Ruduo tarsi įpareigoja pakalbėti apie skarmalus. Keičiasi sezonai, vidinis Marie Kondo balsas patarinėja, kaip taisyklingai sulankstyti trikotažinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, dar dvelkia haute couture nuo pasibaigusios Paryžiaus mados savaitės.
Ruduo – labiausiai džiuginantis sezonas. Drėgnos samanos, pūvantys medžių lapai, ant žemės sukritę obuoliai, šalnų pakirstos gėlės… atsisveikinimo tango, prisiminimuose – prabėgusios vasaros fragmentai.
Drabužių sluoksniavimas: šalikas, vilnonis oversized švarkas, stambių siūlų megztinis, gal net kyšantys vyriškų marškinių rankogaliai, išblukę džinsai… odiniai ilgaauliai pakeičia sportbačius, auksiniai papuošalai – sidabrą.
Širdis linksta prie jautienos troškinio ir taurės intensyvaus skonio raudonojo. Tačiau dar sustoji pasimėgauti austrėmis šeštadieniniame Broadway Market turguje.
Po vasaros gastrolių duris atveriantys teatrai, galerijos kviečia užsukti į naujas parodas, ilgėjantys vakarai prisipildo džiazo…
Olandų tapybos „aukso amžiaus“ natiurmortas.
Laurent Mazzone Parfums Infinite Definitive kvepalai. “Įsivaizduok: stovi miške, aplink migla, drėgme, po kojomis šlapi lapai ir spygliai… rankose sutraiškytas juodųjų serbentų kvapas” – įsitraukęs į mano rudeniškas fantazijas pasakoja Crime Passionnel bendraįkūrėjas. Dar pora sakinių į kairę ir jau Lars von Trier Antikristas.
Kai prieš keletą mėnesių, nuobodžiaudama karantine, dariau asmenybės testus, išsiaiškinau, kad iš visų didingų vertybių, kurias gali turėti žmogus, man pirmoje vietoje yra estetika. Labiau tuštybė nei vertybė, tiesa? Tačiau, argi ne princas Myškinas sakė, kad grožis išgelbės pasaulį. Pranašas ar visgi idiotas? Kaip ten bebūtų – grožis neabejotinai gali pakylėti dvasią.
Žinau, nes ne kartą buvau pakylėta poetiško žodžio, melodijos skambumo, potėpio paveiksle, skulptūros linkio, architektūros detalės, audinio lengvumo, vaidybos tikrumo, šokio judesio, atletiško kūno tobulumo ir pan. Neklauskit grožio vardo – Jam tūkstančiai vardų (ir pavidalų).* Kasdieniniame gyvenime grožis išsislapstęs visuose kvadratiniuose mūsų nuomojamų apartamentų metruose: ant sienos kabančiame paveiksle, vazoje pamerktoje puokštėje skintų gėlių, Diptyque žvakėse, vintažiniuose kvepalų buteliukuose, senelės dovanotame porcelianiniame kavos servize, atvirlaiškiuose ir meilės laiškuose… kosmetiniame staliuke, komodos stalčiuose ir drabužių spintoje. Preliudija garderobui, ir taip, perfrazuojant pasaulio moteris (gal ir vyrus?), aš retai turiu, ką apsirengti.
Domėjimasis mados pasauliu manyje užgimė dar vaikystėje. Apsupta moterų, kurios buvo neabejingos savo išvaizdai, nejučia pradėjau iš jų mokytis. Quelle ir Bader katalogai buvo pirmosios perskaitytos knygos. Tolimesnį išsilavinimą šioje srityje įgijau Kauno stoties rajone esančiuose skudurynuose, ten mokėsi ir vėliau išgarsėję stilistai. Carrie Bradshaw buvo mano dievaitė. Studijuodama Londone naujiems drabužiams užsidirbdavau ir pinigus ten pat išleisdavau vadinamose high street fashion parduotuvėse. Tuo metu, stiliaus eksperimentai, kaip ir besikeičiančios šukuosenos, buvo nenuspėjami. Vogue, bei Harper‘s Bazaar atstojo vadovėlius, o teisėjavimas mados sostinių gatvėse vykstančiuose šou – praktiką.
Kai net modelių skautai ieško naujų veidų Instagrame, o Vivienne Westwood paskutinę kolekciją pristatė iPhone nufilmuotame vaizdo įraše, kai Youtube nesuskaičiuojamų sričių ekspertai dalinasi žiniomis apie viską, nuo padangų keitimo iki konsultacijos, kaip pačiai nusikirpti plaukus, o internete pateikiamos visos priemonės padedančios išsiaiškinti prie kūno formos derančius siluetus, spalvas ir atspalvius papildančius natūralius bruožus… iš kur tos nesuskaičiuojamos stiliaus klaidos?
Ar tai neišprusimas? Ar trumparegystė? Ar visgi Juozas Statkevičius teisus, kad mes viską taip gerai žinome, kad „Milanas gali eit Coca Colos atsigerti, o Paryžius, tai iš vis…“
Sako dėl skonio nesiginčijama. Ir iš tiesų, jau senokai nustojau ginčytis su mama dėl kartais itin originalių jos sprendimų. Tačiau jos atžvilgiu galioja ir posakis, kad ne rūbas žmogų puošia. Anglai turi taiklų išsireiškimą: to pull it off. Pavyzdžiui apsivelki keisčiausią derinį, atrodai tarsi visu ūgiu išsitiesęs ant katės šūdo, bet tau tinka, tu paveži tokį įvaizdį ir dar sugebi taip atrodydamas tapti vakaro pažiba, tai jau – talentas.
Spėju, kad panašus dialogas prasisuko X faktorius. Žvaigždės užkulisiuose, kai teisėjų komanda atrodė, kaip paskutinę minutę sukviesti iš grimerinės, valanda po koncerto.
– Sauliau, filmavimas gi.
– Eik eik, o aš jau viena koja namuose/…
– /… jau beveik ir prie televizoriaus, – sušnabžda panosėj, – Bet nieko, you can pull it off!
Pasijaučiau, kaip užklupusi kažką besimylint: pamatai ir nebegali ištrinti iš atminties. Atėjau paklausti Oskaro ar turi dar juodų skalbinių ir netekau žado, prisėdau ant sofos krašto, kad geriau įsižiūrėčiau. Pamiršau ir skalbinius, ir koronavirusą. Kadangi kiekvieną rodė stambiu planu turėjau galimybę gerai išstudijuoti apdarus. Kaip baisu, kaip baisu… – kartojau. Oskaras vis bandė atkreipti dėmesį į Jazzu plaukus ir tatuiruotę. Jie gi tokie gražūs žmonės, kas jiems taip padarė? – bandžiau suprasti. Ir patys drabužiai, ir jų spalvos, ir netgi vedėjų nuotaikos (veikiausiai dėl aprangos) buvo – šiaip sau, kaip miglotas vėlyvos rudens rytas Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Apšviestas Mikutavičiaus švarkas atrodė tarsi apsivėlęs, šalia sėdinti Jazzu vilkėjo bomber striukės stiliaus švarkelį, kuris buvo vienu tonu šviesesnis už jau išpeiktą Marijono švarką, Saulius… na, Sauliaus istoriją jau paskaitėme; ir Samas, gyva legenda, tarsi atkartojantis viską, ką matėme prieš tai, prigesintų spalvų bomber, kuris dar labiau išblyškino lietuviams būdingą pilkšvai baltos odos toną, Bix nostalgija plaukuose… ir marškinėliai, kuriuose mano manymu vyko kur kas daugiau veiksmo, nei buvo būtina, nes Samui kalbant nesiklausiau, o bandžiau išsiaiškinti, kas ten pavaizduota.
Gal normcore laikais reikalauti iš televizijos vedėjų pasitempti, kiek senamadiška? Ir požiūris, kad investuodamas laiko į savo išvaizdą parodai pagarbą kitam (šiuo atveju kolegoms, auditorijai, žiūrovams) – atgyvenęs?
Neišdilus įspūdžiams po X faktorius. Žvaigždės laidos, ant dar neatvėsusių kritikos šakių užlipo pirmoji ponia. Tiesa, Ji – kitame spektro gale – demonstruoja, kad visgi galima ir persistengti. Nuotraukose prie MO kartu su Brigitte Macron, Ji stovi, kiek susikūprinusi, tarsi nepasitikėdama savimi, tamsiai mėlynas kelnių kostiumėlis nepapildo jos figūros, paraukimai prie kaklo jį vizualiai sutrumpina, juoda vienkartinė kaukė, ne tik, kad apsaugo mažiau nei medžiaginė, bet ir atrodo varganai. Lyrinis nukrypimas: manau, kad kaukės išlaikiusios poziciją net porą sezonų, yra aksesuarų lyderis į kurį nevertėtų numoti ranka. Ir skrybėlė. Iš tiesų, reikėjo nuo jos pradėti. Skrybėlė.
Kadangi niekas nežino, kas rengia pirmąją damą ir žiniasklaida spekuliuoja, kad visgi sprendimus priima Ji pati, galiu tik įsivaizduoti, koks monologas vyko prieš susitikimą su Macron: mmmm… kąrengtiskąrengtiskąrengtis… Prancūzija, mados sostinė, kaip nesusimauti, kaip parodyti, kad mes irgi turim parako? Skrybėlė.
Klystame visi. Kartais atsikeli ir nenori lipti iš lovos, o dienotvarkė prikimšta, kaip ligoninės priimamasis. Veikiausiai tada ir praverčia rūbų kapsulės. Keli kokybiški ir patikimi dalykai, kuriuos apsivilkęs jautiesi, kaip milijono dolerių mažytė (nesvarbu, moteris tu ar vyras).
Pastebėjau, kad kaip sąlyginai nedidelė tauta, mes turim labai daug nuomonių, kurios atsispindi mūsų aprangoje, kartais net ant vieno žmogaus ir viskas tuo pačiu metu. Kartais tai sudera, kartais tai farsas, kartais visų žinomiausių vardų sriuba ir Gucci logo tiesiai ant krūtinės, keli centimetrai žemiau, nei auksinis kryželis dovanotas Pirmosios Komunijos proga.
* Paulius Širvys eilėraštis „Neklauskit meilės vardo“
Apsilankykite marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: kad man mano gyvenimas
