Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio lietuviškas vaidybinis kinas gyvavo itin sudėtingomis sąlygomis. Senos kino struktūros žlugo, sovietmečiu stabiliai veikęs filmų finansavimo iš Maskvos „kranelis“ buvo užsuktas. Teko pasikliauti savo jėgomis. Kiekvienas gelbėjosi kaip išmanė. Lietuvos kino studijos (LKS) su keturiais filmavimo paviljonais, milžiniškais kostiumų bei rekvizito sandėliais nuo 1992 m. daugiausia veikė kaip technikos bazė Lietuvos privačių ir užsienio kino studijų filmams kurti. Galiausiai 2004-aisiais buvo privatizuota ir pabaigė savo šlovingą istoriją.
Jauni kūrėjai nenuleido rankų ir ėmė steigti privačias kino studijas. Pirmasis tai padarė Šarūnas Bartas: dar griūvant Sovietų sąjungai 1987 metais jis įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“. 1992-aisiais režisierius Arūnas Matelis įsteigė nepriklausomą kino studiją „Studio Nominum“. 1993-aisiais kino ir video studiją „A Propos“ įkūrė režisierius Vytautas V. Landsbergis. Šios nedidelės mobilios studijos, neturinčios didesnių lėšų, kūrė dokumentinius filmus, TV laidas, reklaminius filmus bei klipus, o kai kada ir nedidelio biudžeto vaidybinius filmus. Dažniausiai tada vaidybinius filmus kūrė pakaitomis tai Algimantas Puipa, tai Šarūnas Bartas.
2005-aisiais buvo pabandyta vaduotis iš lietuvių kiną apėmusios stagnacijos. Buvo paskelbtas konkursas režisieriams, žadant sudaryti jiems tinkamas sąlygas ir darbus finansuoti. Taip gimė tris metus (2005-2007) veikęs lietuviškų trumpametražių filmų festivalis AXX. Pagalvota ne tik apie tinkamas filmavimo sąlygas bei finansavimą, bet ir apie šio renginio reklamą. Buvo paskelbtas festivalio šūkis: AXX – tai vieta, kur trumpametražiai filmai tampa pilnametražiais. O žiūrovus į kino teatrus žiūrėti lietuviško kino viliojo žiniasklaidoje ilgai ir agresyviai skleista sensacinga bei pikantiška informacija. Net gandai, kad vienas festivalio AXX filmas – pornografinis…
Susidomėjimas pranoko lūkesčius: 2005 m. pirmam etapui (filmų tema „Grožis ir geismas“) žadėta paremti 10 filmų 10 minučių trukmės – galiausiai buvo sukurta keturiolika. 2006 m. (filmų tema „Gėris“) pateikta vienuolika filmų. Trečiajam etapui (2007 m.) tema jau nebuvo paskelbta, bet sulaukta keturių filmų.
Dabar iš AXX debiutantų lietuvių kine daugiau mažiau sėkmingai darbuojasi šie režisieriai: Emilis Vėlyvis, Inesa Kurklietytė, Giedrė Žickytė, Ernestas Jankauskas, Tadas Vidmantas.
O 2006 vasario pirmoje pusėje aktyvaus jaunimo grupė paviešino dokumentą, pavadintą „Kino manifestu 2006–2009“. Anot autorių, jų „Manifestas“ gimė „iš chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas. Kino bankrotas — objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas. Nesibaigiantis pasenusių raiškos priemonių kultivavimas, naujų idėjų trūkumas, finansiniai piktnaudžiavimai galutinai diskreditavo nacionalinį kinematografą. Režisieriai tapo savo filmų aukomis ir įkaitais. Situacija grėsminga, žadanti visišką kino atitrūkimą ne tik nuo žiūrovų, bet ir nuo realybės. Kinematografo likimą gali pakeisti tik patys jo kūrėjai. Atėjo laikas naujų orientyrų paieškoms“.
Toliau deklaracijoje dėstomi septyni principai, kuriais vadovaudamiesi septyni manifestą pasirašę jauni režisieriai, “prisiima atsakomybę už Lietuvos kino ateitį” ir žada per tris metus sukurti “dešimt pilnametražių vaidybinių filmų, kurie leis lietuviškam kinui išsiveržti iš stagnacijos“.
Pirmuoju “viešos lietuviško kino išsilaisvinimo akcijos” filmu “Kino manifesto 2006-2009” autoriai įvardijo filmą “Diringas”. Jo režisierius Ignas Miškinis ilgą laiką dirbo reklamoje ir televizijoje, iš kur ir sėmėsi idėjų. Vėliau sukūrė kritikų ir žiūrovų pastebėtą trumpametražį filmą “Lengvai ir saldžiai”. Ir štai dabar “Diringe” ryžosi su humoru paanalizuoti aktualius visuomeninio gyvenimo reiškinius šou versle ir politikoje.
Įvykdę savo programą ir per trejus metus sukūrę DEŠIMT vaidybinių pilnametražių filmų, autoriai žadėjo pasinaudoti septintuoju principu, pavadintu “pabaigos principu”. Jis skelbia, kad “Manifestas“ susinaikina 2009-ųjų metų sausį, idant netaptų negyvu ir laisvai kurti trukdančiu reiškiniu”.
Gaila, kad triukšmingai apsiskelbusių lietuviško kino gelbėtojų entuziazmas išgaravo susidūrus su pirmosiomis gamybos bei finansavimo problemomis. Galima net prisiminti seną patarlę „Kalnas pagimdė pelę“: „Diringas“ taip ir liko vieninteliu šios triukšmingos akcijos liudytoju. Bet kas jį dabar beprisimena? O štai kiti jauni režisieriai be jokių manifestų kantriai dirbo savo darbą – Audrius Juzėnas filmavo „Vilniaus getą“ (2005), Kristijonas Vildžiūnas – „Nuomos sutartį“ (2002) bei „Aš esi tu“ (2006), Kristina Buožytė – „Kolekcionierę“ (2008), Valdas Navasaitis – „Kiemą“ (1999), net dokumentininkas Audrius Stonys išbandė jėgas vaidybiniame kine („Paskutinis vagonas“, 2002).
Primename 10 itin reikšmingų lietuviškų vaidybinių filmų (1990 – 2010 m.):
10. „VIENUI VIENI“ (2004)
Apie partizaną Juozą Lukšą – Daumantą, NKVD sušaudytą 1952 metais, apie jo gyvenimą ir pasiaukojimą Vytautas V. Landsbergis yra sukūręs dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“ (1995). Filme prisiminimais dalijasi Lukšos bendražygiai, žmona, jį išdavęs „bičiulis“. Skamba Vytauto Bložės poezija, skaitoma paties autoriaus. Naudojama daug sovietinės propagandinės kino kronikos, partizanų nuotraukų.
O įžymus teatro režisierius Jonas Vaitkus Juozą Lukšą – Daumantą padarė vaidybinio kino herojumi. Tiesa, pirmasis filmą „Vienui vieni“ ryžosi realizuoti Almantas Grikevičius („Jausmai“, „Ave vita“ ir kt.). Dar 1995 m. vasarą šio projekto realizavimui teisės mokslų daktaro iš JAV Tado Klimo dėka net buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Daumantas“. Būsimo filmo scenarijų A. Grikevičius drauge su Pranu Morkumi parašė pagal paties J. Lukšos atsiminimų knygą „Partizanai“ ir knygą „Laiškai mylimosioms“. Aišku, teko nemažai laiko praleisti tyrinėjant KGB archyvų medžiagą bei Vakaruose išleistą literatūrą.
Anot A. Grikevičiaus, „To meto įvykius teko restauruoti tarsi seną freską, kur greta Daumanto išryškėjo kiti įdomūs, svarbūs ir spalvingi bendražygių veidai. Istorija vystėsi ne tik platyn, bet ir gilyn. Daumantas buvo svarbiausių to meto įvykių centre, antrosios okupacijos, represijų ir deportacijos, ginkluotos kovos ir diplomatinių pastangų , prievartinio kaimo ir miesto griovimo, visuotinės tauto fizinio ir intelektinio genocido liudininkas ir dalyvis. Visi tie įvykiai turi savo vietą filme ir tai suteis kūriniui tam tikrą epinį charakterį“. Tada buvo paskaičiuota ir būsimojo filmo sąmata: „Amerikoje, pvz., toks filmas kainuotų 10 mln. JAV dolerių. Lietuvoje jis kainuos dešimt kartų mažiau – apie 600 tūkstančių JAV dolerių“.
Entuziazmo kupina komanda užsimojo tikrai labai plačiai: „Mes planuojame ir TV serialą, ir variantą kino ekranui, ir vaizdo kasetes“.
Deja, gražų entuziazmą greitai „prigesino“ banali realybė ir, žinoma, menkas finansavimas. Dėl to drama apie devynerius metus trukusią tragišką pokario rezistentų kovą su sovietine okupacija buvo filmuojama ne ką trumpiau – net penketą metų.
Veiksmas rutuliojasi kautynių, enkavedistų ir stribų smurto, provokacijų bei išdavysčių fone. Į ekraną pabandyta perkelti didelę istorijos atkarpą – nuo 1944 iki 1953 metų trukusį ginkluotą pasipriešinimą. Tai istorija apie laikotarpį, kai kiekvienas turėjo apsispręsti kieno jis pusėje. Daugelis pirmųjų partizanų į kovą stojo su viltimi, kad jie greitai sulauks žadėtosios Vakarų valstybių pagalbos, kaip to reikalavo Atlanto chartija. Bet laikas bėgo, o jie liko vienui vieni.
Daumantu pasivadinusiam Juozui (jį suvaidino Saulius Balandis) buvo lemta ne tik kovoti su ginklu rankose, bet ir prasibrovus pro “geležinę uždangą” ieškoti paramos kovojančiai Lietuvai. Už jūrų marių jis sutiko ir savo vienintelę meilę Nijolę, tačiau grįžo į Lietuvą tęsti kovos. Du Juozo Lukšos broliai buvo nužudyti sovietų, du – ištremti į Sibirą. Tėvas, sugniuždytas sūnų likimo, išprotėjo. Juozą Lukšą, išduotą MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio, nužudė sovietų slaptosios tarnybos kruopščiai suplanuotos operacijos metu. Daumantui buvo vos trisdešimt metų.
9. „ARTIMOS ŠVIESOS“ (2009)
Iš dokumentinio kino į vaidybinį jaunas režisierius Ignas Miškinis atėjo, lydimas triukšmingai išreklamuoto „Manifesto“ pirmojo (ir, kaip parodė laikas, vienintelio) vaidybinio filmo bangos.
„Diringas“ (2006) buvo komedija apie tai, kaip valdingas reklamos agentūros „Perpetuum Bella“ vadovas Laimonas Dildė iš paslaptingų klientų gauna keistą užsakymą, žadantį neregėtą pelną. Bet Laimonas niekaip nesupranta, kas yra tas reklaminės kampanijos objektas – Diringas. Sunku rasti būdą, kaip šį neįprastą „produktą“ patraukliai ir intriguojamai išeksponuoti vaizdo reklamos priemonėmis. Absurdišką situacija tampa dar linksmesnė, kai į kovą dėl išgalvoto prekinio ženklo stoja konkuruojančios kompanijos.
Nors pagrindinį vaidmenį „Artimose šviesose“ atlieka „Diringe“ gerai užsirekomendavęs aktorius Dainius Gavenonis, tai visai ne komedija, o, kaip teigia autoriai“, „urbanistinis kelio filmas apie du vyrus ir moterį, kuriuos suartina vienos nakties klajonė automobiliu miesto gatvėmis. Tai istorija apie vienatvei pasmerktus ir nūdienos didmiesčio gyvenimo rutinos įkalintus žmones, išsiilgusius artumo, romantikos ir nuoširdumo. Išgalvoti naktinio pasivažinėjimo ritualai provokuoja kurti naują pasaulį. Įprastas ir banalus gatvių labirintas atsiskleidžia naujais ir nepatirtais pojūčiais, žmogiškais ir šiltais. Naktinė kelionė trumpa kaip mirksnis, tačiau būtent ji leidžia pasinerti į iki šiol nepatirtus nuotykius, atrasti užmirštą meilę ir viltį“.
„Nemuno“ redakcijos organizuotame jaunojo lietuvių kino aptarsime tema „Ar jauni lietuvių filmų kūrėjai susišneka su jaunais žiūrovais?“ iš trijų aktyvių VDU studenčių, būsimųjų menotyrininkių, būtent „Artimos šviesos“ susilaukė bene daugiausiai pagyrų. Ir už „neatsibodusių veidų panaudojimą“, ir už „Čiurlionio abstrakcijas primenančius naktinio Vilniaus vaizdus“, ir už „šmaikščius personažų pasisakymus bei nuoširdžias, o kartais ir naivias situacijas“, ir, pagaliau, už tai, kad „žiūrovo smegenys nėra apkrautos išankstinėmis klišėmis, tad filmui suteikiama galimybė „minkyti“ žiūrovo vaizduotę it šlapią molį“.
Palankūs filmo kūrėjams buvo ir profesionalūs kino kritikai, o tada dar neseniai įsteigta „Lietuvos Kino Akademija“ Igno Miškinio „Artimas šviesas“ pavadino geriausiu metų filmu ir šį sprendimą užtvirtino „Sidabrinės gervės“ prizu.
8. „NUODĖMĖS UŽKALBĖJIMAS“ (2007)
Iki šio pirmojo filmo Jurgos Ivanauskaitės kūrinių motyvais Lietuvoje jau buvo susiformavusi nemenka rašytojos gerbėjų armija. Trys „Nuodėmės užkalbėjimą“ įkvėpusios knygos buvo vadinamos lietuviškais bestseleriais, o kai kas jas net įsidrąsino pakrikštyti „euroromanais“. Vakarų Europoje šis terminas atsirado pasirodžius Umberto Eco intelektualiam detektyvui „Rožės vardas“, bet šiuo metu jis ten vartojamas labai retai. Kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys pirmuoju J. Ivanauskaitės „euroromanu“ pavadino „Raganą ir lietų“, kurio pirmąjį tiražą, kaip pamenam, sėkmingai padėjo išplatinti fotomenininko Rimanto Dichavičiaus vadovaujama cenzorių komisija, viešai paskelbusi, kad knygoje aptikta pornografijos požymių. Geresnės reklamos būti negalėjo – jau sekančią dieną „pornografinis“ romanas dingo nuo knygynų prekystalių. O iš autorės imta laukti kažko panašaus. Po teisybei, Jurgos literatūrinis fenomenas tiksliausiai apibrėžiamas dviem žodžiais – erotika ir egzotika.
„Nuodėmės užkalbėjimas“ turėjo tapti J. Ivanauskaitės debiutu kine. „Kinas visada buvo mano didžioji meilė,“ – ne kartą viešai sakė garsi rašytoja ir kovotoja už Tibeto laisvę. Prieš mirtį ji dar spėjo pamatyti „Nuodėmės užkalbėjimą“, kurio scenarijus buvo parašytas remiantis jos knygų „Ragana ir lietus“, „Placebas“ bei „Sapnų nublokšti“ motyvais. Anot režisieriaus, „tai istorija apie vyrų pažemintas, maištaujančias moteris, kurios išsivaduoja tik „kitoje realybėje“. Skausminga jaunos moters aistra kunigui ir gyvenimo vidurio sulaukusios psichoterapeutės intymus dienoraštis, kurį leista perskaityti visiems norintiems“.
„Nuodėmės užkalbėjimo“ centre – trys svarbiausi personažai – Kunigas Paulius (Aleksas Kazanavičius), jį įsimylėjusi jauna žurnalistė Vika (Rasa Samuolytė) ir Vikos intymių išpažinčių klausanti psichoanalitikė Rita (Nelė Savičenko). Du ryškius epizodinius vaidmenis suvaidino Kostas Smoriginas (Vikos psichine liga sergantis vyras, vardu Go) ir Remigijus Sabulis (Vikos meilužis cinikas Leo).
„Nuodėmės užkalbėjimas“ patiko ir mūsų žiūrovams (jį pažiūrėjo per 60.000 žmonių), ir susilaukė palankių mūsų kino kritikų recenzijų. Bet manau, kad gražiausiai „Nuodėmės užkalbėjimo“ stilių apibudino prancūzų kino kritikas Laurent‘as Mathieu, pamatęs filmą Šiaurės šalių kino festivalyje Ruane: „Šiltos spalvos – raudoni ir aukso atspalviai – apgaubia filmą mistine atmosfera, o aplink veikėjus šie vizualiniai kodai sukuria religingumo aurą. Lietuvių režisierius veikėjų viduje rodo barokinę gėrio ir blogio kovą, o pagrindinę veikėją tarsi panardina į beformę magmą, alcheminio ir sprogstamo darinio šerdį, kuris žlugdo viltis apie emancipaciją ir ribų nepaisymą“.
7. „MĖNULIO LIETUVA“ (1997)
Pokario (arba karo pabaigos) realijos lietuvių vaidybiniame kine buvo nagrinėjamos dažnai ir skirtingų formatų bei stilistikos filmuose: sovietinės politinės ideologijos štampais dvelkiančia Arūno Žebriūno novele „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), ), herojiškos baladės intonacijomis (Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), rūsčios realistinės dramos stiliumi (Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“, 1966), jaudinančiais intymios kamerinės dramos kontrapunktais (Almanto Grikevičiaus ir Algimanto Dausos „Jausmai“, 1968), net pasitelkus kriminalinio kino apie infiltruotus agentus schemą (Marijono Giedrio „Vyrų vasara“, 1970).
Daugumoje šių filmų miškuose sovietų sistemai besipriešinantys Lietuvos gynėjai buvo vadinami banditais, o su šiais „liaudies priešais“ kovojantys naujosios valdžios atstovai bei tarybiniai kariai buvo, kalbant šiuolaikine kino terminologija, „šviesos pusėje“. Tačiau visiems mano paminėtiems filmams (gal tik išskyrus „Paskutinį šūvį“) būdinga stipri dramaturgija ir bandymai, kiek tai tada buvo įmanoma, išvengti grynos sovietinės propagandos.
Atkūrus Nepriklausomybę, dingo politinė bei partinė cenzūra, atsivėrė slapti KGB archyvai, atkrito anksčiau dalį tiesos padėjusi atskleisti Ezopo kalba. Atrodė, kad dabar tai jau sulauksime filmų, „teisingai ir tikroviškai“ atkuriančių pokario kontrastus. Pirmieji nedrąsūs bandymai tai padaryti pasirodė ne iš karto, o kai jų pasidarė šiek tiek daugiau, išryškėjo visų jų vienas bendras bruožas – ankstesnių sovietmečių kurtų filmų pliusai virto minusais ir atvirkščiai.
Bene įdomiausiai pokario temą dilogijoje „Amžinoji šviesa“ (1987) ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990) bei „Vilko dantų karoliuose“ (1997 ) atskleidė Algimantas Puipa. Pokario epocha čia jau nebe juodai – balta. Ir personažai nebepiešiami tik viena, nors ir ryškia spalva. O svarbiausia tai, kad pilietiškumą ir klasių kovos konfliktus į antrą planą nustumia “žmogiškasis faktorius” ir bandymas įsigilinti į paprastų lietuviško kaimo žmonių sielas. Geras rezultatas pasiektas todėl, kad režisierius labiau pasikliauja ne faktais, o emociniu jų vertinimu. Nes kuo toliau nuo mūsų tolsta praeitis, tuo padrikesni, fragmentiškesni ir subjektyvesni darosi mūsų prisiminimai, išgryninantys tik tai, kas svarbiausia. Juk prisiminimų logika visai kitokia.
1997-aisiais kurdamas „Mėnulio Lietuvą“ režisierius Gytis Lukšas pasitelkė rašytojo Sauliaus Šaltenio „Duokiškį“. Filmo siužetas tradicinis: veiksmas plėtojasi pokario metais mažame Lietuvos miestelyje (filmuota Anykščių apylinkėse), kur vieni tarnauja sovietų okupantams, o kiti desperatiškai kovoja už savo tėvynės laisvę, vis laukdami pagalbos iš Vakarų. Bet režisierius renkasi sudėtingą stilistiką, kurioje persipina grotesku virstantis ironiškai transformuotas „socialistinis realizmas“, liaudiškos baladės intonacijos, biblijinės metaforos (Rapolo Pulmono senu kuinu vežiojama kasdienė šviežia duona kartą pavirsta akmenimis), o neretai ir politinio plakato vertais simboliais, kai tyros sielos mokytoją Angelę (Dalia Michelevičiūtė) groteskiškos išvaizdos enkavedistas Pernaravičiaus (Valentinas Masalskis) prievartauja tiesiog klasėje ant… Lietuvos žemėlapio.
O partizanų būrio vadas filme vadinamas… Jėzumi, nes iš tikrųjų labai panašus į paveiksluose dažnai vaizduojamą Viešpatį sniego baltumo drabužiais ir gražiais vėjo plaikstomais ilgais plaukais (jį suvaidino užsieniuose modeliu tada dirbęs Andrius Jacinevičius).
6. „DUBURYS“ (2009)
„Duburys“ sukurtas pagal Romualdo Granausko romaną. Šis rašytojas parašė scenarijus filmams „Neapykantos pamokos“ (1983, rež. Antanas Maciulevičius) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1981, rež. Gytis Lukšas). O jo apysakos ekranizacija „Gyvenimas po klevu“ (1988, rež. Kazys Musnickas) ligi šiol yra šiurpą keliantis kaltinimas sovietinei santvarkai, ilgai ir metodiškai naikinusiai lietuvių kaimą.
G. Lukšo filmas „Duburys“ (2009) labai tiksliai perteikia Romualdo Granausko romano problematiką ir atmosferą. „Duburį“ ženklina brandus režisieriaus profesionalumas ir žmogiškoji išmintis. Tikriausiai todėl kvapą gniaužia jau pirmieji naujojo filmo kadrai, iš aukštybių apžvelgiantys nuostabią Lietuvos gamtą – per miško masyvą lėtai pūškuojantis traukinys ir lėtai vingiuojanti upė nubrėžia svarbiausią dramatiškų įvykių aplinką. Prie geležinkelio tragiškai nutrūko pagrindinio filmo herojaus Juozapo Gaučio tėvo gyvenimas, ant geležinkelio tilto virš upės pats Gaučys patyrė svarbiausius savo gyvenime lūžius, netoli bėgių paskutinį kartą gyvenime suklupo Gaučio motina su dviem šviežio pieno bidonais, pagaliau du šuoliai nuo tilto atbrailos į mirtiną upės verpetą vainikuoja ir paties Gaučio, ir geriausio jo draugo Vido neilgo gyvenimo istorijas.
Vyresnės kartos žiūrovus, dar nepamiršusius „socialistinio rojaus“ realijų, turėtų persmelkti aštrus atpažinimo jausmas. Puiku, kad filmui pasirinkta nespalvota kino juosta, kurioje kiekviena detalė alsuoja nesumeluotu autentiškumu. Pagirtinas filmo autorių siekis ne stilizuoti praeitį, bet atkurti ją su maksimaliai tikroviškomis detalėmis. Būtent per jas prieš mūsų akis atgyja seniai praeitin nugarmėję laikai, kai dideliais tempais buvo vykdomi socialistinių penkmečių planai, o juos vykdantys žmonės gyveno pusbadžiu, nors degtinės niekada netrūko. Ir pavogti iš statybų ar kolchozo visada buvo ką.
Didžiausią dėmesį filmo autoriai kreipia į emocinę ir seksualinę Gaučio patirtį. Ji prasidėjo nuo nuostabios romantiškos pažinties su kurčnebyle mergina, aistringumo slėpinius atskleidė sovietinio „bendriko“ kaimynės dėka ir tarsi pertempta styga nutrūko tuomet, kai atrodė, kad jau niekas negali sudrumsti šviesios ir laimingos ateities.
Didžiausias G. Lukšo pliusas – mokėjimas visada labai tiksliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Debiutantas Giedrius Kiela, vaidinantis Gaučį, labai taupiais, bet tiksliais potėpiais brėžia savo herojaus gyvenimiškos brandos vektorių. Ne tik lietuviškų „Sidabrinių gervių“, bet ir didelės pagarbos nusipelno ukrainietės aktorės Oksana Borbat (Maška) bei Jevgenija Varenitsa (Klava), taip pat „Gervėmis“ apdovanoti Jūratė Onaitytė ir a. a. Vladimiras Jefremovas. Pastarieji tik dviem epizodiniais pasirodymais sugebėjo tobulai suvaidinti ne vien reikiamą sceną, bet ir visą savo herojų likimą.
5. „DIEVŲ MIŠKAS“ (2005)
Ekranizuoti Balio Sruogos „Dievų mišką“ režisierius Algimantas Puipa rengėsi ilgai. Filmo taip pat buvo laukiama ilgokai ir smarkiai nerimaujant. Kaip pasirodė, nerimauta ne be pagrindo. Nes visiems, kurie skaitė knygą, buvo sunku įsivaizduoti, kad pavyks perkelti į ekraną tokią neįprastą prozą, kuri vienu metu ir šiurpą kelią, ir verčia kvatotis.
Žinome, kad humoro jausmas padėjo pačiam Baliui Sruogai ištverti Štuthofo koncentracijos stovyklos siaubus. Panašia apsaugine reakcija filme apsiginklavęs ir pagrindinis filmo herojus Profesorius (Valentinas Masalskis), įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje. Išlikti žmogumi šiame mirties „Babelyje“ jam padeda ironija ir troškimas savo tragišką patirtį įamžinti knygoje. Vėliau pasirodo, kad fašistinį košmarą pakeitusios sovietinės okupacijos valdžiai toks kūrinys visai nepageidaujamas. O sovietinė laisvė Profesoriui tampa ne mažesniu išbandymu, nei fašistų konclageris.
Filmas susilaukė šiais visuotinio abejingumo laikais beprecedentės kritikos. Atsiliepimai spaudoje balansavo tarp pikdžiugiškos išankstinės nuomonės („žinojome, kad bus blogai…“) iki tragiškų istorinių įvykių liudininkų nuomonės („argi galima tyčiotis iš šimtų tūkstančių mirusių iš bado ar dujų kamerose?“). Abi kraštutinės nuomonės vienodai nutolusios nuo reikalo esmės. Ir abejose – nė krislelio analizės elementų. Akivaizdu, kad Algimantui Puipai ne visada pavyko perteikti specifinę romano atmosferą. Filmas iliustratyvus, nors vietomis ir bandoma Balio Sruogos „pakaruoklišką“ humorą suderinti su firminiais „puipizmais“.
Originali Balio Sruogos knyga priklauso tai kategorijai, kurios skirtos tik skaitymui. Inscenizuoti jas sudėtinga, ir tai patvirtina daug kartų išbandyta praktika. Daugiausia pretenzijų literatūrinių kūrinių ekranizacijoms turi tie, kurie jau žino siužetą ir netgi įsivaizduoja pagrindinius herojus, nes skaitydami originalą iš autoriaus nuorodų vaizduotėje susikūrė jų portretus.
Netausodamas fizinių bei dvasinių jėgų Profesorių vaidina Valentinas Masalskis. Įsimenamus personažus įkūnijo Liubomiras Laucevicius (Vacekas Kazlovskis). Komendantą Hopę suvaidino britų aktorius Stevenas Berkoffas, kurio sąskaitoje begalė ryškiai suvaidintų piktadarių.
Ypatingų pagyrų nusipelnė operatorius Algimantas Mikutėnas.
Galima (ir reikia) diskutuoti apie “Dievų miško” ekranizacijos pliusus ir minusus. Bet pats faktas, kad būtent šis filmas Lietuvoje sutraukė į kino teatrus daugiau žiūrovų, nei komerciniai Holivudo reginiai, negali nedžiuginti.
4. „Aš esi Tu“ (2006)
„Aš esi tu“ (angl. „You am I“) – filmas, kurį 2006 m. sukūrė lietuvių režisierius Kristijonas Vildžiūnas. Tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške.
Naujausių technologijų laikais sunku nustebinti ar sudominti viską jau mačiusį žiūrovą. Tačiau Lietuvos kino kūrėjai, nevengdami pavadinti savo padėties beviltiška, vis tiek pasiryžta populiarinti lietuvišką kiną. Lietuviški filmai dažnai kritikuojami dėl veiksmo stokos, paprastumo ir veikėjų poetizuoto požiūrioį pasaulį. Režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“ būtent toks.
Režisierius šiuo filmu stengiasi užčiuopti sunkiausiai užčiuopiamą – žmogaus vidų. Juostoje galime išvysti italų įžymybę Silvia Ferreri, o mįslingas filmo pavadinimas „You am I“ reiškia majų genties pasisveikinimą, kurį filme ištaria netikėtai pasirodantis aborigenas. Tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške. Herojus trokšta užmiršti visus rūpesčius ir ramiai bei laimingai gyventi miške. Baronas primena šiuolaikinį Lietuvos Robinzoną, kuris nori pamiršti civilizacijos suniokotą žmogų.
Architektas išpildo savo svajonę – pasistatyti futuristinį namelį medyje. Namelyje yra įrengtas netgi mažas generatorius, kuris veikia tekančio vandens dėka ir gamina pakankamai energijos, kad nakties metu aprūpintų namą šviesa. Ramus Barono (Andrius Bialobžeskis) gyvenimas yra sutrukdomas, kai į netolimą kaimą atkeliauja grupė jaunuolių, kurie nori pasilinksminti gamtoje. Baronas netikėtai patenka į netoliese triukšmingai švenčiamą Dominykos (akt. Jurga Jutaitė) gimtadienį. Kūrėjams puikiai pavyko žiūrovams perteikti apčiuopiamą natūralų pasaulį. Veiksmas vyksta Lietuvos provincijoje, filmuota vasarą, kai aplinkui gausu gyvybės – medžių, čiulbančių paukščių, žydinčių gėlių. Parodoma nuostabi gamtos pusiausvyra, kurioje tik ir norisi pasilikti.
„Aš esi tu“ – tai filmas su simboline žmogaus ėjimo per gyvenimą prasme. Istorija sugeba giliai pažvelgti į žmogaus vidų ir perteikti veikėjų poetizuotą požiūrį į gyvenimą. Filme pakeri santūrumas, paprastumas, simbolika ir akimirkos stebuklas. Jeigu norite kažko ramaus, paslaptingo, o dar ir lietuviško – šis filmas kaip tik jums. (Laura Kiršytė)
3. „ELZĖ IŠ GILIJOS“ (1999)
Algimantas Puipa ne kartą įrodė esąs vienas žymiausių savo kartos menininkų (nekantraudami laukiame jo naujausio filmo „Kita tylos pusė“ premjeros). Geriausius filmus („Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Velnio sėkla“, „Procesas“) jis sukūrė pagal lietuvių bei pasaulinės literatūros kūrinius. Režisierius mėgsta kurti filmus „poromis“, jungdamas du panašios stilistikos ir temomis artimus kūrinius į savotiškas dilogijas. Logiška „Amžinosios šviesos“ (1987) tąsa tapo „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990). Abiejų filmų scenarijus rašė Rimantas Šavelis, o jo bendramintis A. Puipa nauju rakursu pažvelgė į chrestomatinę lietuvių kinui „klasių kovos“ temą.
Akivaizdi dvasinė ir stilistinė giminystė sieja „Velnio sėklą“ (1979) su šiek tiek vėliau kurtu filmu „Arkliavagio duktė“ (1981). Pirmojo filmo siužetą įkvėpė Petro Cvirkos novelė, antrasis buvo kuriamas Antano Vienuolio Žukausko šimtosioms gimimo metinėms. Abiejų filmų istorijos plėtojosi XX a. pradžios lietuviškame kaime. „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007) ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) sukurti pagal Jurgos Ivanauskaitės romanus.
Savitą vietą A. Puipos filmografijoje užima dar viena dilogija: pagal Holgerio Drachmano novelę sukurta „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) lengvai „rimuojasi“ su penkiolika metų vėliau pasirodžiusia „Elze iš Gilijos“ (1999), kurios pagrindą sudaro Vytauto Žalakevičiaus scenarijus pagal Mažosios Lietuvos rašytojo Ernsto Wycherto novelę „Šaktarpis“.
Daug kartų skirtingus literatūrinius kūrinius adaptavęs kinui režisierius turi savą metodiką – literatūra turi būti medžiaga, kuri tik meniškai adaptuota gali virsti savarankišką reikšmę turinčiu filmu: „Nesu žodžio perkėlimo į ekraną šalininkas. Paprastai knyga, kurios siužetu remiuosi kurdamas filmą, man yra žemėlapis, padedantis orientuotis į galutinį tikslą, autorinį kino kūrinį“.
Reikėtų pažymėti dar vieną A. Puipai būdingą savybę: Lietuvos vaidybiniame kine tradiciškai dominavo vyrai. O A. Puipos filmuose niekad nestigo įdomių moteriškų charakterių. Nijolės Oželytės strazdanota amerikietė Dela („Nebūsiu gangsteris, brangioji“) ir lietuvaitė kaimietė Kamilė („Arkliavagio duktė“), Eugenijos Pleškytės ūkininkė Morta („Velnio sėkla“), Virginijos Kelmelytės Amilia („Amžinoji šviesa“), Daivos Stubraitės Veronika („Žuvies diena“), Jūratė Onaitytė filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ – šie ir kiti pavyzdžiai seniai įrodė, kad moters pasaulis režisieriui ir anksčiau nebuvo terra incognita.
Janina Lapinskaitė vaidina vieną geriausių lietuvių kine moters vaidmenį dramoje „Elzė iš Gilijos“. Čia nuostabiuose Kuršių Nerijos smėlynuose atgyja seniai praėjusių laikų drama, kurioje persipina meilė, neapykanta, kerštas, klastingos intrigos, pasiaukojimas, herojiškumas ir senų nuodėmių atpirkimas pačia brangiausia kaina.
Filmo centre – prūso žvejybos verslo viršininko Griunbaumo ir jūreivio Jurgaičio konfliktas, kurį emocingai vadina Antanas Šurna ir Kostas Smoriginas. Jų aktorinė patirtis ir žmogiška charizma yra tokie stiprūs, kad šių profesionalų fone kiek blankiau atrodo pagrindinių vaidmenų atlikėjai Eglė Jeselskytė (Elzė) ir Andrius Paulavičius (Enrikis).
Nuostabiai audringos jūros ir ledonešio nešamo namelio scenas nufilmavo Viktoras Radzevičius. O jau tokio aktorių ansamblio galėtų pavydėti bet kas. Valdingą šeimininkę Grytą vaidinančiai Janinai Lapinskaitei labai tiktų Balzako frazė „Stipri kaip mirtis“. Savo trumpus, bet ryškius benefisus turi Eduardas Pauliukonis (Jurgaičio sugėrovas ir Enrikio tėvas Mykolas), Povilas Gaidys (pastorius), Vytautas Paukštė (suktas advokatas). Dauguma jų – dažni A. Puipos pagalbininkai ir bendraautoriai.
2. „EURAZIJOS ABORIGENAS“ (Eastern Drift, 2010)
Režisieriaus Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“ buvo apdovanotas trimis Sidabrinėmis gervėmis.
Šarūnas Bartas yra, ko gero, labiausiai tituluotas dabartinės Lietuvos vaidybinio kino režisierius. Jau pirmas pilnametražis jo filmas „Trys dienos“ (1992) Berlyno kino festivalyje nusipelnė FIPRESCI (Tarptautinės spaudos asociacijos) ir Ekumeninės žiuri prizų. „Koridorius“ (1994) gavo FIPRESCI prizą Vienos kino festivalyje, C.I.C.A.E. prizą Turino mieste vykusiame Jaunojo kino festivalyje ir prizą Salonikose (Graikija). „Laisvė“ (2000) apdovanota „CinemAvvenire“ prizu Venecijos filmų festivalyje. O 2010 m. Rusijos Krasnodaro srityje esančiame Juodosios jūros kurorte Anapoje vykusiame festivalyje „Kinošokas“ „Eurazijos aborigenui“ buvo įteiktas pagrindinis prizas.
Š. Barto kūryba susidomėta dar 1989 metais, kai jis debiutavo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“. Šis jauno režisieriaus darbas buvo apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. Anuo istorinio lūžio metu Š.Bartas įkūrė pirmąją Lietuvoje nuo valstybės nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Labiausiai šį mūsų režisierių vertina prancūzų sinefilai. Todėl netenka stebėtis, kad su Š. Bartu mielai bendrauja prancūzų, portugalų, vokiečių prodiuseriai, padedantys kurti labai savitus Šarūno filmus, kuriuose režisierius dažniausiai atsisako aiškiai išreikštų žanrinių taisyklių, ignoruoja dialogus ir savaip naudoja tradicinės kino kalbos elementus.
Visi, kuriems yra bent šiek tiek žinoma Š. Barto kūryba, žino, kad iš šio režisieriaus nereikia tikėtis lengvo reginio. „Eurazijos aborigenas“ – ne išimtis. Bet lyginant šį Šarūno filmą su ankstesniais, akivaizdžiai matosi naujasis vektorius, nukreiptas į tradicinius (vadinasi, ir labiau žiūroviškus) žanrus.
„Eurazijos aborigenas“ prasideda kriminalinę intrigą žadančiais vaizdais. Pats Š. Bartas, vaidinantis narkodilerį Geną, jūrų uoste pakeičia ne itin storą banknotų ritinėlį į juodą celofaninį paketą su kvaišalais. Anksčiau vengęs ilgų monologų ir iki minimumo mažinęs verbalinį personažų bendravimą, šį kartą Š. Bartas elgiasi visai atvirkščiai. Per pirmąsias filmo minutes iš paties Genos sužinome, kad jį auklėjo su kriminaliniu pasauliu susijęs dėdė, o pirmieji vaikino savarankiški žingsniai sutapo su Sovietų sąjungos griūtimi. Tada į Geną panašūs jaunuoliai ėmėsi reketo, dalyvavo privatizacijos aferose ir susidūrė su narkotikų verslu. Savo namų neturintis Gena kaip reikiant pasibastė po pasaulį, bet dabar jis norėtų perbraukti savo nusikalstomą praeitį ir pagyventi ramiai.
Begalė kriminalinių filmų prasideda panašia situacija: pavojų išvargintas gangsteris nori pasitraukti į ramų gyvenimo uostą. Bet beveik visų tokių siužetų finalas irgi baigiasi tuo, kad kriminalinė praeitis sužlugdo galimybę padaryti staigų posūkį į laimingą ateitį.
1. „VAIKAI IŠ “AMERIKOS” VIEŠBUČIO“ (1990)
Kaunietiška tematika režisieriui Raimundui Banioniui yra ypač artima. Vienoje Kauno gatvės kavinukėje susipažįsta jo vaidybinio filmo „Mano mažytė žmona“ (1984) herojai. Kitas Rūtos ir Lino susitikimas įvyksta Zoologijos sode. Kauno Rotušėje jie tampa vyru ir žmona, o jųdviejų draugo Tomo išleistuvės į kariuomenę nufilmuotos Nemunu plaukiančiame laive.
Kaunietiškai tematikai režisierius R. Banionis išliko ištikimas ir kituose savo filmuose „Fontano vaikai“ (1987) bei „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990), kuriuos vienija tragiški 1972 m. įvykiai. Ypač miela dabar žiūrėti, kaip pastarajame filme jauni Kauno moksleiviai, susirinkę apleistame name, bando klausytis slopinamų užsienio radijo stočių ir organizuoja spiritizmo seansus, kuriuose iš dvasių nori išgirsti atsakymą į klausimą „Kada Lietuva bus laisva?“. O prie „Romuvos“ kino teatro jie nusprendžia rašyti laišką į Liuksemburgą su prašymu į Kauną atsiųsti naujausią „rolingų“ plokštelę.
Filmuoti 1972-ųjų Kauną 1987 ir 1990-aisiais nebuvo labai sunku, miestas beveik nebuvo pasikeitęs. Bet neseniai „Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjams net kiekvieną kadrą filmuoti taip, kad jis atrodytų autentiškai, buvo tikrai nelengva.
„Vaikuose iš „Amerikos“ viešbučio“ aiškiai girdimi konkretūs aštuntojo dešimtmečio įvykių aidai, punktyru nužymėtas net Romo Kalantos žygdarbis, tačiau režisierius vengia politikuoti. Jam visa tai tik fonas, kuriame dar labiau išryškėja jaunatviško veržimosi į laisvę motyvas. Visi pagrindinių herojų keliai veda į Palangą – lietuvišką Vudstoką. Bet kai kam toks atitrūkimas nuo socialistinės realybės labai nepatinka.
Scenarijų „Vaikams iš “Amerikos” viešbučio“ parašė lenkų režisierius Maciejus Drygasas, gerai žinantis lietuviškas realijas (jis yra a.a. Vytauto Žalakevičiaus žentas ir jo dukros Vitos vyras).
Suaugusių personažų filme nedaug, ir visiems jiems tenka tik „pagalbinės“ funkcijos. O siužeto centre – keli ryškiai suvaidinti jauni herojai, įsimylėję amerikietišką roko muziką ir savaip maištaujantys prieš suaugusių konformizmą bei sovietinę santvarką. Beveik visi jie turi pravardes – „Džageris“ (Augustas Šavelis), „Fazanas“ (Linas Paugis), „Šoferis“ (Rolandas Kazlas), net panelė Inga (Jurga Kaščiukaitė) vadinama „Fernandeliu“ (tokia buvo anuomet mūsų ekranuose rodytų prancūziškų komedijų aktoriaus pavardė). Neturi savo pravardės tik Gabijos Jaraminaitės vaidinama Rina. Tiesa, dar yra „Mažius“ (Giedrius Čaikauskas) – mažiausias, bet kartais pats sumaniausias linksmos draugų kompanijos dalyvis.
Filmas imponuoja savo miela retro intonacija, nuoširdžia jaunųjų aktorių vaidyba, subtiliai nufilmuotais pirmosios meilės vaizdais, o Palangos „Vudstoke“ nufilmuotos scenos ir jaunimo maištas, pasibaigęs policijos nuovadoje, primena skaudžią anų laikų realybę.
„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ baigiamas labai simboliškai: filmo pradžioje netoli „Amerikos“ viešbučio asfaltu užliejamas upeliukas finale prasiveržia galingu fontanu, skambant Povilo Meškėlos atliekamai Fausto Latėno dainai „Dar ne vakaras“, tampančiai gražiu viso filmo kamertonu.
Panaši funkcija kitame Raimundo Banionio filme „Džiazas“ (1992) tenka Nedos Malūnavičiūtės atliekamai Fausto Latėno dainai „Toli, toli“.
