Išgerti, o vėliau sudoroti iki pat viršūnėlės nenaudėlį chinkalį. Po to dar vieną, antrą, trečią. Sušlamšti sausuolį chačapurį, užgeriant tamsia arbata. Pasišildyti tiršta mėsinga sriuba žvarbesnį vakarą, sėdint susisupus į minkštikliu atsiduodantį pleduką medinėje lauko terasoje. Tokios ir panašios haliucinacijos pradeda suktis prieš akis, vos susimąsčius apie gruzinišką maistą.
Dar pakankamai neseniai Kaune stipriau išreikštų gruziniškų maitinimo įstaigų ir su žiburiu būtų sunkiai sekęsi surasti. Nekalbu apie eilines šašlykines ar dienos pietumis besiverčiančias profesionalias charčio štampuotojas-valgyklėles. O nūnai tokių sakartvelininkių turime bent tris. Šį kartą lankomės vienoje pakankamai liūdną užeigų istoriją disponuojančioje vietoje Urmo bazėse, o konkrečiai – restorane „Khinkalnya“.
Iš karto krenta į akis šaltas restorano vidus, kuris lyg ir per daug nesiderina su šiltu ir draugišku Sakartvelo įvaizdžiu. Vienas riebus minusas, ant kurio pastoviai mina maitinimo įstaigų savininkai – nusipirkę ar išsinuomavę patalpas jie neįdeda sielos ir litų į užeigos dizainą, jos atmosferą. Toks jausmas, kad tūlam Kauno verslininkui seka šarvojimo salė à kokteilių baras à slow food šeimos restoranas à degalinė yra ne ką menkiau pažįstama ir priimtina už Fibonačio. Lipame į antrą aukštą ir įsitaisome skaitytoje klampiais kalambūrais pamėgintoje perteikti eklektiškoje erdvėje.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Antras minusas, kuris su pirmuoju jau sudaro katalikams ne pačius saldžiausius įvaizdžius keliančią figūrą, o tuo pačiu ir vieną Gruzijos vėliavos elementų, yra aptarnavimas. Šioje vietoje esu neatlaidus užmaršumui, pochu*zmui, nelankstumui ir visoms kitoms didžiosioms aptarnavimo kultūros ydoms. Ir pirmiausia kaltinu ne aptarnaujantį studentišką personalą, o būtent įstaigų vadovus, nesuprantančius, kad geriau mokėti ne pusę minimumo, o du juos, jei nenori, kad visas tavo maitinimo verslo modeliukas būtų panašus tik į iš gailesčio dosnių uošvių vestuvių proga padovanotą žaislą, kuris, viems (kartu ir tau pačiam) aišku, grius kaip kad griūna Džengos bokštas, prisijungus įšilusių kolegų būriui įmonės vakarėlyje, vaikų erdvėje. Ir tai, kad paprašius padavėjos nuvalyti nešvarų lauko staliuką ji bando įtikinti, kad su juo viskas labai OK yra tiesiog tragedija. Rašant šią apžvalgą, tam kad būtų išlaikytas objektyvumas, restorane lankėmės keturis kartus. Ir tris iš keturių kartų smarkiai kliuvom už aptarnaujančio personalo.
© KaunoZinios.lt nuotr.
„Khinkalnya“ reikalai pasitaiso pradėjus degustuoti maistą. Chačepuris adžarulis slysta lengvai, tešla +- pataikyta, kiaušinis laukte laukia būti išplaktas. Tik išvaizda tokia graudokai lietuviškai nupoliruota, nepanaši į vietinį Tbilisio gražuolį, žinantį, jog tikrasis adžarulio grožis – ne pūstam tešlos lygume.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Vištiena česnakiniame grietinėlės padaže primena žinomesnį gruzinišką patiekalą – čichirtmą, tik čia daugiau vištienos, mažiau žalumynų, tačiau sultiniu pagardintas padažas sveikatą pataisytų net pačiam Dionisui.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Čašušuli (veršiena pomidorų padaže) puikiai įsipaišo kaip dar vienas margos maisto kompanijos dalyvis, bet valgyti jį vieną būtų tiesiog nuobodu.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Chinkaliai skanūs, ypač rekomenduotini su mėsa ir žalumynais, valgomi rankomis. Prieš kandant juos reikia apversti, atkandus išgerti viduje esantį sultinį, tada suvalgyti likusią dalį, paliekant viršūnėlę. Ji paprastai būna kiek kietesnės tešlos.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Tradicinė Charčio sriuba jautiena nei nustebina nei nuvilia. Yra pakankamai aštri, kas neabejotinai gerai.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Antrasis apkeptos kiaulienos sprandinės patiekalas pateikiamas su paprika ir bulvėmis Ožachuri tikrai pavykęs. Labai rekomenduotina jei mėgstate pasisotinti sočiai bei riebiai.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Gal ir gruziniška tradicija, bet mėgstantį apsiryti lietuvaitį erzinanti – prie patiekalų (net ir šašlykų) daržoves reikia užsisakyti atskirai. Patys šašlykai, beje, neblogi, nors kožnas tautietis pasakytų: nieko ypatingo. Jei norit kažko special – išmokit šašlykus gamintis patys, visai paprasta. Dienos pietų Khinkalnya bent kol kas taip pat nesiūlo – griebia pobrangių patiekalų grietinėlę ir deda ant savo vištienos. Todėl ana tokia ir skani.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Ar sąlygas bandanti diktuoti „Khinkalnya“ neilgtrukus nepajus vartotojų stygiaus, yra labai geras klausimas, kurį restoranas sau privalo užduoti ir kuo greičiau atsakyti. Kitaip bazių name, netoli statoilo, įsikūrusią užeigą pradės persekioti to namo bizniašmėklės. Jos visaip baisiai baubs ir sakys: aū, aū, ar nesakiau, kad negailėt pinigų!?
Taip pat skaitykite: Verdiktas: „Grill London“ – augimas, šonkauliai ir šamas ne iš maximos [FOTO]
