Pirma, dar 2012-aisias, pasirodė knyga. Ir nieko nelaukdama sulaukė pripažinimo. Džilian Flin (Gillian Flynn) kūrinys „Dingusi“ (Gone Girl) užkopė į geriausiai parduodamų knygų sąrašų viršūnes, kur praleido ne vieną ir ne dvi savaites. Po to, jau 2014-aisiais, pasirodė filmas. Ir nieko nelaukdamas sulaukė pripažinimo. Deivido Finčerio (David Fincher) režisuotas filmas „Dingusi“ tapo vienu pelningiausių 2014-ųjų filmų, o kritikų ir žiūrovų buvo priimtas itin palankiai.
Eimi (Rosamund Pike) ir Nikas (Ben Affleck) Danai yra jauna, stilinga ir, iš pirmo žvilgsnio, žavinga šeima. Ko ne svajonių pora? Taip ir atrodo. Bent jau išoriškai. Kol neištikimybė ir piniginės problemos pradeda lėtai, bet užtikrintai trupinti šį idilišką fasadą. Vieną rytą, be jokių pėdsakų, dingsta Eimi. Nikas tuo tarpu tampa pagrindiniu įtariamuoju. Žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas.
Skamba kaip dar vienas iš daugybės panašiai besiklostančių trilerių. Tai galbūt atbaidė keletą žiūrovų, kurie patingėjo pasitikrinti, kas vis dėlto režisuoja šį filmą. Tokių filmų, kaip „Septyni“ (Se7en), „Socialinis tinklapis“ (The Social Network) ar, mano nuomone, vienos geriausių knygos adaptacijų kine „Kovos klubas“ (Fight Club) režisierius kartelę sau kelia labai aukštai ir beveik visuomet pateisina lūkesčius. Išimtimi netapo ir „Dingusi“.
Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties, misterijos šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to.
Kritikų atsiliepimu viena geriausių knygos adaptacijų kine šiame tūkstantmetyje, „Dingusi“ yra sumaniai parašytas (žinoma, ne be pačios knygos autorės Džilian Flin pagalbos), netikėtas ir nenuspėjamas filmas. Dažnai trilerių ir kitų panašių filmų veiksmo trajektorija būna pakankamai nuspėjama, tačiau tik ne šį kartą. Žiūrint „Dingusi“ gali atrodyti, kad Deividas Finčeris yra mizantropas, bet šiuo atveju – mizantropija labai tinkama ir deranti su visa kūrinio nuotaika, sudaroma jo atmosfera. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, šis filmas atrodo taip, tarsi būtų režisuotas „Alfredo Hičkoko ir Larso von Triero vaiko“. Bet kuris kinu besidomintis žmogus supras koks tai komplimentas.
Tiesa, režisierius nėra vienintelis teigiamas dalykas šiame filme. Belaukiant filmo, atrodė, kad savo pasirodymu visus nustelbti turėtų Benas Aflekas. Pastarasis netgi atidėjo kitus svarbius darbus į šoną – nukėlė savo, kaip režisieriaus, veiklą filme „Nakties įstatymai“ (Live by Night). Teisybės dėlei būtina paminėti, kad aktorius tikrai puikiai susidorojo su savo užduotimi ir lig šiol tai turbūt vienas geriausių ir brandžiausių jo vaidmenų.
Bet visos gėlės ir nukeltos skrybėlės atitenka Rosamundai Paik. Iškreipta, sociopatiška, nepatikima – viską taip įtikinamai pavaizdavusi aktorė ne veltui buvo nominuota geriausiam moters vaidmeniui 2015-ųjų Oskarų ceremonijoje. Tiesiog puikus pasirodymas, kuriame aktorė sužibo pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Paminėjimo vertas ir Trentas Reznoras (Trent Reznor). Žinomos muzikos grupės „Nine Inch Nails“ įkūrėjas ir vokalistas jau nebe pirmą kartą dirba kartu su Deividu Fincheriu. 2011-aisiais laimėjęs oskarą už muzikinį takelį, sukurtą filmui „Socialinis tinklapis“, Trentas Reznoras vėlgi nenuvilia filmui kurta muzika.
Nereikia pamiršti ir pačios autorės – Džilian Flin – indėlio į visą šį filmą. Kaip ir knygoje, taip ir scenarijuje pateikiamu pasakojimu, bent jau pirmąją pusę filmo, pasitikėti visai negalima. Varijuojama tiek tarp Eimi prisiminimų iš dienoraščio, tiek ir Niko požiūrio taško.
Nors filmo trukmė (turint omeny šių laikų kino industriją) atrodo be proto ilga – beveik dvi su puse valandos – filmas prabėga greitai ir besąlygiškai įtraukdamas žiūrovą. O savo eigoje iš trilerio su paslapties prieskoniu, „Dingusi“ perauga į kai ką daugiau.
Pagrindinė aktorė Rosamunda Paik filmo mintį apibūdina, kaip dviejų žmonių bandymą apsimesti kitais, geresniais žmonėmis, savo svajonių vyro ir svajonių žmonos versijomis. Nei vienam iš jų tai nepavyksta, o vietoje to – jie pradeda naikinti vienas kitą. „Dingusi“ nejučiomis iš prikaustančio trilerio perauga į tamsią – nors į akį durk – socialinę satyrą.
Iškreipti, groteskiški, toksiški – tokie šiuolaikiniai žmogaus santykiai yra pavaizduojami cinizmu persmelktame filme „Dingusi“. Režisierius rizikavo. Tačiau tai puikiai pasiteisino. Visada smagu pamatyti filmą, kuris ne tik prikausto žiūrovą, kaip puikus meno kūrinys, tačiau priverčia ir susimąstyti, perduoda vienokią ar kitokią žinutę. Tai „Dingusi“ be jokios abejonės padaro.
2014-uosius visi sinefilai dar ilgai prisimins, kaip metus, kurie buvo kaip niekad dosnūs pavykusiais filmais. „Dingusi“ tikrai atrodo vietą tarp tokių puikių filmų, kaip „Vaikystė“ (Boyhood), „Žmogus-paukštis“ (Birdman), „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar) ar „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapet Hotel). Ne tik atrado savo vietą, bet, net neabejoju, nudžiugino daugybę gero kino gerbėjų visame pasaulyje.
Deividas Finčeris ir iki tol buvo kūręs trilerius. Trilerius apie paprastus žmones, kurie, verčiami aplinkybių, atsiduria visai nehumaniškose padėtyse. Tiesa, dar nei vienas iš jų nebuvo panašus į „Dingusi“. Tai ne tik trileris, tai ir gera drama, ir juodojo humoro komedija, ir sumani satyra. Ir visa tai – iš geriausio nihilisto šiandieninėje kino industrijoje.
Taip pat skaitykite: TOP 25 geriausi XXI amžiaus filmai
