Istorinių romanų Lietuvoje nėra daug, o juolabiau istorinių romanų apie Lietuvą, kurie būtų parašyti rusų kalba. Kita kalba parašyti tekstai yra labiau prieinami platesniai auditorijai (gaila, kad tokios knygos apie Kauną nėra ir lietuvių kalba), kuriai suteikiamas šansas pažvelgti į tarpukario Kauną kitu kampu, iš visai netikėtos perspektyvos, kartais net atsigręžti į „savus“ ir pasakyti, kad ir „mes tokių pažinojome“, arba „tarp tokių gyvenome“. O juk taip sveika pamatyti ir „savo darže: akmenėlį, suprasti, kad ir į savus“ derėtų žvelgti analitiniu, kritišku žvilgsniu. Nebūtina teisti ar linčiuoti, tačiau kalbėti privalu. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos norisi atsakyti perskaičius knygą – ar JIE buvo kitokie nei MES? Kam tuo laikotarpiu buvo sunkiau? Ir, ką pakeistų žmonių gyvenimuose, jei jie nebūtų Kauno gyventojai?
Knyga „Apie tai, kaip mes gyvenom tarp savų, arba Kaunas rusiškai“ lengvai skaitomas tekstas, pasakojimas tarsi plaukia lengva upelio srovele, kurią kartais apsunkina sukrečiantys pasakojimai apie „aziatų žiaurumą“ arba visišką žmonių susvetimėjimą. Panašu, kad autorė tikrai pasistengė aprėpti ne tik politinius ir socialinius, mokslinius dalykus to meto Kaune, tačiau palietė ir kultūrą, mados realijas, tai suteikia knygai žavesio. Vis gi, paliečiamos karo ir okupacijos temos sukuria savo nuotaiką, kuri neleidžia vienu ypu perskaityti visko kas parašyta, ne dėl apimties, o dėl kylančių emocijų. Siužetas dėstomas aiškiai ir nenuobodžiai, pakankamai išsamiai, paliekant mažą erdvę skaitytojo supratimui pasireikšti. Skaitant gali pasirodyti, kad tai yra memuarai arba gražus dienoraščio apipavidalinimas, kai pasitelkiamos įdomios ir kūrybingos istorijos realiems gyvenimo nutikimams papasakoti.
Sovietinė okupacija ir karai iš esmės pakeitė viso pabaltijo, Lietuvos ir Kauno gyvenimus. Pasikeitė ne tik politinė situacija, bet ir žmonių tarpusavio santykiai, tiek tarp kitataučių, tiek ir tautos viduje. Nukentėjo žmonių socialinis gyvenimas, meno žmonės ir intelektualai jautė didelį spaudimą, kuriantys žmonės ir iš valdžios bei visuomenės nesulaukė palaikymo ir supratimo. Apie tokią nemalonią okupacijos naštą rašo Marija Storosta istoriniame romane apie Kauną „Apie tai, kaip mes gyvenom tarp savų, arba Kaunas rusiškai”. Rašytoja knygą išleido prisidengusi slapyvardžiu, galimai vengdama nesupratimo, nereikalingų skandalų ar net keršto, kadangi tam tikros istorijos yra parodomos tiek jautriai, tiek ir labai žiauriai ir tam tikri realūs asmenys gali ne taip suprasti ar interpretuoti teksto idėjas.
Knygoje aprašomas tarpukario ir pokarinio Kauno gyvenimas. Istorija pateikiama per prestižinio namo istoriją, minimas namas yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Per namą pateikiama ne tik šalies istorija, tačiau ir miesto gyventojų portretai, namo gyventojų kasdienybė prieš karą ir naujieji žmonės, apsigyvenę komunaliniuose butuose, deportacijos ir sugrįžimas namo lietuvių, kurie buvo priversti paliktis namus, pristatomi „komunalkių“, mokyklų prisiminimai, kuriuos patyrė totoriai, žydai, rusai – savi tarp savų. Pasak autorės, knyga turėtų sugriauti tam tikrus mitus ir iš naujo pasverti susidariusius stereotipus, kurie susidarė iš skirtingų požiūrio taškų žvelgiančių žmonių apie Kauną ir jo įvairiataučius gyventojus.
Pats knygos pasakojimas yra gan subtilus, pasakotoja nepasilieka jokio asmeniškumo ir nėra visažinis, jis prisidengia viena iš veikėjų Amine. Mergina epizodiškai pasirodo knygoje, nepastebimai įsipina į siužetą, lygiai taip pat nepastebimai iš jo ir išnyksta. Apie ją pasakojimas nėra plėtojamas, nors galima sužinoti tam tikrų faktų, nedidelių nuotrupų apie Amine vaikystę, studijų metus, tačiau ji lieka paslaptinga, daugiau analizuojami kiti personažai, gilinamasi į jų istorijas. Nėra jokio teisimo, net ir už ne visada skaitytojui suprantamus ar priimtinus dalykus. Pasakotojas palieka erdvę skaitytojui, neprimeta savo pažiurų ar nuomonės, tik retomis išimtimis galima pajusti tarsi protrūkį, kai pasakotojas nepagaili epitetų žmonių žiaurumui apibūdinti, jais apipasakojami žiaurumai vykstant traukiniu į Vorkutą ar jau būnant ten. Didelis kontrastas juntamas kai pasakojama apie to laikmečio Kauną, kai jis klestėjo, „Pagrindinėse miesto gatvėse pasirodė elegantiški, europietiški automobiliai su atviru viršumi. Prie automobilio vairo būdavo damos, apsirengusios pagal europietiškas madas kasdieninėms kelionėms – skrybėlė, kurią prilaikė lengvas, ilgas, pastelinių spalvų šalikas, tokios pat spalvos ilgos pirštinės, elegantiški automobiliniai akiniai.“
Knygos žanras – istorinis romanas, čia pasakojama pasitelkinat kitų asmenų atsiminimus, tad naratyvas nėra vientisa vietos ir laiko tąsa. Įdomu tai, kad laikas gali visiškai nedaryti įtakos vietai, arba vieta laikui. Vienas iš idomiausių teksto aspektų ir yra laiko ir vietos santykis. Kartais pasakojimo laikas šoliuoja metais ir dešimtmečiais, o vieta lieka ta pati – Kaunas, arba atvirkščiai, gali būti tie patys metai, tačiau vietos labai pasikeičia – Kaunas, greitkelis, Palanga, butas, Laisvės alėja, Vorkuta. Tai skaitytoją perkelia į kitą realybę, sutrukdo sekti esamą laiką, skaitytojas sutrikdomas, tai suteikia įdomumo skaitymo procesui.
Tai knyga, kuria leidžia susipažinti su tomis istorijos detalėmis, kurių paprastai nemokoma mokykloje ar studijuojant, taip pat skaitytojas supažindinamas ne su viena istorijos dalyvių puse, leidžiama pasijusti tarsi kitoje barikadų pusėje. Vertinant tai, kad knyga parašyta rusų kalba, greičiausiai ją paskaitys rusakalbis asmuo, kuris turės galimybę pastebėti tai, kad rusakalbiai Lietuvoje jautėsi tarsi namuose, o paskaitę tekstą lietuviai gali suprasti, kad ne visada rusakalbis yra okupantas ar priešiškai nusiteikęs asmuo. Tekstas padeda išeiti iš savo komforto zonos ir suprasti, kad ir kitos tautybės, kurios gyveno Kaune lygiai taip pat, kaip ir lietuviai pajuto okupacijos ir trėmimų naštą.Šią knygą, tiesa, elektroniniu formatu, galima įsigyti www.amazon.com puslapyje, taip pat Google play parduotuvėje, apie knygos autorę daugiau žinių nepateikiama.
