Kam gali patikti mokėti didesnius mokesčius? Su entuziazmu naujus ar padidintus esamus mokesčius gali priimti tik tie, kurie jokių mokesčių nemoka, o iš valstybės biudžeto gauna daug. Kaip žinia, tokių laimingųjų beveik nėra. Vis tik be mokesčių valstybė funkcionuoti negalėtų – lėšos reikalingos ir krašto apsaugai, ir viešosios tvarkos užtikrinimui, ir švietimui, ir sveikatos apsaugai ir daugybei kitų svarbių funkcijų.
Todėl diskutuoti reiktų ne apie tai, ar mokesčiai apskritai yra geri ar blogi, o apie tai, kokių mokesčių rinkinys leistų pasiekti optimalų rezultatą. Tai yra, didžiausią ekonominį efektyvumą ir socialinį teisingumą su mažiausiais elgsenos iškraipymais ir administravimo kaštais.
Daugelis empirinių tyrimų rodo, kad turto ir vartojimo mokesčiai yra efektyvesni už bet kokius gyventojų ir įmonių pajamų mokesčius. Mažesni pajamų mokesčiai skatina dirbti, neslėpti pajamų ir neieškoti mokesčių užuovėjų, o pagrindinis turto mokesčių privalumas – jų sunku išvengti. Iš visų mokesčių išsiskiria akcizai, kurių tikslas yra ne tik papildyti valstybės biudžetą, bet ir keisti žmonių elgseną, ir, tikėtina, į gerąją pusę. Nekyla daug klausimų, kodėl išsivysčiusiose valstybėse egzistuoja dideli akcizai alkoholiui ir tabakui – taip mažinamas šių produktų įperkamumas. O kaip yra su akcizu cukrui?
Medikai aiškina, kad perteklinis cukraus vartojimas yra viena iš pagrindinių antsvorio ir nutukimo priežasčių, jis didina širdies ir kraujagyslių ligų bei diabeto riziką, neigiamai veikia kitus žmogaus organus. Tačiau skeptikai sako, kad net ir didelis akcizas cukrui greičiausiai nepaveiktų daugelio vartojimo įpročių.
Galbūt įpročiams pakeisti reikia daug laiko, o juos formuoti reikia ne tik produktų kainomis, bet ir išnaudojant visuomenės ir ypač vaikų švietimą. Tačiau cukraus akcizas, kaip ir visi kiti akcizai, turi dar vieną, ne mažiau svarbią funkciją – taip surenkamos lėšos neigiamiems šalutiniams padariniams šalinti.
Ekonomistai neigiamu eksternalitetu vadina kaštus, kuriuos patiria su ekonominiu sandoriu – pardavimu, pirkimu ir vartojimu – niekaip nesusiję dalyviai. Pavyzdžiui, alkoholio, tabako ar perteklinio cukraus sukeltų ligų gydymas finansuojamas visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
Kaip pasikeistų populiariausių ir pirmojo būtinumo maisto produktų kainos, jei būtų taikomas gana didelis, pavyzdžiui 1 euro kilogramui akcizas? Cukraus kilogramas parduotuvių lentynose pabrangtų daugiau nei dvigubai, tačiau 100 gramų jogurto indelis, kuriame yra apie 15 gramų cukraus, pabrangtų tik pusantro cento, o 400 gramų ruginės duonos kepalėlis, kuriame yra apie 20 gramų cukraus, pabrangtų 2 centais. Tiesa, yra nemažai alternatyvų turinčių ir mažiau cukraus, kurių pabrangimas būtų dar mažesnis.
Yra ne vienas būdas, kaip didelį akcizą cukrui padaryti saldesniu. Tai turi būti tikslinis mokestis, visas gautas lėšas nukreipiant sveikatingumo ir sveikos gyvensenos skatinimui. Ką būtų galima nuveikti su lėšomis surenkamomis iš tokio akcizo?
Per metus Lietuvoje suvartojama apie 100 tūkst. tonų cukraus, neskaitant to, kuris yra importuojamuose jau pagamintuose maisto produktuose. Taigi, net ir šiek tiek sumažėjus cukraus vartojimui, toks akcizas biudžetą papildytų apie 100 mln. eurų per metus.
Už tokią sumą galima pastatyti po penkis didelius baseinus per metus. Arba taikyti lengvatinį PVM tarifą visoms daržovėms, vaisiams, grūdams, kruopoms ir riešutams. Gal vis tik toks akcizas yra vertas tokių alternatyvų?
Prieš beveik du tūkstantmečius metų Romos poetas satyrikas Juvenalis vienoje iš satyrų pašiepė ir net kaltino romėnus, iš valdžios reikalaujančius tik „duonos ir žaidimų“. Mes, žinoma, reikalaujame daug daugiau. Bent jau, kad toje duonoje nebūtų per daug cukraus, o žaidimai būtų sportiniai ir ne tik televizoriaus ekrane.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
