Atrodo, 2017 metų pirmasis pusmetis „Netflix“ buvo išties darbingas – į eterį išleidę ne vieną puikiai vertinamą serialą, filmų jie taip pat nepamiršo. Tiesa, su pastaraisiais, Netflix sekasi šiek tiek prasčiau – neseniai žiūrovus pasiekęs režisieriaus Macon Blair filmas „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“, žiūrovų sutiktas labiau vidutiniškai, nei teigiamai, o kai kurių kritikų nuomone, savo siužetu, jis labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar.
Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.
Kino filmo „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ kadras
Pagrindinė filmo istorija nėra itin stipri, režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Siužetas matytas tūkstančius kartų: Ruth – į vienatvę linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais.
Kino filmo „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ kadras
Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė Sandanso festivalio Didįjį žiuri prizą.
Kino filmo „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ kadras
Šio filmo mintis, jau nuo pirmųjų 10-ies minučių gana aiški – jis apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. Nors filmas iš pradžių ir įtraukia, tačiau liūdina tai, kad turi problemų su kulminacija. Laukiantiems aukščiausio taško, kažkokio perversmo filme ar Ruth gyvenime, greičiausiai teks laukti iki filmo pabaigos, o tuomet, tiesiog mintyse apsvarstyti visą siužetą ir suprasti, kad ne visuomet gyvenimo iššūkiai atneša pokyčius, kurių mes tikimės.
„I don‘t feel at home in this world anymore“ kritikų neretai lyginamas su daugiau nei prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusiu „Falling Down“ (1993). Abu šie filmai panašūs savo požiūriu į paprastą, gyvenimo neteisybės palaužtą žmogų, kuris, gindamas savo vertybes, galiausiai pasiduoda visuomenei ir tampa tokiu asmeniu, kuriais visuomet baisėjosi. Abu šiuos filmus sieja ir tai, kad trumpai pabuvoję drąsiais herojais, pabaigoje jie ir vėl grįžta į savo kasdienybę, kurioje, iš esmės niekas nepasikeičia.
Taip pat skaitykite: TOP 10 2017-jų „Sundance“ kino festivalio filmų
