KNYGOS IŠTRAUKA: Virginia Woolf „Tarp veiksmų“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-06-22 12:01

Spausdinti | Komentarai

1516197472_tarp-veiksmu-virselis1

1941-ųjų kovo 27 dieną Virginia Woolf parašė leidėjui Johnui Lehmannui ir išdėstė savo abejones dėl naujojo romano: nuogąstavo, kad kol kas „Tarp veiksmų“ – „pernelyg paikas ir trivialus“, kad jį būtų galima spausdinti, žadėjo kiek vėliau jį nuosekliai peržiūrėti. Kitą dieną, Lehmannui dar nespėjus atplėšti laiško, Woolf pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upės vandenis. 59-erių metų rašytoja literatūros pasauliui paliko devynis romanus, nemažai esė, dienoraščių.

Paskutiniame V. Woolf romane „Tarp veiksmų” pasakojama apie vieną vasaros dieną Anglijos užmiesčio name, kaimo žmonėms besiruošiant kasmetiniam vaidinimui, horizonte jau šmėžuojant karo šmėklai. Romano sumanymas ir stilius – kupinas fragmentiškų akimirkų, poetinės prozos pasažų ir staigių perėjimų iš vieno personažo sąmonės į kitą – pribloškiamai originalus, drąsus ir kartu labai užtikrintas.

Buvo vasaros naktis, ir jie sėdėjo didžiajame kambaryje, atsidarę langus į sodą, aptarinėdami nuotekų rezervuarą.

Apskrities taryba buvo pažadėjusi atvesti į kaimą vandenį, bet pažado netesėjo. Ponia Heins, vietinio dvarininko žmona žąsies veidu ir tokiomis išsprogusiomis akimis, lyg būtų išvydusi pabertą lesalą, jausmingai juos pertarė:

– Lyg nebūtų geresnės temos šitokią naktį!

Stojo tyla; sumaurojo karvė; tuomet ji pridūrė, kad labai keista, bet vaikystėje niekada nebijojusi karvių, tik arklių.

Nors kas čia keisto: sykį pro jos vežimėlį prasibrovė stambus arklys – vos per colį nuo veiduko. Jos giminė, paaiškino ji krėsle murksančiam seniui, per amžių amžius gyveno Liskardo apylinkėse. Tą įrodo antkapiai bažnyčios kapinaitėse.

Lauke sučirpė paukštis.

– Lakštingala? – pasvarstė ponia Heins.

Ne, lakštingalos taip toli į šiaurę neužklysta. Tai būsiąs koks šviesamėgis paukštelis, apdainuojantis dienos džiugesį ir svarbą, net per miegus čirpsintis apie kirmėles, sraiges ir biralą. Senis krėsle, toks ponas Oliveris, kadaise tarnavęs Indijos civilinėje tarnyboje, dabar pensininkas, pareiškė, kad vieta nuotekų rezervuarui, jei jis nugirdęs teisingai, parinkta Romos kelyje. Jis pridūrė, kad iš lėktuvo vis dar galima įžiūrėti – kaip ant delno – randus, paliktus keltų, romėnų, Elžbietos laikų dvaro ir plūgo, kuriuo Napoleono karo metais buvo suarta kalva kviečiams auginti.

– Bet jūs neprisimenate… – pradėjo ponia Heins.

Ne, šito tai ne. Užtat jis prisiminė – ir jau ketino jiems papasakoti, bet lauke pasigirdo bruzdesys, ir į kambarį įžengė jo marti Iza į kasas supintais plaukais; vilkėjo chalatą su išblukusiais povais. Plaukte įplaukė – tarsi gulbė, tada apsidairė ir sustojo; nustebo kambaryje išvydusi žmones, degančias šviesas. Atsiprašė turėjusi slaugyti negaluojantį sūnelį. Apie ką jie kalbėjęsi?

– Aptarinėjome nuotekų rezervuarą, – paaiškino ponas Oliveris.

– Lyg nebūtų geresnės temos šitokią naktį! – vėl sušuko ponia Heins.

„Įdomu, kokia jo nuomonė apie nuotekų rezervuarą; apskritai apie bet ką?“ – svarstė Iza, atsisukdama į dvarininką Rupertą Heinsą. Sykį sutiko jį turguje; ir teniso vakarėlyje. Jis padavė jai puodelį ir raketę – tik tiek. Bet randuotame jo veide ji nujautė paslaptį, tylėjime – aistrą. Jautė tą ir teniso vakarėlyje, ir turguje. Dabar, trečiąjį kartą, pajuto vėl – ir netgi stipriau.

– Pamenu, – pertraukė jos mintis senis, – mano motina…

Apie motiną jis prisiminė tik tai, kad buvusi labai apkūni, laikiusi arbatos dėžutę užrakintą ir šiame pačiame kambaryje padovanojusi jam Bairono rinktinę. Tai nutikę prieš gerus šešiasdešimt metų, paaiškino jis, tuomet jo motina šiame pačiame kambaryje įteikusi jam Bairono kūrybos rinktinę. Jis užtilo.

– Ji įžengia žavinga kaip naktis, – pacitavo jis.

Ir dar:

– Ir mes nebeklajosime mėnulio šviesoje.

Iza pakėlė galvą. Tie žodžiai sudarė du žiedus, tobulus žiedus, kurie plukdė juodu, ją ir Heinsą, pasroviui tarytum dvi gulbes. Tik aplink jo sniego baltumo krūtinę vijosi purvinų vandenžolių raizgalynė, o ir jos pačios plėvėtos kojos buvo supančiotos jos vyro, biržos brokerio. Ji sūpavosi įsitaisiusi ant bizantiškojo stiliaus kėdės – svyrančiomis tamsiomis kasomis, minkštu it pagalvė kūnu, įsuptu į nublukusį chalatą. Ponia Heins nutuokė apie juos supantį jausmą, nepaliekantį vietos jai. Ji lūkuriavo, kaip lūkuriuojama, kol užtils paskutiniai vargonų garsai prieš paliekant bažnyčią. Automobiliu riedant namo į kukurūzų laukuose skendinčią raudonąją vilą ji tą jausmą sutriuškins, kaip kad strazdas snapu nukapoja sparnus peteliškei. Po dešimties sekundžių nutarė įsikišti, pakilo nuo kėdės, luktelėjo, o tada, tarytum išgirdusi nutylant paskutinę natą, pasiūlė poniai Džails Oliver parankę.

Tačiau Iza, kuriai derėjo atsistoti tą pačią akimirką, kaip poniai Heins, liko sėdėti. Ponia Heins dėbtelėjo į ją žąsies žvilgsniu ir sugageno: „Prašyčiau, ponia Džails Oliver, būkite tokia maloni ir pripažinkite mano egzistavimą…“ – ir šiai teko paklusti, ir pagaliau pakilti nuo kėdės su tuo savo nudryžusiu chalatu ir per abu pečius nusvirusiomis kasomis.

Ankstyvo vasaros ryto šviesoje Poinc Holas atrodė kaip paprastas vidutinio dydžio namas. Jis nebūtų patekęs į namų, minimų turistų vadovuose, sąrašą. Tam jis buvo per kuklus. Stovėjo, deja, žemai pievoje, medžiais apsodintoje pašlaitėje – dūmai išsiraitydavo iki pat kovų lizdų, – tačiau šis balkšvas namas su pilku stogu ir stačiu kampu besiremiančiu fligeliu atrodė patrauklus gyventi. Pro šalį važiuojantys žmonės svarstydavo: „Kažin, ar jis kada nors bus parduodamas?“ O vairuotojo klausdavo: „Kas ten gyvena?“

Vairuotojas nežinodavo. Oliveriai, įsigiję dvarą prieš kokį šimtą metų, neturėjo jokių ryšių su Voringais, Elviais, Meneringais ar Bernetais – senosiomis šeimomis, kurios visos buvo tarpusavyje susigiminiavusios ir po mirties ilsėjosi už šventoriaus tvoros, persipynusios it gebenės šaknys.

Oliveriai čia gyveno tik kiek daugiau nei šimtą dvidešimt metų. Tačiau pagrindinių laiptų – namo gale buvo ir kiti, skirti tarnams, išties tai veikiau kopėčios, – aikštelėje kabėjo portretas. Per pusę jo driekėsi geltonas brokatas, pačiame viršuje išvysdavai smulkų pudruotą veidelį, perlais nusagstytą karūną – kažkokia prosenelė. Iš koridoriaus vėrėsi šeši ar septyni miegamieji. Liokajus – buvęs kareivis, vedęs ponios tarnaitę; stikliniame futliare saugomas laikrodis, sulaikęs kulką Vaterlo mūšyje.

Buvo ankstus rytas. Ant žolės iškritusi rasa. Bažnyčios laikrodis išmušė aštuonias. Ponia Svifin atitraukė miegamojo užuolaidą – išblukusį baltą kartūną, kurio žalias pamušalas taip gražiai spalvino langą iš išorės. Štai ji, senomis rankomis spaudžianti ir traukianti į save sklendę: senojo Oliverio sesuo, našlė. Visą gyvenimą ji svajojo įsirengti nuosavus namus, gal Kensingtone, o gal Kju, kur galėtų grožėtis sodais. Bet likdavo čia visą vasarą, o kai žiemos drėgmė nubarstydavo stiklus ašaromis ir užkimšdavo latakus negyvais lapais, ji dejuodavo: „Ir kodėl, Bartai, jie pasistatė tą namą dauboje ir atgręžė į šiaurę?“ Brolis atsakydavo: „Aiškiai tam, kad pabėgtų nuo gamtos. Ar ne keturių arklių reikėdavo, kad ištemptų šeimos karietą iš purvynės?“ Ir paporindavo jai gerai žinomą didžiosios XVIII amžiaus žiemos istoriją, kai namas ištisą mėnesį buvo įkalintas sniego. Ir užvirtusių medžių. Taigi kasmet atėjus žiemai ponia Svifin kraustydavosi į Heistingsą.

Bet dabar buvo vasara. Ją pažadino paukščiai. Kaip jie giedojo! Atakuodami aušrą it tuntas berniūkščių glaistytą pyragą. Priversta klausytis, ji apgraibom susirado savo mėgstamą skaitinį – „Istorijos metmenis“ – ir laiką tarp trečios ir penktos valandos praleido mąstydama apie rododendrų miškus Pikadilyje, kai visas žemynas, dar neperskirtas kanalo, kaip ji suprato, buvo vienis, apgyventas, kaip ji suprato, liūliuojančių, siūbuojančių, iš lėto besirangančių ir, kaip ji įtarė, lojančių monstrų dramblių kūnais ir ruonių kaklais – iguanodontų, mamutų, mastodontų, iš kurių, galimas daiktas, pamanė ji, trūktelėdama ir atidarydama langą, išsivystėme mes.

Jai prireikė penkių sekundžių faktinio laiko, o dar daugiau – menamo, kol ji atskyrė Greisę, nešiną padėklu su mėlynu porcelianu, nuo oda aptraukto urzgiančio monstro, kuris tą akimirką, kai atsidarė durys, kaip tik taikėsi su šaknimis išrauti medį garuojančiame pirmykščio miško brūzgyne. Suprantama, ji krūptelėjo, kai Greisė padėjo padėklą ir tarė:

– Labas rytas, ponia. „Pamišėlė“, – pagalvojo Greisė, jausdama į veidą nukreiptą apdujusį senės žvilgsnį, skirtą pusiau pelkių pabaisai, pusiau tarnaitei raštuota suknele ir balta prijuoste.

– Kaip tie paukščiai gieda! – išdrįso pasakyti ponia Svifin.

Dabar langas buvo atviras; paukščiai tikrai giedojo. Po pievą straksėjo draugingai nusiteikęs strazdas, snape jis nešėsi rausvos gumos ritę. Tas vaizdas masino ir toliau vaizduotėje rekonstruoti praeitį, tad ponia Svifin daugiau nieko nepasakė; ji gebėjo praplėsti akimirkos ribas, mintimis nuklysdama tai į praeitį, tai į ateitį arba bent jau netiesiogiai pasisukiodama koridoriais ir alėjomis, bet staiga prisiminė savo motiną – motiną, peikiančią ją šiame pačiame kambaryje. „Nestovėk išsižiojusi, Liuse, arba vėjas pasikeis…“ Kiek kartų motina ją peikė šiame pačiame kambaryje – „bet visai kitame pasaulyje“, kaip primindavo jai brolis. Taigi ji įsitaisė gurkšnoti rytinės arbatos kaip bet kuri kita senutė kumpa nosimi, įdubusiais skruostais, su žiedu ant piršto – įprastais gana skurdžios, bet elegantiškos senatvės atributais, tarp kurių, jos atveju, buvo ir auksu blizgantis kryželis ant krūtinės.

***

Po pusryčių auklės terasoje stumdė vežimėlį; bestumdydamos plepėjo – nelipdė informacijos granulių, nesidalijo idėjomis, bet ritinėjo žodžius lyg saldainius ant liežuvio galo; suplonėję iki skaidrumo, jie atsidavė rausvumu, žalsvumu ir salsvumu. Šio ryto salsvumas buvo: „Kaip virėja išbarė jį dėl šparagų; kaip jai paskambinus aš pasakiau, kad kostiumėlis jaukiai derės prie palaidinukės“; toliau plepalai pakrypo prie kažkokio vaikino, o jos vis vaikštinėjo po terasą, ritinėdamos žodžių saldainius, stumdydamos vežimėlį pirmyn ir atgal.

Gaila, kad Poinc Holą projektavęs žmogus nutarė jį pastatyti dauboje, kai už gėlių darželio ir daržovių lysvių plytėjo toks didelis žemės gabalas. Gamta parūpino namui puikią vietą, bet žmogus pasistatė jį dauboje. Gamta parūpino pusės mylios į plotį ir į aukštį velėnos ruožą, staigiai niurktelintį į lelijų kūdrą. Terasa buvo pakankamai plati, kad joje tilptų visas bet kurio augaloto medžio šešėlis. Būtum galėjęs vaikštinėti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal tenai, medžių paunksmėje. Du ar trys jų augo arti vienas kito; toliau švietė tarpai. Medžių šaknys pramušė velėną ir tarp tų kaulų kūpsojo žolių kriokliai ir pagalvės, iš kurių pavasarį dygdavo žibutės, o vasarą – violetinės gegužraibės.
Eimė kaip tik pasakojo kažką apie vaikiną, kai Meibelė, uždėjusi ranką ant vežimėlio, staiga pasisuko, nurydama saldainį.
– Džordžai, gana kapstytis, – tarė ji griežtai. – Eime.

Berniukas atsilikęs nuo jų žaidė žolėje. Tada jo sesutė Karou ištraukė kumštelį iš po apkloto, ir pūkuotas meškutis išvirto per bortą. Eimei teko pasilenkti. Džordžas rausė žemę. Tarp susiraičiusių šaknų blizgėjo gėlytė. Jis plėšė žiedlapį po žiedlapio. Gėlė švytėjo švelniu geltoniu, iš po plono aksomo sluoksnio skverbėsi skaistus spindesys; ji pripildė akių gelmes šviesos. Visa toji vidinė tamsa pavirto į salę, lapai ir žemė kvepėjo geltona šviesa. Anapus gėlės buvo medis; žolė, gėlė ir medis buvo vienis. Suklupęs ant kelių jis laikė gėlės visumą. Ir staiga – urzgimas, karštas alsavimas ir šiurkščių pilkų gaurų kupeta, įsiterpusi tarp jo ir gėlės. Vaikas pašoko ir iš išgąsčio vėl pargriuvo, pamatęs rankomis mojuojantį liesą beakį siaubūną, bėgantį jo link.
– Labas rytas, pone, – iš už popierinio snapo sušniokštė duslus balsas.

Senolis nutarė jį išgąsdinti, staiga iššokdamas iš už medžio.
– Nagi, Džordžai, pasisveikink. Sakyk: „Labas rytas, seneli“, – paragino berniuką Meibelė, stumtelėdama jį arčiau vyriškio. Bet Džordžas stovėjo išsižiojęs. Džordžas stovėjo ir žiūrėjo. Tada ponas Oliveris suglamžė laikraštį, iš kurio buvo išsilankstęs šnipą, ir pasirodė, kas esąs. Labai aukštas senis žibančiomis akimis, raukšlėtais skruostais ir visiškai plika galva. Jis atsigręžė:
– Pas mane! – užbaubė. – Pas mane, tu laukini!

Atsigręžė ir Džordžas; atsigręžė ir auklės, laikančios pūkuotą meškutį, – visi sužiuro į afganų kurtą Zorabą, šokinėjantį ir puldinėjantį tarp gėlių.
– Pas mane! – staugė senis, tarsi komanduotų pulkui.

Auklėms darė įspūdį, kad tas žilo amžiaus berniūkštis vis dar sugeba staugti ir priversti tokį žvėrį paklusti. Afganų kurtas atbėgo pas šeimininką ir nedrąsiai, atsiprašinėdamas prisigretino. Kai jis susirangė seniui prie kojų, jam per antkaklį buvo perverta virvė, pavadys, kurį senasis Oliveris visada nešiojosi su savimi.
– Laukinis žvėrie… nedorėli, – susilenkęs niurnėjo jis. Džordžas žiūrėjo tik į šunį. Gauruoti šonai kilnojosi, iš šnervių ėjo putos. Jis pratrūko verkti.

Senasis Oliveris atsistojo – išpampusiomis venomis, raudonio išmuštais skruostais; jis buvo įniršęs. Jo kvailionė su laikraščiu nepavyko. Tas berniukas – žliumba, ir tiek. Jis linktelėjo ir nuslinko tolyn, lygindamas suglamžytą popierių ir burbėdamas, bandydamas surasti pamestą rimą: „žliumba–verksnys, žliumba–verksnys“. Bet vėjas pagavęs išskleidė laikraštį; per jo kraštą senis tyrinėjo peizažą – išsidriekusius laukus, viržyną ir mišką. Įrėminti jie pavirto paveikslu. Jei jis būtų dailininkas, pasistatytų molbertą čia pat, kur medžių juosiama gamta atrodo kaip paveikslas. Paskui vėjas nurimo.
„Ponas Daladjė, – toliau skaitė jis, – sėkmingai išsaugojo franko kursą…“

Virginia Woolf „Tarp veiksmų“, vertė Emilija Ferdmanaitė, „Vaga“, 2018 m.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt