1932 ir 1933 metais Ukrainoje ir gretimose teritorijose vykęs Holodomoras (,,mirtis nuo priverstinio bado”) yra viena didžiausių tragedijų valstybės ir XX amžiaus žmonijos istorijoje. Ukrainiečiai badą vadina Holodomoru – ,,badmiryste”. Tai nebuvo natūrali nelaimė, o sąmoningai siektas tautos išnaikinimas – precedento neturinti žmogaus sukurta demografinė katastrofa, kuriai vadovavo sovietų valdžia. Paskaičiuota, kad Holodomoro metu mirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių. Pasak mokslininkų, Ukrainoje, kas minutę dėl alkio iškankinti mirdavo 17 žmonių, o tarp labiausiai nukentėjusiųjų – vaikai.
Sovietų Sąjungą valdęs Josifas Stalinas žinojo, kad gyventojai bus priversti badauti, dar du metai iki Didžiojo Ukrainos badmečio pradžios, tačiau jis nesistengė sustabdyti šio įvykio ir buvo linkęs industrializuoti Sovietų Sąjungą, neikreipiant nei menkiausio dėmesio į žmonių gyvenimo sąlygas. Netgi prasidėjus badui jis ir toliau perkėlinėjo gyventojus iš lauko ūkių į miestus. Badas buvo tarsi tiesioginis ukrainiečių valstiečių (jie tuo metu sudarė 80 procentų visų gyventojų) kurie norėjo atsispirti kolektyvizacijai puolimas; netiesiogiai – tai buvo Ukrainos kaimo naikinimas, kuris tradiciškai buvo pagrindinis Ukrainos nacionalinės kultūros elementas. Faktą kad šis milijonus gyvybių pasiglemžęs badas buvo apgalvotas ir sukeltas dirbtinai pabrėžia ir tai, kad nors ir 1932 metais Ukrainos grūdų derlius buvo mažesnis už vidutinį (iš dalies dėl chaoso, kurį sukėlė kolektyvizacijos kampanija), jo būtų buvę daugiau nei pakankamai gyventojų išlaikymui. Nepaisant to, tarybinės valdžios institucijos nustatė neįgyvendinamai aukšto lygio rekvizicines kvotas. Kaimai, kurie negalėjo įvykdyti nustatytų kvotų, buvo pažymėti ant ,,juodųjų lentų”. Iš viso, kolekciniai ūkiai 82-juose Ukrainos regionuose buvo pažymėti ,,lentose”. Praktikoje taip pažymėtas kaimas buvo pasmerktas mirčiai. Ištisi miesteliai ir jų rajonai tapo badaujančiais getais.
Prasidėjus badui Ukrainoje, Stalinas vis blogino gyventojų gyvenimo sąlygas. Iš Ukrainos jis eksportavo beveik du milijonus tonų maisto nepalikdamas jo vietiniams, kad šie turėtų iš ko išgyventi. Į valstybę buvo siunčiamos specialios agentų brigados surinkti grūdus arba patikrinę privačius namus, konfiskuotų rastą maisto produkciją: mėsą, daržoves, cukrinius runkelius ir bulves. Valstiečiai buvo žiauriai kankinami, mušami ir net išvaromi iš namų, kad atiduotų viską, ką tik turi. Tuomet jis uždraudė ten esantiems žmonėms persikelti į bet kurią kitą šalies dalį. Jie neturėjo maisto tiek sau, tiek gyvūliams šerti, jokių galimybių pabėgti, o galiausiai energijos ir jėgų pasipriešinti. Badas 1933 metų pavasarį išaugo didžiuliu mastu, tačiau Maskva atsisakė suteikti paramą. Tuo metu Sovietų Sąjunga į Vakarus eksportavo daugiau nei milijoną tonų grūdų. Už gautą pelną buvo perkamos įvairios mašinos reikalingos Sovietų Sąjungos industrializacijai, kuri vyko labai dideliu tempu.
Ukrainiečiai išgyveno tikrą košmarą, pasitaikydavo kanibalizmo atvejų. Gyvenimas Holodomoro metu buvo toks košmariškas, kad 2500 ukrainiečių buvo areštuoti ir nuteisti už tai, jog valgė savo kaimynų kūnų mėsą. Ši problema buvo taip gausiai paplitusi, kad sovietų valdžia sukūrė ženklus skirtus maisto trūkumą išgyvenantiems žmonėms ,,valgyti savo vaikus yra barbariškas poelgis”. Pakėlėse gulintys lavonai, nesurenkami 2-3 dienas, tapo kasdieniniais vaizdais.
Atrodo, kad visi šie įvykiai turėtų badyti tiesa į akis, tačiau Stalinas nepripažino, kad jo valdomoje Sovietų Sąjungoje apskritai buvo alkanų žmonių. Jis neigė kelis metus trukusį Ukrainos bado egzistavimą kuris baigėsi tik po 1933 metų derliaus nuėmimo. Tradicinis ukrainiečių kaimas buvo iš esmės sunaikintas, o iš Rusijos atvykę gyventojai buvo nugabenti į nuniokotą kraštą. Tačiau šiandien nėra net menkiausių abejonių, dėl šio skausmingo rando Ukrainos istorijoje.
Vienintelis klausimas yra tik kiek žmonių tiksliai mirė nuo bado. Skaičiuojama, kad aukų skaičius siekia 7 milijonus, kol kiti skaičiavimai teigia, kad aukų galėjo būti ir daug daugiau nei 10 milijonų. Tikslius mirusiųjų gyventojų skaičius sunku pasakyti todėl, kad gyventojų surašymo duomenys Ukrainoje buvo suklastoti Sovietų Sąjungos surašymo komisijos narių, kurie vėliau buvo nužudyti, kad neišduotų tikrosios informacijos.
Šiandien Rusijos vyriausybė ir toliau laikosi savo pozicijos, kas šis žmogaus sukurtas badas yra ,,istorijos klastojimas”. Australija, Brazilija, Kanada, Kolumbija, Estija, Portugalija, Ekvadoras, Gruzija, Vengrija, Italija, Latvija, Lietuva, Meksika, Paragvajus, Peru, Lenkija ir Jungtinės Valstijos Ukrainos badą 1932-1933 m. laiko genocidu.
Ukraina turi daug paminklų, meno kūrinių bei sukurtų filmų skirtų atminti Holodomorą ir milijonus žmonių kurie mirė bado metu. 2008 metais Kijeve atidarytas Nacionalinis muziejus ,,Memorialas Holodomoro aukoms”. Jis įsikūręs Perčesko kalnuose ir susideda iš memorialinio komplekso ir požeminės Atminties salės, kurioje yra saugomi artefaktai iš laikotarpio, kurio metu vyko badas, o kiekvienų metų, ketvirtąjį lapkričio šeštadienį yra minima ,,Holodomoro ir pilietinių represijų atminimo diena”.
Taip pat skaitykite: Badas Indijoje apie kurį nutylima
