Vilnius: Tyto alba, 2016. – 230 p.
Dailininkė Asta Puikienė
Visi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip stygos, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys.
Autorius: Povilas Šklėrius – gimęs 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje. Sveria 75 kilogramus, ūgis 1,78 metro, plaukai tamsiai rudi, akys žalios. Darželio nebaigė, baigė mokyklą. Povilas užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijo archyvaro specialybę. Povilas mėgsta mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus. „Ko negalima sakyti merginai bare“ – pirmoji Povilo Šklėriaus knyga.
Veikėjai: autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė. Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis Tos. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado.
Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką, kai grįžti naktį namo. Toji saviironija netikėtai smigteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis.
„Ko negalima sakyti merginai bare“ – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.
***
Pasaka
O paskui Liucija pasiūlė kurį nors vakarą nueiti į kiną, ir aš sutikau.
Tą vakarą, kai turim susitikti, aš padarau šešiolika atsispaudimų ir einu į mažytį kino teatrą „Pasaka“. Liu jau laukia manęs ir pati atrodo kaip pasaka, net filmą užkrečia pasakiškumu. Žmonių salėje mažai, prieblandoje kažkodėl pasijuntu net aukštesnis, nei esu, 1,79 metro ar panašiai. Filmas – apie pensinio amžiaus sulaukusį vyrą, kuris iš kaimo turi trumpam persikelti į didmiestį. Dėl to jam kyla visokių keistų nesusipratimų, o vienu metu tokią juokingą sceną rodo, kad visi juokiasi, o kai scena baigiasi, aš vis dar juokiuosi, juokiuosi ir juokiuosi, paskui susikuklinęs užsidengiu burną, bandau liautis, nes nepatogu taip nevaldomai juoktis, bet Liu irgi užsikrečia juoku ir ima juoktis, ir juokiamės mes abu, ir nebegalim susikoncentruoti į tai, kas rodoma ekrane, net užmirštu, kas ten taip juokinga buvo, dabar juokiamės iš to, kad nebegalim nesijuokti, ir tada juokdamiesi mes išeinam iš salės, išeinam iš kino teatro ir žingsniuojam į šalia esančią vyninę, o kai atsisėdam prie stalelio, juokas iškart dingsta. Padavėjas atneša valgiaraštį, vartau jį nieko nesuprasdamas, neišmanau aš tų vynų, nors tu ką, todėl paprašau Liu parekomenduoti man kokio nors vyno. Mano nuostabai ji užsisako tiesiog balto namų vyno, tad ir aš tokio užsisakau.
Kalbam su Liu gerą valandą, ji klausia: Ar tu prisimeni savo pirmąjį bučinį? Atsakau, kad prisimenu. Per ketvirtos klasės išleistuves nuo pat ryto žaidėm „butelį“, tik aš per vėlai prisijungiau, nes buvau nedrąsus, todėl man mažai kartų teko bučiuoti klasiokes, o vienas klasiokas suskaičiavo bučiavęsis net keturiasdešimt aštuonis kartus, tai bent! Sakau Liu, kad tuo metu mano pasiekimai buvo kur kas kuklesni – vos dvylika bučinių, o blogiausia, kad aš taip ir neišsukau butelio į klasiokę, kuri man patiko labiausiai, o vėliau auklėtoja liepė mums žaisti kokį nors gražesnį žaidimą, ir mes žaidėm vestuves, ir gal būtent dėl to, kad aš tiek mažai kartų bučiavausi, kai žaidėm „butelį“, gavu kunigo vaidmenį. Pasakoju Liu, kaip žaidėm vestuves: mergaitės išsirinkdavo vyrus, berniukai, aišku, labai tam priešindavosi, bet galiausiai jaunųjų pora prieidavo prie manęs, aš juos peržegnodavau, ką nors pasakydavau, dabar jau nepamenu, ką, ir tada jaunavedžiai turėdavo eiti aplink mokyklą susikibę už rankų ir visi vaikai žiūrėdavo, ir jiems plodavo. Berniukams, žinoma, šis žaidimas nelabai patiko, nors gal jie tik apsimetinėjo, kad nepatinka, užtat mergaitės buvo patenkintos, švytėjo visos, o man, kol žaidėme, buvo liūdna. Liu klausia, kodėl man buvo liūdna. O liūdna buvo todėl, kad būdamas kunigu tuokiau kitas poras, tad žinojau, kad man pačiam taip ir neteks eiti aplink mokyklą visiems matant su klasioke, kuri man labiausiai patiko, bijojau blogiausio, kas tik gali nutikti, bijojau, kad ji išsirinks kurį nors kitą klasioką ir aš dar turėsiu juos sutuokti, ir apie tai mąstant mane apėmė klaiki baimė, ir kuo baisiau man darėsi, tuo labiau kilo pyktis, ir galiausiai neištvėręs aš pasakiau, kad būti kunigu nenoriu, ir sutariau su kitu klasioku, kad atiduosiu jam savo lėktuvų iškarpų kolekciją, jei jis perims kunigo vaidmenį. Mes sukirtom rankom, aš nuėjau prie savo simpatijos ir pasiūliau jai susituokti. Liu klausia: Ar ji sutiko? Taip, atsakau. Ji nusišypsojo ir sutiko, o kai mes ėjom aplink mokyklą susikibę už rankų, man rodėsi, jog visas pasaulis dabar mus stebi, ir aš užmiršau net tai, kad man iš matematikos metiniame semestre išėjo aštuonetas ir kad mama buvo labai nepatenkinta, nes visi kiti mano pažymiai buvo devynetai ir dešimtukai, ir aš, eidamas su ta klasioke, įgijau tiek drąsos ir pasitikėjimo, kad kai baigėme eiti aplink mokyklą ir įėjome vidun, aš stabtelėjau koridoriuje, ji irgi sustojo, tada aš pasilenkiau ir pabučiavau ją į lūpas, o ji neprieštaravo, buvo tokia gera diena. Liu juokiasi iš mano pasakojimo ir sako: Šiaip aš turėjau omenyje bučinį su liežuviu! Atsakau, kad man labiau įstrigęs šitas vaikiškas klasiokės pabučiavimas nei pirmas bučinys su liežuviu, nes nieko ten ypatinga nebuvo, buvau išgėręs, mergina irgi buvo išgėrusi, o kadangi visi aplink poravosi ir laižėsi arba glamonėjosi, tai ir mes pradėjom bučiuotis, nes nebuvo ką veikti, ir viskas. Liu tada sako: Kaip neįdomu. Ir ima pasakoti apie savo pirmąjį bučinį: buvo tada pavasaris, vaikinas, su kuriuo ji susitikinėjo ir jau vaikščiojo susikibusi už rankų, pasiūlė jai pasivaikščioti parke, jie ten vaikščiojo, buvo labai graži ir šilta diena, švietė saulė, o tada jie sėdėjo ant suoliuko, jis mūvėjo šviesius šviesius džinsus, jų galai buvo šiek tiek purvini, bet man tai buvo nesvarbu, sako Liu, aš buvau įsimylėjus, ir sėdėjo jie taip vienas priešais kitą kalbėdamiesi, ir ji šiek tiek jaudinosi, nes nujautė, kad dabar kažkas įvyks, ir kai tas vaikinas, pasilenkęs į priekį, palietė jos veidą ir prisitraukė ją artyn, ji pajuto, kaip jų lūpos susilieja. Aš nemokėjau bučiuotis, niekada nebuvau to dariusi, sako Liu ir šypsosi, sako, kad jai labiau įstrigo ne patys bučiniai, o visa tos dienos nuotaika. Užsimerkusi ji jautė, kaip saulė glosto veidą, kaip pūsteli švelnus vėjo gūsis, užuodė vaikino kvepalų aromatą. Bet man atrodo, kad jis dabar sėdi kalėjime, baigia pasakojimą Liu, o tada aš palydžiu ją namo, ir mes atsisveikinam, nes jau vėlu.
Kitą kartą aš pasiūlau Liu nueiti į teatrą ir ji sutinka, žiūrim spektaklį „Belaukiant Godo“, nors abu esam jį matę – Liu maždaug prieš aštuonerius metus, o aš net tris kartus, bet man vis tiek patinka šis spektaklis ir prieš eidamas susitikti su ja aš padarau šešiolika atsispaudimų, o kai su Liu susitinkam teatre ir susėdam žiūrėti spektaklio, mane vėl gerai paveikia prieblanda ir atrodo, kad šalia Liu vėl paaugu, dabar esu 1,80 metro, o Liu kartais gurgia pilvas, ir ji sutrikusi uždeda ranką ant pilvo arba labiau atsilošia kėdėje, o tas pilvas sugurgia kaip tik tuo metu, kai nė vienas veikėjas scenoje nieko nesako, o visoje salėje irgi siautėja tyla, taigi Liu tik dar labiau jaudinasi, nes mano, kad jos pilvo garsai girdėti visoje salėje ir kad visi iki vieno žino, kieno pilvas tuos garsus leidžia, ir aš noriu pasakyti ką nors Liu, na, kad ji nesijaudintų dėl to, jog jos pilvas gurgia taip garsiai, nes visiems taip kartais nutinka, bet nežinau, kaip jai visa tai pasakyti, ir prisimenu tokią istoriją: buvau gal dešimties metų, lankėmės su mama pas gimines, jie gyveno Alytaus pakraštyje, o jų kieme tą dieną buvo daug didelių rąstų, ant kurių aš laipiojau, ir man kažkodėl pūtė pilvą, o mama mane buvo mokiusi, kad negalima bezdėti prie kitų žmonių, bezdėti patartina, jei šalia nieko nėra, o kadangi šalia manęs kieme nieko nebuvo, tai ir bezdėjau sau ramus kiek tik norėjau, ir belaipiojant ant tų rąstų staiga vienas rąstas nuriedėjo, o nuo viršaus kitas užriedėjo man ant dešinės kojos, aš net surikau iš išgąsčio ir skausmo, ir skaudėjo man tą koją, vargais negalais ištraukiau ją iš po rąsto, bet blogiausia buvo ne tai, ne, blogiausia buvo, kai po kelių akimirkų supratau, jog netyčia pridariau į kelnes, tai yra prisikakojau. Jaučiau didelę gėdą, todėl nusprendžiau palaukti, kol mama ir teta išeis iš namo prisiskinti gėlių, agurkų ar pomidorų, tada, galvojau, smuksiu vidun ir atsidursiu tualete niekieno neužuostas, o kol laukiau, pradėjo lyti, o jos vis neišėjo, tai aš stovėjau mirkdamas lietuje ir, kai po valandos mama su teta išėjo iš namo ir pasuko šiltnamio link, aš įsėlinau į namą, tualete nusimoviau kelnes ir apatinius. Atsargiai suvyniojęs juos išmečiau į unitazą ir nuleidau vandenį, bet apatiniai užstrigo, vanduo ėmė kilti į viršų, išsigandęs aš nuleidau unitazo dangtį, apsimoviau kelnes ir išbėgau į lauką, mane pamačiusi mama ir paklausė, kodėl aš toks šlapias, kodėl toks sulytas, tai aš atsakiau, jog žaidžiau su lietučiu.
Nepasakoju šito Liu, va jau ir spektaklis baigiasi, mes apsirengiam ir einam išgerti alaus, o kai ramioje šampaninėje susėdam prie stalo, aš pagaliau galiu matyti Liu veidą iš priekio. Atrodo, kad ji skleidžia silpną šviesą, ir ta šviesa taip gerai veikia mane, ir aš, matydamas ją ir su ja kalbėdamas, pasijuntu ramus. Gerai, galvoju, kad nenoriu gadinti oro, tiek daug problemų man kiltų, o vėliau vakare, smagiai praleidę laiką, mes einam Liu namų link, aš lydžiu ją ir, kai prieinam šaligatvį, vedantį žemyn, pamatom ant šaligatvio nučiuožinėtą gal kokių dešimties metrų ilgio ledą. Įsibėgėjęs čiuožiu juo, taip linksma ir smagu, o Liu stovi ir nečiuožia, sako, kad bijo čiuožti, sako, kad niekada nemokėjo čiuožti stovėdama, tada aš paimu ją už rankos ir bėgu ledo link tempdamas Liu, ji šaukia, bet kai mano kojos pasiekia ledą, jaučiu ir ją čiuožiančią man už nugaros. Kai mudu nučiuožiam, Liu sako, kad aš išprotėjęs, kad ji visai nenorėjo čiuožti, o aš sakau: Bet juk buvo smagu, ar ne? Ir kai matau, kad ji šypsosi ir linksi galva, suprantu, jog pasielgiau teisingai, ir tada mes palipame šaligatviu aukštyn ir dar kartą čiuožiame, dabar Liu čiuožia viena, čiuožia sėkmingai, mes dar ir dar kartą čiuožiame tuo ledu, smagu taip ir gera, ir aš prisimenu vaikystę, ir imu pasakoti Liu, kaip su kiemo draugais čiuoždavome va taip tiesiog ant kojų nuo labai stataus Kauno kalno Alytuje, ir sakau, kad man iki šiol neaišku, kaip mes ten neužsimušėm, čiuožinėdami kartu su dešimtimis kitų vaikų, ir tada prisimenu pasakojimą, kurį girdėjau dar būdamas vaikas. Mano mama ir jos brolis, kai buvo vaikai, taip pat čiuožinėjo ant to Kauno kalno ir vieną dieną mamos brolis nučiuožė rogutėmis žemyn nuo kalno ir, kai jis nulipo nuo jų ir atsistojo, kitas vaikas su rogutėmis vožėsi tiesiai į jį. Mamos broliui lūžo koja, vaikai tempė jį ant rogučių namo, o jis visą laiką verkė ir rėkė, nes skausmas buvo nepakeliamas, pasakoju Liu, o man, vaikui, visada atrodė, kad kai žmogui kas nors lūžta, tai reiškia, kad ta kūno dalis tiesiog nukrinta, atsiskiria nuo kūno, ir baisu buvo man, vaikui, klausytis tos istorijos apie lūžusią mamos brolio koją, nes įsivaizdavau, kaip jie tempia jį ant rogučių namo, o jis laiko rankose savo koją ir rėkia, klaikiai rėkia ir verkia visas apsitaškęs kraujais, o iš tos vietos, kur koja lūžo, kyšo nuogas baltas kaulas, ir Liu sako, kad aš turbūt visada turėjau lakią vaizduotę, turbūt taip ir buvo, atsakau, o tada mes, dar kelis kartus nučiuožę ledu, parūkom ir atsisveikinam šypsodamiesi ir linkėdami vienas kitam gerų Kalėdų.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vilis Normanas „Masturbacija“ (N-18)
