Gyvenimas yra kančia, – ruošdamas mane savarankiškai būčiai kadais pasakė tėvas. Tuo metu nesinorėjo juo tikėti, tačiau bėgant metams suprantu, kad kančia – kaip ir meilė – turi daug pavidalų.
Ji palenda po patalais kelias minutes prieš sučirškiant žadintuvui, užlipa ant viršaus ir apvijusi visą kūną neleidžia išlipti iš lovos, kol visiems (net žadintuvui) pasidaro aišku, kad vėluoji į darbą; kol ieškai šlepečių ir chalato, nepastebėta sugadina vandens šildytuvą ir, kai atrodo, kad blogesnio ryto negali būti, ji surūgina pieną dieną prieš pasibaigiant galiojimui. Kančia, kaip ir mirtis, gali būti lėta (ir skausminga) arba greita, momentinė kančia, kaip, jau paminėtas, prarūgęs pienas, prakaito kvapas sausakimšame viešajame transporte, eilės prie kasos, vidury žodžio pasibaigęs rašalas, batų pado ir šuns šūdo sąjunga ir t.t.
Pavojingesnė žmogaus egzistencijai visgi – ištęstoji kančia, nes dažniausiai su ja susigyvenama, ji tampa kasdienybės dalis, kaip dubenėlis sausų pusryčių.
Prieš kelis mėnesius suvokiau, kad, man – tas dubenėlis sausų pusryčių – Anglija.
Buvo spalio pradžia, laikotarpis, kai saulėtos nesibaigiančios vasaros dienos virsta dar vienu maloniu prisiminimu ir su kiekvienu krentančiu pageltusiu lapu pečius užgula rudeniška melancholija. Gulėdama Aleksandro Didžiojo viešbučio kambaryje, Kriopigi kaimelyje, Graikijoje, skaičiau Financial Times savaitgalio priedą Life & Arts, kai į mane, per rašytojos Sarah Perry straipsnį Bohemian rhapsody, prabilo seniai girdėta apvaizda. Iš pradžių, lyg nenorėdama išgąsdinti, pradėjo švelniai kutenti pėdas, per ilgus mūsų bendravimo metus, tai tapo jos signature move. Tada atsargiai prislinko prie ausies ir, kad užriaumos ne savu balsu:
– Marija, bl*******t! Tau trisdešimt vieneri, ką Tu darai gyvendama nuomojamame, žalsva kilimine danga išklotame kambaryje Hackney šiukšlyne?! – ir, kad nepasirodytų maža, pridūrė, – Tavo virtuvėje net nėra langų.
Ir iš tiesų, tai, kas gyvenant Lietuvoje regėjosi savaime suprantama, Anglijoje tapo – privilegija. Vaikystės ir paauglystės dienas leidau dviejų kambarių bute aukštomis lubomis ir parketu klotomis grindimis, dideliais langais žvelgiančiais į vidinį kiemą, kuriame pavasarį sužydėdavo kvapiosios alyvos, Mažojo Paryžiaus centre, taip tarpukariu buvo pramintas Kaunas, tuomet išgyvenęs kultūros renesansą. Žinoma, devyniasdešimtaisiais tos kultūros buvo likę tik štrichai, tačiau jutau jos dvasią, regėjau architektūroje, šmėkštelint užuominomis interjero detalėse, sekančią istoriją vyresnio amžiaus kauniečių akyse, senose nuotraukose, kuriose damos tarsi iš filmo Pusryčiai pas Tiffany: skrybėlės, perlų vėriniai, elegantiški kandikliai tarpupirščiuose, puošnios lengvai krintančios suknios, lapės kailiai… Oh là là!
Darželyje buvau retas svečias, manęs neviliojo žaidimai su kitais vaikais, pamokėlės ir popiečio miegas. Per televizorių tuo metu dažnai grodavo Lambada ir Madonna Papa Don’t Preach, todėl į darželį ėjau tik dėl uždrausto vaisiaus – tamsaus gymio berniuko vardu Adomas. Žinojau, kad mums ne pakeliui, tačiau buvo svaigu kartą nuklysti ir jam iškišus liežuvį atsakyti tuo pačiu. Po to lengvabūdiško nuotykio univermage Merkurijus, daugiau nebesusitikome. Vis dažniau leisdavau laiką su močiute, kuri ir supažindino su Kaunu, o per jį ir su pasauliu.
Velnių, Tado Ivanausko zoologijos, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejai, Žilinsko galerija, Lėlių teatras, Kauno valstybinis muzikinis bei Nacionalinis Kauno dramos teatrai, Filharmonija ir t.t. Ji niekada nekalbėjo su manim apie religiją, nesivedė į pamaldas, vietoj to, lydėdavo į dailės pamokas, po to, pasivaikščiodamos aplankydavome drauges, gerdavome arbatą ir klausydavomės radijo, kartais kalbėdavome apie politiką, neretai apie madą, o dažniausiai prisimindavome jaunystę… o, kad dabar, kas atpasakotų visas išgirstas istorijas. Ji nelepindavo manęs Barbie lėlėmis, bet dovanodavo knygas ir žodynus, prisidėjo prie muzikinio išsilavinimo, nebandė atkalbėti, kai nusprendžiau mokytis užsienyje. Ji buvo itin stipri nepriklausoma moteris, viena užauginusi du vaikus, užėmusi vadovės pareigas, ji investavo į akcijas, visada kvepėjo sunkiais prancūziškais kvepalais, nesiskirdavo su burgundiškai raudonos spalvos lūpdažiu ir darė skaniausia pasaulyje morenginį tortą su tirštu, burnoje tirpstančiu kremu, puoštą egzotiškais vaisiais.
Kas pasakys, ko labiau ilgu: ar Europos, ar močiutės ar visgi vaikystės? Veikiausiai visų trijų, bet iš Anglijos išvažiuoti vis vien nenoriu. Nors neretai ji man asocijuojasi su atsisveikinamais ir praradimais, ypač tapatybės. Aš, kaip lietuvių kalba, trečios kartos JAV išeivių lūpose, sustingusi laike. Išrauta iš Motinos žemės ir niekur kitur neprigijusi. Klausia: ar grįšiu? Atsakau: dar ne. Nors grįžti nereikštų nieko kito, kaip dar vieną pradžią, ir nebūtinai lengvesnę, nei, kurioje kitoje šalyje. Todėl retkarčiais pakoketuoju su mintimi pagyventi kitame, dar neištirtame Europos kampelyje. Sakau, Europos, nes vis dar neiškėliau iš jos kojos ir man artimas jos mentalitetas.
Jungtinė Karalystė niekada nelaikė savęs Europos dalimi (išskyrus Škotiją), ji egzistuoja pati sau, nepriklausoma salų valstybė tarp Šiaurės jūros ir Atlanto vandenyno, Britų Imperijos palikimas. Jie nesivaržydami pripažįsta, kad komfortabiliau jaučiasi kanadiečio ar australo draugijoje, nors nuo Europos juos skiria vos penkiasdešimt du kilometrai Lamanšo sąsiaurio, beveik tiek pat, kiek Plungę nuo Skuodo. Tačiau skirtumas, kaip tarp dviejų skirtingose šeimose užaugusių našlaičių. Jie net mato Europą, kaip nedalomą visumą, todėl dažnai atrodo, kaip neišprusę tamsuoliai. Tačiau, kol mes mokykloje papūtę krūtines klausėmės apie nuo jūros iki jūros nusidriekusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes valdas, jauniesiems angliukams buvo pasakojama apie Britų imperiją. Iš dalies, suprantama, kad daugumai Anglijos gyventojų, Lietuva – Rusijos dalis, o aš, po dešimties metų emigracijos, tik anądien sužinojau, kuo skiriasi Didžioji Britanija nuo Jungtinės Karalystės.
Lietuva atkūrė nepriklausomybę keliais metais anksčiau, nei britai paskelbė imperijos baigtį. Tačiau, priešingai nei Lietuvoje, kur už visas nelaimes ir nesėkmes kaltinamas rusas, britams imperija – istorijos dalis. Žlugo? Keep calm and carry on. Gal ne visai tolygus pavyzdys, tačiau jis taikliai parodo tautinius skirtumus: lietuvių mažos tautos sindromą ir blaivų britų racionalumą, bei toleranciją. Nors, žinoma, čia diskusijų žaidynių laukas. Todėl pradėjusi rašinį nusprendžiau pakamantinėti pačius anglus.
– Britain is broken, – išlankstęs balsavimo skrajutę garsiai perskaito kolega ir aš suprantu, kad geresnio momento už šį laukti neverta.
– That prompts me to a question, how would you describe a British person in three words? – šaunu tikėdamasi politiškai korektiškų išvedžiojimų.
– Arrogant posh twat, – atsako nesusimąstęs.
Juokiuosi net ašaros rieda, nes pasakė taikliau už bet kurį įsižeidusį europietį.
– I’m writing this piece about mainland Europe and trying to figure out why is it so different from Great Britain? – aiškinu.
– Why do you think, it’s different? – sutinka, kad skiriasi ir jaučiu, kad nori padiskutuoti.
– I’m not entirely sure yet, I think, it’s down to ‘intelligence’, so to say.
– Oh, you think, Europeans are thick? – erzina, bet aš dar to nesuprantu.
– Nonononono, vice versa, – nuoširdžiai pataisau, aceit: ne, tai jūs dundukai.
Keblu atsekti iš kur lietuvio galvoje, toks pasipūtėliškas įsitikinimas, kad esame galva aukščiau. Veikiausiai iš nepasitikėjimo savimi arba apie tautą sprendžiama iš dviejų Lietuvą (dėl pigaus alaus ir gražių mergų) aplankiusių vaikinukų iš Essex. Tikėjau šiuo liaudies mitu, ne kartą pakišusiu koją, kol pagaliau supratau, kad anglai – gudrūs lapinai. Mandagiai besišypsantys į veidą, tikrąja nuomone jie pasidalina už nugaros. Neįgudusiam užsieniečiui gali pasirodyti, kad anglui viskas yra “nice” ir su viskuo jis daugiau mažiau sutinka, “I totally agree with you, but…”. Jis negirdi “couldn’t give a shit” tonacijos žodyje “nice” ir dar nesupranta, kad “but” perbraukia “I tottaly agree with you” raudonu tušinuku ir viršuje užrašo: “This is bullshit”.
Anglas nepavydi kitam sėkmės, nesipuikuoja pasiekimais ir turtais, tai – neskoninga. Todėl gali pasirodyti, kad jis – nuolankus žmogus. Tačiau tvirtas charakteris, bruožas lavinamas nuo mažų dienų. Anglai nečiūčiuoja palikuonių ir gana anksti išstumia iš lizdo, iš pradžių į lopšelį-darželį, tada darželį, pradinę mokyklėlę ir pagrindinę mokyklą, iš ten jaunuoliai traukia į universitetus, dažniau į darbo praktiką, kol užauga pilnaverčiais tikslaus visuomenės mechanizmo sraigteliais. Skaičiau, kad pavyzdžiu anglams yra Elžbieta II, su kuria užaugo jau kelios anglų kartos. Jie iš karalienės semiasi stiprybės, nors didžiąją laiko dalį praleidžia reikšdami nepasitenkinimą karališkąja šeima. Tai dar vienas anglų charakterio paradoksas: I’ve been waiting all winter to start complaining about the summer heat. Pranašaujama, kad monarchei mirus, šalį ištiks ne tik visuotinis gedulas, bet ir egzistencinė krizė, nes daugelis anglų užaugo su karaliene ir su ja sieja savo tapatybę.
– Britishness: be less of a dick, – primena kolega, kad straipsnio sumanymas buvo rašyti apie ilgesnį žemyninei Europai, o ne analizuoti britų didybę.
Gal manęs ir nekamuotų, arba kamuotų mažiau, faktas, kad sportui šioje šalyje teikiama daugiau dėmesio nei kultūriniam išsilavinimui, kad maistas, jiems yra būtinybė, o ne malonumas, kad jie turi atvirukus visoms įmanomoms situacijoms, bei jų apsimestinis mandagumas, jei žinočiau, kad jie yra iš tiesų laimingi žmonės, tačiau, gyvenimu iš ties patenkinti atrodo tik aukštosios klasės atstovai, visi kiti, kaip ir angliškas oras, viena nesibaigianti lietinga rudens diena. Regis, kad tautinis susitarimas “to get on with things” bei priimti viską, kaip pareigą, persismilkė ir į gyvenimą, ką anglas mato, kaip kažką – ką reikia atlikti.
Kai pradėjau svaigti ilgesiu žemyninei Europai, buvo taiklių pastebėjimų, jog visa tai dėl to, kad dabar ten tik atostogauju. Susidedu į lagaminą visas nenešiojimas suknias ir iškeliauju būti ‘the person I always wanted to be’. *
Draugas amerikietis gyvenęs ir Anglijoje, ir Austrijoje, ir Lietuvoje, nusistebėjo iš, kur tokia neracionali nostalgija. Europoje – anot jo – liūdna. Vėlgi, negaliu ginčytis, tas liūdesys, tai šimtmečius trukę karai, priespaudos, tremtys, į šipulius sutrinti likimai. Jungtinėje Karalystėje okupacijos buvo retos ir seniai, tiesa, nukentėjo ir jie, tačiau išliko ramūs ir gyventa toliau.
Toliau gyvena ir likusi žemyninė Europa, tačiau spintoje preciziškai sulankstyta gedulo skraistė primena, kad nėra nieko amžino ir, kad reikia vertinti, ką turime. Tai įprasmina europiečių liūdesį, o štai anglų liūdesys, tarsi nuobodulys, tarsi kaltė permišusi su gėda, pertraukiama tragikomiško buvusios imperijos aido: visiems parodysiu! Aktualus pavyzdys – Brexit.
Viena iš priežasčių ilgėtis Europos – nesibaigiančios Europos Sąjungos ir Theresa May derybos.
Jau kelis metus visi (kartu ir Theresa May) spėlioja: bus ar nebus tas Brexit? Ir pastaruoju metu viltingai linksta prie: gal nebebus?
Bus. Ir tikėtina, kad be jokio susitarimo. Nes Europos Sąjunga negali rodyti pavyzdžio kitoms (galbūt) dvejojančioms valstybėms, o Didžioji Britanija neabejotinai pademonstruos charakterio tvirtumą.
Gailisi, teisinasi nesupratę, už ką balsavo. Tačiau dvejoju atgailos nuoširdumu: gal tai tik dar viena “nice” variacija?
“London has my heart”, – prisipažįsta sugyventinė pabėgusi iš Amsterdamo dėl pradėjusio slėgti kaimo pojūčio. Pritariu, Londonas pasigrobęs ir mano širdį, kitaip nebūčiau čia grįžusi. Tačiau medaus mėnuo man baigėsi seniai, o ji – dar ankstyvoje įsimylėjimo stadijoje, kai stebimasi smulkmenos ir ore tvyro intriga.
Mane intriguoja nebent stiklas raudono vyno ir skani vakarienė lovoje žiūrinti prancūziškus filmus, Hollywood classics ar Netflix originals. Tokioje, beveik vegetacinėje būsenoje dar geba užsiregzti tingi mintis, kad taip gyventi galėčiau, tarkim ir Paryžiuje.
– Londone, jei mums teks išsiskirti, prisiminsiu Tave su meile. Niekas neatstos mudviejų pasivaikščiojimų paupiu ir pintos alaus pradvokusiais kilimais išklotame pube.
Jei Londonas kadaise pasiglemžė širdį, tai Paryžius aptemdė protą: jam atsiduodu ne tik kūnu, bet ir siela. Paryžių aplankau vis dažniau ir mudviejų meilė stiprėja. Sakau mudviejų, nes kaskart vaizduotėje kurtus scenarijus mon amour realybėje išpildo su kaupu.
Londonas nepyksta, priešingai, Jungtinė Karalystė – jūrinė valstybė, kelionės jų DNA dalis. Dažnas britas turi vasarnamį Ispanijoje, progai pasitaikius sprunka iš šalies ilgam savaitgaliui, keliauja po pasaulį darbo reikalais. Niekur kitur Europoje nepatirsi tokio tyro judėjimo laisvės jausmo, kuris Anglijoje sukuria iliuziją, kad iš tiesų, čia net negyveni, tik stabtelėjai persėsti į kitą lėktuvą.
* Ellen Lee DeGeneres
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Vizitas
