Naujienų žiūrėjimas yra viena iš svarbiausių demokratinės visuomenės piliečio atsakomybių. Informacijos rinkimas ir jos analizė leidžia mums išlaikyti žvalų protą, ypač kai pasaulyje matome šio ištekliaus stygių. Amerikos visuomenėje, kur politika, pramogos ir žvaigždės yra sinonimai, ši atsakomybė atrodo kitaip, negu Lietuvoje. Šalis, kuri išrado šou verslą, turi kelias skirtingas programas, kurios informuoja savo visuomenę per komediją.
„Late Night Talk Show“ formatas buvo sukurtas pavargusiam Amerikos piliečiui, kuris vėlai vakare sugrįžta iš savo darbo ir nenori likusio laisvo laiko praleisti prie laikraščio ar nuobodaus reportažo. Viena iš šių laidų – „The Daily Show“.
Šou pirmas epizodas buvo išleistas 1996 m. liepą. Craigas Kilbornas, pirmas laidos vedėjas, fokusavo dėmesį į popkultūrą ir panašaus pobūdžio įvykius. Programos formatas apėmė komišką monologą, apibendrinantį dienos antraštes, reportažus, filmavimus iš įvykio vietos ir studijoje rodomus segmentus. Šie segmentai tapo itin mėgstama dalis žiūrovams. Laida taip pat dažnai sulaukdavo kitų žvaigždžių apsilankymo, imdavo iš jų interviu. Šie pokalbiai dažnai baigdavosi rubrika „Penki klausimai“, kurioje Kilbornas užduodavo absurdiškus klausimus. Buvęs sporto komentatorius turėjo tvirtą laidos viziją – lengvo formato antraščių skaitymo sesiją, kurią kas kelias minutes pertraukė iš anksto suformuluotas komedijos segmentas.
Tačiau 1998 m. pagrindinio vedėjo rolę perėmė komikas Jonas Stewartas. Jis transformavo „The Daily Show“ į tai, ką matome šiandien. Palyginti su šmaikščiu ir dažnai arogantišku Kilborno personažu, Stewartas įnešė daugiau įprastam asmeniui artimos energijos. Jis taip pat nebijojo tiesiogiai išreikšti savo emocijų. Atvirumas, rėkimas, pyktis ir stiprios kritikos spjaudymas tapo įprasta šou dalimi. Neurotiškas ir smalsus personažas greitai pakerėjo Ameriką, kuri yra gerai žinoma už meilę stipriems charakteriams. Naujas laivo kapitonas greitai pradėjo keisti laidos kursą. Jis palaipsniui nukreipė laidos dėmesį nuo popkultūros ir daugiau laiko skyrė politikai. Stewartas labai domėjosi šia sfera, aktualijomis ir žiniasklaidos kritika. Skirtingai nei Craigas Kilbornas, Stewartas laidos kūrimo logika buvo paremta noru atkreipti dėmesį į nesąžiningumą viešojoje erdvėje. Svarbu prisiminti ir tai, kad tuometinė Amerikos visuomenė buvo itin alkana politiniai satyrai. Billo Clintono sekso skandalas ir apkalta, 2000 m. politinės lenktynės bei daugelis kitų dalykų nuvylė Amerikos visuomenę, kuri pradėjo į politiką žiūrėti su pesimizmu. Šis aspektas skatino Stewartą politiką pristatyti ironiškai, su stipriu sarkazmo elementu. Tai buvo labai sėkminga strategija, kuri pakėlė laidą į žiūrimiausių šou gretas.
Nors „The Daily Show“ skiria daug dėmesio komedijai, laida taip pat sugeba pristatyti sudėtingas politines situacijas efektyviai bei jautriai. 9/11 tragedija buvo vienas iš pirmųjų ir pačių sunkiausių išbandymų laidai ir jos vedėjams. Kai 2001 m. rugsėjo 11 d. įvyko teroristiniai išpuoliai, „The Daily Show“, kaip ir daugelis kitų pramoginių laidų, savaitei buvo išjungta iš eterio. 2001 m. rugsėjo 20 d. sugrįžęs į eterį, Stewartas pradėjo laidą labai emocingu ir nuoširdžiu monologu. Šis monologas smarkiai skyrėsi nuo įprasto satyrinio laidos tono. Stewartas, akivaizdžiai sukrėstas, kalbėjo tiesiai į auditoriją, apmąstydamas tragediją, jos sukeltą sumaištį ir skausmą. Jis išsakė, kaip sunku būti komiku tokiu metu, pripažindamas „ironijos mirtį“, apie kurią kalbėjo daugelis žurnalistų ir komentatorių. Vedėjas žinojo, kad Amerikai buvo reikalingas nuoširdumas, o ne satyrinė politikos analizė. Šis momentas suformavo precendentą, kurio laikosi ir šiandien.
Po skausmingų įvykių „The Daily Show“ pradėjo dar labiau koncentruoti savo dėmesį į Amerikos politiką. Segmentas „indecision“ (lietuviškai – neapsisprendimas) buvo rodomas rinkimų kampanijų metu. Laidos segmentas išsamiai ir kandžiai analizavo prezidento rinkimus, pateikdavo įvykių analizę su stipria pajuoka. Nors Stewartas laidą vadindavo „netikrų naujienų šou“, jos politinė apžvalga neatsiliko nuo rimtesnių žiniasklaidos milžinų. Politinės lenktynės tapo spektakliu, skandalai buvo paverčiami į trumpus anekdotus. Visa tai leido lengviau suvirškinti dažnai negatyvios informacijos perteklių, kuris kankina mus visus iki šiandien. Tradicinėmis naujienomis nusivylusi Amerikos visuomenė įsimylėjo segmentą, kuris tapo svarbia laidos dalimi. „The Daily Show“ taip pat nebijojo kritikuoti ir valdančiųjų prezidentų veiklos. JAV rengiantis karui Irake, o vėliau ir įsitraukiant į jį, „The Daily Show“ tapo svarbiu skepticizmo ir kritikos reiškėju. Šis reiškinys buvo gana retas tuometinės Amerikos visuomenės kontekste. Stewartas nuolat atkreipdavo dėmesį į Busho administracijos karo pateisinimo neatitikimus, išreiškė nepasitikėjimą kitiems žiniasklaidos kompanijoms, kurios dažnai išleisdavo nekritiškus pranešimus apie administracijos veiklas. Tokie segmentai kaip „Mess O’Potamia“ tapo nuolatinėmis laidos dalimis. Stewartas netgi lankė sužeistus veteranus, tiesiogiai skatino visuomenę priešintis karui.
Jonas Stewartas visiškai transformavo laidą, kurią perėmė iš Craigo Killborno. Ji tapo ne tik viena iš žiūrimiausių laidų Amerikoje, bet taip pat viena iš labiausiai patikimų visuomenės akyse. Tačiau po šešiolikos laidos vedimo metų Stewartas jautė, kad pasakė viską, ką norėjo apie politinį procesą, norėjo daugiau laiko praleisti su savo šeima ir ieškoti didesnių iššūkių. Todėl 2015 m. Stewartas nusprendė palikti savo postą ir jį perduoti Trevorui Noah, Pietų Afrikos komikui. Naujo vedėjo laukė sizifo darbas. Jonas Stewartas subūrė labai ištikimą auditoriją, kuri jautė stiprų asmeninį ryšį su jo autentiškais ir dažnai audringais pasisakymais. Kai kuriems žiūrovams Noah atrodė ne toks nuoširdus ar aistringas. Savo vedimo karjeros pradžioje jis buvo dažnai lyginamas su buvusiu vedėju, kuris buvo labiau emociškai įsitraukęs į pristatomas problemas. Po Stewarto pasitraukimo „The Daily Show“ patyrė stiprų žiūrovų skaičiaus sumažėjimą. Nors iš dalies tai galima paaiškinti besikeičiančiais žiūrovų įpročiais ir perėjimu prie internetinių platformų, tai taip pat atspindėjo iššūkį, susijusį su tokios mylimos ir įtakingos asmenybės išėjimu. Noah taip pat patyrė skandalą dėl jo praeitų pasisakymų senų socialinių medijų įrašuose. Jie buvo aštrūs moterims, žydų tautybės asmenims ir kitoms socialinėms mažumoms. Noah sugebėjo nuraminti situaciją ir atsiprašė už savo veiksmus, bet šis įvykis dar labiau pasunkino laidos vedėjo rolės perėjimo laikotarpį.
Nors pirmosios darbo savaitės buvo itin sudėtingos, Noah sugebėjo įsitvirtinti, prisitaikyti prie veiklos. Pirmoje sėkmingoje iniciatyvoje naujasis vedėjas sugebėjo pritraukti jaunesnę auditoriją. „The Daily Show“ internetinis „Youtube“ kanalas patyrė stiprų augimo periodą, kuris buvo tęsiamas jo vedimo laikotarpiu. Noah manė, kad nuo Jon Stewart klestėjimo laikų žiniasklaidos kraštovaizdis stipriai pasikeitė. Jis teigė, kad siekė neapsiriboti vien „Fox News“ kritika, nes žmonės ėmė vartoti naujienas įvairiau. Laidoje atsirado daugiau interneto šaltinių, socialinės žiniasklaidos ir įvairių nišinių leidinių vaizdavimo. Šis aspektas leido laidos humorui augti kartu su nauja auditorija, kuriai daugiau rūpėjo internetas negu klasikinė žiniasklaida, televizija. Noah taip pat daug laiko skyrė tarptautinių įvykių analizei ir pristatymui. Vedėjas į Amerikos politiką ir dabartinius įvykius pažvelgė iš unikalios tarptautinės perspektyvos. Tai dažnai jam leisdavo išryškinti Amerikos problemų absurdiškumą, lyginant jas su situacijomis, kurias jis matė ar patyrė kituose pasaulio kraštuose. Šis „pašaliečio žvilgsnis“ buvo naujas ir itin svarbus laidos elementas. Jo charizma ir puiki artikuliacija leido dar stipriau pristatyti svarbias temas.
Trevorui vos spėjus prisitaikyti prie vedėjo pozicijos „The Daily Show“ susidūrė su dar vienu iššūkiu – pirmąją Donaldo Trumpo kadencija. Šis įvykis laidą užklupo netikėtai, nes tuo metu niekas nesitikėjo verslo magnato pergalės prezidento rinkimuose. Kiekviena diena turėjo šokiruojančių naujienų, kurios stipriai paveikė Ameriką. Sumišusi visuomenė ieškojo atramos, kuri padėtų prisitaikyti prie naujo politinio chaoso. Kaip ir Billo Clintono bei George Busho prezidentūros laikais, laida užėmė svarbų vaidmenį politinės informacijos sferoje. Pirmas iššūkis – prisitaikymas prie greitesnio naujienų kurso. Šiandien puikiai žinome, kad Trumpas pats nežino, apie ką galvoja, todėl mes esame ganėtinai atsparūs jo sparčiam minčių keitimui. Tačiau tuometinės žiniasklaidos kompanijos buvo panikos būsenoje, nes jos turėjo keisti savo straipsnius ir laidas dar nebaigus jas kurti.
„The Daily Show“ sugebėjo priprasti prie šios naujos realybės su vedėjo pagalba ir puikiais spontaniškumo gebėjimais. Noah ir jo komanda taip pat analizavo Trumpo kalbas, socialinių medijų žinutes ir viešus pasirodymus. Jie atkreipė dėmesį į neatitikimus, faktų netikslumus ir dažnai kurstytojišką jo kalbos pobūdį. Noah ramus ir išraiškingas kalbėjimas dažnai buvo priešprieša chaotiškam Trumpo bendravimo būdui. Laida itin daug dėmesio kreipė rasės ir identiteto klausimams. Atsižvelgiant į prezidento retoriką imigracijos ir socialinio susiskaldymo temomis, Noah daug laiko skyrė socialiniam teisingumui. Šios pastangos buvo įvertintos žiūrovų, kurie vėl pradėjo gausiai žiūrėti laidą. Noah suteikiama parama buvo itin reikšminga Amerikai, kuri pradėjo stipriai skaldytis politinėje erdvėje. Nors politinė satyra buvo ženkliai sumažinta palyginus su Stewarto vedimu metu, laida sugebėjo dar labiau nusivylusiai Amerikos visuomenei suteikti galimybę juoktis iš absurdo.
Noah ir jo komandai taip pat teko palaikyti Ameriką Covido epidemijos metu. „The Daily Show“ buvo viena pirmųjų programų, kuri perėjo prie nuotolinio filmavimo. Noah pradėjo transliuoti iš savo buto ir greitai perkrikštijo laidą į „The Daily Social Distancing Show with Trevor Noah“. Pirmieji „Social Distancing Show“ epizodai buvo nepaprastai kuklūs. Noah filmavo save naudodamasis „iPhone“ telefonu ir kitais asmeniniais prietaisais savo buto kampe, dažnai buvo galima matyti knygų lentynas ir asmeninius daiktus fone. Šis neapdorotas, nenušlifuotas ir intymus jausmas smarkiai kontrastavo su šmaikščiomis, studijoje sukurtomis laidomis, prie kurių žiūrovai buvo pripratę. Tačiau šis aspektas sukūrė stiprų šilumos jausmą, kuris buvo itin reikalingas visuomenei. Noah, neturėdamas tiesioginės studijos auditorijos, kalbėjo tiesiogiai į kamerą, su žiūrovais jų namuose. Tai dažnai paskatino rimtesnius ir atviresnius monologus, kuriuose jis analizavo dienos naujienas, pandemijos poveikį ir politines reakcijas.
Nors laida patyrė stiprius pokyčius, ji toliau tęsė aštrios politinės kritikos ir visuomenės informavimo tradiciją. Didelis dėmesys buvo skiriamas Trumpo administracijos nepasiruošimui, politiniai poliarizacijai ir ekonomikos smukimui. Norėdami kovoti prieš medicininės dezinformacijos plitimą, Noah ir jo komanda dažnai kviesdavo medicinos ekspertus, mokslininkus ir visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnus asplankyti laidoje. Humoras buvo ne tik skirtas išlaikyti auditorijos dėmesį, bet ir suteikė tam tikro paguodos. Pandemijai įsibėgėjus, „The Daily Social Distancing Show“ palaipsniui atnaujino kai kuriuos elementus ir galiausiai grįžo į studijos aplinką, kurioje nebuvo auditorijos. Tai atspindėjo lėtą visuomenės atsigavimą.
Po septynerių ilgų ir įvykių pilnų metų, Trevoras Noah nusprendė palikti „The Daily Show“. Jis teigė, kad norėjo vėl grįžti į stand-up komedijos pasaulį, kurio stipriai pasiilgo. Jis taip jautė stiprų kūrybinį nuovargį ir perdegimą, kuris neleido jam duoti visos širdies darbui. Jaunas komikas turėjo įveikti daug skirtingų iššūkių laidos vedimo metu. Jono Stewarto šešėlis, krentantis žiūrimumas, asmeninis skandalas, Trumpo kadencija, pandemija bei daugelis kitų dalykų veikė prieš Noah. Tačiau Pietų Afrikos komikas sugebėjo išlaikyti nesustojantį problemų antplūdį ir tapti mylimu vedėju, kurio auditorija pasiilgs.
„The Daily Show“ turėjo išgyventi dar vieną perėjimo periodą. Laida išmėgino naują strategiją – besikeičiančio svečio vedėjo sistema. 2023 m. laidai vadovavo daugelis skirtingų žvaigždžių, politikų ir komikų. Vienas iš jų – Jordanas Klepperis, įžymus komikas, kuris įkūnija ypatingą satyrinės žurnalistikos stilių, dėl kurio tapo labai populiariu vedėju. Improvizacijos meistras atskleidė absurdiškas situacijas laisvu pobūdžiu, kuris buvo ganėtinai naujas laidos kontekste. Kaip ir Trevoras Noah, Klepperis skyrė daug dėmesio dezinformacijos ir politinio ekstremalumo paniekai ir analizei. Anekdotai buvo skirti nuginkluoti populiarius naratyvus, kurie kenkė Amerikos visuomenės politiniam stabilumui. Vedėjo anekdotai ir kuriamos situacijos yra ne tik juokingos, bet tuo pačiu metu ir turinčios rimtumo.
Klepperis taip pat nebijo tiesiogiai prisidėti prie šou anekdotų kūrimo. Jis dalyvavo keliuose Trumpo mitinguose, kuriuose kalbėjo su jo aršiausiais fanais. Jo gebėjimas bendrauti su žmonėmis, kurie laikėsi konspiracinių ar prieštaringų pažiūrų, atvirai iš jų nesišaipyti, bet leisti jų pačių žodžiams išryškinti absurdą, buvo puikus. Šie segmentai dažnai tapdavo populiariais internete ir apibrėždavo jo komišką asmenybę. Jis taip pat dalyvavo Kapitolijaus riaušių įvykiuose. Netrukus po Kapitolijaus sukilimo, Klepperis buvo vietoje, ėmė interviu iš dalyvių ir stebėtojų, taip pateikdamas žalią ir betarpišką žvilgsnį į sukilimo dalyvių mąstyseną. Šie reportažai buvo ypač gąsdinantys ir įžvalgūs.
Prie laidos taip pat prisijungė Desi Lydic, talentinga aktorė. Ji dažnai vaidina nepakankamai informuoto, pernelyg pasitikinčio savimi korespondento rolę. Lydic dažnai vaizduoja personažą, kuris išoriškai pasitiki savimi, bet subtiliai atskleidžia, kad jam trūksta gilesnio supratimo, turi iškreiptą požiūrį, dažnai atspindintį kabelinių televizijų naujienų laidų vedėjus. Jos „Foxsplains“ segmentai yra vieni iš populiariausių laidoje. Ji satyrizuoja šališką ir sensacingą „Fox News“ (ar panašių kanalų) naujienų pateikimą. Puikus tam tikrų kabelinių naujienų laidų imitavimas dažnai suteikia studijoje besiklausančiai auditorijai energijos. Be „Foxsplains“, Lydic nuolat rengia įsimintinas laidas apie įvairias socialines ir politines problemas, daugiausia dėmesio skirdama lyčių, reprodukcinių teisių ir visuomenės absurdiškumo klausimams. Ji dažnai kalba apie moterų sveikatą, politinį atstovavimą ir šiuolaikinio gyvenimo iššūkius. Jos segmentai garsėja aštriu rašymu ir savitu atlikimo stiliumi.
Be šių vedėjų, laida taip pat turi Michaeli Kosta ir Ronny Chienga. Kosta, buvęs komikas, pasižymi simpatišku, dažnai save nuvertinančiu, aštriu komedijos stiliumi. Jis dažnai pasitelkia savo „brolišką“ personažą, kuris šaiposi iš ekstremalios vyrų kultūros, kad pabrėžtų politikos ir dabartinės Amerikos kultūros absurdiškumą. 2023 m. jis buvo žiūrimiausias kviestinis laidos vedėjas, o tai rodo jo populiarumą tarp žiūrovų. Chiengas, įžymus aktorius, į laidą atnešė jam būdingą agresyvų, greitą ir dažnai susierzinusį komedijos stilių. Jis žinomas dėl savo tiesioginės kritikos, nevengdamas aštrių pastebėjimų apie technologijas, pasaulinius absurdus ir beprasmiškus Amerikos kultūros aspektus. Žiūrovai dažnai vertina jo unikalią tarptautinę perspektyvą ir norą jautrias temas nagrinėti su humoru.
Šis talento surinkimas pasiekė kulminacija 2024 m. su Jono Stewarto grįžimu. Šis legendinio vedėjo grįžimas sukrėtė laidos fanus, kurie to nesitikėjo. Žvaigždė lengvai prisitaikė prie gerai pažįstamos vietos ir vėl pradėjo informuoti Amerika apie svarbius politinius įvykius per humoro prizmę. Stewart ėmėsi vesti pirmadienio vakaro epizodus iki 2024 m. JAV rinkimų ciklo, o vėliau pratęsė savo įsipareigojimus iki 2025 m. pabaigos. Šiame naujame formate jis taip pat yra prodiuseris, o likusią savaitės dalį laidos korespondentų komanda keičia anksčiau minėti laidos vedėjais. Kartu su kitais laidos vedėjais, Stewartas ir toliau kritikuoja bei šaiposi iš Amerikos politinės situacijos, tuo pačiu metu informuodamas visuomenę. Šiame politiniame kontekste, tokia veikla yra itin reikalinga ir prasminga. Nors laida patyrė daugelį skirtingų pokyčių per ilgą gyvavimo laikotarpį, jos pagrindinė misija yra išlaikyta iki šiandien – aštriai kritikuoti tuos, kurie to nusipelnė, informuoti visus, kurie klausosi ir kovoti už teisingumą.
