Komedija yra viena iš sričių, kurioje vis dar ryškiai dominuoja vyrai. Moterims dažnai tenka įrodinėti, kad jos gali būti juokingos, kai tuo tarpu vyrai dažniausiai priimami kaip „natūraliai juokingi“. Komedijos kultūroje vis dar vyrauja ne tik seksistinis požiūris į moteris, bet ir tokio pobūdžio juokeliai. Daugelis klubų orientuoti į vyrišką auditoriją, kurioje moters balsas dažnai laikomas „neaktualiu“. Tačiau šis požiūris po truputį keičiasi. Vis daugiau moterų ne tik išbando save komedijoje, bet daro tai labai sėkmingai. Viena ryškiausių šių dienų figūrų – komikė Brittany Schmitt.
Schmitt kelias į komediją nebuvo tradicinis. Prieš tai ji net aštuonerius metus dirbo reklamos srityje, kol galiausiai atsidūrė visiškai kitokioje gyvenimo stadijoje – po arešto už vairavimą apsvaigus jai teko praleisti 30 dienų kalėjime. Ši patirtis paliko gilių žymių: depresijos požymiai, melancholija, savi refleksija. Neturėdama pinigų terapijai, Brittany paklausė draugo, kuris pats buvo komikas, patarimo: išbandyti stand-up komediją. Esą tai pigiau nei terapija ir gali padėti panašiai. Pradėjusi nuo rašymo kursų, pirmojo pasirodymo metu Brittany suprato, scena – tai vieta, kuriai ji gimusi.
Brittany Schmitt išsiskiria savo tamsaus humoro stiliumi. Ji nevengia kalbėti apie itin jautrias, net traumuojančias patirtis: skyrybas, netektis, priklausomybę. Komikė atvirai dalijasi savo kelione iš alkoholizmo į blaivų gyvenimą, aptaria, kaip tai pakeitė jos požiūrį į save, santykius ir pasaulį. Jos humoras nuoširdus ir autentiškas. Ji kalba apie tai, ką pati patyrė, todėl net ir skaudžiausios temos įgauna išlaisvinančio komiško atspalvio. Greta gilesnių temų, Schmitt nagrinėja ir santykių dinamiką: pasimatymai, šiuolaikinės pažinčių kultūros absurdai, lūkesčiai vedyboms, dvigubi standartai tarp lyčių.
Jos naujausias specialusis pasirodymas „Horny“ seka įprastu Schmitt keliu – tamsios, asmeninės temos pateikiamos be pagražinimų, bet su humoro doze, kuri kartais verčia susimąstyti ne mažiau nei juoktis. Pasirodymas prasideda nuo temos apie blaivumą – komikė pasidžiaugia, kad jau metus nevartoja alkoholio, ir pajuokauja, jog taip pat pradėjo ir ankstesnį savo pasirodymą. Vėliau sekamos temos apie šeimą, vaikystę, buvusią santuoką, išdavystes, seksą ir šiuolaikinę pažinčių kultūrą. Ji nevengia kalbėti apie tai, apie ką dažnai moterys viešumoje drovisi – seksą, vienišumą po 30-ies, abortus, net savo motinos savižudybę.
Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pernelyg jautru ar net nepriimtina juokui, Brittany paverčia asmenišku, išgyventu pasakojimu. Ji nesijuokia iš tokių temų kaip seksualinė prievarta – ji pasitelkia humorą kalbėdama apie savo pačios patirtis. Tai svarbus skirtumas: juokas turi priversti žmones juoktis, o ne jaustis taip, tarsi iš jų būtų šaipomasi. Dažnai komikai, prisidengdami „juodu humoru“, iš tiesų tiesiog nesugeba kurti juokingų pasakojimų, todėl renkasi šokiruoti. Brittany to nedaro – ji sugeba net tragiškiausius savo gyvenimo įvykius paversti subtiliais, aštriais, bet empatiškais juokeliais.
„Horny“ – tai pasirodymas, kuris tikrai nebus skirtas visiems. Jame gausu juodo humoro, kartais – provokuojančių detalių, bet viskas kyla iš asmeniškumo, o ne norėjimo šokiruoti. Brittany balso tonas per visą pasirodymą išlieka ramus, net šaltas, juokaujama rimtu tonu, be entuziazmo ar teatrališkumo.
Brittany Schmitt įrodo, kad moterų balsas komedijoje ne tik reikalingas, bet ir būtinas. Ji kalba apie tai, apie ką dažnai tylima, ir daro tai su jėga ir nuoširdumu. Jos pavyzdys primena: komedija geriausia tuomet, kai kyla iš tikrų patirčių – net ir pačių skaudžiausių.
