KNYGOS IŠTRAUKA: David Lebovitz „Apartamentas: džiaugsmai ir vargai kuriant savo namus Paryžiuje“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-06-02 09:41

Spausdinti | Komentarai

Apartamentas

Bestselerių „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ ir „Mano Paryžiaus virtuvė“ autorius, visame pasaulyje garsus virtuvės šefas Davidas Lebovitzas ir toliau tęsia pasakojimą apie savo gyvenimą Paryžiuje – šįkart, nusprendęs žaviajame šviesos ir meilės mieste įsigyti bei įsirengti nuosavus namus, jis susiduria su begale rūpesčių, patiria virtinę nuotykių ir išsiaiškina daug naujų prancūziškos kultūros, visuomenės, maisto ir kasdienio gyvenimo ypatumų. Jais visais – kaip visuomet, dosniai ir žaismingai – dalijasi su skaitytojais.

Pradėjęs nuosavo būsto paieškas, o vėliau jo remontą, Davidas Lebovitzas neįsivaizdavo, kad susidurs su logikai ir protui kartais sunkiai pasiduodančiomis aplinkybėmis, specifiniu statybininkų darbo grafiku ir etika. Nė minutei neprarasdamas jam būdingo puikaus humoro jausmo, savo pasakojimą jis gardina naujais paryžietiškos virtuvės receptais, ir net ir karščiausiose batalijose dėl grindų, sienų ar santechnikos nepamiršta to magiško jausmo, kuris prieš daugelį metų įkvėpė jį atsikraustyti į Paryžių ir susikurti čia tikrus namus.

– Nusišlapinkite į šį indelį.

Rūsti gydytoja sėdėjo prie stalo savo blankiame smėlio spalvos kabinete, apšviesta dulsvos metalinio stalo šviestuvo šviesos. Atrodė, kad lemputė paskutinį kartą keista dar tada, kai Charles de Gaulle buvo Prancūzijos prezidentas. Ji padavė man popierinį indelį, kuris atrodė lyg pagamintas iš laikraštinio popieriaus, ir tarsi nukreipė žvilgsnį į kitą pusę.

Jau praėjo aštuoni nepakenčiami mėnesiai, kai pasirašiau pirmąją promesse de vente [preliminariąją sutartį], ir pagaliau artėjo diena, kai turėjau pasirašyti acte de vente [pirkimo–pardavimo sutartį], – dokumentą, kuris patvirtins, kad įsigijau namus Paryžiuje. Arba, kaip pasakytų laiką taupantys paryžiečiai, l’appart.

Ir štai aš esu čia. Paskutinis veiksmas, kurį turiu padaryti, tai… tiesiog… atsipalaiduoti… O tokiomis aplinkybėmis – stovėjau viduryje gydytojos kabineto nekantriai bandydamas pripildyti popierinį indelį, kuris galėjo susilamdyti mano laisvojoje rankoje, – tai nebuvo tokia jau lengva užduotis.

„Galbūt, jeigu prieš tai būčiau išgėręs didelį puodelį kavos su grietinėle… ar dar geriau – didelę taurę rosé [rožinio vyno]“, mąsčiau, mums abiem nekantriai laukiant, kol su palengvėjimu atsikvėpsiu, ir ji galės eiti namo, o aš galėsiu gauti galutinį banko patvirtinimą dėl paskolos. Abu buvome tokioje pačioje situacijoje (na, netiesiogine prasme), laukdami to paties dalyko. Ji jau paėmė mano kraujo mėginį ir griežtai patikrino visus pagrindinius organizmo būklės rodiklius, kad įsitikintų, jog esu bonne santé [geros sveikatos], nes tai būtina, kad Prancūzijos bankas suteiktų man būsto paskolą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose jau kelis kartus esu prašęs būsto paskolos, tačiau medicininė patikra niekada nebuvo patvirtinimo proceso dalis. Buvau šiek tiek suglumęs, kol bankininkas man paaiškino:

Monsieur [pone] Lebovitzai, nenorime, kad numirtumėte.

Ir negalėjau su tuo nesutikti – jie tiesiog norėjo patvirtini-mo, kad gyvensiu gana ilgai, jog galėčiau sumokėti už būstą. (Vėliau paaiškėjo, kad jie turėjo pagrįstų priežasčių nerimauti – taip vos neatsitiko.) Skubiai norėjau baigti šią paskutinę užduotį, kad jie galėtų kuo greičiau pervesti pinigus, o aš pagaliau galėčiau tapti taip ilgai ieškoto būsto savininku.

***

Nuo tada, kai prieš dešimtmetį atvykau į Paryžių, gyvenau žaviame chambre de bonne [vieno kambario studijoje], viename iš mažyčių viršutinio aukšto butų po blokinio, tačiau vis tiek didingo Haussmanno stiliaus namo stogo skliautu Paryžiaus Bastilijos kvartale. Chambres de bonnes yra vieno kambario butukai, kuriuose kadaise gyvendavo kambarinės [les bonnes]. Dabar paryžiečiai dažnai žvalgosi tokių vietų, nes tai patys pigiausi būstai, ypač namuose be lifto. (Dėl to taip retai matome paryžiečius, kurie norėtų įsitraukti į akiai nemalonų le jogging [bėgiojimo] spektaklį – nors visai neseniai mačiau vieną Tiuilri soduose bėgiojančią moterį, kuri suko ratus apsiavusi espadrilėmis.) Įspūdingi vaizdai taip pat yra pranašumas, o geriausia, kad nėra jokių kaimynių, kaukšinčių kulniukais virš tavo galvos.

Iš asmeninės patirties žinau, kad Paryžiuje kuo nervingesnė moteris, tuo aukštesni jos batų kulniukai. Ir ne tik dėl vieno iš daugelio nedidelių pralaimėjimų, kuriuos patyriau ant šaligatvio su jomis žaisdamas paryžietišką žaidimo „Viščiukas“* versiją (nesu tikras, ar jie šį žaidimą vadina pou-let…), norėdamas pamatyti, kuris iš mūsų pasitrauks pirmas. (Dar sužinojau, kad jeigu maišelyje nešiesi prancūzišką batoną ir mosuoji juo vos žemiau juosmens lygiagrečiai su grindiniu, visada priversi savo priešininką pasitraukti anksčiau už tave.) Bet dar ir todėl, kad viena iš tokių moterų gyveno apačioje – ji buvo tokia aktyvi, kad visą parą girdėdavau, kaip kaukšėdama kulniukais marširuoja po savo namus, ir dažniausiai tai vykdavo tarp pirmos nakties ir pusės penkių ryto, kai jos kulniukai skambėdavo taip garsiai, kad net pažadindavo mane, nors gyvenau vienu aukštu aukščiau už ją.

Tame bute dar buvo sunku miegoti ir dėl oro, nors jo keliami garsai tikrai buvo daug malonesni, man patiko nemiegoti ir klausyti, kaip virš Paryžiaus trankosi griaustinis. Rudens ir žiemos liūtys nustelbdavo gatvės triukšmą ir galiausiai padėdavo man užmigti. Bet vos atėjus vasarai, miegojimas ar kokia kita veikla tapdavo neįmanomi, nes temperatūra po cinkuotu stogu (po tokiu ir gyvenau) stipriai šoktelėdavo į viršų ir pasiekdavo net + 40 °C. Vienintelis pranašumas buvo tas, kad turėjau daug iš anksto naudoti paruošto lydyto šokolado.

Chambres de bonnes buvo sukurti tarnams apgyvendinti, taigi spartietiškos gyvenimo sąlygos buvo pasirinktos tyčia. Studijose nebuvo virtuvės, o kai kurie turėjo net atskiras laiptines, kad namiškiams nereikėtų eiti pro priekines duris ir jie galėtų nepastebėti įsliūkinti į šeimos apartamentus. Vonios kambariai buvo bendrai naudojami turkiški tualetai korido-riaus gale. Taigi, kai kitą kartą būsi Paryžiuje ir varvinsi seilę į viršutinio aukšto apartamento skelbimą, pakabintą nekilno-jamojo turto agentūros lange, pasitikrink, ar ten yra vonios kambarys… ir liftas, nebent neturi nieko prieš lipti laiptais septynis aukštus į viršų. Dabar vis daugiau pastatų jau turi liftus, tačiau daugelyje vis dar yra bendrai naudojamas vonios kambarys visiems to aukšto gyventojams. (O kalbant apie vonios kambarius, tai juose dažniausiai būna turkiški tualetai, kuriuos sudaro skylė grindyse ir dvi vietos kojoms pastatyti.) Laimei, mano išsinuomoto būsto savininkas anksčiau gyveno šiame bute, taigi man nereikėjo dalintis vonios kambariu, o turint omenyje, kiek laiko man prireikė nekilnojamojo turto pirkimo sandoriui baigti, mano kaimynams labai pasisekė. Žinoma, chambres de bonnes yra žavingi, arba „jaukūs“, kaip mėgsta sakyti nekilnojamojo turto srityje dirbantys ameri-kiečiai, tačiau dažniausiai tai tik 18–28 kvadratinių metrų ploto kambarys, arba maždaug tiek pat, kiek paprastai užima amerikietiška virtuvė.

Aš bandžiau nusipirkti butą, kuriame gyvenau, nes jis buvo nepaprastai gerai suprojektuotas. Mano gyvenamosios erdvės dalis buvo sujungta su gretimu butu, taigi iš tikrųjų turėjau du kambarius, ir visi draugai, kurie taip pat gyveno chambre de bonne, man labai pavydėjo. Mano name dar buvo ir telefono būdelės dydžio liftas, kuris atrodė kaip savaime suprantamas dalykas – kol nesugedo. Tuo metu, kai tai įvyko, kaip tik juo važiavau, taigi įstrigau ir vos sugebėjau alkūne pačiupti avarinį telefoną ir paskambinti liftą prižiūrinčiai įmonei. Galiausiai kažkas atsiliepė, tačiau kitame laido gale buvusi moteris man liepė paskambinti po dviejų valandų, nes visi meistrai tuo metu pietavo. Tada ji padėjo ragelį. Norėdamas ištrūkti sulaužiau duris ir net nebuvau už tai nubaustas, tačiau ateinančius keturis mėnesius lipti į septintą aukštą laiptais buvo tikrai pakankama bausmė.

Butas buvo judrioje vietoje Bastilijos kvartale, visai greta Marė kvartalo, Vogėzų aikštės ir daugybės linijų métro mazgo, taigi galėjau lengvai nuvykti į bet kurią Paryžiaus vietą. Iki didžiausio miesto turgaus po atviru dangumi tebuvo keli žingsniai. Galėjau čiupti savo pirkinių krepšį, kurį laikiau šalia laukųjų durų, ir vos po keleto minučių jau apžiūrinėti įspūdingą prancūziškų sūrių, vynų, paštetų, vaisių ir daržovių asortimentą. Tačiau didžiausią įspūdį paliko neprilygstamas Paryžiaus vaizdas, man atrodė, kad niekada negalėčiau jo atsisakyti. Kiekvieną rytą, vos nubudęs, atverdavau medines langines, o kai tik priprasdavau prie šviesos, man prieš akis atsiverdavo nuostabus vaizdas į Eifelio bokštą ir mažų bei didelių pastatų koliažas su Švč. Jėzaus Širdies bazilika dešinėje ir Sena kairėje – įspūdinga Paryžiaus mozaika, kurioje viskas tarytum priklausė man. Naktį, prieš uždarydamas klibančias langines, kurias, maniau, bet kurią dieną galėjo nunešti viena iš tų didelių netikėtai per visą miestą praūžiančių vėtrų (per vieną tokią vėtrą vos netekau rankos, bandydamas uždaryti langinę, kuri norėjo su manimi pasivaržyti), paskutinį kartą įdėmiai pažvelgdavau į mirgančias miesto šviesas ir tik tada atsiguldavau į lovą. Jeigu esate matę filmą Ratatouille [„La Troškinys“], tai pro mano langus atsiverdavo toks pat vaizdas, kaip ir pro šefo Lingvini (žmonės net kalba, kad esu panašus į filmo pagrindinį veikėją – virėją, ne žiurkę). Vieną vakarą gulėdamas lovoje žiūrėjau tą filmą per televizorių, kuris buvo visai šalia to lango, ir net pašokau iš nuostabos – tobulas „Pixar“ filmo vaizdas buvo tiksli mano Paryžiaus panoramos kopija. Argi galima atsisakyti tokio vaizdo?

Indaplovė (kuri kulinarijos knygos autoriui yra pats svarbiausias išradimas) bute buvo viena iš nedaugelio šiuolaikiškumo apraiškų, tačiau šiek tiek atnaujintas tas būstas būtų buvęs man puikiais namais Paryžiuje. Tereikėjo naujų grindų, perdažyti sienas, atnaujinti vonios kambarį, virtuvę ir įsigyti oro kondicionierių (draugai prancūzai sakė, kad esu tikras amerikietis, nes kai per vieną iš pražūtingų karščio bangų mano pirštų galiukai tiesiog lipo prie kompiuterio klaviatūros klavišų, palūžau ir nusipirkau nešiojamąjį oro kondicionierių). Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti: šeimininkas nenorėjo parduoti to buto, ir negalėjau jo dėl to kaltinti. Taigi, po septynerių ar aštuonerių metų gyvenimo žiūrint į gražiausią pasaulio miestą iš viršaus man atėjo laikas nusileisti ant žemės. Gaila, kad kai esi viršuje, telieka vienas kelias, kuriuo gali eiti.

***

Persikėliau į Paryžių iš San Fransisko, kuris, kaip ir Paryžius, yra vandens apsupta kvartalų ir nedidelių gyvenviečių santalka. Paryžius aiškiai išsiskiria iš kitų apylinkių ir yra apsuptas périphérique [periferijos], geriau žinomos kaip le périph. Dar visą miestą juosia visada užsikimšęs greitkelis ir suirzę ir pikti nuo dyzelino garų apsvaigę vairuotojai, kurie vos stumdamiesi pirmyn rūko vieną cigaretę po kitos ir escargot [sraigės] greičiu juda perpildytu greitkeliu. Le périph skiria miestą nuo banlieues [priemiesčių], kurių nederėtų painioti su amerikietiškais priemiesčiais ir jų vešliomis vejomis, tarp vejos laistymo purkštukų lakstančiais vaikais ir prie įvažiavimo stovinčiais šeimos automobiliais. Dauguma banlieues yra visiems žinomi dėl niūrios architektūros namų, kuriuose gyvena daug imigrantų ir pilietinių teisių neturinčių žmonių, dar žinomų kaip les banlieusards [priemiesčių gyventojai].

Man teko daug patirti, kad atsidurčiau Paryžiuje, turėjau pradėti naują gyvenimo etapą ne tik naujame mieste, bet ir naujoje šalyje ir priprasti prie kultūrinių skirtumų ir kalbos, kurios nemokėjau. (Jau net įsivaizduoju, kaip mano mokytoja iš „Alliance Française“, kur prieš išvykdamas iš San Fransisko lankiau dviejų savaičių intensyvius prancūzų kalbos kursus, apsiverkia kas kartą, kai bandau suformuluoti sakinį prancūziškai.) Paryžiečiai niekada per daug nesistengė padėti pašaliečiams tapti miesto dalimi, tai gali patvirtinti visi, kuriems bent kartą teko atlaikyti kasmetinį vizos pratęsimo procesą. Kažkuriais metais ramaus veido biurokratė nė nemirktelėjusi perlenkė per pusę ir išmetė į šiukšlių dėžę dokumentų aplanką, kurį šešis mėnesius kruopščiai rinkau ir sisteminau, norėdamas patenkinti visus nenuspėjamus reikalavimus. (Galiu prisiekti, kad jos veide mačiau nedidelio pasitenkinimo užuomazgą.) Esu iš Kalifornijos, todėl turbūt būčiau pasijutęs mažumėlę geriau, jeigu ji būtų bent jau išėmusi sąvaržėles ir išmetusi į rūšiuojamų šiukšlių dėžę, kad jos būtų perdirbtos.

Žmonės daug kartų manęs klausė, kodėl čia persikrausčiau, tačiau niekaip negalėdavau pateikti geresnio ir dramatiškesnio atsakymo nei „dėl sviestinių ragelių!“. O kalbant rimtai, tai Kalifornijoje beveik trylika metų vadovavau restoranui „Chez Panisse“ kuriame labai jautėsi prancūziškos virtuvės – la cuisine du marché [virtuvės, kurioje vyrauja sezoniniai produktai] – įtaka. Šiaurės Kalifornijos klimatas ir ingredientai yra labai panašūs į tuos, kurių galima rasti Prancūzijos pietuose, kur žmonės taip pat be galo žavisi gausiu savo regione augančiu derliumi – drėgnu ožkos sūriu (9-ajame dešimtmetyje Berklyje gyvenantys žmonės galvodavo, kad tiekiame jiems tofu), alyvuogių aliejumi, kurio skonis labai dera su kitais toje vietoje augančiais produktais, gausiai naudojamomis šviežiomis žolelėmis, sodriu vynu, vasarą kupinomis dėžėmis sultingų ryškiai raudonų pomidorų ir labai mėgstamais aromatingais česnakais, kurių skonis persismelkia visur: nuo ajolio iki agneau [ėrienos]. Visi šie ingredientai vaidino ryškų vaidmenį Prancūzijos ir San Fransisko įlankos virtuvėse – dviejose vietose, kur žmonės nuolat galvoja apie tai, ką valgo. Taigi pokyčiai buvo visiškai natūralūs.

Kita bendra manija, išgyvenama tiek San Fransiske, tiek Paryžiuje – nekilnojamasis turtas. Labai retai nutikdavo taip, kad šiuose miestuose vykstančiuose vakarėliuose ar kitokiuose susibūrimuose nekilnojamasis turtas galiausiai netaptų pagrindiniu diskusijų objektu ir bambėjimu apie vis kylančias apartamentų ir namų kainas. Dėl labai aiškiai nubrėžtų ribų, įskaitant vandenynus ir périphs, kurie greitai tikrai nepasikeis, kainos taip visų trokštamame Paryžiuje gali keistis tik viena kryptimi – aukštyn.

San Fransiske pragyventi dešimtmečiai leido man suvokti, kad visi tie, kurie manė, kad kainos buvo per didelės ir netrukus sumažės, turėjo labai nusivilti. Nors taip manyti buvo gana naivu, tačiau žmonės įtikino save, kad tai iš tikrųjų įvyks, panašiai kaip komunistai, susitinkantys Paryžiaus biuruose, kurių sienos apklijuotos darbuotojų ir kitų iškeltais kumščiais gatvėse marširuojančių partijos narių plakatais, tiki, kad Prancūzijoje įsigalės komunizmas. Nenoriu žlugdyti kieno nors vilčių, tačiau komunizmas neveikė taip, kaip tikėtasi, nė vienoje pasaulio šalyje, ir labai tikėtina, kad Prancūzija išliks kapitalistinė šalis. Retas nori atsisakyti to nedidelės Marė rajone įsikūrusios parduotuvėles vitrinoje matyto ma-dingo juodo palto – un must [būtino turėti], nes jis taip gerai visiems tiko, ar savo maisons secondaires [antrųjų namų] – vasarnamių, kuriuos, atrodytų, turi kiekviena Prancūzijos šeima ir kiekvieną vasarą ten atostogauja. O kadangi visi taip trokšta gyventi Paryžiuje, tai augančios nekilnojamojo turto kainos taip pat niekur nedings.

Aš jau San Fransiske supratau, kad jeigu ketinu apsistoti Paryžiuje, tai geriausia garantija, kad pasiliksiu ilgesniam laikui, yra įsigyti savo būstą, nes vėliau galiu jo nebeįpirkti.

* XX a. Vakarų auksinio jaunimo santykių aiškinimosi būdas – „šaunumo“ išbandymas: vaikinai galingais automobiliais siaurame kelyje dideliu greičiu važiuoja priešpriešiais. Tas, kuris neišlaikęs įtampos pirmasis pasuka nuo kelio, – „viščiukas“. Nugalėtojas – nepasukęs iš kelio – sustiprina savo prestižą, pelno aplinkinių pagarbą ir susižavėjimą. (Red. past.)

David Lebovitz „Apartamentas: džiaugsmai ir vargai kuriant savo namus Paryžiuje“ (vertė Giedrė Nenartavičiūtė, „Vaga“, 2018)

TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 10 knygų, įkvėpsiančių keliauti

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt