TOP 50 geriausių XXI amžiaus filmų

Kino pramonei daugiau kaip 100 metų. XXI amžiuje sukurta velniškai daug kino filmų ir tikrai ne visi iš jų puikūs ar verti dėmesio.

Kaip nepasimesti kino džiunglėse ir nuspręsti, ką verta žiūrėti? Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, tad padėsime Jums nepasiklysti milžiniškoje kino filmų pasiūloje. Atrinkome 50 išties išskirtinių naujojo šimtmečio filmų, kurie ilgam prikaustys prie ekranų ir garantuotai nepaliks abejingų.

50. „1917“ (2019) Režisierius Samas Mendesas nuolat ieško naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių. Taip pat be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos. 1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus. Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės. Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos. Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą. (G.J.)

49. „TONIS ERDMANAS“ (Toni Erdmann, 2016)

Prieš trejetą metų šis filmas nusipelnė milijonų žmonių simpatijų visame pasaulyje, surinko didelį tarptautinių apdovanojimų derlių ir įrodė, kad net viduriniosios grandies ofiso darbuotojų profesinis bei asmeninis gyvenimas gali būti vertas ir dėmesio, ir nuoširdžios užuojautos. Be kita ko, filmas stebėtinu būdu suvienijo kraštutinių pažiūrų filmų vertintojus –„Tonis Erdmanas“ pateko į konkursinę Kanų kino festivalio programą, buvo apdovanotas FIPRESCI prizu, nusipelnė ir publikos simpatijų, ir aukšto reitingo tarp kino estetų. Filmą jau Kanų mugėje įsigijo daug šalių, o platinimo teises Jungtinėse Amerikos valstijose įsigijo kompanija SONY: pastaroji aplinkybė padėjo „Toniui Erdmanui“ gauti nominacijas ir Auksiniams gaubliams, ir Oskarui. Būtent po šio filmo išgarsėjusi vokiečių aktorė Sandra Hüller (šiemet ją matėme dar vienoje lyrinėje komedijoje „Krautuvių valsas“) vaidina verslo konsultantę Inesą, Rumunijos sostinėje Bukarešte bandančią bet kokia kaina įrodyti savo profesinę kompetenciją. Siekiant šių tikslų energingai, stropiai ir darbščiai merginai, puoselėjančiai naivias feministines pažiūras, dažnai tenka patirti pavaldinės daliai tenkantį viršininkų pažeminimą. Nors Inesa puikiai pasikausčiusi profesinėje veikloje ir užtikrintai žongliruoja sudėtingais ekonomikos žodyno terminais, ypatingo džiaugsmo darbe ji nepatiria. Žinoma, visas savo abejones ir nepasitenkinimą mergina slepia kuo giliau – tokia jau ta šiuolaikiniame verslo pasaulyje karaliaujanti filosofija: bosas visada teisus, todėl viešai savo asmeninės nuomonės reikšti nereikia. Šios filosofijos mergina stengiasi laikytis ir santykiuose su tėvu Vinfredu (jį suvaidino dabar taip pat sparčiai populiarėjantis austrų aktorius Peteris Simonischekas), kuris, aišku, negali nepastebėti dukros apsimestinės kaukės. Nujausdamas, kad už nuolatinių dukters postringavimų apie jos puikų gyvenimą ir sėkmę darbe slypi kažkas netikro, jis aplanko Inesą Bukarešte. Inesai tėvo vizitas yra pirma staigmena. Antra staigmena dar didesnė – buvęs muzikos mokytojas pasivadina ekscentrišku verslininku Toniu Erdmanu ir kaip ekonomikos paslaptis gerai išmanantis konsultantas apsireiškia Inesos firmoje. Humoro nestokojantis vyras, įpratęs juoku gintis nuo nemalonių problemų, įneša tikrą sumaištį į firmos kasdienybę, savo pseudo patarimais ir nepolitkorektiškais juokeliais atskleisdamas rimta komercine organizacija apsimetančios įmonės tuštybę bei absurdą. Tampa akivaizdu, kad firma nieko realaus negamina, o tik stengiasi (kaip ir begalė panašių kontorų visame pasaulyje) gaminti pinigus „iš nieko“.Tai tik vienas, daug tragikomiškų situacijų talpinantis filmo lygmuo. Tačiau režisierei Maren Ade vien to būtų per maža. Spaudos konferencijoje ji dalijosi samprotavimais apie ją labai dominusį atotrūkį tarp kartų. Iš tikrųjų, Inesos tėvas priklauso tai europiečių kartai, kurie ir po daugelio metų liko ištikimi jaunystės idealams. Žinoma, kad jis dabartiniame pragmatiniame pasaulyje jaučiasi nejaukiai, todėl griebiasi ekscentriškų poelgių. Paradoksalu, bet nejaukiai dabartinėse realijose jaučiasi ir pati Inesa, nors yra pasiryžusi prisitaikyti prie aplinkos diktuojamų taisyklių. Sukurdamas dukteriai daug nepatogių situacijas jos darbuotojų akivaizdoje ir vis labiau braudamasis į jos susikurtą komforto zoną, tėvas provokuoja ją atsakomosioms reakcijoms. Ir pamažu Inesa priima jo primetamas žaidimo taisykles. Tada prasideda pati įdomiausia filmo istorija, palengva atskleidžianti šiuolaikinio žmogaus blaškymąsi tarp įvairių kraštutinumų – kaukės ir tikrojo veido, ritualų ir už jų slypinčios prasmės – viso to, kas verčia žmones apsimetinėti, nors būti gerais aktoriais paprasti žmonės dažniausiai nesugeba.

48. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here, 2018) Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ pasakoja istoriją apie tai, kaip buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų.

Filmo scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.

Joaquinas Phoenixas tiesiog idealiai tinka įkūnyti pagrindinį herojų. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą.

 47. „Aavarija“ (Crash. 2004) Režisieriaus Paulo Haggio filmą „Avarija” (geriau ir tiksliau originalų pavadinimą reikėtų versti kaip „Susidūrimas“) būtinai reikia pažiūrėti tiems, kurie savo metu liko nepatenkinti, kad pagrindinio Oskaro 2006-aisiais negavo jaudinantis „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain). Tada Akademijos sprendimas bus jei ne labiau pateisinamas, tai bent jau logiškas. Nes gėjų kaubojų problemos yra artimos palyginti nedidelei Amerikos visuomenės daliai, o štai rasinio nepakantumo apraiškos bado akis kiekviename žingsnyje. Ne išimtis ir Angelų miestu vadinamas Los Andželas. Šiame šiuolaikiniame margame Babilone seniai persipynė skirtingos rasės, religijos, tradicijos ir pasaulėžiūros. Baltieji ir juodaodžiai, musulmonai ir žydai, katalikai ir bedieviai, turtuoliai ir juodadarbiai, nusikaltėliai ir policininkai… Jie gyvena vienoje šalyje, tačiau kiekvienas jaučiasi tarsi rezervate. Arba gete, kuriame visi – nepakantumo ir prietarų įkaitai. Nenuostabu, kad iš nuolat kunkuliuojančio aistrų katilo neapykanta išsiveržia į laisvę. Ir sutramdyti šį piktos energijos džiną labai nelengva. Prieš daugiau nei šimtą metų genialus amerikiečių režisierius Davidas W. Griffithas sukūrė filmą „Nepakantumas“ (Intolerance, 1916), kuriame keturios tarpusavyje persipynusios istorijos (apie Senovės Babilono didybę bei žlugimą, Kristaus kelią į Golgotą, kruvinąją Šv. Baltramiejaus naktį ir mirčiai pasmerktą nekaltą darbininką) bylojo apie tai, kad visų žmonijos bėdų priežastis – tolerancijos stoka. Lygiai tokią pat išvadą formuluoja ir „Avarija“. Jeigu net Angelų miestą valdo demonai, vadinasi, taikaus kultūrų sambūvio idėjai taip ir lemta būti vien nepasiekiama iliuzija Iranietis prekybininkas (Shaunas Toubas) nesijaučia šiame mieste saugus. Aplink šlaistosi įtartini tipai, tačiau jis negali įsigyti šaunamojo ginklo savo verslui ir šeimai apsaugoti, nes aplinkiniai jį laiko… arabu. Kaip žinia, Jungtinėse Valstijose po 2001 m. rugsėjo vienuoliktosios arabai simpatijos tikrai niekam nekelia. Baltaodė Džena (Sandra Bullock) taip pat nesijaučia saugi. Neseniai ją apiplėšė du juodaodžiai jaunuoliai ir nuo to laiko moteris nepasitiki „spalvotais“. Su vyru (Brendanas Fraseris) pasitarusi, ji nusprendžia ir vėl pakeisti savo namų spynas. Tačiau spynų meistras Dženai taip pat nekelia pasitikėjimo – meksikietis (Michaeas Peña) tiesiog negali būti geras meistras! Dženos neįtikina net tai, kad spynų meistras niekada nėra nusižengęs įstatymui. Jis tiesiog sąžiningai dirba savo darbą, kad aprūpintų duonos kąsniu šeimą. Juodaodis Los Andželo policininkas Grehemas (Donas Cheadle‘as) – rasinio nepakantumo konfliktų specas, „tikrame“ gyvenime mezgantis romaną su lotynų amerikiete partnere (Jennifer Esposito). Savimi pasitikintis jaunuolis drąsiai ir atvirai vadina naująją simpatiją „meksikiete“, visiškai nesuprasdamas, kad taip žeidžia jos jausmus. Baltaodis policininkas Rajanas (Matt Dillon) – tikras rasistas, kuriam nuo minties, kad baltaodė moteris galėtų būti su juodaodžiu vyru, net užverda kraujas. Rajanui ši mintis tiek atgrasi, jog, sulaikęs tokią porelę, darančią nežymų nusižengimą, policininkas pažemina moterį vyro, negalinčio jos apginti, akyse… (G.J.)

46. „Skaitovas“ (The Reader, 2008) Tai trumpo vasaros romano tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet) istorija. Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo. Šis režisieriaus Stephen Daldry darbas yra neabejotinas pasisekimas jo spalvingoje karjeroje. Filmas, paremtas vokiečių kilmės rašytojo Bernhard Schilink romanu, atnešęs „Oskarą“ vienai talentingiausių Holivudo moterų – Kate Winslet. Tai kino šedevras, kurį perkąsti gali pavykti ne iš karto.Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Ralph Fiennes). Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato.Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje – moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Nors ir apimtas jaudulio, vaikinas neatspiria Hanos moteriškumui. Nežiūrint į amžiaus skirtumą, nekaltas Hanos gestas nulėmė aistros ir meilės kupino romano pradžią. Po kelių mėnesių žaidimų bei pirmų kartų, Hana vis labiau stengiasi pažinti jaunąjį Maiklą. Netikėtai paprašydama jo paskaityti ištrauką iš „Iliados ir Odisėjos”. Netrukus Maiklas Hanai skaito kiekvieną vakarą, o išgyvendama prisiminimus tampa vis artimesnė jaunuoliui.Pats Maiklas – viso labo jaunas vaikinas, kilęs iš griežtos bei rūpestingos šeimos, kuriam pirmuosius kartus dovanojo vyresnė moteris. Po kelis mėnesius trukusio romano pabaigos, praėjus kiek daugiau nei 6 metams, Maiklas matomas kaip brandus studentas, savo išmone išsiskiriantis iš kitų. Visai netikėtai jam tenka susitikti su pirmąja savo moterimi Hana bei sužinoti tikrąją jos istoriją. Vieną dieną, kartu su grupe kitų studentu jie vyksta į Berlyną tam, jog dalyvautų viename iš bylų susijusių su karo nusikaltimais. Tai, ką jis pamato teismo salėje romantinius vaikino prisiminimus sudaužo į šipulius. (E.P)

45. „Tranzitas“ (Transit,2019) Šis kol kas naujausias bene garsiausio vadinamosios Berlyno mokyklos atstovo Christiano Petzoldo filmas gali tapti svariu argumentu amžiname ginče apie tai, kaip reikia elgtis su ekranizuojamu kūriniu – stengtis kuo tiksliau perteikti literatūros kūrinio raidę, ar ieškoti būdų knygos dvasios atskleidimui. „Tranzitas“ sukurtas pagal dar II pasaulinio karo metais rašytą Annos Seghers romaną, kuriame antifašistinio pogrindžio dalyvis, pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, svetima pavarde ir su padirbtais dokumentais veža svarbų laišką iš Berlyno į Paryžių, bet ilgam įstringa Marselyje (čia kurį laiką gyveno pati rašytoja 1940 m.).

„Gyvenimas pavirto nesibaigiančiu bėgimu, viskas nebeteko reikšmės, – sako pagrindinis romano veikėjas (knygoje vadinamas Zaidleriu) – mes nežinojome, kaip ilgai tęsis ši būseną – parą, kelias savaites ar kelis metus, o galbūt iki mirties“.

Marselyje priversti laukti žmonės troško tik vieno – kuo greičiau gauti išvykimo vizas, kol naciai neokupavo visos Prancūzijos teritorijos. Christianas Petzoldas savo „Tranzito“ versijoje yra ištikimas ne romano raidei, o būtent dvasiai. O dvasia, kaip sako teologai, sklando pati ten, kur nori. Todėl režisierius, atsisakęs bet kokios istorinės rekonstrukcijos, labai lengvai redukuoja istorinį literatūros kūrinio kontekstą. Veiksmas čia taip pat plėtojasi Marselyje, bet šiuolaikiniame. Fašistinės okupacijos grėsmė pakeista ne mažiau grėsmingais terorizmo keliamais pavojais, o fašistų kareiviai – ne prasčiau ginkluotais šiuolaikiniais policininkais. Padarius tokius nežymius ( o iš tikrųjų esminius) pakeitimus režisierius ryžosi atskleisti literatūrinio siužeto universalumą, ir ši sudėtinga kinematografinės „transplantacijos“ operacija tikrai pavyko. Labai stipriai prie kūrybinės sėkmės prisidėjo klasikiniame teatre naudojama brechtiškai pateikiamas dabarties ir praeities santykis. Politinių pabėgėlių tema šiais laikais yra viena aktualiausių visame pasaulyje. Žinoma, bėgti iš gimtųjų kraštų žmones verčia skirtingos aplinkybės ir priežastys, tačiau dažniausiai tokiam kraštutiniam sprendimui ryžtamasi prispyrus skurdui ar iškilus mirtinam pavojui. Filmo herojus Georgas (Franzas Rogowski) Marselyje atsiduria su nusižudžiusio rašytojo Veidelio nebaigtos knygos rankraščiu ir kelionėje mirusio draugo Heinco dokumentais. Nušvinta literatūroje ir kine dažnai nagrinėta svetimo gyvenimo galimybė. Literatūroje bene garsiausias pavyzdys – italų rašytojo Luigi Pirandello romanas „Velionis Matijas Paskalis“ (1904), kine – Michelangelo Antonionio filmas „Profesija – reporteris“ (1977). Abejuose kūriniuose pagrindinių herojų bandymai pasisavinti mirusių žmonių tapatybę baigėsi tragiškai. Vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams Annos Seghers romane – gauti tranzitinę vizą ir iš Marselio iškeliauti į Ameriką. Tokia galimybė atsiranda ir Georgui, bet ją teks užsidirbti.Neplanuotai užsitęsusios „viešnagės” svetimame mieste metu Georgas sutinka Heinco žmoną Mari (Paula Beer), bet tikėtis banalaus melodramatiško romano neverta – jis bendrame tragiškos nuojautos kontekste būtų visai nelogiškas. Galų gale mirties perspektyvoje žmogaus gyvenimas ir tegali būti vertinamas kaip tarpinė stotelė. Paprasčiau kalbant, tranzitas. (G.J.)

44. „ŽAKLINA“ (Jackie, 2016) 

Vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną. Ir jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Juostos istorija sukoncentruota į pirmosios ledi portretą (vaidina Natalie Portman) ir tą, nematomą istorijos pusę – jos gyvenimą, o tiksliau, jauseną ir išgyvenimus po vyro mirties.

Kai pasauliui tai tik dar viena tragedija, o žiniasklaidai – tik dar viena sensacinga, nesurežisuota istorija, palengvinanti gyvenimą, pagaliau jie turės apie ką rašyti ilgiau nei vieną savaitgalį. O jai, Žaklinai, – absoliuti pasaulio griūtis, kuomet sustoja laikas, ir viskas skyla į gyvenimą „prieš“ ir „po“ lemtingojo šūvio, arba laikiną, auksinio Kameloto skambesį iš vinilinės plokštelės ir juodą šydą, atimantį tau norą gyventi. Filmo genialumas slypi pasakojimo būde – neskubriame, jausmingame, per dialogus (atvirą interviu „Life“ reporteriui, praėjus vos savaitei po tragedijos, ar pokalbį su kunigu) iš prisiminimų sulipdytame Žaklinos pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio kuliminaciją juostoje pakelia tik du momentai – prezidento nužudymas ir laidotuvių procesija. O visa kita, tarsi pasiruošimas „tarp“, t. y. laidotuvėms, ir klausimas – kaip gyventi toliau. Vis dėlto, filmas ir yra būtent apie šitą „tarp“, kuris žymi visą iki tol buvusį išorinės ir vidinės, arba politinės, viešos ir asmeninės monotonijos arba, kitaip tariant, kasdienio gyvenimo sugriuvimą. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį Natalie Portman atlieka puikiai, parodydama visą jos įvaizdžio ir emocijų spektrą – nuo koketiškai besišypsančios mados ikonos, prieš televizijos kameras aprodinėjančios ištaigingus prezidento apartamentus, meno ir muzikos gerbėjos, valdingos ir įtakingos moters, atviros ir tuo pačiu uždaros bei sarkastiškos interviu respondentės ir sensacingos žiniasklaidos ekspertės, du vaikus praradusios ir du užauginusios motinos, iki šoko, širdgėlos ir nevilties pilnos buvusios pirmosios damos. (G.V.)

43. „Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2014 m.) Šiame Weso Anderseno filme pamatysime stebuklinių pasakų dvasia dvelkiančią atmosferą ir sutiksime begalę spalvingų keistuolių, kuriuos vaidina pastovių aktorių kolektyvas. Jo branduolį režisierius kaskart stengiasi praplėsti naujais nariais. Štai Ralphas Fiennesas, kuris paprastai renkasi rimtą klasikinį repertuarą, šį kartą vaidina beveik operetinį personažą – prabangaus viešbučio durininką Gustavą, kuris yra šios mikrovisatos centras, aplink kurį savo orbitomis skraido visi likę filmo personažai. Vieniems autoriai skiria daugiau dėmesio, kiti stipriai įelektrintą viešbučio atmosferą perskrodžia trumpam, tarsi kometos, bet nuspalvina bendrą egzotišką peizažą ryškia šviesa. Filmo veiksmas rutuliuojasi tarpukario Europoje. Mistifikacijas mėgstantis Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pomėgiui, todėl viešbutį „Didysis Budapeštas“ įkurdina neegzistuojančioje Zubrovkos respublikoje, kuri yra kažkur rytų Europoje. Jau pirmieji kadrai, supažindinantys mus su kraštovaizdžiu, labai primena scenas iš klasikinių Walto Disney‘aus pasakų, kuriose gyventojai panašūs į lėlių teatro personažus, o pats šešių aukštų viešbutis, atrodo kaip didelis šventinis tortas, prie kurio žiūrovai atgabenami… žaisliniu funikulieriumi. Panašiai pradedamas ir filmas „Mėnesienos karalystė“, kurio pradžioje kino kamera žiūrovą viliojo į kartoninį lėlių namelį. Tik šį kartą visos filmo keistenybės magišku „stebuklingu žibintu“ projektuojamos į tarpukario Europos kontekstą. Bet dramatiškų sukrėtimų kupina istorinė realybė pakeičiama žaidimų aikštele, kurioje taisykles diktuoja fontanais trykštanti fantazija.Užuominos apie realaus karo grėsmę transformuojasi į vaizdus, kuriuose taikią Zubrovką okupuoja į nacius panašūs kareiviai, virš pagrindinių pastatų iškėlę juodas vėliavas su gotikiniais zigzagais. Bet tai ne tiek istorinės nuorodos į konkrečius prieškarinius įvykius (Austrijos aneksija), kiek bandymas žiūrovams priminti Charlio Chaplino žaidimus „Didžiajame diktatoriuje“ (1940), kurio veiksmas taip pat rutuliojosi neegzistuojančioje Tomėnijos šalyje.

Kai kurias filmo situacijas ir net personažus scenaristai rado Stefano Zweigo novelėse, bet austrų rašytojo paveldui suteikė neatpažįstamus pavidalus. Ilgainiui ekscentrika, ryškios tapybos stilistika, akis rėžiantys ryškūs interjerai, spalvingų vaizdų kaleidoskopai ir kino klasikos citatos net ima varginti, nors aiškiai matosi, su kokiu malonumu garsūs aktoriai (Billas Murray, Willemas Dafoe, Tilda Swinton, Adrienas Brody, Harvey Keitelis) atlieka savas solo partijas. Visi filmo elementai alsuoja meile tarpukario metų Europos estetikai ir anuometinėms madoms. Iš ekrano dvelkia nuostabios epochos ilgesys, ir net, regis, ano pasaulio aromatas, kurį pajusti padeda kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat melodijos. (G.J.)

42. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018)

Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Yorgosas Lanthimosas dabar garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavo 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudines žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška. Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Šį kartą Y. Lanthimosas atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo) filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu. (G.J.)

41. „DOGVILIS” (Dogville, 2003) Jei tris ankstesnius filmus „Prieš bangas“ (1996 m.), „Idiotai“ (1998 m.) ir „Šokėją tamsoje“ (2000 m.) Larsas von Trieras buvo pavadinęs „Auksinės širdies trilogija“, tai nuo „Dogvilio“ (2003 m.) jis ketino pradėti naują trilogiją, kurią pavadino „JAV: Galimybių šalis“. Pristatydamas „Dogvilį“ Kanų kino festivalyje režisierius sake, kad pirmąjį impulsą pajuto išgirdęs zongą „Piratė Dženi“ iš Brechto „Trijų grašių operos“: „Aš susidomėjau keršto tema – ji man tada buvo nauja ir netikėta. Kitas stimulas rašyti scenarijų buvo  JAV kino kritikų reakcija į  „Šokėją tamsoje“. Labiausiai visi linksniavo vieną argumentą: „Kaip galima kurti filmą apie Ameriką, niekuomet čia nebuvus“. Tada aš sau pasakiau: „Na, gerai, aš jums parodysiu, kaip!“. Mąstydamas apie būsimąjį filmą aš įsivaizdavau amerikietišką miestelį, pamatytą iš aukštai ir dėl to panašų į brėžinį“. Būtent toki miesto planą matome „Dogvilio“ pradžioje – didžiulėje teatro scenoje kreida nupieštos gatvės ir namų kontūrai. Šiame teatrališkai sąlygiškame pasaulyje rutuliuojasi tikrai originaliai pateikta istorija. „Dogvilis“ – dar viena grandiozinė provokacija. Šį kartą režisierius pasiryžo įrodyti, kad kvapą gniaužiančiu reginiu gali tapti teatrališka statika, o visiško atsiribojimo metodas ir brechtiška spektaklio struktūra yra puikiausias būdas priartėti prie gilių psichologinių kontekstų. Ypač tada, kai nekreipi dėmesio į tradicijas ir apribojimus, o taip pat nebijai rizikuoti. Didžiosios depresijos laikais trečiojo dešimtmečio Amerikos kalnų miestelyje pasirodo nuo gangsterių besislapstanti gražioji bėglė Greisė (Nicole Kidman). Atsidėkodama už pagalbą moteris pasisiūlo kiekvienam miestelėnui pagelbėti namų darbuose. Pradžioje toks sandėris tenkina visus. Tačiau, kai gyventojus pasiekia žinia, jog už bėglės galvą siūloma didelė pinigų suma, viskas pasikeičia, ir Greisė tampa godumo užvaldytų miestelėnų verge, nes kaip sakoma vienoje scenoje, „Dogvilyje neįprasta nei iš šio nei iš to tramdyti savo neapykantą“. „Dogvilis“ yra bene labiausiai metaforų prisodrintas Larso von Triero filmas, kuriame viskas – pradedant miestelio pavadinimu ir visų personažų vardais – susidėlioja į sudėtingų asociacijų kombinacijas. „Dogvilis“ – tai ir psichologinio eksperimento erdvė, kurioje telpa savotiška pasaulio miniatiūra. Visi penkiolika Dogvilio gyventojų patiria didesnę ar mažesnę charakterio transformaciją, kai žmogus pasikeičia (kartais neatpažįstamai) paveiktas baimės ar patikėjęs savo galia valdyti kitus. Režisierius neieško ribos tarp gėrio ir blogio – ją, kaip ir kreida nupeštas sienas galima lengvai kirsti: kartais pakanka tik vieno žingsnio, kad iš šviesos zonos patektum į tamsos teritoriją (šviesos ir spalvų svarbai filme galima būtų skirti detalesnę studiją). Ko gero, didžiausią transformaciją patiria pačios Greisės charakteris: jame giliai ir ilgai slėptos senos psichologinės traumos nenužudė tikėjimo žmonių gerumu. Tačiau ši iliuzija buvo Dogvilyje palaidota, o pats miestas susilaukė pelnyto likimo. Nes kaip pasakyta finale, „žmogus privalo atsakyti už savo poelgius”. Praėjus trims metams po „Dogvilio“ Larsas von Trieras pratęsė šį eksperimentą ir panašia maniera sukūrė filmą „Manderlis“ (2005 m.), kuriame Greisę suvaidino nebe Nicole Kidman, o Bryce Dallas Howard. Naujajame filme mergina su tėvu iš Kolorado, atvykusi į Manderlio plantaciją Alabamoje, randa čia dar neišnykusią vergiją. Greisė ryžtasi ištaisyti šią istorinę klaidą. Bet ir šį kartą paaiškėja, kad geri ketinimai ir bandymai skleisti gėrį prievartinėmis priemonėmis anksčiau ar vėliau būtinai baigsis blogio pergalę. Trečiojo amerikietiškos trilogijos filmo „Vašingtonas“ režisierius taip ir nesukūrė. Larsas von Trieras taip pat kol kas visiškai pradingęs iš akiračio. Bet jeigu jis sugrįš, tai tikrai su nauja provokuojančia „dovanėle“. Dėl to galime neabejoti. (G.J.)

40. „JAUNYSTĖ“ (Youth, 2015) Ironiška, kad filme „Jaunystė“ išvysite iš pirmo žvilgsnio niūrų ir visai nelinksmą senjorų gyvenimą, kurio kasdienybė yra spalvinama žaismingai dramatiškais arba komiškais elementais. Kiekviena scena, kiekvienas veikėjo žingsnis yra meistriškai apgalvotas taip, kad specialiai žiūrovui sukeltų bent menkiausią emociją. Šia prasme, filmas yra koncentruotas į momentinius išgyvenimus, iššaukiančius daug kam gerai pažįstamą narciziškumą, pasididžiavimą ar kaltės jausmą. Visgi, Paolo Sorrentino savo antrame anglų kalba statytame filme kartais sudaro žiūrovui klaidinantį įpūdį, kad pastarasis apie veikėjus ir jų patirtis savotiškai žino bei suvokia daugiau nei jie patys. Tokią išvadą pagrindžia specialiai 2015 m. filmui sukurtas originalus garso takelis „Paprastoji daina“, kurį atliko įspūdingo soprano savininkė iš Pietų Korėjos – Sumi Jo. Dainos žodžiai – „Aš jaučiu jausmą. Aš gyvenu šalia. Aš gyvenu dabar tau.“ – išdidžiai filme skambant orkestrui visai neatsitiktinai vainikuoja kulminacinį tašką ir dar kartą nusėja žiūrovo kūną šiurpuliukais. Išėjęs į pensiją, pagrindinis „Jaunystės“ veikėjas, muzikos kompozitorius ir maestro Fredas Ballingeris (Michael Caine) iš gyvenimo nesulaukė ypatingų dovanų ar raudonimis rožėmis kloto kelio. Vis dėlto, toks jo naujas gyvenimo būdas, o galbūt jo taip mėgstama vienatvė, suteikė jam tam tikro romantiško pojūčio. Ballingeris, kaip ir jo kolega bei geriausias draugas filmų režisierius Mickas Boyle‘is (Harvey Keitel) šturmuoja prabangius įmantraus Šveicarijos Spa koridorius ir mėgaujausi atgaivinančia Alpių gamta. Arba bent jau taip atrodo iš pradžių. Fredas nenori klausyti susirūpinusios dukters Lenos (Rachel Weisz) patarimų ar tuo labiau lankytis jos paskirtose spa procedūrose. Negana to, gavęs pakvietimą iš karalienės atlikti jo žymiąją „Paprastąją dainą“ princui, šio atsisako.

Fredas mato, kad Mickui niekaip nesiseka užbaigti savo būsimo naujo filmo scenarijaus, mat geriausias draugas negali apsispręsti dėl patinkančios filmo pabaigos ir negali išdidžiai atgal grįžti į kino industriją. Tuo tarpu Fredas, nors ir būdamas jo geriausias draugas, džiaugiasi ir ramina savo sažinę draugo nesėkme. Tik tokiu būdu šis pateisina sprendimą atmesti kvietimą atlikti savo kūrinį, kurio vieno dėka ir išgarsėjo. Dėl tokios šlovės jis jaučiasi suvaržytas, nors ir daugiau gyvenimas jokių mįslių nepateikia, šis nesisieloja. Sorrentino leidžia įsijausti į Fredo cinišką požiūrį, giliai nekapstant to ciniškumo kilmės šaknų. Pastarasis savo dienas moderniame spa leidžia paprasčiausiai mąstydamas, kaip/ar teiksis apsilankyti tualete arba bandydamas prisiminti, ar tikrai permiegojo su savo pirmąja vidurinės mokyklos meile. Tad kiekvienas veikėjas jungia istoriją su savomis problemomis, nostalgiškais prisiminimais, kandžiais pastebėjimais ir grubiais, arogantiškais pasisakymais. Susidaro įspūdis, kad filme veikėjai dažnai garsiai šneka, norėdami išgirsti savo pasąmonės mintis. Aukščiausio lygio Oskarams nominuotų aktorių pasirodymas – dar viena neatsiejama šios kino juostos dalis. Michael Caine (du kartus laimėjęs ir šešiems Oskarams nominuotas) atsitraukė nuo tipinių Holivudinių „popkornų“ filmų ir dar kartą parodė savo tikruosius sugebėjimus. Harvey Keitel nenusileido pasirodymu savo kolegai Caine, mat kritikų teigimu, tai sekantis geriausias jo darbas po 90-ųjų bedradarbiavimo su žymiuoju Quentin Tarantino. Visgi, labiausiai iš visų „Jaunystėje“ sužibėjo vos šešias minutes vaidinusi Jane Fonda, kurios garbus amžius (tuo metu jai buvo 78-eri) buvo dar labiau akcentuojamas, o ne maskuojamas, priešingai, nei įprasta Holivude. Toks kontrastas tarp jos ir prieš tai sekančioje scenoje pasirodžiusios gražuolės Madalina Ghenea suteikė „Jaunystei“ labai „skanų“ prieskonį, įskaitant ir žymiąją filmo vietą, kuomet tobulų linijų jaunuolę, nuogą besimaudančią baseine, iš šalies stebėjo Caine bei Keitel. Būtent ši scena ir inspiravo skandalingąjį filmo plakatą.

39. „ŽALIOJI KNYGA“ (Green Book, 2018) Šio filmo naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę. 1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti. Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis.

38.  „VAGILIAUTOJAI“ (Manbiki kazoku, 2018) Šiuolaikinio kino kūrėjai vis dažniau iš paviljonų su grandiozinėmis dekoracijomis išeina į tikras gatves ir savo kamerų objektyvus atgręžia į paprastų žmonių gyvenimą. Tokiai filmų kategorijai priklauso ir pernai „Auksine palmės šakele“ Kanų kino festivalyje apdovanota japonų drama „Vagiliautojai“. Režisierius Hirokazu Koreeda Kanuose jau buvo apdovanotas dviem prizais už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“, 2013 m.), kurio siužetas vertas tradicinės indų melodramos: architektas sužino, kad jau šešeri metai augina svetimą berniuką, nes dėl apmaudžios klaidos ligoninėje jis buvo apkeistas su kitu. Tikrasis Rijotos vaikas dabar gyvena kukliai besiverčiančioje svetimoje šeimoje skurdžiose Tokijo apylinkėse. Tokijo lūšnynuose gyvena ir „Vagiliautojų“ šeima, priglaudusi gatvėje sutiktą benamę mergaitę. Nors Osamu su žmona ir vaikais patys gyvena nepriteklyje, tačiau optimizmo niekuomet neprarandanti šeima vadovaujasi sena skurdžių filosofija: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. O duonos (ir ne tik jos) linksmoji šeimynėlė prasimano vagiliaudama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas, vertas paties Chaplino ankstyvųjų komedijų. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė. Sunku, žinoma, tokiai gyvenimo „filosofijai“ pritarti, nes ji, švelniai kalbant, prasilenkia ne tik su teise, bet ir su morale. Bet režisierius sąmoningai renkasi tokią provokaciją, kaip ir dar vieną abejotiną mintį: „Labiausiai visus mus vienija nusikaltimai“. Ši mintis turėtų būti perspėjimo signalas, kad nuolatinis įstatymų ir žmogiško bendrabūvio taisyklių pažeidimas nėra toks jau nekaltas dalykas. Optimistinė išgyvenimo komedija vienu momentu ir jau negrįžtamai pasuks visai kitokio kino link, o atskira vienos „visuomenės ląstelės“ istorija taps panaši į nemalonią šiuolaikinio pasaulio socialinių ligų diagnozę. (G.J.)

37. „ŠIRDŽIŲ DAMA“ (Queen of Hearts, 2019)

Pasaulinė „Širdžių damos“ premjera šiemet įvyko sausio 26-ąją Sandenso nepriklausomųjų kino kūrėjų festivalyje (JAV), kurį dar 1978 įsteigė garsus aktorius Robertas Redfordas. Bene garsiausia kino pasaulyje naujųjų talentų kalvė šiemet  buvo labai palanki nemažam būriui talentingų debiutantų, kurių tarpe išsiskyrė danų režisierė May el-Toukhy. Filmas taip pat parodytas šių metų „Kino pavasaryje“. Pati režisierė šio filmo sumanymą komentavo taip: „Pradėjau darbą prie šio projekto, kai susimąsčiau apie tai, kaip gimsta šeimos paslaptys. Kaip tik tada buvau praradusi labai artimą asmenį, apie kurį netrukus sužinojau keletą paslapčių. Galvojau apie tuos, kurie netenka artimų žmonių, taip ir nesužinoję apie juos kažką labai svarbaus. Pasidalijau mintimis su savo bendraautore Maren Louise Kaehne, ir per trumpą laiką mudvi surinkome nemažai informacijos apie mokytojas, kurios turėjo lytinių santykių su savo mokiniais. Pastebėjome bendrą tendenciją: įprastai žmonės linkę pernelyg romantizuoti santykius tarp vyresnio amžiaus moters ir jaunesnio vyro, priešingai nei tarp pagyvenusio vyro ir jaunesnės moters. Taip pat vyrauja nuomonė, jog seksas tarp patėvio ir podukros nėra normalus, užtai pamotės intymus santykiai su posūniu taip kategoriškai nesmerkiami ir yra vadinamoje pilkoje zonoje“. Tokioje „pilkoje zonoje“ atsiduria sėkminga teisininkė Ana, dirbanti su vadinamųjų „probleminių“ paauglių bylomis. Šeimyniniu gyvenimu moteris negali skųstis – laimingoje santuokoje su  Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai ieškoti išeičių iš įvairių konfliktinių situacijų, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė. Jau pirmieji „Širdžių damos“ kadrai su „griūvančiais“ miško vaizdais žadina svaigulio įspūdį ir staiga iš po kojų slystančio tvirto pagrindo savijautą. Šis vizualinis besiartinančios grėsmės simbolis kartosis dar ne kartą, vis artindamas siužetą prie baisios atomazgos, prie kurios žiūrovai pirmą kartą priartinamas jau pirmojoje scenoje, kai dar nepajėgia suvokti, kokia siaubinga tiesa netrukus paaiškės, ir prieš filmo pabaigą (pasinaudojus žiedine pasakojimo struktūra, kai finale sugrįžtama prie pradinės situacijos): tada jau intuityviai suvokiama tragedijos nuojauta jau nebepaliks alternatyvių atomazgos variantų. Respektabilaus ir stabilaus šeimyninio pasaulio erozija prasideda tada, kai namuose pasirodo nepilnametis Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Jaučiantis kaltę dėl to, kad paliko buvusią šeimą ir nesirūpino berniuku, kol jis užaugo, Peteris nori užmegzti su juo šiltesnius santykius, bet Gustavo sielą jau seniai užvaldė neapykanta, o jo paaugliškas maištas pasireiškia įžūliu elgesiu ir neprognozuojamais bei nelogiškais veiksmais. Akivaizdu, kad Peterio ir Anos laukia didžiulės kantrybės reikalaujanti psichologinė terapija, kuri padėtų ištirpdyti susvetimėjimo ledus ir padėtų Gustavui pasijusti visaverčiu šeimos nariu. Tokių filmų su gražia didaktine potekste esame matę nemažai. Bet šį kartą autoriai žengia visai kitais keliais. Atrodytų, kad didelę psichologinės pagalbos patirtį turinti Ana turėtų žinoti, kaip svarbu tokioje situacijoje elgtis subtiliai ir išvengti neatsargių žingsnių. Tačiau netrukus Anos santykiai su posūniu po truputį ima artėti prie pavojingos ribos, kai kiekvienas naujas žingsnis veda prie situacijos, kurią psichologai vadina negrįžimo tašku. Nepilnametis to, aišku, dar nežino, kas kita – patyrusi moters. Bet sunerimti priverčia Anos žodžiai, kad „nėra didelio skirtumo tarp to, kas gali įvykti, ir kas jokiu būdu neturi atsitikti“. (G.J.)

36. „IŠSISKYRIMAS” (A Separation, 2011) Iranas. Ant kėdžių veidu į filmavimo kameras sėdi vyras ir skara galvą prisidengusi moteris, vyras ir žmona. Jiedu aiškinasi santykius teisėjo akivaizdoje. Mes girdime jo balsą, jo komentarus, bandymus nuraminti besipykstančius sutuoktinius, tačiau iš filmavimo perspektyvos rodosi, kad patys sėdime teisėjo kėdėje. Moteris prašo skyrybų. Vyras nesutinka. Karštas poros temperamentas ir riksmai keistai dera su inteligentiškais jųdviejų veidais. Nuo pat pirmų akimirkų filmas žavi natūralia aktorių vaidyba ir buitiniu nuoširdumu.

Žmonai išsikrausčius vyrui tenka vienam rūpintis moksleive dukra ir Alzheimerio kamuojamu senyvu tėvu. Netrukus jis pasamdo pagalbininkę – labai religingą jauną moterį, kuri į darbą atsiveda ir savo mažametį vaikutį. Vyras su žmona ir toliau nesutaria, Alzheimeriu sergantis vyras sukelia vis daugiau problemų, o jį prižiūrinti musulmonė nežinia kodėl atvilioja ir nelaimės nuojautą. Intymi šeimos drama pamažu virsta kriminaline drama.

Nelaimingo atsitikimo ir atsitiktinumų virtinės akivaizdoje lieka du pagrindiniai herojai – šeimos vyras ir jo pasamdyta pagalbininkė. Du kaltinamieji. Daug riksmų, ašarų, kaltinimų, liudininkų ir puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į Irano teismų atmosferą. Čia viskas vyksta daug buitiškiau, nuoširdžiau ir aistringiau nei Europietiškuose teismuose, kur įprasta paisyti elgesio protokolų. Kita vertus, jo greičiausiai paisoma ir čia – tik tie elgesio modeliai labai neįprasti vakarietiškajai akiai, kaip antai moters kreipinys į teisėją, „jūs man esate kaip vyresnysis brolis, todėl prašau jūsų…“ Šis ir panašūs pasakymai čia rodosi įprasti, o vienos svarbiausių vertybių yra žmogaus garbė ir orumas. Nors šioje istorijoje nepateikiamas joks istorinis ir geografinis kontekstas, vis dėl to šis filmas praturtina: jį pažiūrėjusieji pajus pažinę dalelę Irano kultūros iš vidaus. Ir sakau „iš vidaus“, nes net ir žinodama, kad visa tai suvaidinta, pamaišiui tai išgyvendavau dėl visko lyg tai būtų mano bičiulių drama, arba pasijusdavau tartum žiūrėdama autentišką dokumentiką. Laukimas valstybinių įstaigų koridoriuose, apsilankymas, susitikimai su kaimynais laiptinėje – iš pažiūros nereikšmingomis atrodančios scenos sukuria tikrumo įspūdį, įtikina, įveda žiūrovą į Teherano kasdienybę. Šiek tiek atskleidžiami ir religiniai aspektai – kaip antai specialiu telefono numeriu skambinanti slaugė, kuri konsultuojasi (galima tik nujausti su kuo – imamu ar kitu Korano ekspertu) jai labai svarbiu klausimu: ar būtų nuodėmė moteriai slaugei permauti kelnes ant savęs prisišlapinusiam neįgaliam vyrui? Įdomus ir tėvo ir dukters santykis: atviras, draugiškas, modernus, intymus. Visa tai ko tradiciškai nesitikima iš patriarchalinės musulmoniškos visuomenės. Viena siužeto lūžio akimirkų, kuomet tėvas leidžia teisėjo vaidmenį prisiimti savo nepilnametei dukrai. „Jei manau kad esu kaltas – aš pasiduosiu“ sako jis, ir nors šitaip užkrauna nepelnytą ir nepakeliamą moralinę sprendimo naštą ant jautrios moksleivės pečių, tuo pačiu ir pademonstruoja, kokia ji jam svarbi. Tėvas su dukra yra lygūs. O motina? Viso filmo metu ji lieka nuošalyje, outsaiderė, nežinia, nepritampanti ar nenorinti pritapti, tačiau tuo pat metu vis dar labai svarbi šeimos narė. Stipriausios šios filmo pusės yra natūrali aktorių vaidyba ir iškilusios moralinės dilemos. Kalti čia visi, bet ir gaila visų. Nuostabiai perteiktas situacijos daugialypiškumas atskleidžia paprastą gyvenimo tiesą – pasaulis nėra vien tik juodas ir baltas, visi herojai turi savo motyvų, baimių ir silpnybių. Čia nėra gerų ir blogų veikėjų – tik žmonės, kiekvienas tikintis sava tiesa, kiekvienas išgyvenantis savo dramą. (V.R.)

35. „NEMATOMAS SIŪLAS“ (Phantom thread, 2017) Oskaruose filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę. Dėmesio centre atsidūrė ne tik apdovanojimas, bet ir žymus britų aktorius, trijų Oskarų laureatas Danielis Day-Lewisas, kurį galėjome matyti jo ankstesniuose filmuose „Bus kraujo“, „Linkolnas“, „Niujorko gaujos“ ir kt. Nepaisant didelio talento, aktorius kiekvieną savo būsimą personažą rinkdavosi labai atsakingai, stengdavosi į jį įsijausti taip, kad žiūrovas nepajustų, kad viskas yra suvaidinta. Niekas, tik pats aktorius žino, kokia yra tokio atsidavimo savo darbui kaina. Galbūt todėl Danielis Day-Lewisas baigęs filmuotis šiame filme pareiškė, kad tai buvo paskutinis jo darbas ir daugiau jis kine nebevaidins.

Reynoldsas Woodcockas (akt. Daniel Day-Lewis) – Anglijoje gyvenantis, XX a. vidurio mados genijus, pamišęs dėl disciplinos, tobulumo ir elegancijos. Jo suknelės skirtos ne bet kam – progą nešioti mados šedevrus gauna tik Anglijos aukštuomenės damos ir kilmingos moterys. Kol Woodcockas turi visišką kūrybinę laisvę, visais buhalteriniais ir kitais, ne tokiais įdomiais reikalais jo mados salone rūpinasi jo sesuo Sirilė (akt. Lesley Manville). Režisierius Paulas Thomas Andersonas yra keistų santykių šeimoje mėgėjas. Woodcocko santykis su Sirile yra sukuriamas keistai motiniškas, lyg jo sesuo atstotų jam jų mirusią motiną. Iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad „Nematomas siūlas“ yra apie to amžiaus madą, jos svarbą visuomenėje, bet tuo pat metu prasideda ir neįprasta meilės istorija.

34. „SKAUSMAS IR ŠLOVĖ“ (Dolor y gloria, 2019) Daug kartų P. Almodóvaro filmuose vaidinęs Antonio Banderas kartą pasakė: „Pedro filmai panašūs į rafinuoto skonio vyną. Būtent todėl aš visada su džiaugsmu su juo dirbu. Pedro sėkmė, didybė ir kartu nelaimė yra tai, kad jis dažnai išeina už ribų ir visada priverčia žiūrovus susimąstyti. O žmonėms tai ne visuomet patinka“. Kol kas naujausias Pedro Almodóvaro filmas „Skausmas ir šlovė“ šiemet Kanų kino festivalyje susilaukė dviejų prizų – už geriausią muziką apdovanojimas įteiktas kompozitoriui Alberto Iglesiasui ir pagrindinio vaidmens atlikėjui Antonio Banderasui, kuris suvaidino savotišką paties režisieriaus alter ego – pavargusį, išsikvėpusį, įvairių negalavimų kamuojamą kino režisierių Salvadorą Majo. Norėdamas numalšinti savo amžiui būdingus skausmus Salvadoras geria daug tablečių ir naudoja stipriausiai veikiančią nuskausminimo priemonę – narkotikus. Salvadoro ligoms skirtas animacinis intarpas, iliustruojantis „mūsų organizmo mitologiją“ su mokslo populiarinimo kinui būdingomis schemomis ir diagramomis. Toks (savi)ironiškas ligų katalogas nuo įvairių fizinių negalių diagnozės pereina prie metafizinių problemų bei „abstrakčių kančių“ – mirties baimės, liūdesio ir depresijos: „Kai naktį mane užgriūva visi šie skausmai, aš tikiu Dievą ir meldžiuosi, o kai lieka tik viena, aš tampu ateistu“. Akivaizdu, kad šioje vietoje Antonio Banderaso herojaus lūpomis kalba pats režisierius. Palyginkime šiuos žodžius su tais, kuriuos būdamas jaunas Pedro Almodóvaras ne kartą sakė klausiamas apie tai, koks jo santykis su religija: „Netikiu Dievą, bet dėl visa ko vakarais jam pasimeldžiu“. „Skausmas ir šlovė“ – labai liūdnas filmas, savotiška išpažintis ir bandymas užfiksuoti svarbiausius gyvenimo balanso momentus. Išpažintis, kaip tokiais atvejais priimta sakyti, „iš viso gyvenimo“. Todėl dažnai į filmo audinį įterpiami prisiminimai iš praeities – vaikystės ir jaunystės epizodai su motina (Penélope Cruz), mokslai katalikiškoje mokykloje, dainavimas chore, pirmosios seksualinės patirties pamokos, galiausiai bręstančio maišto apraiškos ir, žinoma, neblėstanti meilė klasikiniam kinui. Sugrįžimas į praeitį Salvadorui yra ir sugrįžimas prie savojo kino ištakų. Jau senokai iš kino pasitraukęs Salvadoras rengiasi pristatyti žiūrovams daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurtą savo filmą, kurio premjeroje kažkada buvo uždraudęs dalyvauti pagrindinio vaidmens atlikėjui Albertui Krespai (Asier Etxeandia). Dabar Salvadoras nori ištaisyti seną klaidą ir susitaikyti su kažkada artimu bičiuliu. Pats Pedro Almodóvaras „Skausmą ir šlovę“ pavadino trilogijos apie menininką ir jo aplinką finaliniu filmu. Prasidėjo ši trilogija filmu „Geismo įstatymas“ (La ley del deseo, 1987), kuriame gėjaus režisieriaus Pablo Kintero karjerą vos nesužlugdo jį pamilęs jaunas gražuolis Antonijus: apimtas aistros jis net nužudo Pablo ankstesnį meilužį Chuaną. Antrasis trilogijos filmas buvo Blogas auklėjimas“ (La mala educación, 2004), kurio herojus – jaunas režisierius Enrikė Godedas, spėjęs sukurti kelis populiarius filmus ir ieškantis gero scenarijaus naujam kūriniui – kartą sulaukia paslaptingo svečio, kuris prisistato esąs geriausias jo vaikystės draugas Ignasijus Rodrigezas, su kuriuo prieš šešiolika metų Enrikė neva mokėsi jėzuitų mokykloje. Enrikė neatpažįsta atvykėlio. Tačiau jeigu tai ne Ignacijus, iš kur jam taip gerai žinomos daug metų slėptos paslaptys? Anksčiau ar vėliau kiekvienas brandus menininkas priartėja prie tos ribos, kai užsimano stabtelėti ir sugrįžti į praeitį. Taip gimsta jautrūs autobiografiniai filmai, kaip Federico Fellinio „Aštuoni su puse“ (1963) ar Alejandro Jodorowskio „Realybės šokis“ (2013) ir „Nesibaigianti poezija“ (2016) bei kiti panašūs kuriniai, kuriuose skausmo visada būna daugiau, negu šlovės. Tokia jau ta gyvenimo dialektika.

33. „DIEVO MIESTAS“ (City of God, 2002) Dievo miestas – rojus žemėje ar užmirštas kampelis Rio de Žaneire? Tai klausimas, atsakymo į kūrį bando ieškoti tiek juostos kūrėjai, tiek žiūrovas. Brazilų kino juosta režisuota Fernando Meireleso ir Katios Lund. Kriminalinė drama pastatyta pagal 1997 metų Paulo Linso romaną tokiu pat pavadinimu paremtą tikrais faktais.  Filmas apdovanotas net 4 oskarais: už geriausią kinematografiją, režisierių, montažą bei už geriausiai adaptuotą scenarijų. Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią. Vienas jų tampa fotografu, o kitas – narkotikų prekeiviu. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa kita  valdo paauglių gaujos. Sunku patikėti, kad filmas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis. Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo gyvenimai. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka įvairaus amžiaus neprofesionalai. Aktoriai buvo surinkti atsitikinai. Anksčiau kūręs tik muzikinius klipus, komercines reklamas ir trumpametražes juostas, režisierius surengė aštuonių mėnesių trukmės specialią stovyklą vaikams ir jaunuoliams, kad jie galėtų tinkamai pasiruošti filmavimams. Dauguma aktorių buvo paiimti iš to meto Dievo miesto realaus gyvenimo bei situcijos. Anot pačio režisieriaus nepatyrę aktoriai buvo paimti dėl dviejų priežaščių: dėl trūkumo galimų tikrų aktorių juodaodžių bei dėl autentiškumo ir tikrumo. Meirelles aiškino: „šiandien aš galiu rasti apie 500 juodaodžių aktorių, bet prieš gerus 10 metų ar daugiau  tokios galimybės nebuvo. Brazilijoje tuo metu buvo tik 3 ar 4 juodaodziai aktoriai. Tuo pačiu metu pajutau, jog žmonės iš viduriniosios klasės negalėtų perteikti filmo. Man reikėjo autentiškumo“. Bet kokiu atveju „Dievo miestas” jau senokai tapęs simboline nuoroda į pagrindines Brazilijos socialines problemas – skurdą, nusikalstamumą ir narkotikų prekybą. Pasirodžius filmui originaliojo romano autorius P.Linsas bijojo reakcijos į tokį brutalų Rio de Žaneiro kasdienybės pavaizdavimą. Vėliau į favelą buvo pasiųsti policijos pareigūnai, kurie čia įkūrė specialų dalinį ir bent jau pabandė išvaikyti narkotikų prekeivius. (Š.S.)

31. „KARO GĖLĖS” (The Flowers of War, 2011) Yimou Zhang kinų režisierius sukūręs ne vieną gražią, akims mielą kino juostą, o taip pat įspūdingą renginį 2008 metų Pekino Olimpiados atidarymo ceremonijai. Kinijoje juo pasitikima besąlygiškai, o pasaulyje šis režisierius išgarsėjo su savo juosta „Karo gėlės“. Karo gėlėmis tampa moterys, mergaitės ir kilnūs žmonių poelgiai. Tiksliau visa tai, kas kiekvienam asmeniškai įkūnija spalvą ar teigiamą jausmą. Filmas sukurtas remiantis amerikos misionierės Minnie Vautrin dienoraščiu. Veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių. Pradžioje Džonas smagiai leidžia laiką, lėbauja, flirtuoja su moterimis ir stengiasi negalvoti apie tai kas vyksta už bažnyčios sienų. Japonai toliau viską griauna aplinkui ir įsiveržia į bažnyčią, pradeda prievartauti mergaites. Džonas, norėdamas jas apginti, apsirengia sutaną ir apsimesdamas kunigu bando pažadinti japonų sąžinės balsą. Insidentas baigiasi vienos mergaitės mirtimi. Kitą dieną viskas dar labiau komplikuojasi. Filmo pavadinimas tobulai apibūdina filme vyraujančius kontrastus. Pilkas, dulkėmis padengtas miestas kuriame yra ir daug baimės ir juoko, spalvingų kimono ir lakuotų nagų. Moterų juokas aidi baimės sukaustytoje bažnyčioje. Tai ne standartinis standartinio karo vaizdavimas. Išorinėmis situacijomis, žmonių charakteriais parodomi vidiniai pasauliai. Veikėjų nemažai, tačiau kiekvienas jų turi aiškią paskirtį ir puikiai ją išpildo. Pasitvirtina teorija, kad filmų apie karą esmė parodyti ne karą, o jo fone atsiskleidžiančios asmenybės. Kaip labiausiai puolę žmonės padaro kilniausius dalykus. Užduodami retoriniai klausimai, kas sunkiau: būti toli nuo namų ar juos visiškai prarasti? Aišku tampa tik viena, kad pralaimi abiejų kariaujančių pusių civiliai.

30. „PRADŽIA“ (Inception, 2010) Po to, kai filmas „Tamsos riteris“ pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, tapo aišku, kas realizuos kitą filmą apie Betmeną. Bet prieš imdamasis dar vieno projekto apie žmogų-šikšnosparnį režisierius Christopheris Nolanas už 160 milijonų dolerių sukūrė „Pradžią“. Sakoma, kad „Pradžios“ scenarijų režisierius rašė beveik dešimt metų. Jei tai tiesa, tokios „spartos“ norėtųsi palinkėti visiems filmų kūrėjams. Tada nebeliktų pasaulio ekranuose karaliaujančio vienadienio niekalo, o kinas vėl susigražintų sau kadaise turėtą rimto meno reputaciją. Deja, apie tai galima tik pasvajoti. Bet tokie žmonės, kaip Ch. Nolanas, savo darbais įrodinėja, kad kine dar galima išrasti naujų išraiškos priemonių ir suteikti kitokius pavidalus jau anksčiau skambėjusiems motyvams. Sąmonės skeveldrų dėlionės. Tikrovė kaip siurrealistinis košmaras. „Pradžią“ lengviausia apibūdinti būtent tokiais sakiniais. Čia siužetas ne kartą keis pavidalus, realybė (kaip Davido Lyncho filmuose) dažnai atrodys kaip klaikus siurrealistinis košmaras, o tikroji tiesa net ir finale bus tokia efemeriška, kad prie laimingos pabaigos pripratę žiūrovai turėtų pasijusti sutrikę. Ko gero, panašios reakcijos ir tikėjosi pats Ch.Nolanas, savo filmą pavadinęs „metafiziniu apiplėšimu“. Pagrindinį herojų suvaidinęs Leonardo DiCaprio džiugina geros aktorystės kokybe ir žengia į tokias psichologinio persikūnijimo aukštumas, kuriose artimiausioje ateityje jam lygių bus nedaug. Ekstra klasės šnipas Domas Kobas įsigudrino daryti tai, apie ką Džeimsas Bondas nė sapnuoti negalėjo – jis gali lengvai patekti į miegančio žmogaus sąmonę, „prisijungti“ prie jo sapnų ir daryti ten visokias manipuliacijas. Pavyzdžiui, vogti genialias idėjas ir parduoti jas konkurentams. Šis amatas modernių technologijų ir pramoninio šnipinėjimo pasaulyje tampa tikra aukso gysla. Bet Kobas vis dažniau įsitikina, kad panašūs eksperimentai yra pavojingi ne tik jo nieko neįtariantiems „pacientams“, bet ir jam pačiam. Manipuliacijos su žmonių sąmone visada domino fantastus. Į jokią jaučio odą nesurašytum visų fantastinių trilerių, kurių siužetus generavo įvairios „smegenų plovimo“ technologijos. Dažniausiai šie filmai ir buvo suvokiami kaip su realybe nieko bendro neturintys reginiai ar įaudrintos vaizduotės kliedesiai. Gal tik pagal „kiberpankinės“ fantastinės literatūros klasiko Williamo Gibsono apsakymą sukurtas „Džonis Mnemonikas“ (1995, rež. Robertas Longo) įtikino, kad artimiausioje ateityje žmonės galės „ištrinti“ neturinčią vertės informaciją (pavyzdžiui visiškai „nenaudingus“ vaikystės prisiminimus), o į atsilaisvinusią vietą „įrašyti“ ką nors svarbesnio. Būtent taip tąsyk pasielgė Keanu Reeveso suvaidintas elektroninis kurjeris Džonis, paslėpęs savo smegenyse informaciją, kurią medžiojo galinga japonų kompiuterinė mafija. Be japonų mafijos negali apsieiti ir Ch.Nolanas, kurio „Pradžioje“ užkoduota labai artima giminystė „Džoniui Mnemonikui“. Tik šį kartą L. DiCaprio herojui japonų verslininko Saito dėka teks atlikti ne banalią svetimų paslapčių vagystę, o įvykdyti kur kas sudėtingesnę idealaus nusikaltimo partiją. Kartu su pagalbininkais Kobas turi įsiskverbti į stambios finansinės imperijos paveldėtojo Roberto Fišerio jaunesniojo smegenis bei įrašyti informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną ir, atitinkamai, jo tolimesnius veiksmus. Jei toks parapsichologinis fokusas pavyktų, Fišerių imperiją ištiktų finansinis krachas, ir tik tada Kobui būtų galima pasitraukti iš pavojingo verslo. O jeigu ne… (G.J)

29. PAŠĖLĘS MAKSAS: ĮTŪŽIO KELIAS (Mad Max: Fury Road, 2015) Sulaukęs daugybės liaupsių dėl siužeto, kinematografijos, veiksmo ir grafikos, „Pašėlęs Maksas“ patraukė ir feministų/čių dėmesį. Internetą užplūdo komentarai, teigiantys, kad pagaliau pasirodė ir feministinis veiksmo filmas, kuriame moterys vaizduojamos kitaip nei įprasta. Pasak diskusijų internete, Furiosos, pagrindinės moteriškos lyties herojės, išvaizda, veiksmai ir kalba skiriasi nuo stereotipinio ir „holivudiško“ moters portreto. Filme viena pagrindinių herojų labai stiprus žmogus – Imperatorė Furioza ( Charlize Theron). Furioza gimė vietovėje vadinama Žaliąja vieta, kur žemė yra derlinga ir šviežios daržovės auginamos maistui. Dar jos vaikystėje, ją ir jos mamą užpuola Imortanas Džo ir jas pagrobia. Netrukus miršta Furiozos mama ir ji lieka viena. Užaugus Citadelėje, nedidelėje išgyvenusiųjų tvirtovėje, ji užsitarnauja imperatorės rangą Imortano Džo vadovaujamoje armijoje. Furiozai buvo paskirta užduotis saugoti Penkias Imortano žmonas. Iš pradžių nekreipusi dėmesio į nuolatinių žmonų prievartavimų ir joms atliekamų medicininių procedūrų vieną naktį ji užklupmpa vieną iš žmonų besidarančią abortą ir ją sustabdo. Furiozą įsiutina tai, kad Penkios Žmonos nevertino prabangaus gyvenimo, kuris joms yra suteiktas. Ji nutaria pabėgti į savo gimtinę ir išgelbėti žmonas. Bebėgama ji sutinka Maksą (Tom Hardy) su kuriuo suvienija jėgas siekiant nukeliauti į Žaliąją vietą. Abu aktoriai tobulai susitvarkė su vaidmenimis, žiūrovai tiesiog aikčiojo iš susižavėjimo.

28. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner, 2049) Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis. Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?

Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.

Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų.

27. „TRYS STENDAI PRIE EBINGO, MISŪRYJE“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017) Tai neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką. Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės.

Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.

Baisiausia, kad Ebingo gyventojai puikiai suvokia brutalaus nusikaltimo aplinkybes, tačiau jas priima kaip įprastą, gyvenimišką ir natūralų atsitiktinumą: moterys kartais tiesiog pakliūna į prievartautojų ar žmogžudžių pinkles. Tokia tragikomiška istorija apie nusivylusios moters Dievo imituojamą kerštą leidžia susimąstyti, ar atleidimas sau ir kitiems, visgi, neatneštų ramybės į taip jos iškankintą gyvenimą.

26. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019) Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.

Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis. Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais.

25. „KALIFORNIJOS SVAJOS” (La la Land, 2016) Atsukus laiką 60 metų nuo šiandienos, Ryenas Goslingas „Kalifornijos svajose“ tampa Sebu, sunkiai galą su galu suduriančiu džiazo muzikantu. Šiame nenuginčijamai puikiame miuzikle jis gan šiurkščiai atstumia ir pašiepia Emos Stone vaidinamą jauną aktorę Miją, kuri, išgirdusi jį grojant, nori pagirti jo muzika. Taip prasideda jų keista ir širdį šildanti meilės istorija, pilna juoko, džiazo, ašarų ir netikėtų pokyčių. Nemažai patobulėjęs komedijos žanre, R. Goslingas šiame filme neabejotinai pasirodo nepriekaištingai, įkūnydamas sarkastišką, kiek pasipūtusį, kiek prislėgtą, tačiau giliai širdyje be galo džiazą mylintį muzikantą Sebą. Goslingo puikiai perteikiamas Sebo charakteris yra kiek žiaurus ir nemandagus, tačiau laikui bėgant paaiškėja, kad tokiomis savybėmis personažas tik bando paslėpti savo patiriamą tikrąjį skausmą ir meilę. Keliose lengvose choreografinėse scenose, šiame filme taip pat galima išvysti R. Goslingo gabumus šokiui. Šis filmas – smagus, spalvingas, šiek tiek skaudus ir labai realus dėka puikių aktorių, R. Goslingo ir E. Stone, talento.

24. „MEDŽIOKLĖ“ (Jagten, 2012) Režisierius Tomas Vinterbergas danų kine dabar, ko gero, yra garsiausias po Larso von Triero filmų kūrėjas. Jiedu jau senokai bendradarbiauja, o 1995-aisiais net įkūrė garsų avangardinio kino judėjimą „Dogma 95“ (prie jo ištakų stovėjo dar du jų kolegos – Kristianas Levringas ir Sorenas Kragh-Jacobsenas). Drauge suformuluotą manifesto tekstą L. von Trieras paviešino 1995 m. kovo 22 d. Paryžiuje vykusioje konferencijoje, kurioje, prasidedant antrajam kino gyvavimo šimtmečiui, aptarta jo ateitis. „Dogma95“ pasiūlė naują kinematografo sampratą ir taip paveikė pasaulinį kiną, kad šio reiškinio aidai nurims dar negreitai. Mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjusi „Medžioklė“ yra jau septintasis režisieriaus pilnametražis darbas, kuriuo T. Vinterbergas grįžta prie jį visame pasaulyje išgarsinusios „Šventės“ (1998). Pirmuoju daniško manifesto „Dogma 95“ kūriniu tapusi „Šventė“ tąsyk nuplėšė ilgai slėptų paslapčių skraistes nuo respektabilios šeimos, susirinkusios iškilmingai atšvęsti patriarcho šešiasdešimtmetį. Garbus šeimyninis vakarėlis prasideda ramiai ir taikiai, kaip ir pridera tokiems jubiliejams. Tačiau tai tik apgaulinga ekspozicija. Dar nepakilus nuo šventinio stalo tėvo autoritetui suduotas stiprus smūgis, nes sūnus Kristianas (Ulrichas Tomsenas) viešai apkaltina tėvą seksualine prievarta. Pedofilijos šmėkla sklando ir „Medžioklėje“. Tik čia nusikalstamais lytiniais santykiais su maža mergaite apkaltinamas keturiasdešimtmetis vaikų darželio auklėtojas Lukas (jį suvaidinęs Madsas Mikkelsenas Kanų kino festivalyje buvo pavadintas geriausiu aktoriumi). Viskas prasideda tada, kai darželyje penkiametė Klara visai nevaikiškai savo auklėtoją pabučiuoja į lūpas ir Luko kolegei pasako tai, iš ko nesunkiai galima išplėtoti rimtą kriminalinį kaltinimą pedofilija. Prasideda melo išprovokuota griūtis, metodiškai žlugdanti Luko karjerą, šeimą, santykius su draugais ir kaimynais. Artėjant Naujųjų metų šventei mažo miestelio gyventojus užvaldo ne graži Kalėdų dvasia, o agresyvios linčo teismo nuotaikos. „Šventėje“ tėvą pedofilą stoja ginti beveik visi šeimos nariai. O „Medžioklės“ herojus Lukas atsiduria klasikinėje situacijoje „vienas prieš visus“. Ir nors finale desperatišką nuotaiką išsklaido išaiškėjusios tiesos triumfas, jis skamba su tokia karčia ironija, kad nerimaudamas lauki paskutinio taško. Arba šūvio, nes filmas juk ne veltui pavadintas „Medžiokle“.T. Vinterbergo filmų siužetus dažniausiai padiktuoja realybė. „Šventės“ scenarijus gimė po to, kai režisierius išgirdo į radijo laidą paskambinusio vyriškio skaudžią išpažintį. „Medžioklės“ istoriją T. Vinterbergas aptiko vienoje seksualinę prievartą prieš vaikus tyrusio psichiatro byloje. Režisierius savo kūrinį komentavo taip: „Tai filmas apie mažus vaikus auginantiems tėvams būdingą paranoją. Aš pats esu tėvas, todėl suprantu tėvų baimes ir agresyvumą, kai jie bet kokia kaina nori apginti savo kūdikį.“ Pagrindinį „Medžioklės“ konfliktą komplikuoja tai, kad pedagogą be jokio pagrindo apkaltinusi mažoji Klara yra geriausio Luko draugo Teo (Thomas Bo Larsenas) dukra. Pradinė mažosios provokatorės fantazija (ir tolesnis pavojingas žaidimas) ne tik visus klampina į melo liūną, bet ir užkrečia aplinkinius agresija. Apie Williamo Shakespeare’o „žaliaakiu monstru“ pavadintą pavydą sukurta begalė filmų. Dauguma tokių istorijų prasideda nuo smulkmenos (panašios į nosinaitę pjesėje „Otelas“), tačiau ji būtinai išprovokuoja nenumaldomą įtarimų laviną, kuri galiausiai sugniuždo arba fiziškai sunaikina kaltinamąjį. Sugrįžimas į pradinę būseną jau neįmanomas, net jei aistros finale ir aprimsta. Tai tik tyla prieš naują audrą. Iš tiesų suaugęs žmogus, priverstas rinktis savo kūdikį ar draugą, visada pasirinks vaiką. „Juk maži vaikai nemeluoja!“ Ši frazė „Medžioklėje“ skamba daug kartų. Kad priverstų susimąstyti apie tai, kas būna, kai, anot W. Shakespeare’o, „melas apraizgo akis ir širdis“. (G.J.)

23. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in Translation, 2003) Kiekvienam žmogui kada nors ateina toks metas, kai jis pradeda jaustis beprotiškai vienišas ir viskuo nusivylęs. Tada labiausiai norisi tik vieno – kad kas nors tave surastų. Ir kuo didesniame mieste esi, tuo stipresnis būna šis troškimas. Panašių istorijų pasauliniame kine – nors vežimu vežk. Praktiškai visos melodramos turi tą pačią siužetinę schema, tačiau tai dar nereiškia, kad visi tie filmai yra panašūs tarsi dvyniai. Nieko panašaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas vis tiek yra individualus. Nebūna ir dviejų identiškų meilės istorijų. Dažnai dramų ar meilės istorijų konfliktus provokuoja ne tik herojų charakterių skirtingumai, bet ir žmones skirianti socialinė, turtinė ar rasinė nelygybė. Gana ilgai Amerikoje net buvo draudžiama rodyti skirtingos rasės žmonių santuokas: jos net buvo vadinamos „Džiunglių karštine“ (Jungle Fever) – taip šiai problemai skirtą savo filmą 1991-aisiais pavadino režisierius Spike‘as Lee. Visada susilaukdavo negatyvaus vertinimo ir dramos, kuriuose buvo daugiau ar mažiau atvirai rodomi suaugusių žmonių ir nepilnamečių santykiai. Klasikinis pavyzdys – Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ ekranizacijos ar „Scanoramoje“ matytas švedų filmas „Širdžių dama“.  „Pasiklydę vertime“ panašių filmų kategorijoms tikrai nepriklauso. Šią lyrinę dramą greičiau galima būtų charakterizuoti kadaise populiarios dainos „Štai ir susitiko dvi vienatvės“ žodžiais. Prabangiame Tokijo viešbutyje atsitiktinai susitinka į Japonijos sostinę filmuotis viskio reklaminiame klipe atvykęs Holivudo veteranas Bobas Harisas (Billas Murray’us) ir vyrą fotografą į komandiruotę atlydėjusi jauna moteris Šarlotė (Scarlett Johansson). Abu amerikiečius kankina nemiga ir problemos su jiems visai nesuprantama japonų kalba. Todėl abi giminingos sielos nusprendė kovoti su nuoboduliu kartu ir išvyko keliauti po nepažįstamą megapolį, kuriame beveik niekas nekalba angliškai. O kas gali būti geriau už galimybę pasiklysti dideliame pasaulyje su mylimu žmogumi? Abu vienišius sieja dar ir tai, kad jiedu nepatenkinti savo padėtimi. Bobo karjera aiškiai smunka žemyn, kaip ir atvėsę santykiai su šeima: tik iš įpratimo Bobas retsykiais informuoja žmoną telefonu arba faksu apie save (šiltu bendravimu tokius kontaktus vadinti sunku). O dvejus metus santuokoje pragyvenusią Šarlotę taip pat negali patenkinti tik garsaus vyro žmonos statusas, juk mergina turi profesionalios filosofės diplomą, kuris praktiškai niekam nereikalingas. (G.J.)

22. „12 VERGOVĖS METŲ” (12 years a Slave, 2013) Šis filmas skirtas tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi  šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti jo didžioji gyvenimo tragedija.  Solomonas Norkutas  XIX a. gyvenęs laisvas JAV pilietis, talentingas smuikininkas turėjęs ramų, šeimyninį gyvenimą su žmona, sūnumi ir dukra Niujorko valstijoje, Saratogos miestelyje. Kol vieną dieną negavo netikėto pasiūlymo dirbti su keliaujančia cirko trupe, kuri iš tiesų tebuvo priedanga.  Jis vieną rytą atsibunda kažkokiame rūsy, surakintas grandinėmis, nors jo paskutinis prisiminimas greičiausiai yra smagus vakaras su tais pačiais dviem vyrais, kurie jį pakvietė į cirko trupę, o po to kaip jau supratote pardavė vergijon. Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje.

21. „ATPIRKIMAS” (Atonement, 2007) Romantinė režisieriaus Joe Wright drama, nagrinėjanti sąžinės temą, pastatyta pagal 2001 metų Ian Mc. Ewan novelę tokiu pačiu pavadinimu. Joe Wright‘as nusipelno gražiausių pagyrimų. Kartu su patyrusio scenaristo Christopherio Hamptono pagalba jis sugebėjo meistriškai adaptuoti sunkiai ekranizuojamą romaną ir išversti Iano McEwano žodžius į kino kalbą. Rašytojo istorija virto į jaudinantį pasakojimą, kuriame režisierius jautė ir mąstė ypatingai giliai ir jautriai pasitelkdamas nesumeluotą ir itin įtikinančią aktorių vaidybą. Filmo veiksmas vyksta II –ojo pasaulinio karo metais. Pats režisierius teigė, jog vadovavimas filmui tai lyg armijos valdymas. 35 –kerių metų Joe Wright‘as padarė daugiau nei pakankamai uždirbti savo generolo uniformai. Pagrindinė dramos veikėja yra būsimoji rašytoja Brioni, kurią papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei  Vanessa Redgrave.  Ne mažiau svarbi yra ir Keira Knightley, kuri atlieka įsimylėjusios merginos Sesilijos vaidmenį. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui (James McAvoy ) ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė.

20. „MONSTRŲ PUOTA” (Monster’s Ball, 2001) Smurtas, skausmas, vienatvė, seksas, neapykanta ir laimės paieškos. Tai sudedamosios „Monstrų puotos“ dalys. Iš to susideda gyvenimas. Giliai pasikapsčius tai istorija apie meilę. Apie du vienišus žmones, kurie taip ilgai buvo vieni, kad jau bene pamiršo, kad toks jausmas, kaip meilė egzistuoja. Šios dvi vienišos sielos atrado viena kitą ir nusprendė būti kartu nepaisant akivaizdžių ženklų, kurie pranašavo, kad to daryti nederėtų. Gražuolė juodaodė Leticija ir rasistinių pažiūrų, baltųjų rasės atstovas Henkas netikėtai atranda vienas kitą ir scena po scenos aiškėja, kad jie turi daugiau bendro nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Bet vis tik jų odos spalva nesupanašėja… Bėda veja bėdą, o visas filmas kuria niūrią nuotaiką ne tik aplinkui, bet ir viduje kažkas apsitraukia pilka plėve. Vienok, „Monstrų puotai“ pasibaigus kažkaip imi tikėti, kad visada yra viltis ir, kad viskas bus gerai. Tai neabejotinai vienas geriausių Halle Berry pasirodymų. Ji pasirodo ekrane tarsi ugnis ir liepsnoja iki pat filmo pabaigos. Jos nepakeliamas skausmas, vaikiškas džiaugsmas ir kaitinantis geismas ekraną užpildo taip ryškiai, kad nelieka klausimų kas šios puotos žvaigždė. (R.Č.)

19. „DALASO KLUBAS” (Dallas Buyers Club, 2013) Visiems kažkaip reikia mirti, o režisierius Marc Vallee pateikia keletą pasiūlymų, kaip tai padaryti. Maldos striptizo bare prilygsta atgailai prasegtu klynu, tačiau vis tik siunčiama žinutė, kad kažkas žmoguje lūžta, kai suvoki, kad gyvenimas vis tik nesitęs amžinai. Tiesa vieniems lūžis būna kardinalus ir lemtingas, kitiems tai veikiau nedidelis posūkis atnešantis tik trupinius pokyčių. Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis. Ronas, palaidą ir nerūpestingą gyvenimą propaguojantis skeleto išvaizdos vyras, sužino, kad serga AIDS. Vyrui išpranašaujama, kad užbaigti savo gyvenimo reikalus jis turi apie 30 dienų. Naujiena akivaizdžiai ne iš maloniausių. Tiesą pasakius Roną diagnozė labiau žeidžia, nei gąsdina. Juk jis ne pederastas! Vienok, vyras greitai pergyvena visas būdingas reakcijas į graudinančią ir bauginančią diagnozę. Natūraliai Ronas pirmiausiai patiria šoką, vėliau sėkmingai voliojasi neigimo fazėje, po kurios atskuba pyktis bei šiokia tokia depresija. Galiausiai pasirodo susitaikymas. Tačiau čia susitaikymas ne kažkoks pasyvus dalykas. Infekuotasis ima realių veiksmų, kurie galėtų padėti ne tik jam, bet ir panašaus likimo vargšeliams. Tai ką Matthew McConaughey išdarinėja šiame filme tiesiog neįtikėtina. Viskas ką daro Matthew McConaughey įtikina visu šimtu procentų ir tiesiog nepalieka abejonių, kad šis aktorius atidavė visą save. Neatpažįstamas, atstumiantis, bet įkvepiantis šis vyras nusipelnė ne tik Oskaro, bet ir didžios pagarbos. (R.Č.)

18. „PANO LABIRINTAS” (El laberinto del fauno, 2006) Režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuriame susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems. Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje. Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo. Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu. Filme nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. (T.R.)

17. „PJŪKLO KETERA“ (Hacksaw Ridge, 2016) Melo Gibsono karinė drama „Pjūklo ketera“ tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų. Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu. „Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi. Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius. Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų. Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti. Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“. (G.J.)

16. „JI” (Elle, 2016) Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį? Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami? Skoninga, bet tuo pačiu labai seksuali. Trapi, bet bauginanti. Nuosekli, bet nepaliaujanti stebinti. Kaip ir pagrindinė šio filmo herojė, režisieriaus Paul Verhoeven meistriškai sukurta istorija išlaiko žiūrovą prilipusį prie ekrano nuo filmo pradžios, iki pat šiek tiek komiškos ir lengvai iškrypėliškos pabaigos. „Elle“ nė kiek neprastesnė už jau klasiką tapusį to paties režisieriaus „Esminį instinktą“, ir, garantuotai, atsiras teigiančių, kad netgi geresnė.

15. „GERIAUSIAS PASIŪLYMAS” (The best offer, 2013) Tai inteligentiška, įtraukianti, painoka, tviskanti prabanga ir gražių meno kūrinių nestokojanti kriminalinė romantinė drama. Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore sugrįžimas, po tokių sėkmingų kino filmų kaip „Nuovo Cinema Paradiso“, „Malèna“, be galo lauktas ir tikrai nenuviliantis. „Gyvenimas su moterimi kaip aukcionas – niekada nežinai kieno pasiūlymas bus geriausias.“ Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam. Jis pasiturintis, mylintis savo darbą, bet, deja, taip ir nepažinęs artumo, draugystės ir meilės… Neturintis nei tikrų draugų, nei mylimosios, nei kitų artimųjų vyras gyvena įprastą vienišiaus gyvenimą, prabangiuose restoranuose visada vakarieniauja vienas, o laisvalaikiu savo namo slėptuvėje tenkinasi tik prabangių meno kūrinių draugija. Tačiau, Oldmano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis vieną dieną sulaukia paslaptingos moters  skambučio, Kler Ibotson (akt. Sylvia Hoeks) prašo įvertinti ir parduoti jos šeimai priklausančias antikvarines vertybes. Atrodo, kad Oldmanas pamažu pamilsta šią paslaptingą moterį, bet ar ši meilė bus abipusė, o Virdžilas ir Kler gyvens ilgai ir laimingai? Šis filmas yra laimėjęs 13 apdovanojimų. „David di Donatello“ Italijos kino apdovanojimuose pripažintas geriausiu filmu, Giuseppe Tornate išrinktas geriausiu režisieriumi, taip pat gauti apdovanojimai už gražiausius kostiumus, dekoracijas, scenografiją, geriausią kompozitorių ir t.t.  Aktoriaus Geoffrey Rush vaidybą šiame filme vertinti galima pačiu aukščiausiu balu.

14. „VOTSRYTO VILKAS“ (The wolf of Wall Street, 2013) Martino Scoreses kūrinys „Volstryto vilkas“pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui. Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną. Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai. Leonardo Dicaprio savo rolę atliko tiesiog stulbinančiai, tai vienas iš geriausiai jo iki šiol suvaidintų vaidmenų.  Atsipalaidavęs, komiškas, ekstravagantiškas bei charizmatiškasis Leonardo DiCaprio juostoje atlieka ne tik pagrindinį vaidmenį, bet yra dar ir istorijos pasakotojas. Pagal kiekvieno skonį Belfort`as gali būti ir herojus ir blogiukas, jūsų teisė rinktis Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris tau ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio nori, kad jam pasisektų. (I.P.)

13. „JI” (Her, 2013) – netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves.  Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba. Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile? „Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.

12. „MULEN RUŽAS” (Moulin Rouge, 2001) Drama, miuziklas – apie meilę, šokius, prabangą, laisvę, grožį ir tiesą. “Mulen Ružas” parodoma, kad meilė yra gyvenimas. Filme pasakojama meilės ir gyvenimo istorija. Jaunas poetas Kristijanas (akt. Ewan McGregor) atvyksta ieškoti laimės į Paryžių. Čia jis, vedamas savo kūrybinio talento, pasineria į Toulouse Lautrec ( akt. John Leguizamo) pasaulį, kurio centre nuostabaus grožio, žymiausia miesto kurtizanė bei dainininkė, dar vadinama “Spindinčiuoju deimantu” (akt. Nicole Kidman). Filme daug spalvų, daug dainų bei labai įdomūs personažai. „Mulen Ružas“ apsuptas šou elementų.

Filmo kūrybinė grupė dirbo ir kūrė siužetą Australijoje, tačiau jiems pavyko detaliai atkurti Paryžiaus Mulen Ružą. Kompiuterinė grafika užglaisto Mulen Ružą pasakų ir teatro elementais. „Mulen Ruže“ įsimylėjėlių duetas, meilės žodžius perduoda šiuolaikinėmis dainomis Nuostabus Ewan McGregoro balsas ir jaudinančios Nicoles Kidman dainos, originalūs specialieji efektai, profesionali choreografija, įspūdingiausios dekoracijos sukuria ypatingą muzikinį spektaklį. (M.R.)

11. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019) – Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Vasario 10 d. naktį Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija „Parazitas“ įvertintas net 4 „Oskarų“statulėlėmis. Ir tikrai ne be reikalo. Juosta pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje. „Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė. „Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.

Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“ Pamąstyti tikrai yra apie ką. (G.J.)

10. „NAKTINIAI PADARAI“ (Nocturnal Animals, 2016) – antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį. Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.

9. „TAMSOS RITERIS” (The Dark Knight, 2008) Britų režisierius, rašytojas ir prodiuseris Christopheris Nolanas, savo neprilygstamu Tamsos riteriu,  superherojų pasaulyje užkėlė labai aukštą kartelę. Viskas, ką mes turime žinoti apie Betmeną, yra būtent šiame tamsiame ir labai realistiškame trileryje. Kritikų ir žiūrovų tarpe šis filmas laikomas geriausiu DC komiksų ekranizacijų istorijoje. Nors niekas geriau už aktorių Christian Bale nesuvaidintų Betmeno, šiame filme visą dėmesį prikausto Heath Ledger ir jo įkūnijamas maniakas, chaoso veidas Džokeris. Režisierius visiškai pakeičia nusistovėjusią nuomonę apie paprastus vagis ir nusikaltėlius paversdamas Džokerį neeiliniu personažu – jis netrokšta svetimo turto ar pinigų, vienintelis jo siekis yra sukelti aplink save chaosą ir sunaikinti Betmeną, kaip žmogų ir asmenybę. Ankstesniuose filmuose kiekvienai rolei buvo rimtai ruošiamos atrankos ir svarstoma kandidatūra iš gausybės aktorių. Šiame filme režisierius Christopher Nolan buvo užtikrintas – Heath Ledger yra tas, kuris turi vaidinti Džokerį ir jis buvo vienintelis režisieriaus aktorių sąraše. Šis filmas yra geriausias DC ir Warner Bros. kūrinys. Kai 2008 metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Heath Ledger mirė, filmas gerbėjų tarpe tapo tik dar labiau mistiškas. Vien faktas, kad Heath viso filmavimo laikotarpiu rašė Džokerio dienoraštį, kuriame rašė žymias frazes, piešė iliustracijas ir perrašinėjo scenarijaus eilutes, viso filmo atmosferą ir Džokerio personažą padaro dar labiau tikrovišku ir paslaptingu. Christopher Nolan sukurtas Betmenas yra daugiausiai pasisekimo sulaukęs herojus, tačiau daugiausiai pagyrų sulaukė ir superblogiuko ikona tapo Heath Ledger Džokeris. Tamsos riteris peržengia visas žanro ribas ir yra tikrai vienas geriausių superherojaus veiksmo filmų.

 8. „ŠIOJE ŠALYJE NĖRA VIETOS SENUKAMS” (No Country For Old Men, 2007) Kiekvienas brolių Coenų filmas kino pasaulyje laukiamas su dideliu nekantrumu, tačiau su „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ jie pranoko patys save. Filmas sutiktas kritikų ir žiūrovų liaupsėmis, daugelis apibūdina jį kaip geriausią brolių kūrinį. Daug pasako ir pelnyti apdovanojimai – filmas 2007-aisiais gavo net 4 Oskaro statulėles, vieną jų – už geriausią metų filmą. Siužetas – būdingas noir stilistikai. Nedidelio Teksaso miestelio gyventojas, Vietnamo karo veteranas, netikėtai tragiškai pasibaigusioje narkotikų perdavimo scenoje randa lagaminėlį su dviem milijonais dolerių. Svajodamas apie geresnį gyvenimą, vyras nusprendžia pinigus pasilikti sau, nežinodamas, kad šis sprendimas privers jį sprukti ir kovoti už savo gyvybę. Ant kulnų vyriškiui mina ne tik miestelio šerifas, bet ir psichopatas samdomas žudikas, kurio užduotis – atgauti pinigus. Filme kalbama ne tik apie nusikaltimą, jame gvildenamos ir tokios temos kaip likimas, sąžinės priekaištai. Filmo herojus tampa aplinkybių auka, dėl to jo gyvybei iškyla mirtinas pavojus.

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pastatytas pagal tokio paties pavadinimo novelę, parašytą  Kormako Makarčio (ang. Cormac McCarthy). Tai ko gero labiausiai rafinuotas brolių Koenų filmas. Šedevras paliečiantis nihilizmo, likimo ir apsisprendimo tematikas bei sujungdamas daug žanrų į vieną, taip atsiranda kino stebuklas, kuris yra laikomas vienu geriausių kada nors sukurtų filmų.

7. „KUPROTAS KALNAS“ (Brokeback Mountain, 2005) Mes esame regėję siužetų apie uždraustą meilę ir iki šio filmo, tačiau nesame matę gyvesnio, bei tragiškesnio gėjų meilės ryšio. Būtent dėl to, filmas išlieka unikalus. „Kuprotas kalnas“ pasakoja dviejų kaubojų, Jack‘o (akt. Jake Gyllenhaal) ir Ennis‘o (akt. Heath Ledger), meilės istoriją, kupiną visuomenės pasipiktinimo ir sielvarto. Juostos tikslas – parodyti kiekvienam, kiek sunkumų bei abejonių turi patirti homoseksualios orientacijos žmonės, gyvendami tokioje konservatizmo ir griežtos struktūros pilnoje visuomenėje, kur vyriškumo sąvokoje nėra tokio dalyko, kaip vieno vyro meilė kitam, kur toks žmogus yra laikomas plėšrūnu, nešančiu grėsmę visai žmonijai. Filmas laužo stereotipus ir žmonių prototipus, dar kartą įrodantis, jog žmogus negali tilpti į griežtus rėmus, jam reikia laisvės ir galimybių atrasti savo pačio troškimus. Džeikas Gilenholas buvo nominuotas oskarui už šį vaidmenį. Veikėjo Džeko supratingumo ir naivumo mišinys yra pribloškiantis: Džekas nuramina Enį sakydamas „atsiprašau“, kai šie pirmą kartą suartėja. Kad ir koks tyras bebūtų jų meilės nuotykis, Džekas privalo palenkti Enį į savo pusę, kad šie santykiai įvyktų. Dž. Gilenholas sužiba, kuomet jis niūriai bei šiek tiek vaikiškai prabyla Eniui jog: „Kartais aš tavęs taip pasiilgstu, kad vos ištveriu savo kailyje.“ Šis „pažeidžiamumas“ atsiduria filmo įvykių centre. Enis Del Maras – veikėjas, pasimetęs savo geismuose, nuolat murmantis bei nesugebantis susitvarkyti su savo žmona Alma. Aktorius puikiai pavaizdavo Enio susikaustymą bei geidulio slopinimą savo veido bruožais. Ko gero, tai vienas iš labiausiai savo jausmus slėpusių filmo veikėjų visoje kino istorijoje. Atrodo, kad jo tariami žodžiai yra užstrigę po jo Adomo obuoliu. Ennis nuo pat vaikystės buvo mokomas neapykantos neheteroseksualios orientacijos žmonėms, todėl, bėgant metams, jis pats pradėjo savęs nekęsti. Siaubinga, kaip tėvas gali daryti tokią žalingą įtaką savo vaikui ir tikėti, jog jis užaugs doriu, sąžiningu bei laimingu individu. Pasaulyje, kuriame žmogus negali atrasti laimės ir yra smerkiamas, jis jausis nevertas ir nevisavertis, nekęs visų, o ypač savęs, nesupras, kodėl būtent jis toks nenormalus. Filmas mus moko, jog problema slypi visuomenės požiūryje, ne individų troškimuose būti savimi. Tai nuostabiai sukurta juosta, kurią privaloma pamatyti.

 6. „BUS KRAUJO“ (There Will Be Blood, 2007) Paulo Thomaso Andersono kūrybos vertintojai visada pastebi šio jauno režisieriaus filmuose senųjų ir šiais laikais klasikais virtusių meistrų įtaką. Su genialiuoju Orsonu Wellesu jį sieja polinkis į epinius apibendrinimus ir tai, kad abu dar iki savo trisdešimtojo gimtadienio išsikovojo išskirtinę vietą JAV kino olimpe. Kaip Jeanas Renoiras ar Max‘as Ophülsas, Paulas Thomas Andersonas mėgsta, kad kamera kuo daugiau judėtų. Su prancūzų „Naujosios bangos“ atstovais ar amerikiečio Martino Scorsese bendraminčiais jį sieja „sinefiliška“ meilė kino klasikai. Kaip Roberto Altmano filmuose, P.T. Andersono kūriniuose taip pat regime gausius aukšto lygio aktorių ansamblius, kuriuose atskiri ryškūs benefisai niekad nesugriauna bendros visumos. Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir tuoj po premjeros modernaus kino šedevru pavadintas filmas „Bus kraujo“, sukurtas pagal JAV literatūros realisto Uptono Sinclairo romaną „Nafta“. Matyt, neveltui savo filmo pavadinime juoduoju Žemės auksu dažnai vadinamą purviną skystį režisierius keičia visai kita substancija, pulsuojančia žmonių gyslose. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Bet „Bus kraujo“ yra visai ne stulbinamos sėkmės istorija. Tiksliau sakant, ne vien sėkmės istorija. Kaip tik tada, kai naujakuriams ėmė sektis, prasidėjo didelės problemos, o staiga iš žemės gelmių pradėję trykšti naftos fontanai stulbinamu greičiu ėmė keisti Danielio charakterį ir jo ankstesnes vertybes – pasakiški turtai pavertė jį arogantišku magnatu. Bet už godumą visais laikais reikia mokėti labai brangią kainą. Tai savo metu puikiai parodė JAV kino klasikos šedevras „Milžinas“ (The Giant, 1956 m.): šiame filme pokario jaunimo idealus įkūnijęs aktorius Jamesas Deanas suvaidino kaubojų Džetą Rinką, kurį jo žemėje aptikta nafta ir jos atnešti turtai nužudo jame visas teigiamas savybes. Panašią transformacija patiria ir Danielis Pleinvju. Filmas apdovanotas dviem Oskarais: jais buvo apdovanoti operatorius Robertas Elswitas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Danielis Day-Lewisas. (G.J.)

5. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016) Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą? Juosta mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Viskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? O gal gudrusis blogis triumfuos prieš naivųjį gėrį? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (J.M.) 

4. „Nakties klajūnas“ (Nightcrawler, 2013) Dano Gilroy režisūrinis debiutas „Nakties klajūnas“ buvo daugiau nei sėkmingas – sulaukęs kritikų ir žiūrovų liaupsių, filmas nominuotas prestižiniams kino pasaulio apdovanojimas. Iki tol kinomanams Dano Gilroy pavardė nebuvo girdėta – vyras buvo labiausiai žinomas kaip garsios aktorės Rene Russo vyras, o didžiausi jo karjeros pasiekimai buvo bendradarbiavimas su kitais kino kūrėjais rašant scenarijus filmams „Grūdintas plienas“ ir „Bornas. Palikimas“. Tačiau po neo-noirstiliaus trilerio „Nakties klajūnas“ situacija pasikeitė – filmas kritikų vadinamas moderniu šedevru. „Nakties klajūnas“ pasakoja apie galo su galu nesuduriantį į sociopatiją linkusį vyruką Lou, kuris, po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, tampa laisvai samdomu nusikaltimų ir nelaimių vietas filmuojančiu operatoriumi. Lou pavyksta parduoti vieną reportažą televizijos žinioms, todėl, įžvelgęs potencialą užsidirbti, vyras kasnakt traukia į gatves medžioti sensacingų kadrų. Ilgainiui Lou ambicijos pradeda imti viršų ir jau nebelieka nieko, ko jis nepadarytų dėl gero reportažo. Nors Lou vaidinantis aktorius Jake‘as Gyllenhaalas įdėjo daug pastangų, kad suvaidintų, ko gero, vieną nemaloniausių tipų pasaulyje, galima drąsiai teigti, jog šis vaidmuo – bene stipriausias jo karjeroje. Filmas turėtų būti itin aktualus dirbantiems žiniasklaidos sferoje, ar norintiems daugiau apie ją sužinoti. Jame atskleidžiama tamsioji žurnalistikos pusė, keliami klausimai apie darbo etiką. Kiek gali sau leisti reporteris? Žinoma, tai numatyta teisės aktuose, tačiau jų ne visada paisoma. Svarbiausia televizijoje – reitingai. Kaip toli galima dėl jų eiti? Ką galima rodyti, o ką demonstruoti jau būtų per daug? Filmo veikėjai veikia be jokių skrupulų ir, kaip neretai pasitaiko, lieka už tai nenubausti, sėkmingai įgyvendina savo tikslus. Filmo moralas gana ironiškas: lipk kitiems per galvas ir tau pasiseks. Ekrane žiūrovai mato ambicingo sociopato sėkmės istoriją, kurios eigoje – ne vienas lavonas, šantažas ir išdavystė. Pasirinkdamas tokį kūrybinį sprendimą, režisierius rizikavo, tačiau jo idėjos – labai paveikios, filmas kelia daug klausimų. Danas Gilroy žiniasklaidos veikimo būdų nevertina, jis tik interpretuoja, o nuspręsti, išteisinti herojus ar nuteisti, paliekama žiūrovui. (J.M.)

3. „DŽOKERIS“ (Joker, 2019)  Pagrindiniu Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“, be abejonės, yra labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas. Tai netikėtas kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju. Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto. Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu). Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą. Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais. „Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai  jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina rasistiniu kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdomą politiką. (G.J.)

2. „OMARAS” (The Lobster, 2015) – Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Galima sakyti, kad „Omaras“ tęsia režisierių Yorgos Lanthimos išgarsinusio filmo „Iltinis dantis“ pradėtą darbą. Abu filmai siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.

1. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)

Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Gandai pasitvirtino ir šį lapkritį Quentinas Tarantino daugelį nustebino devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“. Bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus režisierius neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga. Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.

Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“

Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu). Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino. Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Justė Meištaitė, Vaiva Rykštaitė, Raminta Česnaitė, Justina Markuckytė, Toma Rotautaitė, Monika Rimaitė, Gintarė Visockytė, Šarūnė Steiblytė