TOP 25 geriausi XXI amžiaus filmai

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-03-11 07:28

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "The Fall" kadras.

Kino pramonei daugiau kaip 100 metų. XXI amžiuje sukurta velniškai daug kino filmų ir tikrai ne visi iš jų puikūs ar verti dėmesio.

Kaip nepasimesti kino džiunglėse ir nuspręsti, ką verta žiūrėti? Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, tad padėsime Jums nepasiklysti milžiniškoje kino filmų pasiūloje. Atrinkome 25 išties iskirtinius naujojo šimtmečio filmus, kurie ilgam prikaustys prie ekranų ir garantuotai nepaliks abejingų.

25. Bekraštė istorija (The Fall, 2006) Tai fantastinė nuotykių istorija, kuri sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus visame pasaulyje, dėl išskirtinio siužeto, tačiau laikui bėgant atrado savo žiūrovą. Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto  iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati. Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą. Filmas primena, kad pasaulyje egzistuoja daugybė vietų, kurios vertos pasakos siužeto. Tai kūrinys kviečiantis keliauti, fantazuoti bei grožėtis pasauliu.

24, Skaitovas (The Reader 2008) tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo. Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Ralph Fiennes). Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato. Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje – moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Nors ir apimtas jaudulio, vaikinas neatspiria Hanai. Tai, jog būtent Kate Winslet atlieka Hanos vaidmenį yra geriausia kas galėjo nutikti šiai knygos ekranizacijai. Moteris – pagauta aistros ir malonumų pasineria į besaikę meilę su žymiai jaunesniu už save, taip grįždama dvidešimčia metų atgal. Užmezgus santykius Hana išgyvena skaudžius prisiminimus ir tampablaškoma abejonių ar tai, ką ji patyrė yra normalu bei atleistina.

23. Volstryto vilkas (The Wolf of Wall Street, 2013) – Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią, o ir negalėjusią pavykti amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as (Leonardo Dicaprio) savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui. Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną. Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui.  Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.

22. Vaizduotės žaidimas (The imitation game, 2014) Režisieriaus Morten Tyldum istorinė drama, sukurta remiantis britų matematiko, kriptografo Alano Turingo biografija. Alanas padėjo britų vyriausybei kovoje su naciais Antrojo pasaulinio karo metu – sukūrė aparatą, nulaužusį vokiečių mašinos Enigma kodus. Filmas, atkūręs ne tik istoriškai svarbius įvykius, bet ir jautrią genijaus istoriją sulaukė didelio pasisekimo. „Vaizduotės žaidimas” prasideda Alano Turingo (akt. Benedict Cumberbatch) dramatiškais vaikystės prisiminimais, kurie leidžia įsigilinti į jo asmenybę bei kontekstą, kuriame genijus augo, motyvus, paskatinusius tapti tuo, kuo tapo. Paskirtas  į kriptografų, dirbančių Britanijos vyriausybei, komandą, Turingas joje sutiktas nepalankiai. Nepaisant skeptiško požiūrio į Alaną, kuo mažiau iš jo tikėtasi, tuo  daugiau nuostabos sukels bendradarbiams pasakojimo eigoje. Jis turi mašinos, nulaušiančios nacių Enigmą, idėją. Nesulaukęs itin didelio susidomėjimo ar palaikymo, darbuojasi prie šio projekto, kurį vadina Kristoferiu, nuošaliai nuo kolegų, vienas. Laiškas ministrui, įtarinėjimas turint šnipą komandoje ir kiti istorijos vingiai nepaliauja žadinti jau ir taip didelio susidomėjimo kino juosta ir kartu parodo vis kitokių Alano asmenybės pusių. Neeilinė Turingo asmenybė, išskirtinė gyvenimo istorija bei nuostabus jos išpildymas (apimant tiek vaidybą, tiek bendrą atmosferą) verčia žavėtis filmu nuo pirmos iki paskutinės minutės.

21. Kalifornijos svajos (La la Land 2016) Atsukus laiką 60 metų nuo šiandienos, Ryenas Goslingas „Kalifornijos svajose“ tampa Sebu, sunkiai galą su galu suduriančiu džiazo muzikantu. Šiame nenuginčijamai puikiame miuzikle jis gan šiurkščiai atstumia ir pašiepia Emos Stone vaidinamą jauną aktorę Miją, kuri, išgirdusi jį grojant, nori pagirti jo muzika. Taip prasideda jų keista ir širdį šildanti meilės istorija, pilna juoko, džiazo, ašarų ir netikėtų pokyčių. Nemažai patobulėjęs komedijos žanre, R. Goslingas šiame filme neabejotinai pasirodo nepriekaištingai, įkūnydamas sarkastišką, kiek pasipūtusį, kiek prislėgtą, tačiau giliai širdyje be galo džiazą mylintį muzikantą Sebą. Goslingo puikiai perteikiamas Sebo charakteris yra kiek žiaurus ir nemandagus, tačiau laikui bėgant paaiškėja, kad tokiomis savybėmis personažas tik bando paslėpti savo patiriamą tikrąjį skausmą ir meilę. Keliose lengvose choreografinėse scenose, šiame filme taip pat galima išvysti R. Goslingo gabumus šokiui. Šis filmas – smagus, spalvingas, šiek tiek skaudus ir labai realus dėka puikių aktorių, R. Goslingo ir E. Stone, talento.

20. Dievo miestas (City of God, 2002) – Dievo miestas – rojus žemėje ar užmirštas kampelis Rio de Žaneire? Tai klausimas, kurio atsakymo bando ieškoti žiūrovas. Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią. Vienas jų tampa fotografu, o kitas – narkotikų prekeiviu. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa kita  valdo paauglių gaujos. Sunku patikėti, kad pasakojamas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis. Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo gyvenimai. Filmas išties žiaurus ir negailestingas, tačiau šiame brutalume yra  gerų dalykų: XXI– ajame amžiuje išties sunku sutelkti ar atkreipti žmonių dėmesį į tikrai aktualias ir skaudžias problemas.

19. Medžioklė (The Hunt, 2012) Juosta nagrinėja neišsemiamą kino temą – pedofiliją. Filmas „Medžioklė,“ režisuotas Thomo Vinterbergo, dar vienas didis pavadinimas Danijos kino istorijoje, pasakoja apie neteisybę, kaltę, socialinius savaržymus bei tikėjimą. Lukas yra atsiskyręs mokytojas, gyvenantis nenusisekusį gyvenimą sulaukia gerų žinių apie savo sūnaus globą. Kai atrodo, jog viskas gerai, pagrindinis veikėjas yra apklatinamas vaiko tvirkinimu, to pasekoje jo gyvenimas nepataisomai sužlunga. Čia Madsas Mikkelsenas atlieka aukščiausio pilotažo vaidybą, taip tarp savęs ir žiūrovų įžiebdamas artimumą. Klausimas „kas, jei tai būčiau aš?“ tampa beveik neišvengiamu ir toks prisirišimo tipas yra įmanomas tik puikiose istorijose su nuostabiu režisavimu ir žinoma tokiais nuostabiais aktoriais kaip Mikkelsenas arba Bo Larsen. Keista, kad Mikkelsenas neatliko įprasto vyruko, užklupto sunkioje situacijoje, vaidmens. Lukas yra labai kompleksuotas vyras, kuris nėra pavyzdys kitiems ir susiduria su begale sugriautų iliuzijų.

18. Lėlės (Dolls, 2002) – tai kitoks režisieriaus Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas. Pirmoji ir labiausiai koncentruota istorija, yra apie meilės paklydėlius- Matsumoto ir Sawako. Susižadėję įsimylėjėliai išsiskiria, kai Matsumoto palieka savo išrinktąją ir ryžtasi vesti turtingo boso dukterį. Tokį sprendimą Matsumoto priima prieš savo valią, patenkindamas savo tėvų prašymą atsidėkoti jiems, kurie sunkiai dirbdami suteikė sūnui galimybę baigti mokslus. Vestuvių dieną jaunikį aplanko seni draugai, pranešdami, kad jo buvusi sužadėtinė, išgyvenusi savižudybę, prarado sveiką protą ir yra ligoninėje. Antroji istorija pasakoja apie Hiro, atsistatydinusį Jakudzos mafijos bosą, kuris dar būdamas jaunas ir neturtingas, paliko savo mylimąją, mat negalėjo jai suteikti laimės. Nepaisant to, ji pažadėjo vis vien lauksianti jo kiekvieną šeštadienio rytą su pusryčiais, jų įprastoje pasimatymo vietoje. Trečioji istorija yra apie prisiekusį pop žvaigždės faną – Nakui. Dainininkės Haruna balsas yra vienintelis jo džiaugsmas gyvenime. Jis yra beviltiškai ją įsimylėjęs ir turėdamas laisvo laiko jis nedrąsiai stebi ją iš tolumos.  Patekusi į avariją, Haruna netenka kairės akies ir jausdama gėdą dėl savo išvaizdos, ji pasitraukia iš šou verslo. Tikrai ne veltui filmas pelnė geriausios kinematografijos apdovanojimą. Statiškas kameros darbas, ilgi kadrai, tobulai perteiktos simbolinės detalės ir subtiliai užfiksuota Japonijos gamta, tikroviškai perteikia tvyrančią nuotaiką. Pats filmas perpildytas tylos, jis kupinas nuslopintų garsų, ramumos šioje juostoje daugiau nei dialogų. Tačiau tyla kartais iš tiesų, daug iškalbingesnė už triukšmingus žodžius.

17. 12 vergovės metų (12 years a Slave, 2013) – šis filmas skirtas tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi  šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti jo didžioji gyvenimo tragedija.  Solomonas Norkutas  XIX a. gyvenęs laisvas JAV pilietis, talentingas smuikininkas turėjęs ramų, šeimyninį gyvenimą su žmona, sūnumi ir dukra Niujorko valstijoje, Saratogos miestelyje. Kol vieną dieną negavo netikėto pasiūlymo dirbti su keliaujančia cirko trupe, kuri iš tiesų tebuvo priedanga.  Jis vieną rytą atsibunda kažkokiame rūsy, surakintas grandinėmis, nors jo paskutinis prisiminimas greičiausiai yra smagus vakaras su tais pačiais dviem vyrais, kurie jį pakvietė į cirko trupę, o po to kaip jau supratote pardavė vergijon. Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje.

16. Atpirkimas (Atonement, 2007) romantinė režisieriaus Joe Wright drama, nagrinėjanti sąžinės temą, pastatyta pagal 2001 metų Ian Mc. Ewan novelę tokiu pačiu pavadinimu. Joe Wright‘as nusipelno gražiausių pagyrimų. Kartu su patyrusio scenaristo Christopherio Hamptono pagalba jis sugebėjo meistriškai adaptuoti sunkiai ekranizuojamą romaną ir išversti Iano McEwano žodžius į kino kalbą. Rašytojo istorija virto į jaudinantį pasakojimą, kuriame režisierius jautė ir mąstė ypatingai giliai ir jautriai pasitelkdamas nesumeluotą ir itin įtikinančią aktorių vaidybą. Filmo veiksmas vyksta II –ojo pasaulinio karo metais. Pats režisierius teigė, jog vadovavimas filmui tai lyg armijos valdymas. 35 –kerių metų Joe Wright‘as padarė daugiau nei pakankamai uždirbti savo generolo uniformai. Pagrindinė dramos veikėja yra būsimoji rašytoja Brioni, kurią papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei  Vanessa Redgrave.  Ne mažiau svarbi yra ir Keira Knightley, kuri atlieka įsimylėjusios merginos Sesilijos vaidmenį. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui (James McAvoy ) ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė.

15. Monstrų Puota (Monster’s Ball 2001) – Smurtas, skausmas, vienatvė, seksas, neapykanta ir laimės paieškos. Tai sudedamosios „Monstrų puotos“ dalys. Iš to susideda gyvenimas. Giliai pasikapsčius tai istorija apie meilę. Apie du vienišus žmones, kurie taip ilgai buvo vieni, kad jau bene pamiršo, kad toks jausmas, kaip meilė egzistuoja. Šios dvi vienišos sielos atrado viena kitą ir nusprendė būti kartu nepaisant akivaizdžių ženklų, kurie pranašavo, kad to daryti nederėtų. Gražuolė juodaodė Leticija ir rasistinių pažiūrų, baltųjų rasės atstovas Henkas netikėtai atranda vienas kitą ir scena po scenos aiškėja, kad jie turi daugiau bendro nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Bet vis tik jų odos spalva nesupanašėja… Bėda veja bėdą, o visas filmas kuria niūrią nuotaiką ne tik aplinkui, bet ir viduje kažkas apsitraukia pilka plėve. Vienok, „Monstrų puotai“ pasibaigus kažkaip imi tikėti, kad visada yra viltis ir, kad viskas bus gerai. Tai neabejotinai vienas geriausių Halle Berry pasirodymų. Ji pasirodo ekrane tarsi ugnis ir liepsnoja iki pat filmo pabaigos. Jos nepakeliamas skausmas, vaikiškas džiaugsmas ir kaitinantis geismas ekraną užpildo taip ryškiai, kad nelieka klausimų kas šios puotos žvaigždė.

14. Dalaso klubas (Dallas Buyers Club, 2013) – Visiems kažkaip reikia mirti, o režisierius Marc Vallee pateikia keletą pasiūlymų, kaip tai padaryti. Maldos striptizo bare prilygsta atgailai prasegtu klynu, tačiau vis tik siunčiama žinutė, kad kažkas žmoguje lūžta, kai suvoki, kad gyvenimas vis tik nesitęs amžinai. Tiesa vieniems lūžis būna kardinalus ir lemtingas, kitiems tai veikiau nedidelis posūkis atnešantis tik trupinius pokyčių. Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis. Ronas, palaidą ir nerūpestingą gyvenimą propaguojantis skeleto išvaizdos vyras, sužino, kad serga AIDS. Vyrui išpranašaujama, kad užbaigti savo gyvenimo reikalus jis turi apie 30 dienų. Naujiena akivaizdžiai ne iš maloniausių. Tiesą pasakius Roną diagnozė labiau žeidžia, nei gąsdina. Juk jis ne pederastas! Vienok, vyras greitai pergyvena visas būdingas reakcijas į graudinančią ir bauginančią diagnozę. Natūraliai Ronas pirmiausiai patiria šoką, vėliau sėkmingai voliojasi neigimo fazėje, po kurios atskuba pyktis bei šiokia tokia depresija. Galiausiai pasirodo susitaikymas. Tačiau čia susitaikymas ne kažkoks pasyvus dalykas. Infekuotasis ima realių veiksmų, kurie galėtų padėti ne tik jam, bet ir panašaus likimo vargšeliams. Tai ką Matthew McConaughey išdarinėja šiame filme tiesiog neįtikėtina. Viskas ką daro Matthew McConaughey įtikina visu šimtu procentų ir tiesiog nepalieka abejonių, kad šis aktorius atidavė visą save. Neatpažįstamas, atstumiantis, bet įkvepiantis šis vyras nusipelnė ne tik Oskaro, bet ir didžios pagarbos.

13. Pano labirintas (El laberinto del fauno, 2006) – Režisieriaus Guillermo del Toro filme susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Tai tarsi „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems. Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo. Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Skirtingai sukurta ir dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijunta svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis.

12. Pjūklo ketera (Hacksaw Ridge, 2016) – Iš australijos kilęs aktorius ir režisierius Melas Gibsonas patyręs šlovę ir nuopolį bei gėdą, po dešimtmečio pertraukos nusprendė sukurti naują juostą, pasakosiančią apie realiai gyvenusį amerikietį, kuris nors ir ne atsisakė atlikti karinę tarnybą, tačiau nei karto nepaėmė ginklo į rankas, o per Antrojo pasaulinio karo Okinavos mūšį išgelbėjo 75 vyrus.  Amerikiečių armijos medikas Desmondas Dosas (akt. Andrew Garfieldas) tikėjo karo būtinybe, tačiau manė, jog žudymas yra nereikalingas, perteklinis blogis. Jis tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Kruviname Okinavos mūšyje beginklis Dosas, nuolat apšaudomas priešų ugnies, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos sprogimo, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs Dosas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu JAV Kongreso Garbės medaliu.

11. Ji (Elle, 2016) – Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį? Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami? Skoninga, bet tuo pačiu labai seksuali. Trapi, bet bauginanti. Nuosekli, bet nepaliaujanti stebinti. Kaip ir pagrindinė šio filmo herojė, režisieriaus Paul Verhoeven meistriškai sukurta istorija išlaiko žiūrovą prilipusį prie ekrano nuo filmo pradžios, iki pat šiek tiek komiškos ir lengvai iškrypėliškos pabaigos. „Elle“ nė kiek neprastesnė už jau klasiką tapusį to paties režisieriaus „Esminį instinktą“, ir, garantuotai, atsiras teigiančių, kad netgi geresnė.

10. Geriausias pasiūlymas (The best offer, 2013) – tai inteligentiška, įtraukianti, painoka, tviskanti prabanga ir gražių meno kūrinių nestokojanti kriminalinė romantinė drama. Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore sugrįžimas, po tokių sėkmingų kino filmų kaip „Nuovo Cinema Paradiso“, „Malèna“, be galo lauktas ir tikrai nenuviliantis. „Gyvenimas su moterimi kaip aukcionas – niekada nežinai kieno pasiūlymas bus geriausias.“ Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam. Jis pasiturintis, mylintis savo darbą, bet, deja, taip ir nepažinęs artumo, draugystės ir meilės… Neturintis nei tikrų draugų, nei mylimosios, nei kitų artimųjų vyras gyvena įprastą vienišiaus gyvenimą, prabangiuose restoranuose visada vakarieniauja vienas, o laisvalaikiu savo namo slėptuvėje tenkinasi tik prabangių meno kūrinių draugija. Tačiau, Oldmano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis vieną dieną sulaukia paslaptingos moters  skambučio, Kler Ibotson (akt. Sylvia Hoeks) prašo įvertinti ir parduoti jos šeimai priklausančias antikvarines vertybes. Atrodo, kad Oldmanas pamažu pamilsta šią paslaptingą moterį, bet ar ši meilė bus abipusė, o Virdžilas ir Kler gyvens ilgai ir laimingai? Šis filmas yra laimėjęs 13 apdovanojimų. „David di Donatello“ Italijos kino apdovanojimuose pripažintas geriausiu filmu, Giuseppe Tornate išrinktas geriausiu režisieriumi, taip pat gauti apdovanojimai už gražiausius kostiumus, dekoracijas, scenografiją, geriausią kompozitorių ir t.t.  Aktoriaus Geoffrey Rush vaidybą šiame filme vertinti galima pačiu aukščiausiu balu.

9. Neliečiamieji (The Intouchables, 2011) kino juostoje pasakojama istorija kaip  nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje,turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties  Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą, bei suteikti jam nuotykių skonį. „Neliečiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas. Filmas pavergia aktorių meistriškumu. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Filipas nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika. Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Tai iš tų filmų, kuriuos žiūrint nesinori kad baigtųsi, o pasibaigus nusprendi jog būtinai dar kartą pažiūrėsi. Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras… Trumpai pakalbėkim apie jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai turėtų būti labai rimta drama, su daugybe emocijų ir išgyvenimų, tačiau filme apstu komiškų situacijų – smagi scena galerijoje ir dialogas apie meną, kadrai, kuriuose Drisas šukuoja Filipą, lenktynės su policininkais ir daugelis kitų epizodų. Drisas mokina Filipą gyventi iš naujo. Įdomu, jog pats Philippe`as Pozzo di Borgo primygtinai prašė į filmą įtraukti humoro elementų, jis nenorėjo, kad juosta žiūrovams atrodytų pernelyg dramatiška, nenorėjo, kad istorija būtų persmelkta kančios ir gailesčio. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna.

8. Lemiamas taškas (Match point, 2005) – Woody Allenas gvildena savo taip mėgiamą žmogaus ribų temą, tačiau pats filmas išsiskiria kiek ne Allen‘iška režisūra. „Norėčiau gyvenime ką nors nuveikti.“ – tokį norą išreiškia pagrindinis filmo personažas Krisas (Jonathan Rhys-Meyers). Jaunas, išvaizdus vaikinas dirbantis teniso instruktoriumi akivaizdžiai nori daugiau. Bėda, kad kaip ir didžioji dalis populiacijos, jis nelabai žino ko nori. Žino jis tik, kad jam kažko maža. Taigi, šis jaunuolis yra pasiryžęs bet kokia kaina iš šio pasaulio gauti daugiau. Ir gauna jis visko. Daug ir su kaupu. Viskas jam duodama dėka jį supančių žmonių. Naivūs, trumparegiai aukštosios klasės britų atstovai rodos tiesiog yra užprogramuoti pildyti Kriso svajones, kuris nesibodi leisti aplinkiniams pagerinti jam gyvenimą. Tiesa, vaikinukas kartais pakraipo galvelę ir paniurna kažką apie tai, kad jam neva nesmagu, jog per gyvenimą jis eina ne visai savomis kojomis, tačiau tai akivaizdus apsimetimas, žinoma, jei tu gali suvaidinti nuoširdumą, tai gali suvaidinti bet ką…Režisierius šiame filme nesaldina pagrindinio herojaus ir nuo filmo pradžios aišku, kad pastarasis kažką rezga, o jo tikslai neskaidrūs. Krisui sutikus geidulingąją amerikietę Nolą (Scarlett Johansson) faktas, jog Krisas nėra toks dorovingas bei mielas tik patvirtinimas. Tačiau nors logiškai suvokiama, kad pagrindinis personažas labiau anti herojus nei herojus, kažkodėl vis tiek norisi, kad jam pavyktų.

7. Ji (Her, 2013) – netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves.  Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba. Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile? „Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.

6. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016) – antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį. Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.

5. Kuprotas kalnas (Brokeback Mountain, 2005) Prodiuserio Ango Lee juosta apie vyrų meilę ir kančią Wyomingo rančoje nušlavė ne vieną Oskarą, o Heathas Ledgeris joje suvaidino vieną geriausių vaidmenų savo gyvenime. Siužeto santrauka: du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Heathas Ledgeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus. Džekas ir Enis stengiasi gyventi šemyninį gyvenimą, tuo pat metu bandydami jį suderinti su Kuprotojo kalno patirtimi. Šiuos veikėjus būtų galima laikyti biseksualiais, bet jų susitikimai leidžia suprasti, kokias slaptas aistras jie iš tiesų nori tenkinti. Aktoriui pavyko įtikinti auditoriją giliai įsišaknijusia meile Džekui Tvistui, laikais, kai homoksesualumas buvo draudžiamas ir persiakiojamas. Heathas Ledgeris filme įkūnijantis Enį Del Marą, savo giliu žvilgsniu, nervingu lūpų kandžiojimo ir nevalingu galvos linksėjimu sukūrė ypatingą, jautrų personažą – aistringos meilės simbolį. Jo emocionali kelionė yra pilna netikėtų posūkių ir Heathui pavyko kiekvieną iš jų suvaidinti tiesiog neįtikėtinai gerai. Stulbinantis persikūnijimas įrodo, kad Heathas tikrai gerai paruošė namų darbus rengdamasis šiai rolei. Enis Del Maras – veikėjas, pasimetęs savo geismuose, nuolat murmantis bei nesugebantis susitvarkyti su savo žmona Alma. Aktorius puikiai pavaizdavo Enio susikaustymą bei geidulio slopinimą savo veido bruožais. Ko gero, tai vienas iš labiausiai savo jausmus slėpusių filmo veikėjų visoje kino istorijoje. Atrodo, kad jo tariami žodžiai yra užstrigę po jo Adomo obuoliu.

4. Tarnaitė (The Handmaiden, 2016) – Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą? Kino juosta „Tarnaitė“  mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. 

3. Karo gėlės (The Flowers of War, 2011) – Yimou Zhang 64 metų kinas sukūręs ne vieną gražią, akims mielą kino juostą, o taip pat įspūdingą renginį 2008 metų Pekino Olimpiados atidarymo ceremonijai. Kinijoje juo pasitikima besąlygiškai, o pasaulyje šis režisierius išgarsėjo su savo juosta „Karo gėlės“. Karo gėlėmis tampa moterys, mergaitės ir kilnūs žmonių poelgiai. Tiksliau visa tai, kas kiekvienam asmeniškai įkūnija spalvą ar teigiamą jausmą. Filmas sukurtas remiantis amerikos misionierės Minnie Vautrin dienoraščiu. Veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių. Pradžioje Džonas smagiai leidžia laiką, lėbauja, flirtuoja su moterimis ir stengiasi negalvoti apie tai kas vyksta už bažnyčios sienų. Japonai toliau viską griauna aplinkui ir įsiveržia į bažnyčią, pradeda prievartauti mergaites. Džonas, norėdamas jas apginti, apsirengia sutaną ir apsimesdamas kunigu bando pažadinti japonų sąžinės balsą. Insidentas baigiasi vienos mergaitės mirtimi. Kitą dieną viskas dar labiau komplikuojasi. Filmo pavadinimas tobulai apibūdina filme vyraujančius kontrastus. Pilkas, dulkėmis padengtas miestas kuriame yra ir daug baimės ir juoko, spalvingų kimono ir lakuotų nagų. Moterų juokas aidi baimės sukaustytoje bažnyčioje. Tai ne standartinis standartinio karo vaizdavimas. Išorinėmis situacijomis, žmonių charakteriais parodomi vidiniai pasauliai. Veikėjų nemažai, tačiau kiekvienas jų turi aiškią paskirtį ir puikiai ją išpildo. Pasitvirtina teorija, kad filmų apie karą esmė parodyti ne karą, o jo fone atsiskleidžiančios asmenybės. Kaip labiausiai puolę žmonės padaro kilniausius dalykus. Užduodami retoriniai klausimai, kas sunkiau: būti toli nuo namų ar juos visiškai prarasti? Aišku tampa tik viena, kad pralaimi abiejų kariaujančių pusių civiliai.

2. Nakties klajūnas (Nightcrawler, 2014) – scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį. Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus. Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu.

1. Omaras (The Lobster, 2015) – Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Galima sakyti, kad „Omaras“ tęsia režisierių Yorgos Lanthimos išgarsinusio filmo „Iltinis dantis“ pradėtą darbą. Abu filmai siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.

Taip pat skaitykite: TOP 10 vertų dėmesio naujai pasirodžiusių serialų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt