„Už sienos yra visi prekiniai ženklai: KFC, Starbucks ir kiti…“ – svajingai pasakoja turkakalbis kiprietis iš turkiškosios Nikosijos dalies, o mes tik gūžtelime pečiais. – Tamsiu metu gerai matosi kontrastas tarp gyvybingos Pietų Nikosijos šviesų ir tamsos čia.“
Ledros gatvė, kurioje įsikūręs dokumentų patikros punktas ir kasdien pėsčiomis kursuoja būriai vietinių gyventojų bei turistų, skirtingose pusėse išties atrodo kitaip. Turkiškojoje pusėje – kaip Gariūnai su padirbtais „Adidas“ treningais, graikiškojoje – kaip Vilniaus Gedimino prospekto pradžia. Tačiau tai tik viena gatvė, o ryškaus kontrasto tarp dviejų padalytos salos dalių mes neįžvelgiame. Turkiškojo Kipro valdžia kalnus dekoruoja milžiniškomis vėliavomis, kurias naktį apšviečia, kad graikakalbiai matytų. Graikiškoji Nikosija primėtyta vakarietiškų prekinių ženklų, barų ir klubų, kad per Jungtinių Tautų kontroliuojamą pasienio ruožą signalizuotų turkakalbiams: „čia – Europa.“ Tačiau globalių prekinių ženklų ir klubų gausu tiek turkiškojoje Nikosijoje, tiek kituose vien Turkijos pripažintos Šiaurės Kipro Turkų Respublikos miestuose.
Pasak socialinės antropologijos profesorės Caroline Humphrey, miestų erdvių planavime neretai glūdi smurtas. Architektūra ir erdvių planavimas tiek kuria, tiek naikina prasmes, kurių knibžda gyvenvietės. Kad padalijimas esąs kažkoks nesusipratimas, girdėjome ir vienoje, ir kitoje pusėje. 1914 m. salą okupavus jungtinei Karalystei, prasidėjo palyginti neilgas britų kolonijinis laikotarpis. Pirmojo pasaulinio karo metais kolonizatoriai būtų mielai atidavę Graikijai mainais už įsitraukimą į karą, bet sandoris neišdegė. Po karo iš Osmanų imperijos liekanų susikūrusi Turkijos Respublika atsisakė pretenzijų į Kiprą, bet tik tol, kol Graikija ir graikakalbiai kipriečiai neėmė tarpautiniu mastu kelti Kipro prijungimo prie Graikijos klausimo. 1954 m. pasiūlytas pirmas salos padalijimo planas. Kaip ir kitose savo kolonijose, britai taikė „skaldyk ir valdyk“ politiką, leido bendruomenėms peštis tarpusavyje, bet slopino jų išpuolius prieš savo institucijas.
Anksčiau gyvenę pramaišiui, graikakalbiai ir turkakalbiai kipriečiai ėmė grupuotis pagal tautybę, keltis iš mišrių kaimų. 1963 m. tik trejų metų sulaukusią jau nepriklausomą Kipro Respubliką sukrėtė kruvinas konfliktas, o 1974 m. graikakalbių perversmas ir Turkijos invazija sukūrė tai, kas yra dabar. Frontas, kuriame nusistovėjo paliaubos, tapo Jungtinių Tautų buferine zona, dar vadinama Žaliąja linija. Tokį pavadinimą turi ir 1949 m. taikos sutartimi nustatyta riba tarp Izraelio ir kaimynų, tarp skirtingų Libano etninių grupių, Indijos ir Pakistano. Tačiau Kipre Žalioji linija iš tikrųjų pažaliavo. Be Jungtinių Tautų karių treniruočių ir kelių tarptautinių institucijų ten nevyksta jokia veikla, todėl suvešėjo medžiai ir krūmai, įsikūrė būriai paukščių, atsigavo retų žinduolių populiacijos. Veikia bendruomenės centras, pora restoranų ir… Gėtės institutas, siūlantis vokiečių kalbos kursus. Išimtiniais atvejais žurnalistai ir tyrėjai gali apžiūrėti ir visuomenei neprieinamus zonos kampelius (žr. Reuters reportažą, fotografės Kate Trenerry pasakojimą).
Be sienų: graikiškosios Nikosijos prekeivių interpretacija – © Daivos Repečkaites nuotr
Kembridžo universiteto konferencijoje apie padalytus miestus 2011 m. Anita Bakshi lygino du pasakojimus apie Nikosiją: jos kalbinti graikakalbiai pasakojo apie bendruomenių vienybę, turkakalbiai – apie įtampas ir kaimas po kaimo per turkų gyvenamas teritorijas nusiritusią tragediją. Vykdydama lauko tyrimą savo disertacijai, A.Bakshi paprašė gyventojų prisiminti, kaip atrodė teritorija iki padalijimo, ir ant tuščio kontūrinio žemėlapio nupiešti, ką atsimena. Gyventojai prisiminė prekybines Nikosijos gatves, vinguriavusias buvusioje upės senvagėje.
Dabar ten driekiasi buferinė zona. Į jos dalis tarp vienos ir kitos pusės patikros punktų gali patekti visi, kas turi teisę atvykti į bet kurią iš padalyto Kipro dalių (ES piliečiams ir kipriečiams iš abiejų dalių galima laisvai tarp jų vaikščioti). Iš turkiškosios Nikosijos į buferinę zoną palydėjome naują pažįstamą, kilusią iš susirėmimų draskomo Donbaso. Kad patektų į graikiškąją dalį, jai būtų reikalinga Šengeno viza. Ją gauti sunku, bet įspūdžių iš pasivaikščiojimo niekieno žemėje šiam kartui užtenka. Nediskutuojame apie tai, ar kada nors panaši niekieno žemė plytės jos gimtajame regione. Kipro atveju „tautiečių“ ginti atskubėjusi didžioji kaimynė ne tik įvedė savo kariuomenę, bet ir atvežė tiek turkų naujakurių, kad jų dabar daugiau nei turkakalbių kipriečių.
Vienoje Nikosijos lauko kavinių lyg tarp kitko matyti buferinė zona – © Daivos Repečkaitės nuotr.
Patikros punktai ir žaliosios linijos terminologija tikriausiai kelia dežavu ir dviem sutiktiems studentams iš Gazos ruožo. Šiame nepripažintame darinyje jiems saugiau ir perspektyvų daugiau nei tame, iš kurio išvyko. Tačiau, skirtingai nei turkakalbiai kipriečiai, nei jie, nei kiti čia gyvenantys užsieniečiai, nei turkų naujakuriai bei jų palikuonys negali aplankyti Kipro Respublikos, nes pastaroji juos laiko nelegaliais imigrantais. „Kaip ten, pietuose? Ar labai skiriasi? Ar europietiškiau?“ – smalsauja mūsų sutikti Šiaurės Kipro užsieniečiai. Daugelį masina nuogirdos apie linksmybes pietuose, nors ir Šiaurės Kipras pilnas kazino, užmiesčio naktinių klubų ir nesuskaičiuojamų barų (vienas jų Nikosijoje kiūto prie pat Selimiye mečetės, padarytos iš buvusios katedros).
Konfliktui aprimus, kipriečiai jau dešimtmetį laisvai keliauja po visą salą, tereikia patikros punkte parodyti dokumentą. Pamažu atsikuria anksčiau iš rajonų aplink buferinę zoną pasitraukę verslai. Architektūros dėstytoja Dr. Wendy Pullan iš Kembridžo siūlo skirti „storas“ ir „plonas“ sienas: plonosios yra primestos, vienmatės ir trapios. Vos tik galia, pastačiusi ploną sieną, dingsta, sienos kaip mat nelieka, kaip nutiko Berlyne. Storos sienos – tai atskiri, nesusisiekiantys gyvenimai. Nikosiją dalijanti siena plona ir porėta vietiniams gyventojams ir ES piliečiams. Jiems nesunku patikėti, kad tik laiko klausimas, kada neliks paskutinių formalumų. Tuo tarpu Kipre geresnio gyvenimo ieškantiems užsieniečiams siena ne mažiau stora nei toms politinėms struktūroms, kurios palaiko sienos egzistavimą.
Autorės tinklaraštis: http://www.daivarepeckaite.com
