„Tiems, kurie neskaito“ – tai ne tik tiesmukas pavadinimas, akį traukiantis viršelis su daugeliui pažįstama autoriaus pavarde, bet romanas apie mus, mūsų draugus ar kaimynus, kolegas, pažįstamus ar atsitiktinius praeivius miesto centre ir daugiabučių rajone. Tai ne tik knyga skirta neskaitantiems, kaip skelbia viršelis, bet ir pačių neskaitančiųjų veidrodis, leidžiantis pažvelgti į save iš šono ir galbūt susimąstyti. O minčių skaitant gal kilti įvairių.
Pats romanas gana nedidelės apimties, skaitosi greitai ir lengvai, pasakojamos kelios iš pažiūros gana skirtingos atskiros istorijos, puslapiams bėgant persipinančios tarpusavyje ir tampančios viena. Knyga parašyta itin organišku ir paprastu stiliumi – čia susipina kasdieniai daugelio vartojami populiarios kalbos elementai, ne taip jau dažnai sutinkami knygose – rusiški keiksmažodžiai, anglicizmai, paprastasis kasdien jaunimo vartojamas slengas. Apie tai informuoja ir atskiras žymėjimas ant knygos viršelio – „Vartojama necenzūrinė leksika“. Kol neatsirado pasipiktinusių, vertėtų paminėti, kad toks autoriaus pasirinktas stilius daugeliui puikiai pažįstamas iš jo socialiniuose tinkluose talpinamų istorijų, taip pat ne tik padeda geriau įsijausti į patį veiksmą, veikėjus ir jų realybę, bet ir kuria savotišką atskirtį tarp iliuzijų, kurias dažnai mums suteikia romanai, ir realybės, kurioje gyvename. Kas ir buvo pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kaip gyvename.
Iš esmės, maždaug knygos viduryje, einant link pabaigos, supratau, ką man primena ši knyga ir pati kuriama jos istorija. Ne, ji nėra identiška, nepanaši beveik visomis prasmėmis, bet vis mintimis nukeldavo į režisieriaus Dareno Aronofskio (Darren Aronofsky) 2000 m. filmą „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“). Kaip ir minėtame filme, pasirodžiusiame 22 m. prieš šios B. Lastausko knygos išleidimą, čia pinasi gana tragiškos paprastų jaunų žmonių, paskendusių iškreiptos realybės, priklausomybių ir transgeneracinių traumų liūne, negebančių suvokti kas vyksta aplink juos, tuo labiau suprasti savęs bei savo pačių sprendimų, jų koreliacijos su aplinkiniu pasauliu. Jie sukasi savo rutinoje, kritikuoja aplinkinius, ima savęs gailėtis, tačiau neturi jėgų kažką keisti nes nesijaučia to verti ir nebemoka gyventi kitaip. Jie laukia kažkokio stebuklo, galinčio magiškai viską sutvarkyti, ištaisyti jų pačių padarytas klaidas, ko, deja, realiame gyvenime nebūna.
Tai gana chaotiškas, bet daugeliu atžvilgių gana tikslus socialinis veidrodis, į kurį pažvelgęs kiekvienas gali atrasti bent krislelį savęs, net jei patys ir nenorime to pripažinti. Veiksmas sukasi aplink kelis pagrindinius herojus – Ofisinį, Rūtelę, Edgarą, Tautvydą ir Ariną. Pasakojama pirmuoju asmeniu, kartais pažvelgiant į veikėjus iš šono (trečiuoju asmeniu). Nors gana skirtingi, atėję iš skirtingos aplinkos, visi autoriaus aprašomi personažai turi daug bendrų juos vienijančių bruožų – visi jie aiškiai nežino ko nori iš gyvenimo, per gyvenimą eina siekdami greito dopamino ir noro pabėgti patiems nuo savęs. Juos vienija tėvų ar aplinkos įdiegtos traumos, jie ieško bet kokios kruopelės artumo, nori būti mylimi, bet negeba tos meilės priimti. Nori gyventi kitaip, bet pirmiausia pokyčių tikisi iš kitų. Lošimai, įvairios priklausomybės, gyvenimas socialinių tinklų burbule – itin dažnas šiuolaikinių žmonių reiškinys, ar gyvenimo būdas, neleidžiantis iki galo būti laisviems.
Vilniaus Knygų mugėje pristatydamas savo kartu su „Laisvės media group“ išleistą knygą, B. Lastauskas minėjo, kad jo knygoje aprašomus prototipus vienija ir tai, kad šie knygų neskaito. Knygų skaitymą autorius įvardijo kaip gebėjimą „<…> išbūti čia ir dabar, su savimi“, kurio taip trūksta jo kuriamiems personažams. Dar vienas itin knygoje ryškus bruožas – besaikis išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų vartojimas. Knygos pristatyme dalyvavęs psichologas E. Laurinaitis kalbėjo, kad itin gaji žmonių priklausomybė nuo socialinių tinklų ir jų turinio (masinės informacijos priemonių) gali išties būti tiesus kelias vedantis link įvairių psichologinių problemų ar sutrikimų. Pasak jo, nuolatinis socialinių medijų vartojimas, panašiai kaip narkotikai, veikia kaip bėgimas nuo realybės, atsiribojimas, kuris dažnai gali būti žalingas ne tik pačiam žmogui, bet ir jo aplinkai.
Benas Lastauskas – tinklaraštininkas, pagarsėjąs savo istorijomis ir įvairiais pastebėjimais socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame šiuo metu turi apie 61,5 tūkst. stebėtojų. Autorius tapo itin mėgiamu ir skaitomu lietuvių tarpe, nes nevengia aštrių, tiesmukų, tačiau teisingų pastebėjimų apie žmones, jų socialinę kultūrą. Nepaisant to, kad rašydamas tekstus ar kurdamas prototipus B. Lastauskas nevengia humoro, o jo įrašai iš pažiūros gali atrodyti itin lengvabūdiški, autorius gana tiksliai apibūdina pačius žmones, jų psichologiją, kalba apie opias visuomenės kurioje gyvename problemas. „Tiems, kurie neskaito“ yra pirma šio autoriaus parašyta ir išleista knyga, daugiau jo kuriamo turinio galima pasiekti „Contribee“ platformoje prenumeruojant autoriaus kanalą.
