Ar įmanoma mėgautis „Žvaigždžių karų“ filmu nemačius serialų, neprisimenant dešimčių veikėjų vardų ir nesigaudant sudėtingoje galaktikos istorijoje? Pasirodo, taip. „Mandalorietis ir Grogu“ tapo malonia staigmena, kuri leido pasijusti šios visatos dalimi net ir tiems, kurie iki šiol stovėjo už jos ribų.
Milijonai žmonių visame pasaulyje jau seniai yra pasidaliję į dvi stovyklas – tuos, kurie dievina „Žvaigždžių karus“, ir tuos, kurie nuo šios franšizės laikosi atokiau vien dėl baimės pasimesti tarp daugybės filmų, serialų ir veikėjų. Prie pastarųjų ilgą laiką priskyriau ir save.
Todėl eidama į „Žvaigždžių karai: Mandalorietis ir Grogu“ tikėjausi vieno dalyko – kad bent jau suprasiu, kas vyksta ekrane. Tačiau iš kino salės išėjau pakylėta. Vietoje painios istorijos gavau įtraukiantį nuotykį, kuris daugiau nei dvi valandas neleido nė akimirkai nuobodžiauti.
Filmas nebaudžia naujų žiūrovų
Pastaraisiais metais daugelis kino franšizių tampa vis sunkiau suprantamos naujiems žiūrovams. Norint pilnai suvokti istoriją dažnai tenka būti mačius ankstesnes dalis, serialus ar net perskaityti papildomą literatūrinę medžiagą. „Mandalorietis ir Grogu“ šiuo atžvilgiu maloniai nustebino.
Nors nesu mačiusi nė vieno serialo „Mandalorietis“ sezono, nė karto nesijaučiau pasimetusi. Filmas pakankamai aiškiai pristato pagrindinius veikėjus, jų santykius ir motyvus. Žinoma, ilgamečiai gerbėjai greičiausiai pastebės daugiau smulkių nuokrypių į ankstesnius įvykius, tačiau naujam žiūrovui tai visiškai netrukdo mėgautis istorija. Būtent tai ir tapo viena didžiausių filmo stiprybių. Užuot vertęs žiūrovą prisiminti dešimtmečius besitęsiančią istoriją, jis leidžia tiesiog mėgautis nuotykiu. Tad net žmogus, kuris iki šiol nebuvo artimai susipažinęs su šia visata, gali lengvai įsitraukti į pasakojimą.
Fantastikos gerbėjams – tikra šventė
Vienas didžiausių filmo privalumų – jo kuriamas pasaulis. Nors „Žvaigždžių karų“ visata gyvuoja jau beveik penkis dešimtmečius, „Mandalorietis ir Grogu“ vis dar sugeba nustebinti. Filme netrūksta ne tik kosminių laivų, įspūdingų kovų ir futuristinių technologijų, bet ir įvairiausių būtybių bei egzotiškų planetų. Kai kurie epizodai primena klasikinį nuotykių kiną, o kiti leidžia pasijusti lyg kompiuteriniame žaidime, kuriame už kiekvieno posūkio laukia naujas pavojus ar netikėtas atradimas.
Būtent ši fantastikos atmosfera mane įtraukė labiausiai. Kartais atrodė, kad stebi ne vien filmą, o visą gyvą galaktiką, kurioje kiekvienas kampelis turi savo istoriją. Net ir žmogui, kuris nėra užkietėjęs „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, sunku nesižavėti tuo, kiek daug dėmesio skirta šio pasaulio kūrimui.
Grogu pavagia ne vieną sceną
Mandaloriečiai narsių karių tauta, kilusi iš Mandaloro planetos. Mandaloriečiu gali tapti ir žmogus, ir kitos rūšies būtybė, jei priima jų gyvenimo būdą ir kodeksą. Ypatingą vietą užima vadinamieji „pamestinukai“ – našlaičiai ar išgelbėti vaikai, kuriuos mandaloriečiai įsivaikina ir augina kaip savus. Mandalorietis Žvaigždžių karų sagoje nėra nei rasė, nei biologinė rūšis. Tai visų pirma kultūra ir priesaika. Karys negalintis parodyti savo veido. Filmas suteikia mums įspūdingą herojaus pristatymą jau pačioje įžangoje, kuomet stebime Mandaloriečio įsiveržimą į slaptą Imperijos šalininkų susirinkimo vietą, vykdant Respublikos patikėtą misiją. Jam talkina mažasis Grogu.
Dar prieš eidama į filmą žinojau, kad Grogu yra vienas populiariausių šios franšizės personažų. Tačiau filme jis pasirodė kur kas svarbesnis, nei tikėjausi. Ne kartą būtent Grogu padeda Mandaloriečiui išsisukti iš pavojingų situacijų. Jis nėra vien komiškas personažas, skirtas pralinksminti žiūrovus. Priešingai – jo veiksmai daro realią įtaką siužetui, o kai kuriose scenose būtent jis tampa vienu svarbiausių istorijos herojų.
Kartu filme atsiskleidžia ir šiltas Mandaloriečio bei Grogu ryšys. Vienos mieliausių akimirkų buvo tos, kuriose Mandalorietis rūpinasi savo mažuoju palydovu ir stengiasi pasirūpinti net pačiais paprasčiausiais jo poreikiais. Net ir pavojingiausių misijų metu jis nepamiršta pasirūpinti, kad Grogu neliktų alkanas. Tokios detalės suteikia filmui jaukumo ir leidžia veikėjus pamatyti ne tik kaip kovotojus, bet ir kaip šeimą.
Humoro filme taip pat netrūksta. Jo čia tiek, kiek reikia – nei per daug, nei per mažai. Smagios Grogu reakcijos ir elgesys ne kartą priverčia nusišypsoti, tačiau humoras niekada neužgožia pagrindinės istorijos.
Dvi valandos, kurios prabėgo nepastebimai
Šiuolaikiniame kine vis dažniau pasitaiko filmų, kurių trukmė viršija dvi valandas, tačiau ne visi jie sugeba išlaikyti žiūrovo dėmesį. „Mandalorietis ir Grogu“ šią užduotį įveikia gana lengvai. Veiksmas nuolat juda į priekį, veikėjų laukia vis nauji išbandymai, o istorija neleidžia nuobodžiauti. Vos tik atrodo, kad situacija nurims, herojai atsiduria naujoje vietoje arba susiduria su nauju pavojumi. Tai vienas tų retų filmų, kuriuose daugiau nei dvi valandos prabėga beveik nepastebimai.
Ne visi seka savo tėvų pėdomis
Nors juosta nepateikia itin daug šokiruojančių siužeto posūkių, keli momentai vis dėlto nustebino. Viena maloniausių filmo staigmenų man buvo Jabba Hutt sūnus Rotta. Iš pradžių tikėjausi, kad jis bus dar vienas piktas personažas, sekantis savo tėvo pėdomis. Juk lJabba Hutt vardas „Žvaigždžių karų“ gerbėjams jau seniai siejamas su nusikalstamu pasauliu, korupcija ir žiaurumu.
Tačiau filmo eigoje paaiškėja, kad Rotta nėra toks, kokio būtų galima tikėtis. Jis pasirodo esantis gerokai kilnesnis ir sąžiningesnis veikėjas, nei leidžia manyti jo šaknys. Man patiko, kad kūrėjai nepasirinko lengviausio kelio ir nepadarė jo dar vienu stereotipiniu blogiečiu. Tokie siužeto sprendimai suteikia istorijai daugiau gyvybės ir primena, kad net garsiausių piktadarių palikuonys nebūtinai pasirenka tą patį kelią.
Jeigu reikėtų įvardyti kokį nors filmo trūkumą, jis būtų susijęs su pačiu Mandaloriečiu. Nors pagrindinis herojus nuolat dalyvauja veiksme, norėjosi daugiau sužinoti apie jį patį. Koks jis žmogus po šarvais? Kokios jo baimės, išgyvenimai ir vidiniai konfliktai? Filme tam skiriama mažiau dėmesio, nei norėtųsi. Šiek tiek prirūksta veikėjo arkos pokyčio.
Galbūt dalis atsakymų slypi seriale, tačiau būtent dėl to kartais atrodė, kad Grogu emocine prasme gauna net daugiau dėmesio nei pats pagrindinis herojus. Šiek tiek daugiau detalių Mandaloriečio charakterio vystymui būtų padėję sukurti dar stipresnį emocinį ryšį su žiūrovu.
„Žvaigždžių karai: Mandalorietis ir Grogu“ puikus filmas filmas ne vien ištikimiausiems franšizės gerbėjams. Jeigu iki šiol manėte, kad norint mėgautis šia visata reikia peržiūrėti dešimtis valandų serialų ir filmų, šis kūrinys gali pakeisti jūsų nuomonę. Jame netrūksta veiksmo, humoro, įspūdingų vaizdų ir širdį pavergiančio Grogu, kuris dar kartą įrodo, kodėl tapo vienu mylimiausių šios galaktikos veikėjų. Tai filmas, kuris sugebėjo įtraukti net žmogų, iki šiol stovėjusį už „Žvaigždžių karų“ pasaulio ribų. Iki šiol savęs nelaikiau fantastikos mėgėja, tačiau po šio filmo atsirado noras pagaliau nuo pradžių peržiūrėti visą „Žvaigždžių karų“ sagą. O tai, ko gero, yra vienas didžiausių komplimentų, kurį galima pasakyti šiai naujai kelionei po tolimą galaktiką.
