© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Georgas Bernardas Shaw vadino jų liejamą kraują reikalingu ir gyrė totalitarinio valdymo „efektyvumą“ palyginus su „neveiksniais Vakarų parlamentais“. Genialusis dramaturgas bent jau šiuo atveju aiškiai klydo – šiuo metu pasaulyje nėra prasčiau, ciniškiau valdomų ir skurdžiau gyvenančių tautų už tas, kurios apraizgytos totalitarinių režimų.

Išrinkome dešimt korumpuočiausių ir brutaliausių šiandienos diktatorių:

10. Ilhamas Aliyevas, Azerbaidžanas

2008 m. jau antrai kadencijai perrinktas Azerbaidžano prezidentas I. Aliyevas inicijavo referendumą dėl prezidentavimo kadencijų skaičiaus limito tam pačiam asmeniui panaikinimo. 87% dalyvavusių piliečių balsavo „už“ ir taip įteisino faktinę monarchiją nafta turtingoje valstybėje. Puikus, nors ir paradoksalus, pavyzdys: norint sunaikinti demokratiją, galima ta pačia demokratija ir pasinaudoti.

Tačiau tai, kur I. Aliyevas iš tikrųjų nepralenkiamas, yra milžiniško masto korupcija. Prezidento šeimos valdomi slapti verslai atsekami nuo Panamos iki Čekijos, taip pat slepiami akcijų paketai užsienio bankuose, statybų bendrovėse; šeima gausiai pelnosi ir iš Azerbaidžano naftos pramonės. Šiuo metu skaičiuojama, kad paties I. Aliyevo turtas viršija pusę milijardo dolerių, o jo sūnus turi devynias prabangias vilas Dubajuje.

Žinant, kad vadovauti šaliai I. Aliyevas dabar galės tiek kadencijų, kiek norės, jo paties ir jo šeimos turtas, galima sakyti, dar neribotai augs. Tokiu greičiu, kokiu sveiko proto valdymo sąlygomis augtų šios šalies ekonomika.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

9. Gurbanguly Berdimuhamedovas, Turkmėnistanas

2006 m. miręs S. Niyazovas buvo vienas iš ekscentriškiausių Centrinės Azijos diktatorių, pasaulyje turbūt labiausiai pagarsėjęs tuo, kad šalyje pakeitė mėnesių pavadinimus iš senosios turkmėnų kalbos į savo sugalvotus žodžius. Sausio mėnesis, pavyzdžiui, imtas vadinti „turkmėnų lyderio mėnesiu“ – čia S. Niyazovas, žinoma, turėjo galvoje save.

Kai iki tol realiausiu prezidento įpėdiniu laikytas kandidatas buvo paslaptingomis aplinkybėmis suimtas, laikinuoju prezidentu paskirtas buvęs sveikatos ministras G. Berdimuhamedovas. Šios pozicijos jis nebepaleido, dvejuose po to sekusiuose rinkimuose, kaip jau yra tapę įprasta Turkmėnistane, neturinčiame nieko panašaus į laisvą žiniasklaidą, surinkdamas virš 90% balsų.

Dabartinio prezidento režimas sulaukė daugiau pasitikėjimo iš Vakarų, nei buvęs prie S. Niyazovo. G. Berdimuhamedovas bent atstatė senuosius turkmėniškus mėnesių pavadinimus, žada pašalinti senojo prezidento garbei pastatytą milžinišką auksinę statulą sostinės centre, taip pat atsisakė iki tol buvusios prezidento teisės pervadinti bet kokį šalies objektą kaip jam patinka. Taigi, šis Turkmėnistano prezidentas bent nėra apsėstas savo dieviškumo vizijomis, tačiau nė kiek labiau nejudama nei prie demokratijos, nei prie kovos su šalį smukdančia didžiulio masto korupcija.

 

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

8. Omaras al-Bashiras, Sudanas

1989 m. kariniu perversmu užgrobęs brutalaus pilietinio karo draskomo Sudano valdžią, prezidentas O. al-Bashiras iki šiol viešumoje vilki karinę uniformą. 2005 m. jo vyriausybė pagaliau susiderėjo dėl vieno iš mirtiniausių pilietinių karų pasaulio istorijoje, trukusio daugiau nei dvidešimt metų, pabaigos. Tačiau po šia sėkme slepiasi ir sunkiai aprėpiama tamsioji pusė.

Taika buvo pasirašyta centrinei valdžiai sutikus suteikti autonomiją Pietų Sudanui, vėliau jam leista ir visai atsiskirti, tačiau su šalies Vakaruose esančiu Darfūro regionu atsitiko kitaip. Darfūras jau seniai kentėjo nuo kovų tarp klajojančių arabų genčių ir vietinių sudaniečių – kovota dėl retų vandens atsargų ir derlingos žemės. Galų gale sudaniečių partizanai apkaltino O. al-Bashiro valdžią pagalbos arabų gentims teikimu ir savo žmonių represavimu, tada ėmė atakuoti centrinei valdžiai priklausančius objektus.

Prezidentas atsakė faktiniu karu ir genocidu prieš sudaniečius Darfūro regione – kariuomenės vykdytu masiniu civilių žudymu, plėšimu ir prievartavimu. Jungtinių Tautų skaičiavimu, beveik trys milijonai žmonių buvo priversti bėgti iš savo namų. Tarptautinis Hagos tribunolas yra išdavęs leidimą suimti O. al-Bashirą.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

7. Aleksandras Lukašenka, Baltarusija

Po V. Putino elgesio pastarąjį pusmetį bent jau tapo aišku, kad jei vis dėlto Rusija – Europa, tai A. Lukašenkos „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ titului mestas iššūkis. Galbūt būtent dėl to kartais viešumoje jis atrodo įsižeidęs ir nelinkęs nusileisti V. Putinui? Gerai žinoma, kad A. Lukašenka, priešingai nei absoliuti dauguma kitų šio sąrašo žmonių, ne kratosi „diktatoriaus“ etiketės, o ja didžiuojasi, pats išdidžiai vadindamas savo valdymo formą „diktatūra“.

Dabar, pavyzdžiui, amžinasis Baltarusijos prezidento režimas, nevengiantis klastoti rinkimų rezultatų ir po kalėjimus išsklaidyti taikių demonstracijų dalyvių, planuoja sugrąžinti baudžiavą. Ūkininkams Baltarusijoje gali būti draudžiama mesti savo darbą ir kraustytis į miestus. Gal artimiausiu metu bus uždrausta ir važiuoti apsipirkti į Vilniaus „Akropolį“ ir „IKEA“, turint galvoje neseniai viešumoje pasirodžiusius A. Lukašenkos priekaištus savo tautiečiams dėl šalies pinigų srautų judėjimo į Lietuvą?

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

6. Islamas Karimovas, Uzbekistanas 

Jeigu interneto amžiuje norite pajusti, koks jausmas su Leonidu Brežnevu (šiuo atveju – I. Karimovu) sėdėti traukinio vagone užtrauktomis užuolaidomis ir apsimesti, kad traukinys juda, apsilankykite Uzbekistano nacionalinės naujienų agentūros internetiniame puslapyje. Birželio 28-osios naujienoje, pavyzdžiui, skelbiama: „Šiemet mūsų šalyje užaugintas turtingas kviečių derlius. Tai mūsų tautos taikos ir ramybės, harmonijos ir vienybės rezultatas“.

Tačiau atitraukus užuolaidas matosi, kad traukinys guli nuvažiavęs nuo bėgių ir apsivertęs. I. Karimovas 1989 m. tapo Uzbekistano komunistų partijos vadovu, tačiau per sekančius du metus Sovietų Sąjunga sugriuvo, tad 1991 m. vasaros pabaigoje savo nepriklausomybe iki tol aktyviai nesidomėjusiai šaliai neliko nieko kito, kaip paskelbti savo nepriklausomybę. I. Karimovui norint išlikti šalies vadovu, teko paskelbti prezidento rinkimus, suklastoti jų rezultatus ir imti persekioti savo oponentus. Prezidentu jis tebėra ir šiandien.

Jungtinių Tautų pranešime apie žmogaus teisių padėtį Uzbekistane teigiama, kad ji yra „siaubinga“, baudžiamojoje sistemoje plačiai paplitęs žmonių kankinimas, nėra laisvos žiniasklaidos, o kalėjimai užpildyti politiniais kaliniais.

2005 m. Andijano mieste grupė protestuotojų viešai reiškė nepritarimą žmonių įkalinimui dėl politinių priežasčių. Rezultatas? Kariškiai vietoje sušaudė kelis šimtus taikių protestuotojų. O dabar grįžtame skaityti Uzbekistano nacionalinės naujienų agentūros pranešimų – štai, Gulistano mieste ką tik baigėsi geriausios šalies medicinos seselės rinkimai.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

5. Fidelis ir Raulis Kastro, Kuba

Kai 1959 m. brolių Kastro vedami partizanai pasiekė pergalę ir nuvertė Kubos diktatoriaus F. Batistos režimą Havanoje, daugelis gyventojų sutiko pirmąją komunistinę valdžią Vakaruose kaip savo išlaisvintojus. Tokios nuotaikos nesitęsė ilgai – šaudymo būriai, represijos už įsitikinimus, griežti informacijos ir laisvo judėjimo suvaržymai privedė prie pusę amžiaus besitęsiančio eksperimento agonijos.

Iš pradžių naujoji Fidelio Kastro Kuba tarnavo kaip Sovietų Sąjungos kovos prieš „Vakarų imperializmą“ forpostas. Archyvų dokumentai liudija, kad pats Kastro iš Chriuščiovo prašėsi raketų, 1963 m. beveik privedusių prie Trečiojo Pasaulinio karo. Kai pats Chruščiovas ėmė linkti į krizės deeskalavimą ir pasauliui pražūtingo karo su JAV išvengimą, kubos revoliucionierius to nenorėjo. Galų gale krizei išsisprendus taikiai, F. Kastro ėmė nuobodžiauti ir pasinėrė į klasikinį „lygesnio už visus“ gyvenimą – moterys, cigarai, šampanas, aistringos kalbos apie skurstančios šalies šviesą ir iškilmingi susitikimai su vienas po kito mirštančiais Sovietų Sąjungos vadovais.

Sovietų Sąjungai žlugus, F. Kastro prarado prasmės gyvenime pojūtį, todėl neoficialiai nuo 1997, o jau oficialiai – nuo 2008 m. Kubai vadovauja jo brolis Raulis, kažkada pavadintas radikalesniu už patį Fidelį.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

4. Basharas al-Assadas, Sirija 

Prieš mėnesį vykusius Sirijos prezidento rinkimus, kuriuose trečiai septynerių metų kadencijai „perrinktas“ Basharas al-Assadas, kaip visiškai legitimius pripažino Rusija – pirmas požymis, kad su rinkimais buvo kažkas ne taip. Trečius metus tebesitęsiantis pilietinis karas, daugiau kaip 160 000 žuvusiųjų, sugriauti miestai – visa tai iš esmės todėl, kad B. al-Assadas nė nemano trauktis iš prezidento posto ir leisti pereinamajai valdžiai pabandyti nutraukti destrukciją šalyje.

Basharo tėvas išbuvo Sirijos prezidentu 30 metų, kol 2000 m. mirdamas perdavė postą sūnui – tad dinastijos pratęsimo kartelė užkelta aukštai, ir aktyviai Rusijos ir Irano režimų remiamas diktatorius nežada jos sužlugdyti, net jei tai reikštų sugriauti pačią valstybę.

Visoje šalyje dėl karo žalos nebeveikia apie 4000 mokyklų, milijonai Sirijos gyventojų tapo pabėgėliais, tačiau humanitarinės katastrofos įkarštyje surengti rinkimai. Prezidentui pavaldžios armijos kontroliuojami rajonai buvo užtvindyti žmonėms bemojuojančio B. al-Assado plakatais. Dėl viso pastarųjų metų Sirijos spektaklio groteskiškumo ir ciniškumo, B. al-Assadas šiuo metu įsitvirtina viršutinėje šio sąrašo dalyje.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

3. Robertas Mugabė, Zimbabvė 

Zimbabvės prezidentas Robertas Mugabė – vienas iš tų, kurie buvo partizanais, dėl įvairių priežasčių kovėsi prieš savo šalies valdžią, sėdėjo kalėjime, vėliau galų gale tapo tos šalies prezidentais. Kartais tokie žmonės tampa didžiais – kaip buvęs PAR prezidentas Nelsonas Mandela ar galbūt net dabartinis Urugvajaus vadovas Jose Mujica. Tačiau Robertas Mugabė pasirinko kitą kelią.

Aštuntajame dešimtmetyje vadovavęs partizaniniam judėjimui, kovojusiam prieš europiečių kolonistų mažumos valdžią Zimbabvėje, galiausiai 1987 m. buvo išrinktas šalies ministru pirmininku, ir netruko pakeisti konstitucijos, per ją suteikdamas visas aukščiausias politines galias sau.

Nuo pat pradžių jo politiką ženklino ne siekis sutaikyti Zimbabvės visuomenę ir kelti ją iš pražūtingo lygio skurdo, o tiesiogiai keršyti baltųjų kolonistų palikuonims – de facto įvestas atvirkštinis apartheidas. Jei jūsų odos spalva – balta, to užtenka, kad gyvendami Zimbabvėje prarastumėte savo nuosavybę ir kentėtumėte nuo valdžios remiamų ginkluotų išpuolių prieš jus. 2002 m. šalyje siautė badas, tačiau šeštą kadenciją einantis prezidentas įsakė baltiesiems visam laikui palikti jiems šalyje priklausančias fermas – maisto trūkumas ir humanitarinė krizė atsiradus apleistiems ūkiams, žinoma, gerokai pablogėjo.

Teoriškai, palyginus su baltaisiais, visi juodaodžiai R. Mugabės Zimbabvėje turėtų būti privilegijuotieji. Tačiau kai sužinote, kad 2009 m. R. Mugabė savo gimtadienio atšventimui išleido 250 000$ – šalyje, kurioje vidutinis uždarbis siekia 60 dolerio centų per mėnesį, tada suprantate, kad privilegijuotųjų ten yra apskritai tik keli iš trylikos milijonų.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

2. Vladimiras Putinas, Rusija

Pastaruoju metu sparčiausiai kylanti šio sąrašo žvaigždė. Dar neseniai V. Putinui visai neblogai sekdavosi slėptis už Vakarų akims ir investuotojams išstatyto Rusijos demokratinio fasado. Plačiosios Vakarų visuomenės ausis palyginti retai ir lyg nenoromis pasiekdavo žinios apie paslaptingai dingstančius Putino politinius oponentus, žudomus žurnalistus, nuodijamus Litvinenkas ir kalinamus Chodorkovskius.

Netgi 2008 m. Gruzijos invazija buvo praleista pro akis be rimtesnių pasekmių, tačiau kai šią žiemą Ukrainoje buvo nuverstas praktiškai Europos Basharu al-Assadu siekęs tapti prezidentas, Rusijai ištikimas V. Janukovyčius, V. Putinas galutinai spjovė į savo įvaizdį Vakaruose. Čia galima pakartoti jau kliše tapusius Z. Brzezinskio žodžius, kad Rusija be Ukrainos – valstybė, su Ukraina – imperija. Išties, V. Putino išsvajota Eurazijos muitų sąjunga be Ukrainos tėra vaiduokliškas, iš vieno didelio ir kelių mažų diktatorių sujungtas gyvis, nė nevertas atsirasti ant jokio žemėlapio.

V. Putino valdymo laikotarpiu Rusijos žiniasklaida tapo aktyviai cenzūruojama agresyvios propagandos mašina, šimtų milijonų dolerių subsidijomis iš Kremliaus finansuojamas propagandinis kanalas „Russia Today“ muša naujienų žiūrimumo rekordus „Youtube“, tiksliu Austrijos anšliuso stiliumi sėkmingai aneksuotas Krymas, o Rytų Ukrainoje iki šiol vedamas nekonvencinis karas remiant separatistus. Tuo pačiu metu šis žmogus muša populiarumo rekordus Rusijoje – tendencijos ypač pavojingos ir neprognozuojamos visam mūsų regionui.

Vakarų sankcijos kol kas pristabdė Rusijos prezidento siautėjimą, tačiau vis dar panašu, kad išmesta iš civilizuoto pasaulio galingųjų aštuntuko G8, V. Putino Rusija labiau linkusi susikurti savo G1, nei su kuo nors taikytis.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

1. Kim Jong-Unas, Šiaurės Korėja

Dabartinis Šiaurės Korėjos lyderis net neturėjo tapti tuo, kuo yra. Jauniausias iš trijų brolių, praėjusio „didžiojo lyderio“ Kim Il-Sungo sūnų, po tėvo mirties turėjo užleisti sostą vyriausiajam broliui, tačiau šis 2001 m. su padirbtu pasu bandė pabėgti į Japoniją, kad aplankytų Disneilendą Tokijuje. Šiai istorijai tapus tarptautinės žiniasklaidos hitu ir tėvui baisiai supykus, paveldėjimo palaiminimas turėjo nusileisti ant antrojo pagal amžių sūnaus, tačiau šis, didžiojo vado nuomone, buvo „per daug moteriškas“, ir esą, net yra parašęs eilėraštį, kur svajoja apie atominį pasaulio nusiginklavimą.

Jauniausiasis, Kim Jong-Unas, priešingai – esą dar būdamas vaikas savo jaunesniajai sesei liepęs į jį kreiptis „draugu generolu“. Teisingos dvasios jam akivaizdžiai nestigo, todėl niekas nebenustebo, kai po tėvo mirties naujuoju šalies absoliučiu dievu paskirtas jauniausiasis sūnus.

Kai 2012 m. galios perėjimas į Jong-Uno rankas išėjo į viešumą, daugelis Vakarų apžvalgininkų tikėjosi, kad šalis, įšaldyta brutaliame ir paranojiškame stalinizme, patirs bent kokį atšilimą: juk jis jaunas, turbūt mokėsi Šveicarijoje (turbūt, nes Š. Korėjoje nėra skirtumo tarp oficialių duomenų ir mitų), žavisi amerikiečių krepšinio žvaigždėmis ir kompiuteriniais žaidimais, klauso Erico Claptono.

Atsakas į vakariečių lūkesčius buvo formaliai atšauktos šešiasdešimtmetį trukusios paliaubos su Pietų Korėja ir greitai rutina tapę pareiškimai apie „Amerikos sunaikinimą“ ir branduolinę apokalipsę. Prieš kelias savaites Holivudas išleido šių metų rudenį pasirodysiančios komedijos „The Interview“ anonsą: filme du amerikiečiai žurnalistai gavo slaptą užduotį nužudyti Šiaurės Korėjos lyderį. Kaip į tai sureagavo tikrasis Kim Jong-Unas? Be abejo, Kim Jong-Unas viešai prakalbo apie Amerikos sunaikinimą ir branduolinę apokalipsę.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: