jokių pavojaus signalų nebuvo siunčiama, tik po kelių dienų buvo pasakyta, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nedidelė avarija, situacija kontroliuojama, o Sovietų sąjungos vyriausybė sudarė specialią komisiją incidentui ištirti. Frankfurto miesto valdžia jau trečią avarijos dieną rekomendavo savo gyventojams neleisti vaikų žaisti į gatves, o tarybinė liaudis, praėjus penkioms dienoms nuo katastrofos miestų ir miestelių gatvėmis ramiausiai žygiavo gegužės pirmosios demonstracijoje. Maskvoje nuo Lenino mauzoliejaus šypsojosi Michailas Gorbačiovas, kuris tada tikrai žinojo tiesą apie katastrofos mastus ir buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad liepė slėpti bet kokią informaciją apie mirtiną pavojų.

Iš pirmosios „Černobylio“ serijos sužinome, kad ir atominės elektrinės operatoriai (beje, visi diplomuoti fizikai) taip pat nesuprato, kaip reikia elgtis sprogus reaktoriui. Visi jie kaip mantrą kartoja jiems įkaltus žodžius: „Tarybiniai reaktoriai sprogti negali“.

Keturios pirmosios serijos skirtos detaliai katastrofos likvidavimo kronikai kai step by step principu stengiamasi kuo tiksliau restauruoti tragiškus įvykius, lemtingus sprendimus, cinišką politikų melą ir pasiaukojamus „likvidatorių“ žygdarbius, dėl valdžios pasirinktos taktikos paskui ilgam paliktus užmaršties zonoje.

Serialas prasideda vieno iš tikrųjų įvykių herojaus Valerijaus Legasovo (Jared Harris) žodžiais: „Kokia yra melo kaina? Mes stengėmės nepainioti melo su tiesa, tačiau jei pakankamai ilgai klausysimės melo, visai prarasime gebėjimą mokėti atpažinti tiesą.“ Praėjus dviem metams po katastrofos šis profesorius fizikas, nuo pirmų avarijos valandų buvęs pavojaus zonoje ir priiminėjęs svarbius sprendimus, nusižudė, bet paliko į buitinį magnetofoną įrašytus monologus. Šiuos įrašus tyrinėję specialistai dabar sako, kad minėtos citatos juose nėra. Tai niekaip nesumenkina paties serialo, siekiančio būti maksimaliai realistišku ir šio tikslo tikrai pasiekiančio visomis įmanomomis priemonėmis.

Aišku, nereikia pamiršti, kad „Černobylis“ nėra dokumentinis serialas, tačiau autorių siekis būti tikroviškiems kiekvienoje, net menkiausioje detalėje vertas visokeriopos pagarbos. Nemažai prie šio beveik dokumentinio tikslumo prisidėjo serialo autoriams talkinęs nemažas lietuvių konsultantų bei asistentų būrys. Visus serialo žiūrovus, ypač filmo vaizduojamų įvykių metu gyvenusios šioje „geležinės uždangos“ pusėje žiūrint „Černobylį“ apima skaudus atpažinimo jausmas, ir iš genetinės atminties klodų iškyla kažkada patirtos, tačiau nepamirštos emocijos.

Skubus pasitarimas įvyksta anuometinio partijos pirmojo sekretoriaus M. Gorbačiovo kabinete Kremliuje, po kurio fizikas Valerijus Legasovas ir viceministras Borisas Ščerbina skubiai siunčiami į Ukrainą stebėti įvykius iš arti ir organizuoti būtinus katastrofos likvidavimo darbus. Nuo šio momento serialo siužetas bus pasakojamas gretinant dvi fabulos linijas – realios avarijos likvidavimo kroniką ir Legasovo bei Ščerbinos tarpusavio santykių raidą nuo abipusės neapykantos iki profesinės pagarbos ir net šiltų žmogiškų jausmų. Partiniam „aparatčikui“ Ščerbinai Legasovas pradžioje atrodo kaip tipiškas inteligentas, be reikalo panikuojantis ir perdedantis pavojų. Mokslininkui gi jo porininkas tėra „pasipūtęs, bukas ir užsispyręs asilas“, nemėgstantis prieštaraujančių, nes taip partijos vadovybėje yra įprasta.

Legasovas avarijos epicentre yra vienintelis žmogus, kuris supranta ne tik katastrofos mastą, bet ir žino, kokios pasekmės laukia pasaulio: jei nepavyks užgesinti po reaktoriaus sprogimo kilusio gaisro, kitas sprogimas nušluos nuo Žemės paviršiaus kelias aplinkines valstybes, įskaitant ir visą Pabaltijį). Legasovą vaidinančiam aktoriui Jaredui Harrisui lemta čia būti tragiku, tarsi įkūnijančiu antikinę išmintį: „Per didelis žinojimas gimdo didelį liūdesį“. O Ščerbiną vaidinantis švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas parodo plačią jo herojaus charakterio metamorfozę – nuo visažinio partinio vadovo ir sovietinės nomenklatūros šulo iki maištininko, išdrįsusio pasipriešinti aukštesnei valdžiai. / Gediminas Jankauskas

2. „TIKRAS DETEKTYVAS“ (1 ir 2 sezonai / (True Detective, 2014 – )

Pritrenkianti vaidyba, tobuli dialogai, tamsūs vingiai, narpliojantys ne tik serijinio žudiko pėdsakus, bet ir pagrindinių serialo veikėjų gyvenimus, sukurią grandininę reakciją nuo kurios pašiurpsta oda ir sulėtėja kvėpavimas. Viskas prie ko prisiliečia HBO ranka paprastai tampa aukso vertės palaima pavargusioms akims. Šis serialas puikus to įrodymas.

Luizianos policijos detektyvai Rustas Cohlas (Matthew McConaughey) ir Martinas Hartas (Woody Harrelson) gauna iki šiol nematytą ir žiaurią ritualinės žmogžudystės bylą. Nužudyta jauna prostitutė ant kurios kūno nupieštas simbolis, o ant galvos uždėta ragų karūna. Pesimistiškas ir nuolatos savo mintyse paskendęs Rustas įsitikinęs jog tai nėra pirmoji žudiko auka, tad tyrimas įsibėgėja atskleisdamas vis naujų ir netikėtų detalių.

Serialo pirmasis sezonas apima septyniolika metų tyrimo. Rodydamas dabartį ir peršokdamas į detektyvų prisiminimus jis pateikia detales ir bendrą vaizdą kaip pasikeitė patys detektyvai ir kaip buvo gvildenama istorija. Nuo pat pirmųjų minučių suvokiame, jog McConaughey veikėjas stipriai pasikeitė – nevengia taurelės vidurį dienos, plaukai išsidarkę, drabužiai purvini, suprantame jog jo, kaip detektyvo karjera nesusiklostė. Mes nežinome kodėl taip pasisuko veikėjų gyvenimai, kas privertė itin savo darbui atsidavusį, tačiau didį pesimistą, mesti darbą ir griebtis tokio gyvenimo?

Antrajame sezone tiriama korumpuoto fiktyvaus Kalifornijos miesto valdytojo Beno Kaspero mirtis. Jis rastas sandorio dėl geležinkelio Kalifornijoje statybų sudarymo išvakarėse. Trys teisėsaugos pareigūnai iš skirtingų miestų ir skyrių paskiriami ištirti šį nusikaltimą. Greitai jie sužino, kad nusikaltimas yra gerokai platesnio masto, nei jie manė. 52-ų Kaspero palaikai randami Kitsch‘o, vieno iš pagrindinių serialo veikėjų, ant suolelio pakrantėje su satanistiniais simboliais ant jo krūtinės. Paaiškėja, kad jis turėjo potraukį šiurkščiam seksui ir galimai buvo įsitraukęs į kažkokį neaiškų reikalą.

Šiame sezone žiūrovai išvys  Ray Velcoro (Colin Farrell), Ani Bezzerides (Rachel McAdams), Paul Woodrugh (Taylor Kitsch) ir Frank Semyon (Vince Vaughn), kurie tik pasirodžius pirmosioms sezono serijoms įrodė savo profesionalumą ir neabejotinai prikaustė žiūrovus prie ekranų sužavėdami savo unikalia vaidyba.

Velcoro yra detektyvas, kuris grumiasi su korupcija ir neteisybė bent dviem lygiais: jis blaškosi tarp korumpuoto policijos departamento valdybos  ir jo veiksmus įtakojančio gangsterio, padėjusio jam surasti žmonos skriaudėją. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog jis yra tipiškas “gerietis”, be kurio neapsieinama nei viename seriale, giliau pasikapsčius po jo praeitį išaiškėja, jog kadaise jis buvo susijęs su jaunos moters išnaudojimo byla ir turi nuobaudų. Taip pat jis augina sūnų, dėl kurio garbės ji kovoja visais įmanomais būdais. Tiesa, vis pasikartojantys jo nervų priepuoliai įrodo, jog jo meilė sūnui yra ženkliai perdėta.

Anni Bezzeries yra “kieta” Ventura County šerifė, negalinti pasididžiuoti skaidria praeitimi: prireikė daug laiko kol ji atsikratė priklausomybės nuo azartinių žaidimų ir alkoholio. Jos sąmoninga, bekompromisė etika neišvengiamai susikerta su griežta sistema, kuriai ji tarnauja. Šerifė pasižymi šaltumo persmelktu ir kiek bauginančiu charakteriu: jai visiškai nerūpi. ką apie ją mano kiti, o apie pašalinių žmonių jausmus ji net negalvoja. Taigi, pasiruoškite pamatyti su kokiais iššūkiais ji susidurs dirbdama su visas moralės normas paisančiu detektyvu Farrell‘iu.

Kitsch‘as – jaunas, dar ne itin patyrės kelių policininkas. Kartą greitkelyje jis sustabdo jauną vairuotoją, kuri norėdama išvengti baudos pasiūlė jam sekso paslaugas. Naivus ir apie pasekmes nepagalvojęs pareigūnas neatsisako gražuolės pasiūlymo.Tačiau apie šį įvykį sužinojo visas policijos departamentas. Kitch‘ą ištinka vidinė krizė. Jam sunkiai sekasi bendrauti su žmona, jai dažnai meluoja, jį kankina nemiga, o savo pyktį bando išlieti autostradoje beprotišku greičiu skriedamas  ant motociklo.

Ketvirtoji serialo dėlionės dalis – Vince Vaugh, kuris šiame seriale vaidina karjeristą Franką Seimoną. Ji rodosi geraširdis, tačiau susiduria su pavojumi prarasti savo verslo “imperiją”, kai sužino, jog jo verslo partneris yra žiauriai nužudytas.

Galima drąsiai teigti, jog serialas “Tikras detektyvas” yra tikrų tikriausias kino menas. Šis serialas turi išskirtinį prieskonį, kuris gali būti apibūdinamas  kaip gilus, subtilus ir be galo įtraukiantis. Belieka pasidžiaugti autoriaus drąsa, kuris nepabijojo peržengti komforto zonos ribų ir suteikti galimybę žiūrovui ne tik žiūrėti į ekraną, bet tuo pat metu priversti jį mąstyti. Mąstyti kitaip.

1. „SOSTŲ KARAI” (Game of Thrones, 2011 -2019)

George’o R. R.Martino  romanai, tarp kurių ir nebaigta saga „Ledo ir ugnies giesmė“, yra nuostabūs ir labai įtaigūs. Rašytojo teigimu, Vesteroso karai, apie kuriuos pasakojama ,,Sostų Karuose“, atspindi  skirtingų šeimų vargo perspektyvas. Būtent šis, didelio biudžeto fantastinis serialas, kurį HBO pristatė prodiuseriai  Davidas Benioffas ir D.B.Weissas, daugumą išties galėjo šokiruoti. Šiame seriale dažnai vaizduojami žiaurūs mūšiai ir išsamūs smurto aktai (įskaitant smurtą prieš vaikus ir moteris), taip pat daugybė nuogybių ir seksualinio gyvenimo be tabu. Pastarasis vaizduojamas ypač keistai, aiškiai aptariant ir vaizduojant kraujomaišą, neištikimybę ir prievartavimus.

„Sostų karai“ prasidėjo erotiškai ir baigėsi intriguojančiai. Pradžioje veikėją Tyrioną Lannisterį (Peterį Dinklage’ą) sutikome viešnamyje, kuomet jo kūną apžiūrinėjo prostitutės. Kitą veikėją  Daenerys Targaryen (Emilia Clarke),  pirmą kartą stebėjom maudynių metu, prieš pat jos priverstinę santuoką su raumeningu barbaru. Po aštuonių sezonų, maginės fantastikos serialas sujungė šiuos du personažus katastrofoje. Tuo metu kai Džonas Snow (Kit Harington) seriale sekė Jėzaus Kristaus ir tikro lyderio keliu, istorijos finalo sukrėstas Tyrionas vaikščiojo King’s Landing mieste ir stebėjo savo žuvusių seserų ir brolių kūnus. Kaip tik tuo momentu, Deneris triumfavo ir šventė savo didybę, pasiekusi neįtikėtą žudynių skaičių.

Būtent žiaurumo tema  ,,Sostų karuose“ buvo vaizduojama itin ryškiai. Tai pastūmėjo  žiūrovus gilintis į mūsų visuomenę ir į tai, kaip įvairūs išgyvenimai ją formuoja. Įtraukdami išžaginimus, negalią, prievartą, smurtą šeimoje ir kitas traumines situacijas, „Sostų Karų“  kūrėjai nuveikė svarbų darbą. Jie įtikino mus, jog negalime būti abejingi šioms problemoms, o priimti tai kaip gyvenimo dalį. „Sostų Karų “ atviras požiūris į išžaginimus ir brutalumą dažnai sukeldavo  daug kritikų ir žiūrovų ginčų dėl to, kur gi yra žiaurumo ribos. Pavyzdžiui, daugelį sukrėtė epizodas, kuriame  veikėja Sansa maitina Ramsay Boltoną medžiokliniams šunims ir tuo besimėgaudama šyposi.

Dar vienas stebėtinas žiaurumo proveržis buvo pastebėtas ir veikėjos Sersėjos  Lanister elgesyje. Ji visus kontroliavo ir buvo itin brutali,  tačiau tokį elgesį galima būti paaiškinti. Jos vyras girtuoklis ir smurtautojas, o jos tėvas ją dar paauglę  pardavė santuokai. Kitas personažas, Arya Stark, taip pat buvo negailestinga. Ji keršijo savo priešams jų pačių pamėgtais būdais. Vienoje serijoje, ji  tyčiojosi  iš  Polivero tol, kol jį nuginklavo. Tačiau, nereikėtų iškelti vien seriale vaizduotų moterų elgesio, juk savo žiaurumu neatsiliko ir vyrai. 6 sezone Ramsay ir Didysis Žvirblis tiesiog linksminosi kankindami ir žudydami kitus personažus.

Visgi, pamirštant seriale ryškią smurto temą ir pereinant prie serialo pabaigos apibendrinimo, reiktų pabrėžti Deneris Targarian mintį, jog visi gauna tai, ko nusipelno. Serialas mus  taip pat  supažindino su viena tiesa: galia priklauso nuo to, kokius sąjungininkus pasirenki, tačiau,  net patys galingiausi žmonės gali bet kada paslysti ir būti sunaikinti.

Taip pat skaitykite: 50 puikių filmų kuriuos per savo gyvenimą turėtų pamatyti kiekvienas

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: