Top 5 režisieriaus Davido Fincherio filmai

Paskelbė: Data: 2019-06-11 06:06

Spausdinti | Komentarai

Davidas Fincheris gimė 1962 m. rugpjūčio 28-ąją Denveryje (Kolorado valstija), bet užaugo Kalifornijoje. Tikriausiai, Holivudo kaimynystė paveikė jaunuolio apsisprendimą susieti savo gyvenimą su kinu. Pasižiūrėjęs vesterną „Bučas Kesidis ir Vaikis Sandensas“ (1969, rež. George’as Roy’us Hillas) jis užsimanė tapti kino režisieriumi ir būdamas vos aštuonerių jau susuko keletą mėgėjiškų kino juostų. George‘o Lucaso „Žvaigždžių karų“ filmas „Imperija kontratakuoja“ taip paveikė aštuoniolikmečio vaikino vaizduotę, kad jokių abejonių nebeliko: jam pavyko įsidarbinti G. Lucaso studijoje ILM (Industrial Light & Magic) ir padirbėti kuriant specialiuosius efektus filmams „Džedajaus sugrįžimas“ (1983), „Indiana Džounsas ir Lemties šventykla“ (1984) bei „Begalinė istorija“ (1984).

Savarankišką veiklą Davidas Fincheris pradėjo vystyti režisuodamas reklamas. Pirmoji, sukurta Amerikos Vėžio asociacijos užsakymu, iš karto atkreipė dėmesį į originaliai mąstantį autorių, kuris pavaizdavo dar negimusį kūdikį, rūkantį motinos įsčiose. Pasiūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago: garsios kompanijos   Revlon, Nike, Pepsi, Coca-Cola ir Levi’s norėjo bendradarbiauti.

Vėliau studijoje Propaganda Films Davidas Fincheris filmuoja didelio biudžeto muzikinius klipus – Aerosmith‘ų: „Janie‘s Got A Gun“, The Rolling Stones: „Love Is Strong“, George‘o Michaelo „Freedom“, Madonnos „Express Yourself“ bei „Vogue“ ir kitus.

Tapęs kino režisieriumi Davidas Fincheris ilgai garsėjo kaip niūrių fantastinių filmų („Svetimas 3“, 1992) ir kruvinų kriminalinių trilerių autorius. Kas bent kartą matė „Septynis“ (1995) ar „Žaidimą“ (1997), ilgai negalėjo atsikratyti jų hipnotizuojančio poveikio. O jo „Kovos klubui“ (1999), sukurtam pagal Chucko Palahniuko romaną, buvo lemta tapti antiglobalizmo manifestu ir net išpranašauti netolimą ateitį.

Pristatome penkis garsiausius Davido Fincherio filmus:

„DINGUSI“ (Gone Girl, 2014)

Gone Girl

Belaukdami šio filmo premjeros jau galėjome perskaityti rašytojos Gillian Flynn knygą „Dingusi“, kuri buvo panaši į painią šaradą. Be kitų romano privalumų režisierių sudomino jame labai svarbi šeimyninių ryšių trapumo tema. Dažnai jo filmuose matome herojų troškimą pabėgti nuo žlugdančio išorinio pasaulio poveikio, bet tokia izoliacija padaro juos paranojos aukomis („Panikos kambarys“).

Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.

„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.

„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.

Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato.

„ZODIAKAS“ (Zodiac, 2007)

Zodiac

Pastebimai atslūgo naujų filmų apie vampyrus banga, ir į pirmą planą vėl žengia kurį laiką šešėlyje savo valandos laukę žudikai maniakai. Visai neseniai mūsų ekranuose buvo parodytas trileris „Žavusis žudikas Tedas Bandis“, kurio premjerai skaitytojus gerai parengė š.m. pirmasis „Legendų“ numeris, pateikęs išsamią vieno žiauriausių serijinių žudikų Jungtinių Valstijų istorijoje biografiją. Sunku patikėti, bet iki pat mirties nuosprendžio įvykdymo šis monstras mėgavosi kino žvaigždės populiarumui prilygstančiu dėmesiu. Ypač šiuo gražuoliu žavėjosi moterys, alpstančios nuo žudiko joms teismo salėje laidomų žvilgsnių. Tai dar galima suprasti (Tedas Bandis iš tikrųjų buvo žavus ir mokėjo šį privalumą išnaudoti), tačiau kur kas sunkiau suvokti tai, kad neretai maniako fanės į teismo posėdžius ateidavo nusidažiusios plaukus ir vilkinčios tokias pačias sukneles, kaip jo nukankintos aukos.

Panašaus garbinimo buvo susilaukęs dar vienas garsus JAV serijinis žudikas Charlesas Mansonas, kurio mirtis kalėjime 2017 m. lapkritį išprovokavo naują jo „populiarumo“ bangą. Beveik vienu metu buvo pradėti kurti net trys vaidybiniai filmai, pasakojantys apie tai, kaip Mansono sektos nariai 1969-aisiais nužudė režisieriaus Romano Polanskio žmoną aktorę Sharon Tate. Du filmai žiūrovams jau parodyti: pernai Venecijos kino festivalyje įvyko filmo „Čarlis liepė“ (Charlie Says, 2018, rež. Mary Harron) premjera. Šių metų pradžioje buvo parodytas „Sharon Tate vaiduoklis“ (The Haunting of Sharon Tate, 2019, rež. Daniel Farrands), o rugpjūtį pamatysime taip pat šiuos įvykius nušviečiantį Quentino Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje.

Davido Fincherio „Zodiakas“ taip pat primena ne iš piršto išlaužtą istoriją, o tikrais įvykiais paremtą ilgai trukusio košmaro studiją. Ši amerikietiška psichozė prasidėjo 1968 – ųjų gruodžio dvidešimtosios naktį, kai Zodiaku pasivadinęs maniakas nužudė pirmąsias aukas. Antrą kartą dviguba žmogžudystė sukrėtė to paties miestelio gyventojus po pusmečio, Nepriklausomybės dienai baigiantis. Per šį pusmetį policijai nepavyko pasistūmėti nė per žingsnį. Akivaizdu buvo tik tai, kad maniakas aptemdė amerikiečiams dvi šventines progas – prezidento Niksono inauguraciją ir astronauto Neilo Armstrongo išsilaipinimą Mėnulyje. Vėliau žudikas pats pradėjo aktyviai padėti policijai, skambindamas po kiekvieno naujo nusikaltimo ir siusdamas užšifruotas kriptogramas. Tačiau net ir šie koziriai nepadėjo sugauti įžūlų nusikaltėlį, ilgai žaidusi su policija „Katės ir pelės“ žaidimą. Viename paskutinių pranešimų policijai nesugaunamas maniakas, nužudęs 37 žmones, parašė: „Dabar lauksiu filmo apie save. Įdomu, kas suvaidins pagrindinį vaidmenį?“

„SOCIALINIS TINKLAS“ (The Social Network, 2010)

The Social Network

Šiam filmui pasirodžius ekranuose amerikiečiai pokštavo, kad „Socialinį tinklą“ turėtų pažiūrėti ne mažiau, kaip 500 milijonų žiūrovų – maždaug tiek žmonių tuo metu dalyvavo internetinės platformos „Facebook“ veikloje.

Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.

Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Bet nei šio romano autorius, nei, kaip teigiama, programavimo genijaus Marko Zuckerbergo filmo kūrėjai nėra matę. Niekas iš „Facebook“ vadovų prie filmo kūrimo nėra prisidėję. Šiame paradokse yra savotiška simbolika. Juk ir dalyvavimas „Facebook“ tinkle žmonėms vienu metu suteikia galimybę bendrauti ir išlaikyti distanciją.

Pagrindinis filmo herojus yra pats Markas Zuckerbergas (Jesse Eisenbergas), tapęs jauniausiu pasaulyje milijardieriumi. Jo sėkmės receptas genialiai paprastas – nepritampantis jaunų žmonių aplinkoje kompleksuotas vaikinas pasiūlė žmonėms modernų bendravimo būdą. Šios savotiškos intelektualios revoliucijos vaisais dabar naudojasi milijonai, bet, aišku, atsiranda ir tokių, kurie norėtų su milijardieriumi pasidalinti ne tik šlove, bet ir jo pinigais.

Beno Mezricho knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sudaro artimiausių Marko Zuckerbergo moksladraugių iš Harvardo universiteto pretenzijos buvusiam draugui už tai, kad jis neva pasisavino bendrą idėją ir su niekuo tinkamai nepasidalijo materialiniais pergalės rezultatais. Panašiu keliu eina ir filmo kūrėjai, nemažai vietos skiriantys teisminėms batalijoms, sugrįžimams į praeitį ir objektyvios tiesos paieškoms.

Tikrasis Markas Zuckerbergas paskelbė, kad filmo herojus su juo neturi nieko bendra. Tai paliudija ir gerai genijų pažįstantys artimieji. Anot jų, šlovė ir pinigai nesugadino jauniausio pasaulyje milijardieriaus ir nepavertė jį prastų manierų žmogumi, koks jis vaizduojamas filme. Sakoma, kad tikrasis Markas Zuckerbergas yra kuklumo įsikūnijimas. Jau tapęs milijardieriumi jis ilgai gyveno vieno kambario butelyje Niujorke, miegojo ant grindų gulinčio matraco ir vaikščiojo į darbą pėsčias.

Tokia yra objektyvi tiesa, jeigu tikėsime panašiais liudijimais. „Bet kam šiais laikais reikalinga tiesa?, – klausia „The New York Times“ puslapiuose filmui „Socialinis tinklas“ scenarijų parašęs Aaronas Sorkinas. –  Kur kas svarbiau papasakoti istoriją“.

„SEPTYNI“ („Se7en“)

Se7en

Prieš gerus du dešimtmečius Holivudo kriminalinio kino kūrėjai, bandydami išvengti nuolat prikišamo jų filmų primityvumo, stengiasi praplėsti vieno žanro ribas, įjungdami į detektyvinę fabulą kitų populiarių žanrų elementus. Dažniausiai imta kriminalines fabulas „pagardinti“ nežymiomis erotikos dozėmis, hičkokišku įtampos auginimu, smurto ir siaubo scenomis, net nekrofiliškais motyvais.

Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.

Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.

Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud).

„KOVOS KLUBAS“ („Fight Club“, 1999)

Fight Club

Šis filmas ne tik mus, bet ir kur kas platesnio pasaulio skaitytojus supažindino su originalaus talento rašytoju Chucku Palanhuku. Net Amerikoje nelabai žinomo rašytojo knygas leidėjai anksčiau atmesdavo dėl, jų manymu, „pernelyg šokiruojančio turinio“.

Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie tamsias, absurdiškas žmogaus sielos puses. Dėl to jis dažnai kritikuojamas ir net pravardžiuojamas nihilistu arba mizantropu. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis 1957–1965 m. gimusios kartos baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdį norą sunaikinti viską, kas buvo sukurta, tačiau žvelgia į ją itin pesimistiškai: „Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti“.

Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.

Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?

Beje, likus dviem metams iki rugsėjo 11-osios įvykių, filmo autoriai finale nušlavė nuo žemės paviršiaus Manhatano dangoraižius. Paskutinėje „Kovos klubo“ scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie netrukus panašiu būdu buvo ištrinti iš Niujorko panoramos.

Taip pat skaitykite: Top 5 režisieriaus Weso Andersono filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt