Daugelis eina iš proto dėl sveiko gyvenimo būdo: išbando įvairias dietas, valo organizmą, atranda laiko jogai arba tiesiog pakeičia elgseną. Gali atrodyti, kad atsisakius mėsos tiesiog nebebus ko valgyti, tačiau šiandieną vis dažniau sutinkame žmonių, kurie atsisako gyvulinės kilmės produktų ir tampa vegetarais arba veganais. Tai du vis labiau populiarėjantys mitybos režimai ir net gyvenimo filosofijos. Mūsų šalyje vegetarizmas, o ypač veganizmas, sparčiai populiarėja. Kas iš tiesų yra veganai ir kuo remiasi jų gyvenimo filosofija?
Veganizmas dažnai painiojamas su vegetarizmu. Tačiau šie du mitybos ir gyvenimo būdai skiriasi. Vegetarizmo apibrėžimas gali skambėti taip – tai gyvenimo būdas, atsisakant valgyti bet kokią mėsą, paukštieną ir žuvį, dažniausiai dėl tam tikrų etinių, moralinių, fizinių ir socialinių įsitikinimų. Patys griežčiausi vegetarai – veganai, kurie visiškai atsisako maisto produktų, susijusių su gyvūnų išnaudojimu ir žudymu. Jie negali dėvėti odinių rūbų, kailinių, šilko; naudotis kosmetika ir vaistais, kurie buvo išbandyti tyrimuose su gyvūnais; veganai negali eiti į cirką, nes jame gyvūnai priverčiami linksminti žiūrovus. Tai ne vien mitybos specifika, veganai propaguoja ir savitą gyvenimo būdą. Svarbu tai, kad ne visi vegetarai yra veganai, bet visi veganai yra vegetarai.
Veganizmas – kaip gyvenimo filosofija
Veganų asociacija (taip pat ir pats žodis „veganas“) susiformavo 1944 metais. Asociacija ėmė plėtoti filosofiją, kuri teigia, jog veganizmas neapsiriboja vien mityba. Veganizmas kreipia dėmesį į visus gyvūninius komponentus, naudojamus įvairiose produktuose: nuo degtukų ir nuotraukų iki skalbimo miltelių ir minkštiklių. Veganizmas – tai gyvenimo būdas, jaučiant didelę pagarbą visoms gyvoms būtybėms, pripažįstant jų teises, tai gėrio jausmas, užuojauta ir sąžiningumas gyvūnų atžvilgiu. Veganai ir vegetarai savo įsitikinimais ir gyvenimo idėjomis kelia aktualius humanistinius klausimus. Buvo įrodyta, kad jei visą gyvulininkystę pakeistume augalų auginimu, būtų galima sumažinti badaujančių žmonių skaičių visame pasaulyje.
Etinis veganizmas remiasi žinojimu, kad gyvūnai yra galinčios jausti skausmą ir norinčios gyventi būtybės. Tai laikoma pakankama sąlyga, kad jie nebūtų kankinami ar žudomi. Veganai bei gyvūnų teisių organizacijos pabrėžia, kad žmonės neturi jokios svarios priežasties išnaudoti gyvūnus, nes, jų nuomone, kiekvienas gali būti sveikas ir energingas maitindamasis tik augalinės kilmės maistu. Taip pat teigiama, kad gyvybiškai svarbūs gyvūno poreikiai (išlikimas gyvam, nebuvimas kančioje ir kt.) neturėtų būti laikomi mažiau svarbūs už negyvybiškai svarbius žmogaus poreikius (noras pasilinksminti, patirti malonumą, turėti daugiau patogumų ir kt). Dėl šios priežasties veganai nepalaiko cirkų, medžioklės, žvejybos, zoologijos sodų ir kitokios veiklos, į kurią tik dėl pramogų ar noro linksmai praleisti laisvalaikį yra įtraukiami gyvūnai. Veganizmas taip pat propaguoja alternatyvas, kurios būtų naudingos žmonėms, gyvūnams ir aplinkai.
Etinio veganizmo kritikai teigia, kad mityba vien augalais nesustabdo gyvūnų žudymo, nes žemės dirbimo, derliaus nuėmimo ar kitų augalininkystėje atliekamų darbų metu sužeidžiama arba mirtinai sužalojama daugybė smulkių gyvūnų – daugiau nei gyvulininkystėje. Taip pat teigiama, kad bet koks vartojimas netiesiogiai sukelia kažkam mirtį. Pavyzdžiui, knygų (ar kitų daiktų pagamintų iš medžio) pirkimu, mašinos vairavimu, elektros naudojimu – visu tuo prisidedama prie kenkimo aplinkai, o tuo pačiu ir prie netiesioginio gyvūnų žudymo. Anot kritikų, vien pats žmogaus egzistavimas ir minimalių poreikių patenkinimas gali kelti kažkam kančią, nors veganizmo pasekėjai teigia, kad jų tikslas yra ne panaikinti kančią Žemėje, bet ją sumažinti ir neprisidėti prie nesunkiai išvengiamo jos sukėlimo.
Veganai Lietuvoje
Jau nuo XX a. trečio dešimtmečio Lietuvos vegetarai ėmė organizuotis. 1924 m. sausio 13 d. Kaune įsikūrė Vegetarų draugija, „kurios tikslas yra plėsti vegetarizmo idėją visoj Lietuvoj.“ Draugija planavo išleisti savo almanachą, įkurti vegetarišką valgyklą ir knygynėlį. Lietuvoje veikė bent kelios vegetariškos maitinimo įstaigos, vegetarišką maistą siūlė ir nakvynės paslaugas kurortuose teikiantys verslininkai. Prieš 80-90 metų augalinė mityba Lietuvoje nebuvo visiška naujovė, ir nors iš vegetarų buvo juokiamasi dėl jų įsitikinimų panašumo į religiją, tačiau į vegetarišką mitybą dažniausiai žiūrėta palankiai.
Šiandien Lietuvoje yra susibūrusi ne maža veganų bendruomenė. Facebook.com paskyroje yra kuriamos grupės, kuriose bendraminčiai dalinasi savo mitybos įpročiais, naujai atrastais receptais, idėjomis bei mintimis. Tokių grupių skaičiuojamos dešimtys, o narių kiekis jose ne retai siekia ir keletą tūkstančių žmonių. Tuose pačiose socialiniuose tinkluose yra populiarinamos ir ne pelno siekiančios organizacijos („Tušti narvai“, projektas „Ką valgo veganai?“, „Trys paršeliai“ „Aš prieš medžioklę“, „Vegan friendly Lietuva“, „Žali.Lt“ ir kt.) susijusios su veganizmo judėjimu Lietuvoje. Šių organizacijų pagrindinė idėja – informuoti visuomenę apie įvairias veiklas, kuriose išnaudojami gyvūnai, augalinės mitybos naudą žmogaus organizmui bei intensyvios gyvulininkystės žalą aplinkai. Taip pat skelbti receptus, aptarti kitus veganiško gyvenimo būdo aspektus – aprangą, kosmetiką bei kūno priežiūros priemones, pramogas.
© Margaritos Germanavičiūtės / KaunoZinios.lt nuotr.
Šiuo metu garsiai aptariama iniciatyva yra Romo Zabarausko ir „Tuščių Narvų“ męstas veganinis iššūkis. Pagrindinis tikslas yra surinkti pakankamai lėšų, kad naujausias Romo filmas būtų veganinis. Filmo komandos bei aktorių laukia didelis iššūkis. Filmavimo metu jie maitinsis patiekalais be mėsos, pieno ir kitų gyvulinės kilmės produktų. Ši idėja sulaukia vis daugiau palaikymo.
Bet, žinoma, visada atsiras ir kritikų mąstančių kitaip nei veganizmą propaguojantys žmonės. Lietuva – skeptikų kraštas, kurie pirmai progai pasitaikius pradeda įkyriai siūlyti savo patarimus žmonėms, kurie sveika mityba aktyviai domisi jau ne vienerius metus. Paprastai stebimasi, kaip veganai išvis gali išgyventi atsisakydami „gausybės“ maisto produktų. Dar daugiau diskusijų sukelia ir tai, kad veganų vaikai taip pat nevalgo gyvulinės kilmės produktų: „Ar vaikas nesijaučia nuskriaustas kai kiti vaikai darželyje valgo mėsą? Jug pagundų jam tikrai turėtų atsirasti? O kaip jo paklausėte ar jis nenori mėsos?“ – samprotavo supermama.lt forumo lankytoja. Dar drastiškesnę nuomonę pateikė vienas facebook.com paskyros naudotojas: „Kai pirmą kartą išgirdau apie veganus, pagalvojau, kad tai viso labo nekaltai ekscentriški žmonės. Truputį analiai retentyvūs, bet gal nieko tame bloga. Seriously, nejau tikrai kažkam gali labai rūpėti ar avalynės gamybos procese buvo naudojama gyvūno oda ar kitos gyvūninės kilmės medžiagos!? Neduok dieve susirinks į vieną krūvą 50 žmonių ką nors atšvęsti, atsiras bendro maisto, o jau tuomet būtinai paaiškės, kad vienas ar viena iš tos grupės priklauso tai padermei. Viešpatie apsaugok. Tas vienas asmuo sugebės šokdinti visą grupę ir savo bambėjimu, verkšlenimu, nesąmoningais klausimais (“ar šios alyvuogės veganiškos?”, — o iš kur mums žinoti?!), pigiom manipuliacijom ir dramom būtinai turi sugadinti visiems nuotaiką. O jau tuomet veganas jausis pavalgęs, sotus ir laimingas.“
Ką valgo veganai?
Didžiausia pasaulyje mitybos specialistų organizacija „American Dietetic Association“ bei Kanados dietologų asociacija „Dietitians of Canada“ patvirtina, kad tiek subalansuota vegetariška, tiek veganiška mityba yra sveika ir tinkama visiems žmonėms ir visuose gyvenimo etapuose, įskaitant nėščiąsias, maitinančias kūdikius moteris, vaikus, paauglius ir senyvo amžiaus žmones.
Veganų valgiaraštis ilgas ir įdomus. Vegetariškos picos, šokoladiniai pyragai, lazanija, makaronai, įvairios sriubos, bulvių košė, blynai, salotos, sušiai, daržovės, vaisiai, grūdai, riešutai, sėklos, grybai – visa tai galime rasti vegano meniu. Reziumuojant, veganai gali valgyti viską, kas tik yra augalinės kilmės. Didžiausią dalį veganų racione užima grūdai. Į šią grupę patenka kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, grikiai, ryžiai, kukurūzai, soros ir kiti valgiai iš grūdų, pvz., makaronai. Grūduose yra ląstelienos, angliavandenių, baltymų, vitaminų bei mineralų.Vaisiuose ir daržovėse yra ląstelienos, angliavandenių, vitaminų ir kitų naudingų medžiagų. Šiai grupei priklauso vaisiai, uogos, šakninės, lapinės, vaisinės daržovės. Ankštiniai augalai yra labai geras baltymų, vitaminų ir mineralų šaltinis. Šiai grupei priklauso pupelės, žirniai, lęšiai, žemės riešutai ir kt. Veganai nevartoja gyvulinės kilmės pieno produktų, juos keisdami augalinės kilmės pienu ir jo produktais. Šiai grupei priklauso visi iš augalų pagaminti gėrimai: sojų, riešutų, grūdų, sėklų pienas, taip pat sojos jogurtai ir kt. Aliejų, riešutų, sėklų veganams rekomenduojama valgyti negausiai. Šiai grupei priklauso sėklos, rešutai, aliejai ir iš jų pagaminti produktai, pavyzdžiui, margarinas.
Be abejonės susižavėjus vienu iš minėtų alternatyvių mitybos būdų, reikia suvokti, kad staiga tapti vegetaru, veganu ar žaliavalgiu negalima, nes tai būtų per didelis stresas organizmui. Susidraugauti su nauju gyvenimo būdu reikia palaipsniui. Pabandę taip maitintis, vieni žmonės jaučiasi atradę gyvenimo džiaugsmą, kiti – suklydę. Kiekvienam – savas kelias, svarbu suvokti asmeninius poreikius ir vertybes, kuriomis remsiesi gyvenime. Veganizmas – vienas iš būdų parodyti savo poziciją, daugeliu opių klausimų.
