Septintajame dešimtmetyje dailininkė Margaret Keane sukūrė išskirtinai savitą, komerciškai sėkmingą meno estetiką kuri sulaukė milžiniško dėmesio, nors pati autorė ilgą laiką buvo nežinoma visuomenei. Dalis Margaret gyvenimo detalių pavaizduota 2014 m. pasirodžiusiame Timo Burtono filme „Didelės akys“.
Margaret Keane (kuri gimė kaip Peggy Doris Hawkins Nešvilyje, Tenesio valstijoje, 1927 m.) nuo mažumės buvo apsėsta meno aistros kurti personažus didelėmis, stulbinančiomis akimis. Jaunystėje jai teko lankyti įvairias meno mokyklas, tiek savo gimtojoje valstijoje, tiek Niujorke. Po santuokos su pirmuoju vyru Franku Ulbrichu ji susilaukė dukters Jane.
Lemtingas susitikimas su būsimu vyru Walteriu Keanu
Iki šeštojo dešimtmečio vidurio Margaret nutraukė santuoką su F. Ulbrichu ir persikėlė į San Franciską. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitikėjo pripažinimo ir savo darbus pardavinėjo pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walteriu Keane (1953 m.). Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.*
Walteris taip pat turėjo dukrą iš ankstesnės santuokos ir dirbo nekilnojamojo turto srityje, nors Paryžiuje studijavo meną ir prisistatė kaip menininkas. Walteris sužavėjus Margaret 1955 m. jiedu susituokė Honolulu, Havajuose. Po jų vestuvių sutuoktinis perėjo nuo nekilnojamojo turto į meno verslą ir netrukus pradėjo pardavinėti savo žmonos paveikslus San Fransiske. Prdėjęs prekybą viename bitnikų klube jis pardavė nemažai darbų, kurie paprastai buvo pasirašyti su žyma „Keane“. Kas buvo ir paties Walterio pavardė. Darbai, dėl unikalaus didelių akių svitumo tapo itin populiarūs, o pats vikrusis prekeivis „netyčia“ pamiršo paminėti, kad parašas „Keane“ žymi ne jo, o žmonos tapatybę.
Santuoka, kuri akivaizdžiai privalėjo prieiti liepto galą
Margaret stebėjo, kaip jos vyras sėkmingai parduoda paveikslus, ir kurį laiką guodėsi, kad jis vertina jos, kaip menininkės darbą. Walteris ne tik įtikino Margaret toliau tęsti apgaulę bet ir bandė išmokti piešti žmonos stiliumi. Nesugebėjimas to padaryti jį kaip reikiant kamavo.
Margaret Keane nors ir nusivylė sužinojusi, kad Walteris prisiimaima šlovę už savo darbus, tačiau ilgą periodą su tuo taikėsi. Nepaisant situacijos veidmainiškumo Walteriui gerai sekėsi prekiauti žmonos darbais ir rinkoje paveikslai tapo didžiule, milijonus uždirbančia jėga. Drobės buvo graibstyte graibstomos, į rinką taip pat buvo paleistos ir reprodukcijos, plakatai, atvirukai. Meninės figūros, ypač vaikų atvaizdai buvo iškart atpažįstami dėka didžiulių akių, kurias imta vadinti „Keane Eyes“. Masinės gamybos formato iliustracijos publiką vedė iš proto, tuo metu meno kritikai labai skeptiškai žiūrėjo į Keane darbus.
Tuo tarpu Margaret išgyveno vis didėjančią kančią, ir diskomfortą visuomenei ir toliau tikint jos vyro melais. Piktas, dažnai alkoholiu piknaudžiavęs Walteris buvo emociškai užgaulus, netgi laikė Margaret uždarytą studijoje neleisdamas jai nieko išskyrus kūrybinę veiklą. Kai Walteris pagrasino Margaret ir Jane gyvybei, jo piktnaudžiavimas padėtimi ir tironija galiausiai pasiekė dugną. Margaret pagaliau rado drąsos pasiimti dukrą ir išvykti. 1965 m. ji išsiskyrė su vyru. Vėliau ji vėl susituokė trečia kartą ir apsigyveno Havajuose bei tapo Jehovos liudytoja. 1970 m. moteris atsiskleidė pasauliui kaip Keane paveikslų kūrybinė jėga ir vėliau laimėjo teismo bylą, kurią iškėlė buvusiam vyrui už šmeižtą.
Atskleidžiama tiesa ir laisvės skonis
Per radijo interviu 1970 m. Margaret pagaliau išklojo visą tiesą, kad būtent ji yra tikroji kūrinių autorė, garsėjanti pavarde parašytais po „Keane Eyes“ darbais. Kai devintojo dešimtmečio viduryje „USA Today“ papasakojo istoriją, kurioje Walteris teigė, kad Margaret meluoja, ji pateikė šmeižto ieškinį. Vėlesniame 1986 m. teismo posėdyje jos buvo paprašyta per valandą nupiešti vieną iš savo kūrynių, o kaltinamasis Walteris atsisakė piešti, nurodydamas neseną peties sužalojimą, kaip jo pasiteisinimą nepiešti. Sėkmingai įvygdžius kurybinę užduotį Margaret buvo priteista 4 mln. dolerių žalos atlyginimo. Tačiau jai taip ir neteko jų išvysti, nes Walteris jau buvo iššvaistęs pinigus, kuriuos jie uždirbo iš paveikslų.
*Vaiva Rykštaitė „Didelės akys“ – neįtikėtina istorija, kurios nereikėjo išgalvoti
