Šiaip jau, juk mes nemėgstame splendid fancy places, ilgų baltų staltiesių, manieringų patarnautojų, apvalios sąskaitos ir kitos butaforinės superestetikos, kurią mums siūlo tie, kurie save vadina restoranais. Ne per daug mus traukia ir kepti ančių užpakaliai imbiero ir ciberžolių padaže. Kad ir kaip ten, kartais užsukame ir ten: genami smalsumo, jubiliejų ar paprasčiausio noro prieš ką nors pasimaivyti.
„Gralis“ įsitaisęs netoli Kauno pilies žiedo, palipus laipteliais aukštėliau. Su automobiliu nusigauti, tiesa, kiek įkyriau, taip pat ne pernelyg malonu važiuoti duobėtu gatvelių grindiniu. Vis dėlto aplinkinė istorinė architektūra ir dvasia padaro savo, ir, pastatęs automobilį, į restoraną įžengi ne toks jau ir nelaimingas.
Mus pasitinka malonus barmenas ir pasiūlo paltus pasilikti čia pat, prie durų. Nebūtume lietuviai, jei neišsitrauktume savo piniginių ir nesusigrūstume jų į kelnių kišenes: multifunkcinis darbuotojas tai įvertina atlaidžiu šypsniu ir kantriai palaukia, kol išsirenkam staliuką.
Šiaip jau galvojau, kad penktadienio vakarą, kai vėsus lapkričio oras, atrodo, jau pats savaime suponuoja didesnį norą jaukiai sėdėti prie židinio, teliuskuoti viskį ir įsivaizduoti, kad aplinkui bėgioja džiaugsmingi ir kvaili didžiaakiai anūkai, į panašias patirtis žadantį restoraną žmonių bus plūstelėjusi bent dešimtis. Tenka pripažinti, jog prognozė buvo nesėkminga ir draugiją vienintelei palaikyti porelei, kuri atstovauja vadinamųjų kentų būriui.
Nuo kento patino nusižiūrėjęs „Volfo Engelman“ alutį (vienintelį alutį, kurio restoranas turi), užsisakau miško grybų sriubos ir iešmelį su krevetėmis beigi ananasu, dama tuo tarpu užsimano svogūnų sriubytės ir Liono salotų.
Tuštuma ir ramuma visus gali paveikti skirtingai, vis dėlto mudviejų su Aida ji nesutrikdo ir net paskatina maloniam dialogui. Neilgtrukus pasirodo pirmieji patiekalai.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Tikriausiai nesu pratęs prie svogūninės, nes vos sulaikau šleikštulį. Matyt, priklausau tai valgytojų kategorijai, kuri svogūno, nors ir apkepto, nevilgys į medaus ir sojos padažą. Miško grybų sriuba tuo tarpu visai nieko, nors esu valgęs močiučių darytų, penkiskart pigesnių ir kur kas savitesnio skonio grybienių.
Antri patiekalai kiek spalvingesni, ypač salotos. Būtinai jų čia užsisakykite, o štai krevečių ant iešmelio nerekomenduoju.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Pleškiname fotoaparatu, ketinėjamės patiekalais ir kitaip linksminamės – tai mums „Gralis“ leidžia. Net baisu įsivaizduoti, kaip prieš keturiasdešimt metų, jei tik čia būtų buvęs „Gralio“ senelis, kokia nors biologijos mokytoja atsistotų ir priėjusi išdrožtų litaniją kur kas baisesnę nei juodaskverniškasis dekalogas.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas 3: Maistas vis dėlto nėra stipriausioji „Gralio“ sudedamoji. Nors ir padailinęs meniu prancūziškais štrichais, čia nebūtinai rasi būtent tai, ko tą rytą ar vakarą nori. O atnešta vakarienė nebūtinai kažkuo nustebins. Valgydamas krevetes nepatyriau tos nirvanos, kurią man kaskart paruošia „Talutti“. Vakarienė, nors ir ne pati prabangiausia, atsiėjo ne taip ir plėšikiškai: 75 litai.
Aplinka 4: Na prie jos per daug neprisikabinsi: gražu ir tiek. Kas be ko, iš mano pragmatiškumo galima susidaryti ir kitokį, drungnesnį, įspūdį. Tiesą sakant, „Graliui“, nors jis tikrai ne pats paviršutiniškiausias restoranas Kaune, pritrūksta esminio momento, papildomo karaliaus pokerio žaidime. O apskritai, tai juoksitės ar nesijuoksit, bet man visai patiko, kad grįžęs užuodžiau nuo megztinio sklindantį lengvą laužo dūmų aromatą, „padovanotą“ židinio.
Aptarnavimas 5: Jo, reikia pripažinti, vaikinukas buvo malonus ir darė viską, ką leidžia ir suponuoja jo darbas. Gerai apmokytas, tartum tarybinis kagėbistas pasisiūlė mus pavedžioti po visą restoraną-viešbutį, neužmiršdamas parodyti ir „vip ložių“ bei pakankamai dailaus atsiveriančio Neries peizažo. Apsimetė nepastebėjęs ir ganėtinai įkyrių fotoaparato blyksnių, žodžiu, viskas, ko reikia, norint partnerį sėkmingai apgauti pasiekus orgazmą.
Verta apsilankyti 4: Net jei nesate restoranistas, kaip ir aš, čia nesijausite nelyg švara Paris Hilton kelnaitėse. „Gralis“ stengiasi nebūti pasipūtęs, flirtuoja su lankytoju. Pridėję romantišką lokaciją, gausime visai neblogą atsuktuvą jūsų piniginei atšriubuoti.
Esminį įspūdį apie užeigą išgryninti gana nesunku, tereikia grįžus prisėsti ant lovos, ir jei nesijauti kaip Nikas iš vienos epiškiausių „Dešimties jardų“ scenų, reiškia, viskas gerai, viskas normaliai. O kas nežiūrėjo šio filmo, verčiau tai padarykite.
Galutinis įvertinimas:
