Prisipažinsiu, važiuodama į Minske vykstantį queer festivalį, nežinojau, ko ir tikėtis. Kolegos, juokais, o pusiau ir ne, gąsdino tardymais muitinėje. Tiesa, labiau nei jų bijojau kiekvienoje pakampėje skambančios rusiškos pop muzikos bei tigro raštais pasipuošusių moteriškių, bumbančių, kad, va, štai dar viena, nemokanti rusų kalbos.
O iš tiesų, miestas paliko visai kitokį įspūdį. Apsidžiaugiau, kad kūrybingas LGBT+ jaunimas Baltarusijoje sugeba pasijuokti iš mieste itin atvirai eksponuojamos sovietinės praeities. Žygiuojant gatve, kurios pavadinimo net negaliu ištarti, į akis pirmiausia krito vienos kompanijos darbuotojų garbės lenta. Rimtai. Joje puikavosi bene dešimt darbo pirmūnų. Bet štai, už keliolikos metrų įėjimas į „Canteen XYZ“ galeriją, įsikūrusią buvusio fabriko valgykloje. Jei nežinotum, tikrai nepasakytum, kad joje vyksta trečiasis tarptautinis queer[1] festivalis „DOTYK“, o jame blizgučiais išsipuošę žmonės gėrimus užsisakinėja žvelgdami į ironiškai kabantį Brežnevo portretą.
Spalvinga programa
Sutikti „DOTYK“ savanoriai apgailestavo, kad Russkij Pop kultūros jaunimui skirtose vietose iš ties nemažai, tačiau du savaitgalius trunkantis festivalis tampa ypač kokybiška alternatyva. Tą patvirtina ne tik „Canteen XYZ“ galerijoje eksponuojamos parodos, kvestionuojančios kūno, seksualumo bei tapatybės normas. „DOTYK“ programoje gausu diskusijų žmogaus teisių klausimais, filmų peržiūrų ir kūrybinių dirbtuvių, tiesiog švenčiančių queer kultūrą. O ji labai spalvinga ir įvairi. Joje telpa ir šiuolaikinis menas, ir drag pasirodymai, ir politinis aktyvizmas.
Pirmąjį festivalio savaitgalį lankytojai buvo kviečiami į savigynos kursus moterims bei kūrybines Vogue šokio dirbtuves. Vasario pabaigoje Minske rodyti trumpo ir ilgo metro filmai, atkeliavę iš Švedijos, Rusijos ir Irano. Vyko įvairūs tarpsektoriniai užsiėmimai, pavyzdžiui, „Migracija ir pabėgėliai: LGBT aspektas“, diskutuotos regionui būdingos aktyvizmo problemos.
„DOTYK“ žibtelėjo ir lietuviškas akcentas. Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL darbuotojai Tomas Vytautas Raskevičius ir Virginija Prasmickaitė pristatė savo patirtį rengiant „Baltic Pride“ eitynes. Baltarusijos ir Ukrainos kontekste aktyvistai galėjo įvertinti, kiek iš tiesų pasiekta. Vėliau svarstyta, ar pride‘ai tinka ypač didele homofobija pasižyminčioms visuomenėms: dalyviai išvaikomi policijos, nesirūpinama jų saugumu, pasitaiko ir smurto proveržių. Nuoširdžiai užjaučiau Baltarusijos ir Ukrainos LGBT+ bendruomenes, tačiau negalėjau nustoti džiaugtis mūsų pažanga. Lietuvoje birželio eitynėse žmonės iš tiesų šventė. Tikėkimės, kad į plastiką suvynioto Petro Gražulio nuotrauka taip ir liks tik juokingu prisiminimu iš 2013-ųjų.
Festivalio akimirka. V. Savchits (В. Савчиц) nuotr.
Minsko queer panorama
Bene įdomiausiu savaitgalio aspektu tapo ekskursija po Baltarusijos sostinės vietas. Žinoma, ne šiaip turistinius objektus, bet svarbius LGBT+ istorijos taškus. Dviejų Minske įsikūrusių iniciatyvų – „DOTYK“ ir „MAKEOUT“ – atstovai pasakojo, kaip, neturėdami interneto ir išmaniųjų telefonų, žmonės susirinkdavo viešose vietose, bendraudavo ir eidavo į vakarėlius.
Pasivaikščiojimas prasidėjo prie Minsko centre esančios skulptūros, vaizduojančios su gulbe žaidžiantį berniuką. Šis fontanas, kuriam daugiau nei šimtmetis, puiki vieta keliautojų asmenukėms. Gi, „Miesto širdis“, – juokavo organizatoriai. Deja, nusifotografavęs retas kuris stabteltų pamąstyti, kad anksčiau čia rinkdavosi įvairiausios jaunų minskiečių subkultūros. Paskutinį XX a. dešimtmetį šiame parkelyje daugiausiai būriuodavosi LGBT+ bendruomenė. Ironiška, bet šalia puikuojasi tanko paminklas, Prezidento ir Respublikos rūmai bei Centriniai kareivių namai. Gidai aprodė dar kelis mažesnius skverus ir aikšteles, kuriose LGBT+ jaunimas grodavo gitaromis, vartodavo alkoholį, dalydavosi patirtimi bei atsiskleidimo istorijomis.
Norėdami privatumo ir intymesnės aplinkos, tos pačios lyties poros ieškodavo „šiltesnės vietos“. Tokios prireikė ir mums, tad vėliau nužygiavome į Minsko metro stotį. Ne tik Vakaruose, bet ir buvusioje SSRS teritorijoje viešieji tualetai nuo visuomenės besislapstančiai LGBT* bendruomenei būdavo itin svarbūs. Ant sienų (ypač tarp keramikinių plytelių) homoseksualūs vyrai vienas kitam rašydavo žinutes. Vieni ieškodavo partnerių seksui – žymėdavo laiką, adresą, ar telefono numerį. Kiti vojersitiškai stebėdavo kitoje kabinoje besišlapinančius ar besimylinčius bendrapiliečius. Egzistavo savi kodai, specialūs durų užrakinimo būdai. Organizatoriai pabrėžė, kad tokia komunikacija, tik gal ne tokia intensyvi, gyva ir šiandien.
Kelionę baigėm prie vieno fabriko, kurio valgykloje gan ilgai veikė įvairūs klubai. Juokavom, kaip darbininkai dienomis eidavo valgyti, o naktį šokių aikštelėje šėldavo LGBT+ kompanijos. Deja, kai kurie barai būdavo greitai uždaromi, lankytojai ne visada jausdavosi saugūs, savininkai persekiojami. Pavyzdžiui, 2001 m. vienas iš klubo „Oskaras“ direktorių Ivanas Susinsky‘is buvo nužudytas savo bute.
„DOTYK“ – kas tai?
„DOTYK“ (išvertus iš baltarusių kalbos tai reiškia prisilietimą, prisiliesti) – kultūrinė institucija, užsiimanti LGBT+ bendruomenės būrimu (paramos grupės LGBT+ vaikų turintiems tėvams, filmų peržiūros, parodos). Festivalis – viena pagrindinių priemonių, sukuriančių sąlygas interaktyviam dialogui. Organizatorė Ana Lok teigia, kad vasario pabaigoje–kovo pradžioje vykstantys renginiai simbolizuoja atsinaujinimą. Baigėsi žiema, prasideda pavasaris – pats laikas išlaisvinti savo sąmonę.
Pavadinime nėra pasaulyje paplitusio akronimo LGBT. Pasak Anos, tokį ėjimą jie pasirinko specialiai. „DOTYK“ kalba ne tik apie seksualumą ir jo raišką. Festivalyje ieškoma būdų, leidžiančių jungti meną, feminizmą, migraciją ir kitas socialines problemas. „Menininkus ir žmogaus teisių gynėjus pakviečiau tam, kad kartu jie sukurtų kažką naujo. Omenyje turiu naują komunikacijos formą“, – sakė ji. Kartu, tai – savotiška strategija. Baltarusijoje suorganizuoti viešus politinius renginius, o ir šiaip visuomenines iniciatyvas, ganėtinai sudėtinga, o kartais iš viso neįmanoma.
Queer terminas renginyje labiau siejamas su kritinio mąstymo ugdymu. „Kartais LGBT asmenys patys yra homofobai, seksistai ar šovinistai. Būti homoseksualiu dar nereiškia turėti plačias pažiūras“, – kalbėjo Ana. Būtent dėl to svarbu, kad „DOTYK“ vienytų žmones, atstovaujančius įvairias kūrybos, aktyvizmo ir kitokių veiklų sritis.
Antroji festivalio dalis vyks kovo 2–5 dienomis.
[1] Terminas queer kartais gali būti vartojamas kaip LGBT+ bendruomenės sinonimas, tačiau jis paprastai platesnis ir dažniau vartojamas apibūdinti etikečių sau neklijuojančius žmones. Jie priešinasi (hetero)normatyvmui, norminiam seksualumo suvokimui ir t.t.
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
