XVIII amžiaus skandalingasis Pjero Šoderlo de Laklo romanas „Pavojingi ryšiai“, atskleidęs amoralų Prancūzijos aristokratijos gyvenimą, tapo daugelio filmų ir spektaklių kūrybos pagrindu. Manau daugelis yra regėjęs, didelio populiarumo sulaukusį 1999 metų Roger Kuble režisuotą filmą „Erotiniai žaidimai“ (angl. „Cruel intentions“). Ar kas galėjo pagalvoti, kad ši istorija gyvuos šitaip ilgai? Manyčiau dauguma. Žmonės visada buvo susidomėję kitų gyvenimais, nesvarbu ar tai 18 ar 21 amžius, o jeigu kalba nukrypsta link nepadorumo ar moralės normoms nepriimtino gyvenimo būdo, tada visiems pasidaro įdomu. Tad nenuostabu, kad jau 2019 metais šiai istorijai persikėlus į Lietuvos teatro salės vis dar regime mėnesiais į priekį iššluotus bilietus.
Pagal Christopherio Hamptono pjesę režisieriaus Agniaus Jankevičiaus pastatytas spektaklis pasakoja apie dviejų pagrindinių veikėjų pono Valmono (akt. Vaidas Maršalka) ir ponios Mertėj (akt. Goda Piktytė) kuriamą keršto planą, kaip manipuliuojant ir seksualiai išnaudojant aplinkinius pasiekti hierarchijos viršūnę. O į jų žaidimo pinkles pakliūna trys naivūs ir, atrodo, nieko dėti žmonės: panelė Turvel (akt. Martyna Gedvilaitė), panelė Sesilė Volanž (akt. Kamilė Lebedytė) ir muzikos mokytojas Danseni (akt. Gytis Laskovas).
Ponas Valmonas – turtingas mergišius, kurio tikslas suvilioti asketišką panelę Turvel. Vaido Maršalkos kuriamas vaidmuo kupinas pasitikėjimo savimi, todėl spektaklio metu jis porą kartų sau leidžia sąveikauti su žiūrovais, tarsi įrodydamas savo galią. O Valmono porininkė, našlė skandalinga ir tvirtos bei nepriklausomos moters etiketę turinti ponia Mertėj, daug gyvenime patyrusi moteris. Ji manipuliuoja visais aplinkui, įskaitant ir savo pusseserę bei jos dukterį Sesilę. Astos Mačiulytės ir Gyčio Laskovo kuriami vaidmenys priverčia žiūrovus leipti iš juoko. Ypač puikiai suvaidintas muzikos mokytojo Danseni vaidmuo. Aktorius naivų ir lengvai manipuliacijai pasiduodantį personažą išryškina mikčiojančia kalba bei sukaustytais judesiais. Nors spektaklyje iš viso buvo šeši veikėjai, gerai išvystyti buvo tik keturi. Laisvo elgesio merginos Emilės vaidmuo, atrodo, buvo lyg iš niekur nieko pasėdėti šalia, o ponios Volandž, tik tam, kad būtų galima numesti keletą juokelių.
Pati spektaklio erdvė vykstanti NKDT, Rūtos salėje yra puikiai apgalvota (scenografė Laura Luišaitytė). Nedidelė salė ir šalia scenos esančios žiūrovų kėdės leidžia lengviau įtraukti stebėtojus. Nors žiūrovus nuo pačios scenos skiria grotos, tačiau tai netrukdo, ar veikiau net leidžia geriau įtraukti žiūrovus į spektaklį, aktoriams nebijant komunikuoti su minia (niekada nežinosi, gal kažkas tikrai puls į atlapus ar mes papuvusį pomidorą). Tačiau grotos taip pat simbolizuoja ir veikėjų gyvenimą, kurie tarsi yra ten užstrigę ir negali ištrūkti, o žiaurūs žaidimai yra vienintelė išeitis, kad jis nors kiek būtų smagesnis.
Agnius Jankevičius puikiai perteikia svarbias temas pasitelkiant juoko prizmę. Būta momentų kai nežinai ar tam tikroje vietoje juoktis, o gal verčiau susimąstyti. Visgi ar reikėtų juoktis iš situacijų, kai yra žaidžiama žmonių jausmais ir jų gyvenimais. Spektaklis lengvai provuokoja ir patį žiūrovą protarpiais leidžiant pasijusti nejaukiai. Spektaklyje per aktorių atliekamas imituotas sekso scenas per minią žmonių nuvilnija nepatogumo banga, nors, atrodo, daug laiko praėjo nuo pirmųjų kine viešai rodomų bučinių, kurie buvo laikomi nešvankybės viršūne.
Be gerai apgalvotos erdvės, spektaklyje jau nuo pat pirmųjų minučių dėmesį prikausto muzika, kuri puikiai dera su vyraujančia tema. Šiurpoka ir drąsi, tarsi perteikianti žiaurius, pilnus aistros ir ištvirkusius sumanymus ir leidžianti labiau įsijausti. Spektaklis prasideda Nicko Cave’o ir Warren Ellis daina „Mars Theme“ ir baigiasi „Demdike Stare“ daina „Savage Distort“, kuri pasibaigus spektakliui paliko man nepamirštamą įspūdį.
Taigi režisūra puikiai įtraukia į visą pjesę, tai parodo, kad prieš 5 metus pastatytas spektaklis vis dar surenka pilną salę žiūrovų. Todėl jeigu esate bent šešiolikos metų spektaklį pamatyti rekomenduočiau.
