Fantastiniai filmai per kino vystymosi istoriją patyrė dideles transformacijas: gal žodis „mutacijos“ čia net labiau tiktų, nes šiuolaikiniai šio žanro filmai vis rečiau būna tik egzotiškos istorijos apie kitokius pasaulius arba jų atstovų susidūrimus su žemiečiais.
Šiais laikais beveik visada tokie filmai balansuoja tarp fantastikos ir siaubo trilerio žanrų, o kai kada renkasi vieną kokį nors vieną iš šių dviejų polių.
Seniai pastebėta, kad net tada, kai dabar kino kūrėjai pakartotinai ekranizuoja kokį nors klasikinės fantastikos kūrinį – Herberto Wellso romaną „Nematomas žmogus“ ar Jacko Finney knygą „Kūnų grobikų invazija“, būtinai praturtina gerai žinomas istorijas nauju – aktualiu – turiniu.
Prisiminkime tokių filmų dešimtuką.
10. „MIRTIES BLYKSNIS“ (Brightburn, 2019m.)
Jūs greičiausiai atpažinsite istoriją apie iš dangaus nukritusį erdvėlaivį su kūdikiu viduje. Užaugęs jį įvaikinusioje šeimoje berniukas atranda savyje ypatingų supergalių. Girdėta, tiesa? 2019 metų David Yarovesky režisuotame filme „Mirties blyksnis“ susiduriame su jaunu ateivių vaiku, užaugusiu Žemėje, kuris taip pat turi antgamtiškų galių. Tik skirtingai nei įprastinėje Supermeno istorijoje šis jaunuolis pasinaudodamas savo galiomis ima terorizuoti jį priglaudusį miestą. Galime pagirti šio siaubo filmo pasakojančio alternatyvią antžmogio atsiradimo Žemėje scenarijų. Prieš mūsų akis atpažįstamas pasakojimas apie kosminio laisvo sudužimą žemėje ir tai kaip viena šeima jame randa kūdikį berniuką, kurį priglaudžia į savo namus, o rdvėlaivį paslepia savo namo rūsyje gali būti pasuktas visiškai netikėtu kampu. Šį neeilinį berniuką mylinti šeima pavadina Brandonu, ir jis paūgėjęs ima gana keistai elgtis, nepritampa mokykloje. Ima vis labiau ryškėti keisti berniuko galios ženklai. Berniukas ima smurtauti ir netgi žudyti, slėpdamas savo įkalčius…
9. „ŽENKLAI“ (Signs, 2002 m.)
Tikriausiai ne kartą sensacinguose televizijos reportažuose matėte milžiniško skersmens taisyklingus skritulius rugių (ar kukurūzų) laukuose, kurių prigimtį kol kas negali nustatyti joks mokslas. Užtai visokiausių parapsichologinių paslapčių aiškintojai turi pakankamai peno įvairioms versijoms. Jie net paleido apyvarton kelis nemokslinius terminus, pavadinę panašius reiškinius „raganų spjūviais“ arba tiesiog „šėtono ženklais“.
Taip pat paplitusi versija apie tai, jog tie skrituliai yra ne kas kita, o ženklai, likę nuo žemėn nusileidusių kosminių laivų. Mokslininkai nėra tokie kategoriški. Jie bando surasti realistiškesnius paaiškinimus, bet toliau spėjimo, kad pati žemė tokiu būdu siunčia žmonėms dar nežinomus signalus, paprastai nenueinama. O spaudoje vis mirga pranešimai apie tai, jog virš tokių skritulių praranda orientaciją paukščiai ir sutrinka lėktuvų valdymas. Vieni šiose paženklintose vietose stebuklingai pasveiksta, kiti gi tampa aiškiaregiais. Yra žinomas net iki šiol neišaiškintas faktas: 1987 metų spalio 22 dieną, skrisdamas virš keturių tokių „šėtono ženklų“, britų karo lakūnas iššoko iš lėktuvo ir užsimušė.
O būta ir linksmesnių epizodų. Štai du amerikiečių dailininkai pensininkai prisipažino, kad visas šias paslaptingas piktogramas padarė jie, norėdami vėl atkreipti į save visuomenės dėmesį. Tiesa, abu garbaus amžiaus džentelmenai taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokiu būdu jie per metus skirtingose geografinėse vietose įsigudrino padaryti beveik du tūkstančius (!) milžiniško skersmens skritulių rugiuose.
Nemažai amerikiečių dabar iš viso įsitikinę, kad rimta informacija apie visus dominančius reiškinius sąmoningai slepiama nuo tautos. O kol oficialūs asmenys neskuba su paaiškinimais, „šviesti“ liaudį imasi kinematografininkai. Pirmiausiai agentas Malderis su savo padėjėja Skali pabandė iššifruoti „šėtono ženklų“ prigimtį vienoje X-FAILŲ serijoje, bet aiškiau nepasidarė. Todėl atsakymų tikimasi rasti režisierius M. Nighto Shyamalano filme „Ženklai“.
Logiška, kad šį projektą realizavo žmogus, nustebinęs pasaulį dviem ankstesniais filmais „Šeštasis pojūtis“ (1999 m. ) ir „Nepalaužiamasis“ (2000 m. ), kuriems, kaip pamename, visai netiko įprasti realistiniai vertinimo kriterijai. Tik ar šį kartą Bruce’ą Willisą pakeitęs Melas Gibsonas sugebės priartėti prie tiesos, kuri, anot X-FAILŲ, “visuomet slypi anapus”?
Nuošaliame Pensilvanijos kaime su astma sergančiu nepilnamečiu sūnumi Morganu ir mažamete dukra Bo gyvenantis fermeris našlys Grehemas Hesas dar neseniai buvo kunigu, bet tarnystės išsižadėjo ir bažnyčią apleido po to, kai prieš šešis mėnesius eismo įvykyje žuvo jo žmona. O kartą savo kukurūzų laukuose vyras aptinka keistus didžiulius apskritimus, sujungtus mistiškomis linijomis. Pradžioje žmonės pamano, kad tai vandalų pokštas. Tačiau visame pasaulyje pradeda atsirasti panašūs apskritimai laukuose, o virš daugelio Žemės miestų pastebimos nematomų objektų šviesos.
Gal visa tai – kosminių ateivių žmonėms siunčiami ženklai? Hesas pasiryžta atskleisti šią paslaptį. Bet ir ateiviai netrukus pradeda ne tik siusti ženklus, bet ir apsireiškia… (G.J.)
8. „NE“ (Nope, 2023m.)
Tai Jordan Peele režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas, nukeliantis mus į rančą, kurioje šeima užsiima žirgų dresiravimu. Broliui OJ (vaid. Daniel Kaluuya) ir sesei Emerald (vaid. Keke Palmer) bandant atsigauti po tėčio netekties ir puoselėjant jo paliktą verslą, jų dėmesys ir laikas staiga tampa nukreiptas į neaiškios kilmės objektą, tūnantį danguje, kurį jie pasiryžę užfiksuoti ir iš to užsidirbti.
Nors iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip įprastas mokslinės fantastikos filmas, tačiau turime įžvelgti gilesnes interpretacijas, kurias mums bando perteikti kūrėjas. Jordan Peele ir ankstesniuose savo filmuose nevengė politinių, rasistinių temų, todėl ir čia galite to tikėtis. Šis filmas atskleidžia, koks žmogus yra priklausomas nuo kino ir Holivudo. Kokį mes ryšį kuriame su kinu ir kokia yra šlovės kaina. Filme pagrindiniai veikėjai juodaodžiai, kurie tam tikrame kontekste tampa aukomis. Taip pat siauru kampučiu atskleidžiamas vaikų išnaudojimas kino industrijoje, kuris palieka nepataisomas pasekmes jų gyvenime. Galime įžvelgti ir žmogaus prigimtinį smalsumą neįprastiems reginiams, kurie gali kainuoti gyvybę. Mes esame pasiruošę atiduoti save, kad tik pamatytume tai, ko nesame regėję ar girdėję.
Šis filmas privers jus patirti visas emocijas – išgąstį, juoką, nerimą, liūdesį. Emocijoms išryškėti padės puikiai sukurtas filmo muzikinis takelis. Žiūrėdami šį filmą spėsite ir atsipalaiduoti, ir įsitempti, bei tuo pačiu ieškosite atsakymų į savaime kylančius klausimus. Norisi sakyti, kad Jordan Peele pats pranoksta save. Šis šedevras tikrai yra vertas jūsų dėmesio. (Taurė Bosaitė)
7. „BELDIMAS Į TROBELĘ“ (Knock at the Cabin, 2023 m.)
Po to, kai kino žiūrovus šokiravo pasakojimu apie paplūdimyje itin staigiai senstančią šeimą filme „Senatvė“ (Old, 2021 m.) ir pašiurpino mini serialu „Tarnaitė“ (Servant), režisierius M. Nightas Shyamalanas dabar nori atkreipti dėmesį į atokią trobelę ir keturis nepažįstamus žmones, terorizuojančius jos nuomininkus.
Jau pirmame psichologinio siaubo trilerio „Beldimas į trobelę“ anonse buvo daug paslaptingų vaizdų ir intriguojantis šūkis: „Išsaugok savo šeimą arba išgelbėk žmoniją. Pasirink!“
Vėliau jau pačiame filme bus pasakyta dar konkrečiau: „Jei nepasirinksit, ateis pasaulio pabaiga.“
Apokaliptiniai motyvai kino filmuose skamba taip seniai, kad susiformavo ir „apokaliptinio“, ir „postapokaliptinio“ kino sąvokos ir buvo sukurta net didelė galerija „zombių apokalipsės“ siaubo trilerių.
Iš karto perspėjame, kad jokių zombių M. Nighto Shyamalano filme nėra. Kol kas šis režisierius taip žemai dar nėra smukęs. Jo gerai įvaldytas „arkliukas“ yra meistriškas psichologinio siaubo valdymas. Vienais atvejais tai duoda geresnį rezultatą, kitais – menkesnį, bet išradingumo šiam režisieriui tikrai niekada netrūksta. Kaip ir sugebėjimo netikėtai nustebinti filmo žaidimo taisykles jau, regis, perpratusį žiūrovą, pateikiant jam absoliučiai netikėtą atomazgą.
„Beldimas į trobelę“ sukurtas pagal Paulo G. Tremblay siaubo romaną „Trobelė pasaulio gale“. Naujasis filmas daug kuo primena garsų M. Nighto Shyamalano filmą „Kaimas“ (The Village, 2004 m.), kuriame siaubingi įvykiai užsimezgė devyniolikto amžiaus pabaigoje Pensilvanijos girioje, kurioje gyvena nuo šurmulio ir tuštybės pasišalinę sektantai.
Atrodo, kad idiliška vieta idealiausiai tinka harmoningam žmonių ir gamtos bendravimui, tačiau „Kaimo“ gyventojams šis atokaus rojaus kampelis tampa kalėjimu.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir „Beldimo į trobelę“ personažai. Septynmetė mergaitė Ven su dviem savo tėčiais Eriku ir Endriu atvyksta į atokią trobelę atostogauti, bet netrukus juos aplanko ir paima įkaitais keturi paslaptingi žmonės – mokytojas Leonardas, medicinos seselė Sabrina, jauna mama Adriana ir barmenas Redmondas. Ne, tai nėra kokie nors banalūs plėšikai ar sadistai smurtautojai. Drastiškai elgtis juos verčia jų pačių įsivaizduojama misija („Mes keturiese turim atlikt labai svarbų darbą. Tiesą sakant, galbūt svarbiausią darbą pasaulio istorijoje“.
Mat, nekviesti svečiai sakosi numatantys artėjančią apokalipsę, kurios metu pakils vandenynai, išplis pandemija ir kris dangus. Išvengti pasaulio pabaigos ir išgelbėti žmoniją neva įmanoma vieninteliu būdu – jeigu šeima savanoriškai paaukos vieną saviškių… (G.J.)
6. „SUNAIKINIMAS“ (Annihilation, 2018m.)
Mokslinės fantastikos ilmas sukurtas pagal Jeffo VanderMeero romanus. Istorija apie slaptą mokslininkių ekspediciją į izoliuotą vietovę, kurioje ne viskas veikia pagal gamtos dėsnius, sulaukė puikių kino kritikų vertinimų. Filmas apima daug įvairių temų: genetiniai mutavimai, biologija, savęs naikinimas ir praradimas, evoliucija, pasaulio tvarka.
Veiksmas prasideda nuo daikto, kuris panašus į meteorą, kritimo į žemę. Jis pataiko tiesiai į švyturį. Atrodo trumpa scena, tačiau, vis gi, be galo svarbi detalė, norintiems suvokti filmo esmę.
Pagrindinė veikėja – Lena (akt. Natalie Portman) gerai žinoma biologė, kurios tyrinėjimų sritis – genetika ir ląstelės, dėstytoja, 7 metus tarnavusi armijoje. Mergina kovoja su sielvartu ir liūdesiu, nes jos vyras yra dingęs be žinios jau metus. Ji bando gyventi toliau, ieško prasmės, tačiau nesėkmingai. Vieną dieną, jai dažant miegamojo sieną, į kambarį įeina jos vyras Keinas (akt. Oscar Isaac). Lena puola jam į glėbį, tačiau jis atrodo be galo pasikeitęs. Grįžimo sceną trumpam nutraukia persikėlimas į praeitį, kuriame rodomas visai kitoks Keinas – linksmas, besišypsantis, žaismingas. Namo grįžęs vyras – ramus, liūdnas, atrodo labai sutrikęs. Iš šio kontrasto iš karto aišku, jog kažkas yra ne taip. Ir tai visiška tiesa, Keinas pasijunta blogai ir jam žmona iškviečia ligoninę, tačiau važiuojant greitosios automobiliu jis yra sustabdomas juodų džipų, o Lena ir Keinas – paimami.
Lena atsibunda keistoje kameroje ir vėliau sužino, kad buvo nugabenda į vietą, vadinamą Pietiniu siekiniu (angl. Southern reach) – tyrimų daliniu, kuris yra vos už kelių mylių nuo paslaptingojo švyturio. Lena atsibunda ne viena, ją iš karto ima kalbinti, kaip vėliau paaiškėja – psichologė Ventres (akt. Jennifer Jason Leigh), kuri informuoja merginą, kad jos vyras buvo slaptoje misijoje – jis buvo išsiųstas tyrinėti aplink švyturį susidariusios keistos spalvotos sienos, vadintos Mirgėjimu. Ta vieta – keista, nesustabdomai besiplečianti zona, iš kurios iki Keino negrįžo nė vienas tyrinėtojas. Žmogui kirtus slenkstį tarp šios pusės ir tos, už Mirgėjimo sienos, prarandami visi susisiekti reikalingi signalai. Psichologė atskleidžia, kad turi idėją – paslaptingoje zonoje žmones žudo pavojingi padarai, arba, paveikti keistos radiacijos žmonės išžudo vienas kitą. (G.I.)
5. „MUSĖ“ (The Fly, 1986 m.)
Tie, kurie seniai domisi Kanados režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų
mutacijų aukomis.
Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Pirmieji režisierių išgarsinantys filmai buvo fantastiniai trileriai, šokiravę autoriaus per kraštus trykštančia išmone ir neįtikėtinomis istorijomis. „Virpesiuose“ (Shivers, 1975 m.) tankiai apgyvendintoje saloje netoli Monrealio gyvenantis kvaištelėjęs mokslininkas užkrečia aplinkinius genetiškai modifikuotu parazitu, kuris paverčia žmones žiauriais gyvūnais.
„Skeneriuose“ (Scanners, 1981 m.) buvo pasakojama apie ypatingas galias turinčius žmones, kurie moka skaityti svetimas mintis ir gali… per atstumą nurauti žmonėms galvas nuo pečių.
O „Videodrome“ (1983 m.) aktorius Jamesas Woodsas suvaidino aštrių emocijų ieškantį kabelinės televizijos vadovą, kuris pats pavirto… gyvu videomagnetofonu.
Vėliau tobulindamas šią fantastinę koliziją D. Cronenbergas sukūrė „Egzistenciją“ (1999 m.), kurioje geniali interaktyvių žaidimų programuotoja išranda būdą kibernetinius žaidimus prijungti prie žaidėjų kūnų ir smegenų.
Pakanka išvardinti šiuos režisierių išgarsinusius filmus, kad suprastume kodėl jie vadinami „kūniškais“ trileriais (body thrilles).
Bet, ko gero, šlykščiausią kūno mutaciją D. Cronenbergas sukūrė 1986-aisiais. Tada pasaulio ekranuose pasirodė jo trileris „Musė“.
Iki tol pats rašęs savo filmų scenarijus D. Cronenbergas šį kartą adaptavo jau klasiką tapusį filmą „Musė“ (The Fly), kurį 1958 metais Amerikoje sukūrė vokiečių režisierius Kurtas Neumannas. Tai buvo istorija apie tai, kaip eksperimentuodamas su kūnų teleportacija mokslininkas Andrė Delambras, užkrėtęs savo organizmą musės genais, pamažu virsta milžiniška muse.
Lygiai taip pat galima apibudinti ir D. Cronenbergo filmo siužeto santrauką. Tik mokslininkas čia vadinamas Setu Brundlu ir jį vaidina kitas aktorius – Jeff’as Goldblumas.
Eksperimentuodamas laboratorijoje šis jaunas mokslininkas daro bandymus su teleportacija (gyvūnų išskaidymas į atomus ir atgaminimas iš naujo). Kai jis pabando “reprodukuoti” patį save, į sterilią kamerą patenka NSO (nenumatytas skraidantis objektas) – paprasčiausia musė. Dėl šios smulkmenos pakinta Seto genetinis kodas ir jis pamažu ima virsti milžiniška muse. Filmas primena ne tik Franzo Kafkos “Metamorfozę”, bet ir klonavime slypinčius “naujosios reinkarnacijos” pavojus.
P.S. 1989-aisiais amerikiečiai susuko dar vieną trilerį „Musė 2“ (The Fly II, rež. Chrisas Walas), kuriame į musę pavirtusio mokslininko sūnus Martinas Brundlas (Eric’as Stoltz’as) neišvengia savo žingeidaus tėtušio likimo ir tampa dar viena mokslo auka, nes jau nuo gimimo nešioja savyje mutanto genus. Tačiau jeigu D. Cronenbergui rūpėjo perspėti žmones apie neapgalvotų genetinių eksperimentų pavojų, tai naujojo filmo autoriai pasitenkina tik kraupaus “siaubiako” teikiamomis galimybėmis. (G.J).
4. „NEMATOMAS ŽMOGUS“ (The Invisible Man, 2020m.)
Rašytojas-režisierius Leighas Whannelis seka 2018 m. ypač žiauraus mokslinės fantastikos filmo „Upgrade“ pėdomis, ir modifikuoja H.G. Wellso klasiką tapusį „Nematomas žmogus“ (1897 m.). Galima pripažinti, kad keli L. Whannelis naujosios „Nematomo žmogaus“ versijos aspektai yra neišbaigti ir kiek nuspėjami. Nedorėlis, kurio tiesiogine ir perkeltine prasme matome labai mažai, nėra toks jau baisus. Būtent todėl filme vaidina Elisabeth Moss – kuri kompensuoja daugybę siužeto skylių ir per daug patogaus dizaino trūkumų (jau nekalbant apie kvailą nematomą kostiumą). Vėliau filme laukia nesustabdoma piktadario tropa, jo apleistas, tačiau gerai pamaitintas šuo ir apgaulė trečiajame veiksme. L. Whannelis negailestingai linksminasi, kai Sesilija (E. Moss) bando įtikinti visą pasaulį, kad jos užgaulus buvęs vyras (Oliveris Jackson-Cohenas) ją persekioja. Jis suklastoja savo savižudybę, kad galėtų lakstyti nematomame kostiume (užuot praturtėjęs ir sukaupęs palikimą, kuris priverstų net patį Billą Gatesą pavydėti).
Moss vaidyba įtraukia, verčia domėtis situacija, į kuria ji pakliuvo, ir neabejotinai priverčia laikyti už ją kumščius (pavyzdžiui, pabėgimo scenoje, kuri yra tikra ledkalnio viršūnė). Nepaisant akių dūmimo, pasidaro įdomu, galbūt bus „nematomos moters“ tęsinys? Sesilija nusipelno geresnio likimo, o po dviejų valandų filmo – mes irgi. Tačiau nepaisant kandaus humoro, persekiojamos merginos personažas yra gerai pažįstamas, tad filme L. Whannelis įrodo savo kruopštumą.
3. „KŪNŲ GROBIKŲ INVAZIJA“ (Invasion of the Body Snatchers, 1978 m.)
Kino kritikai Amerikoje seniai pastebėjo vieną įdomią tendenciją. Vos tik Jungtines Valstijas apima kokia nors ilgiau trunkanti masinė baimės isterija, kinematografininkai tuoj puola ekranizuoti fantasto Jacko Finney knygą „Kūnų grobikų invazija“.
Pirmą kartą taip atsitiko 1956 –aisiais, kai Ameriką krėtė antikomunistinė „raganų medžioklės“ karštligė, organizuota reakcingojo senatoriaus Josepho McCarthy. Tada režisieriaus Dono Siegelo sukurta „Kūnų grobikų invazija“ buvo tokia taikli visuomenę apėmusių fobijų metafora, kad šis filmas ilgam tapo psichologinės fantastikos klasika.
Kai 1993- aisiais garsus kino chuliganas Abelis Ferrara trečią kartą ekranizavo Jacko Finney knygą, jis leido suprasti, kad šlykšti substancija, paverčianti žmones bevalėmis „daržovėmis“ yra ne kas kita, kaip grėsmingai plintantis AIDS virusas.
Po 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktosios patirtų siaubų anksčiau ar vėliau dar viena „Kūnų grobikų invazijos“ versija turėjo pasirodyti. Ir ilgai laukti jos nereikėjo -vokiečių režisierius Oliveris Hirschbiegelis (matėme jo „Eksperimentą“ ir „Trečiojo reicho žlugimą“) žiūrovams pristatė ir mūsų matytą „Invaziją“ (Invasion, 2007 m.), kurioje piktadarys mokslininkas, netyčia pasigavęs pragaištingą virusą, ryžtasi užkrėsti juo kuo didesnį tautiečių būrį. Bet žmonija išgelbsti gerų žmonių padedama motina (ją suvaidino Nicole Kidman), nes jos sūnus turi imunitetą kosminiam užkratui.
Kad istorija apie kūnų grobikus nėra tik iš piršto išlaužta fantastinė išmonė, pabrėžia ir režisierius Philipas Kaufmanas, antrasis ekranizavęs Jacko Finney knygą 1978 –aisiais. Tada fantastinis siužetas amerikiečiams vėl pasirodė aktualus, nes šalį vis dar krėtė reakcija į Votergeito skandalo išryškintą totalaus sekimo politiką, privertusią atsistatydinti JAV prezidentą Richardą Nixoną.
Pirmoje kultinio siužeto ekranizacijoje veiksmas plėtojosi mažame Santa Miros miestelyje, kuriame gydytojas Mailsas Benelas, pastebėjęs, kad jo pacientus vis dažniau pakeičia kažkokie apatiški antrininkai (žodžio „klonas“ tada dar nebuvo) ir norintis nuo tokio likimo išgelbėti mylimą merginą, vienoje filmo scenoje kreipiasi tiesiai į kino kamerą: „Kitas būsi tu!“. Ir tai vertė žiūrovus ne tik pašiurpti iš baimės, bet ir rimtai susimąstyti.
Kitose šio romano versijose tragedijos mąstai darėsi vis didesni, o fantastinių mutacijų geografija – platesnė. P. Kaufmano versijoje siaubinga epidemija jau siautė San Fransiske.
Viskas prasidėjo nuo… gėlės, kurią iš laboratorijos namo parneša San Fransisko sveikatos departamento laboratorijos mokslininkė Elizabeth Driskol. Pasirodo, kad gėlėje yra kosminės infekcijos užkratas, kuris pirmiausiai paveikia mokslininkės vaikiną Džofrį. Netrukus prasideda ir siaubingų mirčių grandinė.
1978-aisiais prieš Kalėdas pasirodęs ekranuose filmas jau pirmąjį savaitgalį Jungtinėse Valstijose uždirbo beveik 25 milijonus dolerių (dabar tai būtų 117 mln.!).
Iš pradžių filmas surinko prieštaringų vertinimų puokštę, bet vėlesniais metais kritikai tapo palankesni – svetainėje „Rotten Tomatoes“ jis buvo įvertintas jau 93 proc., be to, buvo giriamas kaip vienas geriausių visų laikų perdirbinių, taip pat kaip vienas geriausių visų laikų mokslinės fantastikos siaubo filmų. (G.J.).
2. „SVETIMAS“ (Alien, 1979m.)
Ganėtinai senas filmas, bet ne per senas žiūrėti ir šiandien. Labai įdomus momentas, tai trijų žanrų samplaika viename filme. Šis filmas atstovauja moksliniam, fantastiniam bei siaubo filmų žanrams ir visi trys žanrai puikiai atspindi šioje kino juostoje. JAV komercinis erdvėlaivis „Nostromo“ skrenda į žemę ir netikėtai iš žemės gauna SOS pranešimą, kad netoliese esančioje planetoje, kažkam reikia pagalbos. Įgula sureaguoja į pranešimą ir netrukus nusileidžia ištirti vietovės. Įgulai išsilaipinus juos pasitinka nežinomų padarų lizdavietė su tūkstančiais neaiškios kilmės kiaušinių. Vienas komandos narys nepaklauso perspėjimo ir yra netikėtai užpuolamas vieno iš tų neatpažintų padarų. Laivo narys pargabenamas į erdvėlaivį, kuriame jis atgauna sąmonę, o jį užpuolęs gyvis miršta. Atrodo viskas susitvarkė ir jie netrukus galės tęsti kelionę į žemę, tačiau įvyksta visai kitaip. Pasirodo, kad erdvėlaivyje apsigyvena neaiškios kilmės monstras, kuris vieną po kito naikina įgula. Ir čia iškyla viena iš įgulos narių – Elen Ripli. Ji puikiai elektronikos, kompiuterių bei mechaninių dalykų specialistė. Be kita ko puiki lyderė, kadangi kritinėse situacijose sugeba išlaikyti šaltą protą ir veikti strategiškai, nepasiduodant emocijoms. Ypatingą, šios herojės savybė, tai jos vidinė stiprybė padedanti siekti išlikimo, kai atrodo, kad mirtis jai kvėpuoja į nugarą. Ji netgi susidūrusi akis į akį su siaubinga būtybę, sugeba atrasti būdų, kaip ją pergudrauti bei ją nugalėti, todėl Elen vienintelė iš įgulos išlieka gyva ir sugrįžta į žemę. Šioje juostoje herojės vaidmuo nėra itin ryškus, tačiau kitose trejose juostose ji atskleidžiama kur kas ryškiau ir labiau. Aktorė suvaidinusi Elen Ripli vaidmenį yra apdovanota Oskaru. Tad tiems, ką „užkabino“ ši juosta rekomenduočiau peržvelgti ir kitas tris dalis, kur galima išvysti sustiprėjusią, įgavusią patirties ir dar sunkiau įveikiamą Elen Ripli.
1. „PADARAS“ (The Thing, 1982m.)
Padaras – 1982 m. Johno Carpenterio režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas. Tai 1951 m. filmo Daiktas iš kitos planetos (angl. The Thing from Another World) perdirbinys, sukurtas pagal Džono V. Kempbelo jaunesniojo novelę Kas ten eina? (angl. Who Goes There?). Filme vaidina Kurtas Raselas, Keitas Deividas ir Vilfordas Brimlis.
Filmo veiksmas vyksta Antarktidoje, kai amerikiečių mokslininkų grupė yra atkirsta nuo likusio pasaulio. Siužetas prasideda, kai jie patenka į paslaptingą kosminį laivą, palaidotą po ledu. Mokslininkai atranda, kad erdvėlaivyje yra pabaisa, galinti įgauti bet kokios gyvos būtybės, prie kurios prisiliečia, pavidalą. Pabaisa nužudo kiekvieną tyrėją atskirai, todėl išgyvenusieji nežino, kuo gali pasitikėti.
Filmo Padaras specialieji efektai yra vienas nuostabiausių filmo komponentų. Robo Bottino sukurtas padaras labai detalus ir siaubingas, o transformacijos tikroviškos ir bauginančios. Įtampa taip pat suvaldyta meistriškai, todėl filmas nuo pradžios iki pabaigos žiūrovus prikausto prie kėdžių.
Filme vyrauja puiki aktorių vaidyba, ypač Kurto Raselo (angl. Kurt Russell), kuris įkūnija pagrindinį veikėją MacRead. K. Raselas subtiliai ir įtaigiai suvaidino griežtą ir kartu pažeidžiamą vyrą. Keithas Davidas taip pat žavi vaidindamas Childsą, kitą tyrimo grupės narį, skeptiškai vertinantį Makredžio tikslus.
Taigi, filmas Padaras yra puikus siaubo filmas, kuris gąsdina ir šiandien. Šio žanro gerbėjai turėtų jį pamatyti dėl įtampos, žiaurumo ir puikios vaidybos. Jei dar nematėte, padarykite sau paslaugą ir pažiūrėkite jį.
