Kai rankos pasiek „Pietinia kronikas“ stalo žaidimą, tu suprant’ – čia ne šiaip korčikės, o tikrs biliets atgal, į tuos laikus, kai buvom naglesni, bet širdy šiltesni. Kada sakydavom, ką galvojam, neslėpdavom nieko, o juoks liedavos toks, ka i pilvą skaudėdava, i ašaros per žandus riedėdava. Jei skaitei knygą ar matei filmą – žinai, apie ką čia bazarinsim. „Pietinia kronikas“ – čia ne vien šiaip knyga ar films, čia jau i stalo žaidims, bet ne šiaip, ka laiką nuleist, kol cepelinai ataušta, o ka išsipasakot‘, išsijuokt‘ i prisimint‘, koks tas gyvenims būdavo, kai da tūnodavom laiptinėj i su chebra planus dėliodavom. Žaidėm su saviškiais tą žaidimą i sakom – retai kada taip nuoširdžiai žvengėm, kaip tuo vakarą.
Kas žaidė i kodėl mes buvom per jauni pilnai tai sujaust‘
Žaidėm keturiese. Mūsų chebrai – nuo 20 iki 23 metų. Tai ką čia slėpt‘ – mes da tik pusiau į gyvenimą įbridę. Daug kas, kas tose korčikėse parašyta, da mūsų net rimtai nelietė – bet vis tiek turėjom i mes ką papasakot.
Todėl ir pasijuta, ka šits žaidims būtų da smagesnis tiems, katrie daba kokių 30-40 metų. Jie tai jau tikrai turėtų ką papasakot‘ apie pirmą darbą nelegaliai, apie šokius kultūrkėj, ar apie tai, kaip tėvams neprisipažina, ka „pažymys iš fizikos ne keturi, o du“.
Viena iš mūsų ištrauktų korčikių buva: „Tas karts, kai užsikaliau babkių“. Nu mums tai čia uogų skynims, darbs stroikėse ar žolės pjovims. Bet kai pagalvoji, kiek vyresnių žmonių pažįsta tą jausmą dirbt‘ po pamokų, gelžbetonio gamykloj ar turguj – supranti, ka šits žaidims da labiau žiba tiems, kam virš 30.
Kaip viskas prasidė’ – nuo korčikės iki afigienos išpažinties
Nu tai ką, tupam mes keturiese pas mane chatoj – stals pilns vaišių, bet centrini vieta užim kaladė su korčikėm. I ką – pradėjom bazarint’ i juokt’. Žaidimo taisyklės paprastos – ištrauki dvi korčikes, pasirenki vieną temą, ir visi, katrie tur ką pasakyt, pakel ranką. I jeigu tu neturi istorijas – nekeli rankas. Nu, bet tada i negausi taško. Žodžiu, tada žaidėjai, katrie pakėli rankas, pasakoj savo istorijas. Bet ne bet kokias – šneki tiktais apie tai, kas iš tikrųjų atsitika. Čia ne „Alias“, ne „Mafia“ ar ne „Monopolis“. Čia tu realiai atsidarai.
Pirmą korčikę trauk žaidimo verchs. Verchs – žmogus, katras paskutinis buva Šiauliuose. Mūsų chebroj anuo tapo Vaigauds. Anuo ištraukta tema – „Dalyks, katras tave jaudin, o tu nežinai, a čia tikrai taip normalu yra“. Nu ši korčikė tikrai išmuša iš vėžių. Rankas pakėlėm aš, Neds i Vaigauds. Andrieja susilaikė. Papasakojus istorijas, visus balsus atidavėm Vaigaudui. Aš čia jums daba neišduosu anuo paslapties, nu, bet žinokit, da ir daba galvoju, ka jo papasakots dalyks nebuva normalus.
Vieno rato tema buva „Įsimylėjims, katrą prisimines i daba saves klausi: ‘Kas čia buva?’“. Spoileris – žaidėm‘ dvi poros. Tai, žodžiu, bernams nelabai patika mergų istorijos – net klausytis nelabai norėja. Nu bet yr’ kaip yr’ – jei tema tokia, tai turi klausyt, ir gal net išmokt‘ kažką nauja apie sava chebrą.
Balsavims – ne dėl taškų, o dėl to, kas labiausia užkabina
Kai visi baig pasakot‘, vierchs sako „viens, du, trys“ – i rodom pirštu į tą, katruo istorija buvo čiotkiausia. Už save balsuot neleidžiama – tai jau čia tvarka. Bet laimi ne visad tas, katras labiausiai prajuokin. Dažnai nugali tas, katras atviriausiai i nuoširdžiausiai pakalb apie save.
Neds, pavyzdžiui, kelis kartus papasakoja visai fainų ir afigienų istorijų, bet ka jau trumpai ir be įsijautimo, tai daug balsų i nesusirinka. Gal pasisauga istorijas didesniam reikalui. O Vaigauds tai gryns pasakorius – mok‘ papasakot, įgarsint, i da pavaizduot, kaip koks Džims Keris. Jam tai balsų netrūka. Mes su Andrieja kažkaip mažiau gyvenimo mačiusios, neturėjom tiek daug gerų bazarų.
Buvo momentų, kai du žaidėjai surenk‘ po lygiai balsų – tada viens gaun aptartos temos korčikę, o kits pasiim viršutinę kortą nuo kaladės. Visi likom laimingi – i nieks nepyko, nes ne taškai svarbiausia, o ka kiekvienas raundas – atskleid naujų dalykų apie tava chebra.
Ne laimė svarbiausia – o ka po to da ilgai apie tai galvoji
Žaidimą laimėjo Vaigauds – surinko keturias korčikes. Nu, bet mes visi laimėjom. Bo pasikalbėjom taip, kaip seniai nebuvo. Be telefono, be netikrų bajerių, be išsidirbinėjimų. Tikra chebra, tikrs žaidims, tikros istorijos. Atrodo žaidims leido iš naujo pažinti draugus.
Po žaidimo da ilgai sėdėjom. Pradėjom kalbėt apie tikrus reikalus – kas mąsto keist‘ darbą, kam su tėvais sunkiai sekas, kas da nesusitvarkė su suaugusiojo gyvenimu. Ir visi tyliai pagalvojom – gers tas žaidims. Labai gers.
„Pietinia kronikas“ kilmė – kaip atsirado šitas žaidims
„Pietinia kronikas“ kūrėjai – Dmitrijus Babičius ir Rimants Kmita – du bičai, katrie sumastė padaryt‘ šitą žaidimą su tikrom‘ šiauliečių šnekom ir jaunystės istorijom. Dmitrijus pirmas susuka galvą, kaip čia reik žaist, o Rimants jau viską sudėja į taisykles ir pritaikė šneką – ka atrodytų, kaip ka mes su chebra ant kiemo sėdim i kalbam apie savo reikalus. Leidykla „Terra Publica“ pasirūpino, ka šits projekts išspaustų į gyvenimą, i būtų ne tik žaidims, bet ir kultūros gabals, katras prajuokin i prived į apmąstymus. Iliustrava Liuds Parulskis, o projekta vadovė Martyna Braziulienė su dizainere-maketuotoja Goda Stanevičiūte pagražina visą dizainą. Tai ne tik žaidims – tai šneka, kuri atsistoj ant stalo i kvieč prisimint‘, pabūt‘ drauge.
Verdikts: žaidims, katrą reik bent kartą pažaist‘
„Pietinia kronikas“ nėra žaidims, kur skaičiuoji taškus i bėgi per lauką. Čia tu sėdi, kalbi i dalinies. I tuo ans i stiprus. Jei esi bent kartą perskaitęs Kmitos knygą ar matęs filmą – suprasi atmosferą. Jei ne – tai čia tavo bilietas į tą pasaulį.
Tiems, kas augo devyniasdešimtaisiais – šits žaidims nostalgijos kulka tiesiai į širdį. Tiems, kas jauni – galimybė pamatyt, ka istorijos gyvena ne TikTok’e, o i tavo draugo galvoj. Reik tik paklaust‘.
