Kiekvienas esame patyrę tą akimirką po filmo peržiūros, kai galvoje sukasi klausimas: „Ką aš čia ką tik mačiau?“. Tokie filmai, tarsi dėlionės, verčia mus atidžiai analizuoti kiekvieną kadrą, kiekvieną dialogą, kad suprastume jų tikrąją esmę. Netikėti siužeto posūkiai, istorijos, kurios atrodo per sudėtingos ir tikrovės su fantazija painiojimas – tai tik keletas elementų, kurie gali mus priversti žiūrėti filmus ne vieną kartą ir paskatinti gilius apmąstymus.
Tokie filmai dažnai tampa diskusijų objektu. Jie verčia mus dalintis savo įžvalgomis su draugais, ieškoti skirtingų interpretacijų internete ir ginčytis dėl siužeto vingių. Tai puiki proga pažinti kitų žmonių požiūrį ir išplėsti savo akiratį. Panašiai kaip literatūra ar muzika, filmai gali tapti mūsų gyvenimo dalimi, įkvėpti mus kurti, mylėti ir siekti savo tikslų. Diskusijos apie filmus leidžia mums pamatyti, kaip skirtingos meno formos veikia mūsų emocijas ir mąstymą.
Šį kartą pristatome 10 puikių filmų, kurie privers savęs paklausti „ką aš čia ką tik mačiau?“.
10. „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)
9. „Riba“ (Gräns, 2018)
Kanų kino festivalyje programoje „Kitas žvilgsnis“ (pranc.. Un Certain Regard) pagrindiniu prizu apdovanotas filmas „Riba“ (orig. Gräns) sukurtas pagal Johno Ajvide Lindqvisto knygą, o filmo autorius iš Irano kilęs švedų režisierius Ali Abbasi tokį pasirinkimą paaiškino tuo, kad šis rašytojas „moka tiesti tiltus tarp realybės ir fantastikos“. Ir pridūrė: „Mane labai domina žvilgsnis į visuomenę per paralelinės visatos prizme, o kinas tokiam tikslui tinka idealiai“.
„Riba“ yra išties išskirtinis kino kūrinys, su kuriuo nedaug ką galima palyginti. O tai šiais laikais, kai pasaulinis kinas dūsta nuo originalių siužetų stygiaus ir priverstas be galo klonuoti jau įprastas siužetines schemas, yra didelė vertybė. Geras dalykas yra ir tai, kad net specialistai kartais sutrinka, suprasdami, kad šio filmo įvertinimui ir analizei nebeužtenka įprastų instrumentų. Net ne taip paprasta pasakyti, kokiam žanrui galima būtų priskirti „Ribą“ – jame tampriai persipina absurdo komedija, baisi pasaka, šiurpus trileris, originali meilės istorija, socialinė satyra, filosofinė parabolė, ekologinės katastrofos pranašystė ir tai dar ne viskas, ką būtų galima paminėti. Pats režisierius Kanų kino festivalyje šią situaciją komentavo taip: „Su panašiais dalykais mes susiduriame ne taip jau retai. Sakykime, mes klausomės Wagnerio operos: joje persipynę žiaurumas, romantika, keistas humoras, grotesko elementai – ir visa tai sudaro vientisą kūrinį“.
Nesunku nepritarti režisieriui ir tada, kai jis savo „Ribą“ vadina „labai europiniu filmu“: „Jeigu japonai ar amerikiečiai padarytų perdirbinį, tai būtų visai kitokia versija“.
Pagrindinė filmo herojė vardu Tina (Eva Melander) dirba muitinėje Stokholmo uoste ir pasitinka keltu iš Helsinkio atvykusius keleivius. Keistų veido bruožų moteris yra nepakeičiama pasienio darbuotoja, nes pro ją negali praslysti net smulkiausia kontrabanda. Mat Tina pasižymi ypatingu gebėjimu užuosti net ne pačius per sieną gabenti draudžiamus daiktus (net vaikišką pornografiją USB atmintinėje), bet iš nusikalsti pasiryžusių žmonių sklindančius baimės, gėdos ar kaltės jausmo kvapus.
Tiną įsidėmi ir visi, kuriems tenka praeiti pasienio kontrolės punktą. Nepastebėti jos tikrai neįmanoma, mat moteris tikrai netelpa į jokius grožio kanonus. Ypač tuos, kuriuos jau daug dešimtmečių formuoja grožio industrija bei komercinis kinas. Karlovi Varų (Čekija) kino festivalyje režisierius sakė: „Ar dabar filmuose matome daug negražių žmonių, vaidinančių pagrindinius vaidmenis? Turime labai keistą estetinį suvokimą, kaip turi atrodyti filmų veikėjai. Esame išmokyti kino, kad tik maža dalis žmonių atitinka šį standartą, tačiau realybė, kaip mes žinome, yra visai kitokia. Norėjau sukurti meilės istoriją negražiems žmonėms“.
Žinoma, tai tik vienas daugiabriaunės „Ribos“ aspektas. Ir gal net ne pats svarbiausias. Esame matę filmus su personažais, neatitinkančiais įprastų standartų, ir dažniausiai tokie kūriniai nepraleidžia progos kaip nors akcentuoti, kad nereikia apie žmones spręsti iš jų išvaizdos ir kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo. Jei filme nebūtų nieko daugiau, turėtume dar vieną idealaus tolerantiškumo testo pavyzdį. Bet režisieriui Ali Abbasi tai būtų akivaizdžiai per lengva ir, matyt, neįdomi užduotis.
Kitoniškumo temą režisierius labai greitai iš gyvenimo realybės išneš į kur kas platesnius kontekstus. Jų kontūrai ims ryškėti nuo to momento, kai muitinės patikros koridoriuje pasirodys ne mažiau įsimenamos išvaizdos vyriškis Voris, primenantis personažą iš Ch. Darwino paskelbtų žmogaus evoliucijos iliustracijų. Vos pamatę vienas kitą beaistrės veido išraiškos bet kokioje situacijoje neprarandanti Tina ir su sarkastišku šypsniu į aplinkinius visada žvelgiantis Voris pajunta kažką svarbesnio už tai, kas melodramose vadinama meile iš pirmo žvilgsnio arba kūnų chemija. Panašu, kad keistuolis atvykėlis apie Tiną žino daugiau, negu ji pati.
Abu „Ribos“ herojai yra tikri gamtos kūdikiai. Tina net gyvena miško namelyje su draugu, veisiančiu kovinius šunis. Mergina mėgsta basa (o kartais ir nuoga) vaikščioti po mišką ir, regis, moka suprasti jo gyventojus. Savotišką kontaktą fiziologiniame lygmenyje su gyvūnais gali užmegzti ir Vorė, kuriam didžiausias skanėstas – vabalų lervos.
Savojo identiteto paieškos dabartiniame pasaulyje yra labai svarbi problema, kuri keliama ir skirtinguose filmuose, kurių herojai labai dramatiškai taikosi su staiga jiems atsivėrusia tiesa apie tikrąją jų tautinę ar transgenderine tapatybę. Net kino komiksų personažai naujausiuose filmuose apie Žmogų šikšnosparnį ar Iksmenus, nepaisant visų savo supersugebėjimų, sutrinka susidūrę su panašia dilema. (G.J.)
8. „Omaras“ (The Lobster, 2015)
Pirmasis režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan.
Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
7. „Švyturys“ (The Lighthouse, 2019)
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį akščiau aptartą „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015).
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.
Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.
Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (G.J.)
6. „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001)
Kaip ir dauguma žymiausių Davido Lyncho filmų, „Malholando kelias“ sukurtas režisieriui būdinga maniera, tikrovę su fantazija sąmoningai painiojant taip, kad žiūrovas visą laiką jaustųsi esąs kažkokiame „paraleliniame“ pasaulyje, kuriame negalioja sveikas protas ar realizmo dėsniai.
Galima net sakyti, kad „Malholando kelio“ žiūrovai seanso metu išgyvena klaikų sapną. Šį filmą režisierius ėmė kurti amerikiečių televizijos kanalo ABC užsakymu. Užsakovai norėjo kažko panašaus į garsųjį „Tvyn Pyksą“, tačiau pamatę pirmąją serialo dalį (vadinamąją pilotinę seriją) nieko nesuprato ir sustabdė tolimesnį kūrybinį procesą. Du metus jie vertė režisierių taisyti ir redaguoti filmą, kol Davidas Lynchas pagrasino iš viso atsisakysiąs autorystės. Tada pagalbon atskubėjo prancūzas prodiuseris Alainas Sarde’as, „išpirkęs“ Lynčą iš amerikietiškos televizijos vergijos ir pasiūlęs jam sumontuoti kino teatrams skirtą „Malholando kelio“ variantą.
Atidesni ankstesnių Lyncho filmų vertintojai seniai pastebėjo keistas metamorfozes, nutinkančias pagrindiniams moteriškiems personažams. Visi jie turi keistą maniją dvejintis ir tuo kompromituoti realybę. „Tvyn Pykso“ pradžioje nužudyta Lora Palmer vėliau grįžo į gyvųjų pasaulį savo pusseserės pavidalu. Patricijos Arquette vaidinamos dvi fatališkos moterys „Prarastajame greitkelyje“ antrino šizofreniškai nevykėlio muzikanto istorijai: brunetė buvo herojaus žmona, o jos šviesiaplaukė kopija – mafijozo meilužė.
Kažkas panašaus rodoma ir „Malholando kelyje“. Čia svajojanti apie aktorės karjerą Holivude blondinė Beti Elms (Naomi Watts) savo tetos bute sutinka nepažįstamą merginą ilgais juodais plaukais, avarijoje praradusią atmintį. Ji nežino net savo tikrojo vardo ir prisistato Rita tik todėl, kad pastebi ant sienos kabantį filmo „Gilda“ reklaminį plakatą su garsia klasikinio Holivudo aktore Rita Hayworth. Geraširdė Beti nori pagelbėti nepažįstamajai atsigauti nuo šoko ir sužinoti jos rankinuke esančio mėlynojo rakto paslaptį. Bet kaip tik tada ir prasideda tikra velniava.
Filmo reklaminis šūkis „Svajokite atsargiai“ šiek tiek praskleidžia mistinę siužeto užsklandą. Čia kiekviena detalė turi reikšmę. Net pavadinime minimas kelias, pavadintas Los Andželo infrastruktūrą suformavusio inžinieriaus Viljamo Malholando garbei, yra tikra „angelų miesto“ įžymybė – čia savo kotedžus turi daugelis Holivudo žvaigždžių.
Po premjeros Kanuose režisierius atsisakė savo filmą komentuoti, pasakęs tik, kad jo filmas yra „meilės istorija sapnų mieste“. Nesileido Davidas Lynchas ir į prašymą pakomentuoti kai kuriuos filmo simbolius. Manau, kad jis pasielgė teisingai. Ne mažiau iškalbingas buvo ir aktorius Justinas Theroux, pasakęs: „Esu tikras, kad Davidas Lynchas yra patenkintas, kad jo filmą galima interpretuoti įvairiai. Juk Davidas dirba pasąmonės lygmenyje“. (Gediminas Jankauskas)
Dėl vingiuoto, įnoringo pasakojimo, sensacingų aktorių pasirodymų ir vizualinės estetikos ši juosta tapo kultine klasika. Tačiau dar neaišku, ar filmą iš tiesų galima suprasti po begalės peržiūrų, jau nekalbant apie vieną pakartotinį žiūrėjimą.
5. „Lemtis“ (Predestination, 2014)
Broliai australai, Maiklas ir Piteris Spirigai, trumpą Amerikos mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino istoriją pavertė pasakojimu apie susinaikinimą, šokinėjantį pirmyn atgal iš vieno dešimtmečio į kitą tarp 1930-ųjų ir 1990-ųjų.
Itanas Houkas atlieka laikino agento vaidmenį, kuris pasitelkdamas į smuiko dėklą panašią įrangą ir apmokytas savo viršininko (Nojus Teiloras) keliauja laiku, kad sustabdytų „Šnypščiančiu bombonešiu“ (angl. Fizzle bomber) vadinamą lunatiką teroristą, ketinantį nužudyti 10 tūkst. žmonių susprogdindamas didelę dalį Niujorko. Papildoma jo užduotis – apmokyti naują narį Džoną Do (Sara Snuk), interseksualu gimusį žmogų, kuris būdamas moterimi susilaukė vaiko, o tada pasirinko gyventi kaip vyras.
Broliai Spirigai atliko įspūdingą darbą prikeldami Heinleino istoriją, kurią jis parašė per vieną dieną. Kurdami filmą jie pasirūpino, kad jis būtų pakankamai aiškus ir suprantamas didžiajai auditorijai, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sudėtingas bei painus, jog priverstų žiūrovus peržiūrėti jį dar kartą.
Kaip bebūtų, pačiame „Lemties“ centre vis dėlto puikuojasi du pagrindinius veikėjus įkūnijančių aktorių Itano Houko ir Saros Snuk pasirodymai, kurie siužeto liniją papildo nuoširdžiu emociniu bagažu. Houkas paskutiniais metais dažnai dalyvaudavo originaliuose ir išskirtiniuose projektuose, todėl jo vardas aktorių sąraše garantuoja, kad filmas tikrai bus vienaip ar kitaip įdomus. Nors šiame filme jis atlieka paprasto ir sąžiningo vyruko vaidmenį, jis lengvai atpažįsta pikantišką istoriją vos ją pamatęs ir veikėjui, kuris lengvai galėjo nugrimzti užmarštyje, suteikia gyvybingumo bei tikroviškumo.
Personažai daro vieną šokiruojantį atradimą po kito, o siužeto posūkiai vienas po kito nenumaldomai kaupiasi. Nors norint suprasti šiąjuostą būtina žiūrėti antrą kartą, tai gali paskatinti žiūrovus giliau susimąstyti apie filmą ir po pirmojo žiūrėjimo palikti juos dar labiau sumišusius.
4. „Senis“ (Oldboy, 2003)
Tie, kurie dabar džiaugiasi Pietų Korėjos kinematografininkų pasiekimais aukščiausiame lygmenyje, neturėtų pamiršti, kad šios šalies kinas ir prieš šešis dešimtmečius buvo nusipelnęs tarptautinės kino žiūrovų auditorijos dėmesio.
Apie tai priminė „Kino pavasaris“, pernai surengęs atskirą programą „PIETŲ KORĖJOS KINO AUKSO AMŽIUS“, kurią pradėjo geriausiu šios šalies filmu dažnai tituluojama drama „Tarnaitė“ (Hanyeo, 1960 m., rež. Kim Ki-youngas) ir dar trys klasikiniai šedevrai.
Taip pat personalinės retrospektyvos susilaukė dabar dažniausiai linksniuojamas režisierius Bong Joon-ho. Be bemaž visus rimčiausius kino apdovanojimus pelniusio „Parazito“ (2019 m.) mums buvo parodyti ankstesni meistro darbai „Lojantys šunys niekada nekanda“ (2000 m.), „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Šeimininkas“ (2006 m. ) ir „Motina“ (2009 m.).
O prieš du dešimtmečius visi linksniavo režisieriaus Chan-wook Parko pavardę. Ypač po to, kai jo žiaurus trileris „Senis“ (Oldboy) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tada net impulsyvusis Quentinas Tarantino netvėrė džiaugsmu ir visur kartojo, kad jam toks filmo pripažinimas suteikė daug džiugių akimirkų.
„Senio“ siužetas remiasi prancūzų rašytojo Alexandre‘o Dumas kultiniu romanu „Grafas Montekristas“ ir Japonijoje populiariais manga stiliaus komiksais apie žiaurų kerštą, tačiau režisierius ir net penki scenaristai visą šią papildomą medžiagą interpretavo labai laisvai, originaliai ir netikėtai, pagyvindami keršto istoriją kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis (dvikova su kirviais), intymios romantikos epizodais, pikantiškais intarpais itin stiprių nervų žiūrovams (gyvo aštuonkojo valgymas, liežuvio kirpimas) ir melodinga elektroninio stiliaus muzika.
Kai pagrindinis veikėjas O Dae Su (akt. Min-sik Choi) atsipeikėjo, jis suprato, kad buvo pagrobtas ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.
Vyras visiškai nieko neprisimena, nesuvokia kurioje pasaulio vietoje atsidūrė ir neįsivaizduoja kiek dar laiko teks praleisti prabangiai įrengtame kambaryje be langų bei durų. Psichologinė ir fizinė kančia baigiasi tik po penkiolikos metų, kai O vyras atgauna laisvę. Jo kišenėje įdėtas mobilusis telefonas ir stambiais banknotais prikimšta piniginė. Žaidimo taisyklės paprastos. Tiesos kaina yra gyvybė
O Dae Su trokšta ne tik atkeršyti tiems, kurie suniokojo jo gyvenimą. Vyras ieško ir budistinio nušvitimo galimybės, nors paskui jį besitęsiantis kruvinas šleifas tolina jį nuo tikslo.
Budistai mėgsta sakyti: „Nusijuok – ir visas pasaulis juoksis drauge su tavimi. Pravirk – ir pamatysi, kad verki vienas“.
Geras epigrafas filmui „Senis“. (G.J.)
3. „Oda, kurioje gyvenu” (The Skin I Live In, 2011)
Ispanų režisierius Pedro Almodóvaras anksčiau Kanuose yra laimėjęs geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimus, Tačiau jam dar nėra pavykę pelnyti taip trokštamos Auksinės palmės šakelės. Įdomiam eksperimentui P. Almodóvaras ryžosi kurdamas filmą intriguojančiu pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“. Dabar vietoje šiam režisieriui būdingos žanrinės mišrainės dominuoja siaubo trileris ir neišvengiamos asociacijos su šio žanro meistro Alfredo Hitchcocko šedevrais.
Scenarijaus pagrindą sudaro Thierry Jonquet (Tjeri Žonkė) romanas „Tarantulas“. Šią nedidelio formato ir visai nestorą knygą lietuviškai galima perskaityti per porą valandų, bet lyginti knygos ir filmo nevertėtų. Sunku vadinti „Odą, kurioje gyvenu“ ekranizacija. Niekada nestokojęs originalių idėjų režisierius šį kartą pasinaudoja svarbiausiomis kriminalinio romano kolizijomis, bet projektuoja jas į sau artimesnius kontekstus. Todėl ir pagrindinis knygos herojus Rišaras Lafargas filme pavirsta Robertu Ledgaru (jį suvaidino Antonio Banderas). Nesikeičia tik jo profesija – plastinės chirurgijos specialistas, tiksliau, šio amato virtuozas. Prieš keletą metų jo žmona žuvo autokatastrofoje, ir Robertas daug laiko paaukojo kurdamas dirbtinę žmogaus odą, kuri nedegtų ir kartu būtų atspari uodų įkandimams.
Akivaizdu, kad šie eksperimentai buvo nesuderinami su medicinine etika, todėl juos teko atlikti savo namo rūsyje įrengtoje slaptoje laboratorijoje. O ji, kaip galima suprasti iš pirmųjų filmo kadrų slepia daug šiurpių paslapčių. Atskleisti jas filmo dar nemačiusiam žiūrovui būtų tikras nusikaltimas. Nusikalsti kino kritiko etikai šį kartą tikrai neketinu, todėl pasitenkinsiu tik lakoniška užuomina: filmo siužetas labai painus, apstu netikėtų siužeto posūkių, patologijos ir šiurpių praeities paslapčių, o svarbiausia intriga susijusi su itin rafinuotu „medicininiu“ kerštu, kurį tarsi beprotiškos idėjos apsėstas maniakas plastikos chirurgas ilgai rengė savo dukros prievartautojui. Nieko panašaus jūs tikrai dar nesate matę!
P. Almodóvaras šį filmą komentavo taip: „Visi mano filmų personažai yra rizikos zonoje ir pažeidinėja taisykles. Mane visada vilioja žmonėms nuo seno žinoma svajonė – įsivaizduoti save kitos lyties kūne. Daugumai žmonių ši svajonė taip ir lieka fantastikos srityje. O transseksualai daro ryžtingą žingsnį, kurio tikslas – suvokti savo tikrąjį identiškumą. Filme „Oda, kurioje gyvenu“ parodoma situacija, kai lyties pakeitimas daromas priverstinai – kaip bausmė už nuodėmes. Bet net jei galima neatpažįstamai pakeisti kūną, žmogaus siela pasilieka tokia pati. Būtent tai teigia filmas ir kaip tik čia slypi jo humanizmas bei pagarba žmogaus asmenybei.
Aš nenorėjau nieko gąsdinti, vengiau kraujo ir fizinio žiaurumo. Filmo tema – psichologinė prievarta, piktnaudžiavimas savo valdžia ar pranašumu ir tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Fantastinė ir, atrodytų, neįmanoma istorija, papasakota filme, gali būti viso mūsų gyvenimo metafora“. (G.J.)
2. „Larsas ir tikra mergina“ (Lars and the Real Girl, 2007)
„Meilė akla“, „meilė visada užklumpa netikėtai“, „meilei pavaldus bet kokis amžius“ – tokius ir panašius iki skausmo pažįstamus štampus girdime dažnai. Ir filmuose esame matę begalę šių aksiomų iliustracijų.
Žinome, kad įsimylėti galima ne tik priešingos lyties atstovus. Pačią radikaliausią įsimylėjimo istoriją kadaise mačiau italų kino režisieriaus Marco Ferrerio filme banaliu pavadinimu „Aš tave myliu“ (1986 m.). Amžinas buržuazinių bei religinių dogmų kritikas čia įkūnijo vieną iš moterų bijančių vyrų fobiją: filmo herojaus jaunuolio Mišelio (jį suvaidino prancūzas Christopheris Lambert’as) erotinio geismo objektu tapo dykvietėje rastas raktų pakabukas su moters galva, į kurios geidulingas lūpas pūstelėjus pasigirsta gundantis šnabždesys „Aš tave myliu“.
Šį filmą prisiminiau žiūrėdamas kur kas naujesnį kūrinį – režisieriaus Craigo Gillespie filmą „Larsas ir tikra mergina“.
Ryanas Goslingas čia vaidina Šiaurės Amerikoje nedideliame miestelyje gyvenantį labai drovų vaikiną Larsą Lindstromą, kuris kartą (kaip jam atrodo) surado savo svajonių merginą. Galima būtų tik pasidžiaugti tokia permaina viengungio vyruko gyvenime, jei ne viena, švelniai kalbant, keista aplinkybė. Mat Larso įsikūnijusių svajonių objektas yra… sekso žaidimams skirta pripučiama lėlė, kurią vaikinas užsisakė internetu.
Kartą su savo naująja drauge Larsas ateina į svečius pas brolį ir jo žmoną. Galite įsivaizduoti, kaip artimiausi giminaičiai sureagavo, kai Larsas pasakė, jog atėjo su… misioniere iš Brazilijos vardu Bjanka ir kad nuo šiol ji gyvens čia.
Siužetas išties vertas nelabai padoraus anekdoto, iš kurio būtų galima padaryti gerą ekscentrinę komediją. Bet panašu, kad autoriai pasiryžę ištrūkti iš stereotipų ir rimtai pasamprotauti apie normalumo ir keistumo ribas šiuolaikiniame pasaulyje.
Kai ekscentriški Larso ir Bjankos santykiai išeina už vienos šeimos rato, padaugėja nuomonių įvairovė apie visokias žmonių keistenybes. Iš tikrųjų, apsidairykime aplinkui ir pamatysime nemažai pavyzdžių. Net kunigas parapijiečių sueigoje garsiai pamąsto: „Pagalvokime, kaip mūsų vietoje būdamas pasielgtų Jėzus?“.
Akivaizdu, kad net aktoriaus Ryano Goslingo filmų kontekste „Larsas ir tikra mergina“ nėra kažkoks ypatingas pasiekimas. Bet juk ne vien šedevrais gyvas kinas…
Kaip filmą apie merginą – lėlę, užsisakytą internetu, paversti vilties žiburiu jo žiūrovams? Filme „Larsas ir tikra mergina“ tai padaroma parodant tikėjimą žmogiškumu ir pasitelkus nepriekaištingą pagrindinio vaidmens atlikėjo R. Goslingo vaidybą, kuria aktorius perteikia dalykus, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.
Turint omenyje tokio vaidmens sudėtingumą, dauguma aktorių turėtų sunkumų norėdami realiai perteikti personažo istoriją, tačiau puikaus Goslingo pasirodymo paslaptis – kontrolė. Aktorius Larso keistenybių „neperspaudžia“, jis nesistengia būti per keistas ar per nesuprantamas. Jis tiesiog perteikia Larso asmenybę tokią, kokia ji yra, ir dėl to personažas yra realistiškas ir skatina žiūrovų empatiškumą. (Gediminas Jankauskas)
1. „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023)
Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).
Norvegas Kristoferis Borglis dar nėra itin išgarsėjęs režisierius, tačiau Lietuvos žiūrovai jį greičiausiai pažįsta dėl filmo „Bloga nuo savęs“ (Sick of Myself, 2022), palyginti neseniai rodyto kino teatruose. „Bloga nuo savęs“ irgi filmas keistokas, sukeliantis šleikštulį, nejauką, nepatogumo jausmą, galima sakyti, šokiruojantis. Matyt, toks Borglio režisūros braižas. Kartu su Borgliu filmą prodiusavo ir Ari Aster, režisavęs kino juostą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023).
Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą.
Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra. Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams.
Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška. (Dora Žibaitė)
