„Nykstant miškams, nyksta ir šių gyventojai, surišti tvirtais priklausomybės saitais. Dėl aktyvios žmogaus veiklos, 80% Lietuvos ploto sudariusios sengirės išnyko, o su jomis – ir daugelis jose gyvenusių rūšių“, – štai taip Sengirės fondo įkūrėjai įvardija aktualią problemą Lietuvoje, kuri kaip lapai žiemą po miško velėna ilgą laiką buvo užsikasusi mūsų sąmonėje. Tačiau žmonės, įkūrę Sengirės fondą, stengiasi pakeisti situaciją į gerąją pusę: išsaugoti sengires ir mūsų sąmoningumą. Ir nors kiekviena didi idėja ir užmačia reikalauja daug darbo ir pastangų, „jeigu tu tiki tuo, ką darai, viskas galų gale pasiteisina“, – teigia Mindaugas Survila, Sengirės fondo įkūrėjas.
Prabėgo dar vieneri įdomūs bei sudėtingi metai ir vėl atėjo metas skelbti naujienų portalo KaunoZinios.lt metų žmogų. 2020-ųjų metais juo tampa Mindaugas Survila, Lietuvos gamtininkas, operatorius, režisierius, Sengirės fondo įkūrėjas, filmo „Sengirė“ kūrėjas. Už nepailstamą darbą dėl miškų išsaugojimo ir kantrybę, kurios reikia net šešiolika valandų išsėdėti medyje, kad išeitų filmas, tapęs žiūrimiausia dokumentine juosta Lietuvos kino istorijoje.
Daug kas prieš atsirandant jūsų filmui „Sengirė“ net nežinojo tokio žodžio. Paprastai girdėdavome miškas arba giria. Kuo miškas skiriasi nuo sengirės? Kaip miškas virsta sengire?
– Miškas yra įprastinis miškas, kurį žmogus mato akimi. Sengirės apibrėžimas būtų toks: miškas užauga, nugriūna, užauga, vėl nugriūna be jokios žmogaus veiklos. Miškas nugyvena dvi kartas. Priklauso nuo to, kokia yra medžio rūšis, tarkime, juodalksnyną – dviejų šimtų metų – jau galima vadinti sengire, o aukštažuolyną – tūkstančio dviejų šimtų metų. Ir iš tikrųjų nenuostabu, kad iki tol nebuvote girdėjusi tokio žodžio, nes sengirės yra sutinkamos labai retai. Miškas nuo seno žmogui buvo pagrindinė žaliavinė produkcija statyboms. Sakykim, kai Lietuvoj būdavo okupantai, nesvarbu, ar carinė Rusija, ar vokiečiai, būdavo labai patogu eksploatuoti šį resursą ir jį parduoti. Miškas auga labai greitai, o sengirė labai lėtai, jai reikia kelių šimtų metų, o nukirsti galima labai greitai ir ganėtinai brangiai parduoti. Dėl šitų priežasčių sengirių Lietuvoje yra labai nedaug. Tikrosios sengirės, kuri šimtą procentų atitiktų apibrėžimą, kaip ir nėra, bet yra tokių miškų, kurie jau turi nemažai komponentų, atitinkančių sengirės apibrėžimą. Mes mokslininkų klausėm, kiek yra miškų, kurių vidutinis amžius būtų didesnis nei trys šimtai metų, sengirės amžiaus, tai tokių miškų nėra, o kad būtų vidutinis amžius du šimtai metų ir daugiau, tokių miškų Lietuvoje yra tik 64 hektarai. Jeigu palygintume, iki žmogaus veiklos apie 80-90 proc. Lietuvos teritorijos sudarė sengirės, o dabar tie 64 hektarai yra 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos, taigi jų yra labai nedaug ir tik nuo mūsų priklauso, ar jos išliks, ar neišliks. Ir dabar seniausi medelynai yra išlikę ten, kur yra sunkiausia žmogui pasiekti. Tarkim, kokie nors statūs šlaitai, o apačioj upė teka, arba kokie nors pelkynai ir miškai yra salose, kitaip tariant, kur gamta apsaugojo, ten ir yra išlikę. Bet dabar technika jau gali beveik viską ir gamta nebegali apsisaugoti. Arba mes ją apsaugom, arba sengirės toliau nyks ir slinksis toliau į Rytus. Vakaruose jau jos seniai išnykusios, o Lietuvoje esame ant tos ribos, kai tuos trupinius turime ir juos galime atgaivinti arba jeigu nepavyks, tai tiesiog jos toliau nuo žmogaus eis, į Rytus, į Šiaurę.
Vadinasi, žmogus gali būti ir kenkėjas gamtai, ir gamtos saugotojas.
– Čia priklauso nuo požiūrio, nes žmogus yra superdominantas, čia toks terminas biologinis, ekologinis. Žmogus įsivaizduoja, kad viską valdo: gali iškirsti miškus, gali dar kažką, bet tuomet ateina koks nors labai labai mažas virusiukas, vardu korona, ir, žiūrėk, jau tas žmogus nebėra visagalis. Bet iš esmės daug kas labai priklauso nuo žmogaus veiklos ir neveiklos.
Visas jūsų darbas dėl sengirių išsaugojimo prasidėjo nuo 2018-ais pasirodžiusio filmo „Sengirė“. Kaip vyko „Sengirės“ filmavimas?
– Čia labai platus klausimas, nes kiek buvo nufilmuota scenų, tiek buvo skirtingų metodikų, kaip nufilmuoti. Pavyzdžiui, kur yra žemyninis kadras, ten yra krankliai ir ereliai ant sniego, tai kad juos nufilmuotum, turi įsirengti palapinę, po to į tą palapinę, kad tavęs nematytų, realiai turi ateiti naktį. Ir problema yra ta, kad gali tekti sėdėti medyje ir dvi paras stebėti situaciją, nes tie jūriniai ereliai yra didžiausi Lietuvos paukščiai, tarp jų sparnų galų yra du metrai ir keturiasdešimt centimetrų. Jeigu kas nors yra matę Arvydą Sabonį gyvai, tai tokį ūgį paimti ir dar pridėti 20 cm – tokio dydžio būtų tas erelis. Taigi jam yra gana sunku nusileisti, reikia daug erdvės, ir gana sunku pakilti, taigi jis gali kokias porą dienų tupėt medyje ir stebėti situaciją. Tai, tarkim, jeigu tu lauki lauki ir nesulauki, o galiausiai erelis išlenda vidury dienos, tai jau viskas, tas erelis ten daugiau niekados nebesileis. Jeigu ateini naktį, turi ir išeiti naktį. Realiai turi sėdėti šešiolika valandų. Tai, sakykim, kokie minus penki laipsniai žmogui atrodo visiškai nedaug, bet kai yra dabar tokia temperatūra gali užsidėti pirštines ir kepurę ir vaikščioti sau po mišką, tačiau problema ta, kad stebėdamas negali visiškai judėti, o jeigu yra tie patys minus penki laipsniai ir turi prasėdėti stotelėje kokias trisdešimt minučių, jau, žiūrėk, ir šalčiau. O žiemą turi šešiolika valandų išsėdėti. Aišku, prisirengi rūbų, kiek įmanoma, ir tiesiog lauki, bet galiausiai tas šaltis vis tiek prasismelkia kiaurai. Tai va, taip vyksta žiemą. Paskui filmuojant prie lizdų svarbiausia yra saugumas, pačių paukščių saugumas, kad jų neišgąsdintum.
Tai kad taip neatsitiktų, mes arba žiemos metu, arba rudenį išsikeliam palapines, jas užmaskuojam, kad nematytų paukščiai ir nesimatytų nuo žemės žmonėms, kiek įmanoma. Tada atskrenda paukščiai, pradeda perėti ir galima juos pradėti filmuoti, kai bunda jaunikliai. Tai galima padaryti žinant biologiją, kad vienas iš didžiųjų paukščių ar tų pačių juodųjų gandrų visą laiką būna prie lizdo, tai arba patinas, o dažniausiai patelė. Patinas neša šakas, neša žuvį, o patelė plėšo mėsą ar žuvį gabaliukais ir duoda jaunikliams, taip juos maitina. Kaip ateiti prie lizdo, kad neišgąsdintum? Juk visą laiką vienas iš tėvų būna prie lizdo. Tiesiog ateinam naktį dviese, kolega palaukia, o paukštis negirdi, bet gali girdėti, kad kažkas atėjo. Kai aš pasiruošiu, kolegai duodu signalą ir jis išeina. Taigi paukštis girdi, kad kažkas atėjo ir kažkas išėjo. Taigi po truputį po truputį turi sėdėt. Tačiau problema yra ta, kad vasaros metu yra labai trumpos naktys, taigi dvidešimt tris valandas turi sėdėti medyje. Tai sėdi ir lauki.
O ar nekyla įtampa filmuojant? Nes, kaip suprantu, viskas turi vykti sekundžių tikslumu, taigi labai didelė atsakomybė, ar pagausite kadrą, ar nepagausite.
– Įtampa nieko labai ir nepadės, vis tiek neįmanoma išbūti visiškai budriam visą laiką. Na, gali išbūti budrus, tačiau paskui nebebus jėgų nufilmuoti. Su laiku atsiranda šeštas jausmas. Pavyzdžiui, iš gandro ar jūrinio erelio jauniklių elgsenos jau gali suprasti, kad artėja vienas iš tėvų prie lizdo, o kokio nors vištvanagio atveju išvis nieko nesuprasi, nes tokioj tankymėj gyvena ir nieko aplinkui nemato, kas vyksta. Tik šast ir yra lizde. O įjungti kamerą ir ją užkurti užtrunka tris sekundes. Neįmanoma visko pagauti. Bet kartais būna, kad sėdi sėdi ir galvoji, ai, įjungsiu kamerą. Įjungiu kamerą, ir šast iš karto atskrenda. Kažkoks šeštas jausmas. O kartais būna, kad yra jausmas, įjungiu kamerą ir niekas neatskrenda. Taigi kartais tai sėkmės dalykas.
Jūsų filmas labai poetiškas, ypač įžanginė scena, kurioje miškas atrodo kaip pati visata. Filmas gavo apdovanojimą už garso takelį, kuris sukuria pirmykštės erdvės įspūdį. Tai jūsų, kaip režisieriaus, miško matymas. Stengiatės dėl Lietuvai ir visai žmonijai svarbaus tikslo, tačiau įdomu sužinoti, ką jums asmeniškai reiškia miškas? Kaip jūs jame jaučiatės?
– Išduosiu paslaptį, kad jūs esate viena iš nedaugelio, kuri perskaitėte pirmykštę erdvę, kosmosą, nes būna daug žmonių, kurie neperskaito. Tai, ką aš norėjau sukurti pačioj pradžioj, buvo pasaulio sutvėrimas: pradžioj nebuvo nieko, paskui atsirado dūšelės, dvaselės, kurios skraido po dangų, o po to sustoja į žvaigždes ir taip yra sukuriamas pasaulis. Tai jūs labai gerai perskaitėt. Man pačiam ką miškas duoda sunku pasakyti. Būna, kad namie per ilgai užsibūnu, irzlus patampu ir žmona jau sako: gerai, važiuok jau į mišką, jau laikas tau išvažiuot. Labai sustato viską į vietas, nes kai būni namie, prie kompiuterio dažniausiai, nebesupranti, kad yra svarbu, prioritetų nesudėlioji, o į mišką kai važiuoji, iškart viskas aišku. Toks išsivalymas. O šiaip dar buvo vienas toks įvykis. Aš filmavausi vienoj laidoj ir prieš filmuojant pagrimuoja. Grimerė mane grimuoja, o paakiai būna dažnai pajuodę. Tepa tepa ir sako: „žinai, aš galvojau ateis žmogus iš miško kaip šventas, visas skaistaus veido.“ Tai taip, daug kam asocijuojasi miškas su pramoga, poilsiu, o man dažnu atveju miškas būna tiesiog darbas.
Pandemijos metu žmonės ypač pradėjo vaikščioti į miškus, be to, dėl sustojusio ritmo keliuose žūsta mažiau gyvūnų, vandenų gyviai atsigauna nuo triukšmo, sumažėjo oro užterštumas. Kaip manote, ar lėtesnis gyvenimo tempas galėtų būti išeitis iš ekologinių katastrofų? Kaip, jūsų manymu, reikėtų keistis žmonijai, kad ji per ateinančius penkiasdešimt metų nesulauktų ekologinio paskutiniojo teismo dienos?
– Iš tikrųjų atsiranda žmonių, kurie apie tai galvoja, ir tai po truputį persikelia į politinį lygį. Kol kas dar ne Lietuvoj, bet Europos Sąjungoj, kur, yra teigiama, turi būti saugoma ne mažiau kaip 30 proc. teritorijos, o griežtai saugoma 10 proc. teritorijos. Čia Europos Sąjungoj. Jeigu bent 10 proc. Lietuvos teritorijos būtų rezervatai ir miškai, tuomet būtų žymiai geriau visai biologinei įvairovei. Pavyzdžiui, kuo skiriasi piramidė ir kuo skiriasi sengirė? Egipto piramidę mes galime išardyti ir su technologijų pagalba sudėti atgal. O jeigu iškertam sengirę, tuomet ji ataugs tik po kokių trijų šimtų metų. Reikia labai daug laiko. Aš labai džiaugiuosi, kad atsiranda Europos Sąjungoj žmonių, kurie sako: palaukim, sustokim, reikia tvarkytis. Dabar viskas priklauso nuo Lietuvos ir kaip mes Lietuvoj apibrėšim tą „griežtai saugoma“. Aš labai tikiuosi, kad „griežtai saugoma“ bus rezervatai. O dėl teiginio, kad karantinas prisideda prie ekologijos, tai taip, lėktuvų žymiai mažiau skraido, tačiau viena iš didžiausių baldų parduotuvių vos spėja suktis per karantiną, tiek yra užsakymų. Vėlgi kad baldai būtų pagaminami, reikia kirsti medžius. Taigi čia dvejopas reikalas. Tačiau iš esmės tai, kad žmonės atranda miškus ir atranda lietuvišką gamtą, yra labai gerai, nes žmogus saugo tada, kada myli, o myli tada, kada pažįsta. O karantinas duoda gerą spyrį išeiti ir pažinti, todėl dalis įsimyli tuos pačius miškus.
Ką įvardintumėte kaip savo esminius pasiekimus kovojant už sengirių išsaugojimą skaičiuojant laiką nuo filmo premjeros?
– Gal pirmiausia atsakysiu į klausimą, kodėl būtent Sengirės fondas. Visą laiką norėjosi ne vien šviesti visuomenę: aš nuo penktos klasės rašydavau mokslinius darbelius kartu su mokytoja, darydavau nuotraukas ir pasakodavau, kas miške gyvena. Taigi tai buvo kaip ir švietimas. Ir paskui jau baigus studijas ir sukūrus „Stebuklų lauką“ atėjo „Sengirės“ laikas. Ji irgi buvo švietėjiškas projektas, nes norėjom parodyti, kad miško negalima vertinti vien kietmetriais ar pinigais, kad paties miško yra žymiai didesnė vertė. Sukūrę filmą „Sengirė“ pamatėm, kiek atėjo žmonių pirmą savaitgalį jo pažiūrėti (šiandien tai yra žiūrimiausias lietuviškas dokumentinis filmas Lietuvos istorijoj), ir supratom, kad galim ne vien kalbėti, bet ką nors ir praktiškai daryti. Todėl nusprendėm įkurti Sengirės fondą. Pusę iš uždirbtų pinigų skiriam kitiems projektams, o kitą pusę skiriam miškui ir Sengirės fondui. Kodėl vis dėlto įkūrėm ir kodėl aš pats nenuperku miško ir nepradedu saugoti? Žmogaus gyvenimas palyginti su miško gyvenimu yra labai trumpas, taigi už kokių trisdešimties metų, nežinau, kiek aš dar gyvensiu, bet kai aš numirsiu, aš nežinau, kaip mano vaikai norės elgtis su tuo mišku. Tai todėl ir įkūrėm fondą, kad būtų tas perėjimas. Kad, tarkim, kai aš numirsiu, mano balsas pereitų į Sengirės fondą. Jo viduj žmonės rinksis naują nepriekaištingos reputacijos žmogų, kuris ir toliau rūpinsis miškais. Mūsų pasiekimai yra šis įkurtas fondas, tuoj jau bus metai nuo jo įkūrimo. Kolkas iš filmo skyrėm 60 tūkst. eurų ir žmonės taip pat jau paaukojo per 60 tūkst. eurų. Sakykim, man, kaip žmogui, 60 tūkst. eurų ar 3 tūkst. eurų yra didžiuliai pinigai. Tačiau miškui tai yra labai nedideli pinigai. Todėl mes stengiamės tuos pinigus kuo įmanoma labiau branginti ir nupirkti kuo daugiau miško jį išsaugoti. Jei turėtumėm milijardus, pirktumėm visus miškus ir jie anksčiau ar vėliau virstų sengirėmis. Mes to neturim ir stengiamės branginti tai, ką turim. Todėl buvo sunku atsirinkti, kuriose vietose stengsimės išpirkinėti miškus. Taigi prisėdom prie kompiuterių ir atrinkom vertingiausius Lietuvos miškus, nes yra duomenų bazės, kuriose viskas surašyta, paskui mūsų biologas Ainis Pivoras apvažiavo visus tuos miškus ir sureitingavo, kuriuos būtų galima įsigyti pirmiausiai. Dabar turim išskyrę sklypus ir jau radę jų savininkus ir jau esam pradėję įsigijimo procesus, nes tie procesai labai ilgai užtrunka: kai su žmogumi susitari, turi kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą, kad duotų leidimus, o tie leidimai būna po poros mėnesių arba po ilgesnio laiko, čia jau įvairiai. Dabar jau ir laukiam porą mėnesių. Taip pat esam labai dėkingi profesoriui Vytautui Smailiui iš Kauno, kad dovanojo pirmąjį sklypą, kuris auga netoliese Kauno, už Garliavos. Ir yra dar du sklypai, kuriuos žmonės norėtų padovanoti. Mes džiaugiamės, kad žmonės pasitiki mumis ir patiki mums saugoti senuosius miškus. Taip pat, kaip minėjau, saugo, kada myli, o myli, kada pažįsta, todėl nemažą dalį dėmesio kreipiam į švietėjiškus veiksmus, daugiausiai dirbam su socialiniais tinklais, tiesiog žmonėms pasakojam apie mišką, kuo miškas vertingas, apie sengirės gyventojus. Feisbuke vadinamės „Sengirės“ arba „Sengirės fondas“, informaciją galite surasti ir paguglinę. Ir instagramą esam užkūrę, po truputį auginam. Labai džiaugiamės, kad labai daug žmonių prisideda prie šito fondo.
Sveikinu su tiek daug pasiekimų, o kai pagalvoji, čia juk tik pradžia. Vis dėlto kaip jau ir minėjote, miško ir ypač sengirės gyvavimo trukmė yra gerokai ilgesnė nei vieno žmogaus gyvenimas. Kokių rezultatų tikitės pamatyti dar savo amžiuje ir kokia yra galutinė projekto vizija?
– Galutinio taško kaip ir nėra. Toks tarpinis tikslas yra 2 500 hektarų Sengirės fonde. Tai yra tiek, kiek gali įsigyti vienas juridinis vienetas Lietuvoje ir pagal Lietuvos įstatymus. Tačiau tam reikia labai labai labai daug dirbti ir mes tikimės, kad per gyvenimą pasieksim šitą skaičių. Mes kalbėjom su strategais, nes tu kaip teoretikas gali sakyti, o, aš noriu saugoti miškus, tačiau reikia žinoti, kaip patraukti visuomenę, kaip save pristatyti, todėl labai džiaugiamės, kad pradžioje padėjo „Synthesis Consulting Group“. Tai tokie strategai, kurie mato labai toli į priekį ir analizuoja. Pagal jų praktiką, pagrindiniai rėmėjai ateina po penkerių metų. Iš pradžių esi stebimas, turi dirbti, o po penkerių metų tas visas procesas gerokai pagreitėja. Tai jeigu taip atvirai ir nuoširdžiai kalbant, tikėjausi, kad žmonės šiais metais paaukos kokius 5 tūkst. eurų ar pan., o šiandien yra jau per 60 tūkst. eurų. Taip pat ir filmo „Sengirė“ populiarumas parodo, kad lietuvių gene yra miškas ir jam jo reikia ir jis jį myli. Mes labai džiaugiamės, kad tiek prisijungė žmonių ir siūlo įvairiausių minčių, veikia ir viskas juda tik į priekį.
Minėjote, kad kai baigsis jūsų laikas, perduosite deglą kitam patikimam žmogui. Tačiau ar esate visiškai užtikrintas, kad net jums pasitraukus nuo organizacijos vairo „Sengirės“ fondo pagrindinė paskirtis išliks miškų išsaugojimas?
– Mes apie tai galvojome. Organizaciją ir jos veiklos principus apibrėžia įstatai. Kaip juose parašyta, taip ir turi būti. Įstatuose yra numatyta, kad miško negalima įkeisti, parduoti ir daug dar ten visokių dalykų yra, kurių visų neišvardinsiu, tačiau parašyta, kad miško negalima prarasti jokiais būdais. Jeigu pakeisi įstatus, tuomet pakeisi ir nuostatą. Mes esam steigėjai ir esam numatę, kad įstatuose turi būti norma, tai yra, steigėjai, kurie turi po dešimt balsų, ir dar yra tokie žmonės sergėtojai, kurie turi po vieną balsą. Kad pati organizacija veiktų, užtenka steigėjų balsų, o kad būtų pakeisti įstatai, reikės ir sergėtojų, o sergėtojų bus labai daug. Taigi iš visų sergėtojų nesurinksi parašų, kad galėtum pakeisti įstatus. Ir šiaip yra daug visokių saugiklių. Amerikoj yra toks bendruomeninių miškų įstatymas, kuris apibrėžia, kad bendruomenei priklauso miškas ir tu jo negali kirsti. Lietuvoj nėra tokio įstatymo, todėl mes stengiamės sumauti viską ant „VšĮ“ kurpaliaus, o „VšĮ“ turi kam nors priklausyti. Tai yra steigėjai, kuriems ir priklauso visa organizacija ir jos turtas. Tačiau jeigu aš bankrutuočiau, įstatuose yra parašyta, kad žmonės negali pasiimti daugiau nei įnešė įnašo. Taigi aš iš Sengirės fondo negaliu pasiimti daugiau nei 10 eurų. Teisiškai jeigu eini pirkti pieno ir esi vedęs, tai eini pirkti pieno kartu su žmona. Teisiškai. Taigi mūsų antrosios pusės yra pasirašiusios dokumentus, kad nepretenduoja į jokią Sengirės fondo dalį. Ir yra daug įvairių saugiklių sudėta, kurie užtikrins, kad su metais, keičiantis kartoms, idėja išliktų tokia, kokia ji buvo iš pradžių.
Viskas tiesiog smulkiai apgalvota.
– Stengiamės apgalvoti. Ir Amerikoj yra buvę panašių atvejų, kad žmonės išpirko mišką ir pradėjo saugoti, o galiausiai po penkiasdešimties metų perdavė valstybei, nes tas miškas jau turi gerokai didesnę pridėtinę vertę. Valstybė nieko nebegali su juo daryti, nes žmonės tiki ir pasitiki. Tiesiog su metais yra užauginama miško vertė. Tikimės, kad miškuose žmonės lankysis ir tai bus dar vienas papildomas saugiklis.
Sengirę apibrėžiate kaip „erdvę, kurioje žmonės miško neugdo ir negelbėja pagal savo supratimą, kur visi organizmai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju“. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šį apibrėžimą?
– Čia poros valandų reikėtų pakomentuoti, bet pabandysiu labai trumpai. Mes esam visi girdėję, kas vyksta Belovežoj, kaip ten džiūsta eglės, yra labai dramatiškų nuotraukų, džiūsta tiesiog ištisais plotais. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas labai paprastas. Belovežo giria taip pat buvo kertama ir atsodinama. Ir iš esmės dabar ten, kur džiūsta tos eglės, jos yra pasodintos žmogaus ir jos yra vienodo amžiaus. Kai yra vienos rūšies ir vieno amžiaus medžiai, kinivarpoms yra labai lengva peršokti nuo vienos eglės prie kitos, nes joms reikia tiktai eglių, kitų medžių nereikia. Ir kadangi eglės yra vieno amžiaus netoli viena kitos, kinivarpoms puiki terpė plisti. O sengirė formuojasi pati be žmogaus veiklos. Ten vyksta arši konkurencija. Jei yra žemės plotelis, nukrito sėkla ar kita nuo visų medžių ir išauga tik ta, kuri yra geriausiai prisitaikiusi prie sąlygų. Atranka vyksta daug metų. Jeigu žmogus sodina mišką, tai jį reikia retinti. Jisai eina, pakelia galvą ir yra sekundžių reikalas, kurį medį nukirs. Palieka gražiausią, tiesiausią, kuris bus naudingiausias lentoms. O kai miškas pats atsijoja, tai atranka vyksta dvidešimt metų ir tikrai laimi labiausiai prisitaikęs medis. Būna audros Lietuvoj, kurios išverčia ištisus kvartalus medžių. Ir jūs atkreipkite dėmesį, kokie tai yra medžiai, kuriuos vėjas išverčia. Visi yra vienodos apimties ir vienodos rūšies. Būna tokie apyjauniai miškai ir juos verčia. Kaip pagaliukus. Laužia vieną, o po to visus kitus. O sengirėj, kadangi yra ir labai seni, ir labai jauni miškai, tai jie gali atstovėti visas audras ir aš nesu matęs, kad senas miškas būtų išverstas tų pačių vėjovartų. Taip pat dar reikia turėti omenyje, kad klimatas keičiasi. Kai klimatas keičiasi, tai ir rūšys ateina šimtu metų pavėlavusios, tos, kurios yra labiausios prisitaikiusios. Nes jeigu žmogus pasodina mišką ir retina, tai jisai palieka komerciškai vertingiausius miškus. O gamta palieka tuos, kurie yra labiausiai prisitaikę. Kai Lietuvoj buvo kinivarpų vajus devyniasdešimt kažkelintais metais, tiesiog masiškai kirto egles, nes sakė, kad jeigu mes nekirsim, tai viskas išdžius ir nieko nebeliks ir bus labai blogai. Bet būta sengirių, taip pat Žemaitijoj tam tikri rezervatai, kurie buvo palikti gamtai. Ir ten neišdžiūvo visos eglės, o kai kurios liko. Bet liko greičiausiai tos, kurios genetiškai yra atsparesnės kinivarpoms, nes, sakykim, kinivarpos pradeda graužti liemenį ir ta eglė užpilama sakais. Gali būti, kad tos, kurios liko po kinivarpų ir nebuvo iškirstos, jau yra atsparesnės kinivarpoms ir genetiškai jos palikuonys bus atsparesni. Žmogus taip įsivaizduoja, kad yra visagalis ir viską gali kontroliuoti, tačiau taip toli gražu nėra, žmogus daro daug klaidų. Yra toks vienas pavyzdys, greičiausiai girdėtas, Yosemite parke Amerikoj vilkai pristabdė upių potvynius. Atrodo, kad visiškas briedas, kaip vilkas gali sustabdyti upių potvynius? Tačiau atsakymas labai paprastas. Anksčiau nebūdavo vilkų ir elniai labai mėgdavo vaikščioti paupiais, žolę skabyti, visus krūmus nugrauždavo, nušvarindavo, nuplikindavo visas upių pakrantes. Atsirado vilkai, elniai pradėjo vengti atvirų vietų ir pasitraukė kitur. Užaugo žolės, užaugo krūmai, ir dabar tie potvyniai pasidarė jau mažesni, nes krūmai ir žolės juos pristabdo. Pokyčiai gamtoj vyksta ir žmogus kartais nesužiūri visų procesų. Gamtoje yra labai daug organizmų, kurie vieni kitus prižiūri, ir evoliucija vyksta labai daug metų, milijonais skaičiuojama, ir miškas yra prisitaikęs išlikti. Žmogus, žiūrėdamas tik vieno tikslo – medienos, nesirūpina kitais organizmais, ir, žiūrėk, taip ir atsitinka, kad vienas organizmas suveši ir jau nebėra kam jo sustabdyti. Kad ir tų pačių kinivarpų.
Žmogus ir miško, gamtos santykis yra pakankamai sudėtingas.
– Marius Karlonas yra ornitologas. Kartais atvažiuoja iš užsienio ornitologai ir Marius gerai pažinodamas Lietuvos gamtą vežioja tuos žmones ir rodo, kokias gėrybes mes turim Lietuvoj. Ir buvo, kad atvažiavęs iš Danijos žmogus labai nustebo, kai pamatė vieversį. Vieversys, sakė, jūs dar turit vieversių, mes jau seniai jų nebeturim. Yra tokie paukščiai kaip kiauliukė, vieversys, pempė, kurie Lietuvai yra labai įprasti, o Vakarai jų jau seniai nebeturi, pavyzdžiui, tokios šalys kaip Danija. Taip yra todėl, kad jie intensyviai vysto žemės ūkį, ypač gyvulininkystę ir visi resursai metami ten, nežiūrima gamta, išnyksta paukščių rūšys, kurios mums dabar yra elementarios. Vėlgi Europos Sąjungos politika bent jau buvo iki šiol gerai palobinta žemdirbių, kad būtų mokamos labai didelės subsidijos, ir tuomet kiekvienas žemės lopinėlis skiriamas arti ar dar kam nors, tuomet gamtai yra nepaliekama vietos ir ji labai smarkiai nyksta. Tačiau aš tikiuosi, kad ateityje šis dalykas pasikeis ir dar paliksime kuo kvėpuoti ir pačiai gamtai. Kad ir tas pats koronos virusas. Italijoj buvo daryti tyrimai, kad šio viruso paplitimas buvo gerokai mažesnis Azijoj ir žmonėms yra gerokai lengviau miškingose teritorijose. Kur buvo daugiau miškų, ten koronos atvejų buvo mažiau arba simptomai buvo lengvesni. Tai parodo, kad miškas yra svarbus ne vien organizmams, bet ir pačiam žmogui. Kitas pavyzdys – kas Europoj yra didžiausi miškų globėjai ir sergėtojai? Tai Danija ir Anglija. Jie Amazonės miškus perka. Tai dvi šalys, kurios yra visiškai išnaikinusios savo miškus ir tik tuomet, kai išnaikino, pradėjo jais rūpintis. Aš labai tikiuosi, kad pas lietuvius jau dabar ateis tas supratimas ir sąmoningumas, kad reikia saugoti, kol dar nesam visko sunaikinę. Ir aš labai džiaugiuosi, kad dabar yra toks laikas, kai mes sugebėsim išsaugoti tai, ką turim geriausia.
Kokių gamtosaugos spragų matote Lietuvoje?
– Žemės ūkis yra pagrindas ir kadangi mes į miškus labiausiai koncentruojamės, tai daugiausiai su miškais susijusios tos pačios bėdos. Tos bėdos yra iš žmogaus godumo.
Sengirės fondas yra sukurtas miškams išsaugoti. Kaip pati visuomenė galėtų prisidėti prie Sengirės fondo?
– Labai įvairiais būdais gali prisidėti prie Sengirės fondo. Jeigu žmogus turi bent mažą dalį miško, tai yra labai paprastas būdas bent kokią dalį paskelbti sengire ir jo nekirsti, leisti formuotis. Aišku, ne visi žmonės turi miškų. Jau prisidėjo apie trys šimtai žmonių, kurie duoda mažą auką, o mes surenkam tuos pinigus ir nuperkam mišką. Taip pat jeigu turi žmonės miško ir nežino, kaip čia bus, kai jie iškeliaus, gali irgi padovanoti mišką ir mes pasirūpinsim jo apsauga. Kitas labai svarbus dalykas, tai kad žmonės tiesiog dalintųsi informacija, kad patyrę geras emocijas miške tai pasakotų savo draugams, savo artimiesiems, savo pažįstamiems, kad miškas savaime yra gėris. Kai keisis žmonių matymas ir supratimas apie patį mišką, tai ir politikai turės priimti sprendimus tokius, kokių reikia žmonių daugumai. Nes, pavyzdžiui, anksčiau apie miškus politikoj visiškai niekas nekalbėdavo, o per šiuos rinkimus jau partijos pradėjo po truputį įtraukti ir miškų klausimus. Todėl labai džiaugiuosi, kad žmonės dalinasi informacija apie miškus ir politikai pradeda atsižvelgti į jų nuomonę. Dalinasi emocijomis, taip pat yra mūsų puslapis sengirėsfondas.lt arba feisbuke. Svarbu, kad būtų kuo daugiau žmonių, kurie vertina mišką ne vien pinigais ar kietmetriais.
Vien jau tas susidomėjimas daug ką reiškia. Kaip žmogus turėtų elgtis miške? Kokių dar yra būdų, kaip kiekvienam iš mūsų būtų galima prisidėti prie miško saugojimo?
– Taip, tai yra esminis dalykas – susidomėjimas, ant jo laikosi visa politika, ir kuo mūsų bus daugiau, tuo miškui bus geriau. Yra labai įvairūs dalykai. Jeigu taip tiesiogiai žiūrint – žmogus miške – reikia jam suprasti viena: žmogus yra pats didžiausias plėšrūnas planetoje, už jį plėšresnio nėra ir tai supranta visi paukščiai, visi žvėrys. Jeigu žmogus įeina į mišką, tai visi skrenda, šliaužia, lenda, kad tik neturėtų jokių reikalų su žmogumi. Kai ateini į mišką, reikia tai suprasti. Būna dar tokių atvejų, kad jeigu labai neskubėdamas vaikščioji, nerėkauji, nešūkauji, mašinos durelių netrankai, tai kaip ir negąsdini visų miško gyvių. Bet būna, kad žmonės ateina į gamtą ir duoda laisvę savo šunims, paleidžia juos atsigauti. Reikia suprasti, kad ypač žiemos metu šuo namie augintas ir nupenėtas turi gerokai daugiau jėgos negu visi miško žvėrys, kuriems yra labai sunkus laikas. Jie yra nusilpę. Gali būti, kad šunys nebūtinai papjaus kiškį ar stirną, bet pavaikys. Žvėrims bėgti nuo paties vilkšunio, nuo žmogaus reikia daug jėgų. Jeigu žmogus ateina į mišką, tai reikia, kad būtų prisirišęs savo augintinį ir neduotų lakstyti. Dar vienas labai svarbus dalykas senuosiuose miškuose yra negyva mediena, nudžiūvę medžiai. Jų negalima kūrenti laužuose. Nes jeigu mes paimtume augantį medį ir jau nugriuvusį medį, tai gali būti, kad nugriuvusiame medyje gyvų ląstelių yra žymiai daugiau negu augančiam medy. Įvairūs grybai, įvairūs vabzdžiai, jiems yra būtina negyva mediena. Dėl šios priežasties, kadangi yra daug gyvų ląstelių, tokią medieną reikėtų vadinti ne negyva, o gyvastinga. Tai yra gyvybės šaltinis. Ir yra daugybė rūšių, kurios yra specializuotos ir gali gyventi tik tuose dideliuose rąstuose, kurie yra nugriuvę, ir kadangi tų rąstų nėra daug, visi tie organizmai yra labai reti. Tiek Europoj, tiek Lietuvoj. Jeigu kūrename laužą ir sudeginame rąstus, sunaikiname tuos kelis išlikusius namus.
Apibendrinant tiesiog reikia žmonių supratingumo.
– Taip, pirmas dalykas, kurį reikia suprasti, tai kad tu esi svečias miške ir kad esi didžiausias pasaulyje plėšrūnas. Supratus tuos du dalykus, viskas tampa paprasčiau. Buvo vienas toks pavyzdys, kai filmavau filmą apie erelį žuvininką Labanoro girioje. Realiai po to erelio žuvininko lizdu buvo įsikūrusi nelegali stovyklavietė. Aš atvažiuoju, žiūriu, tas erelis klykia, skraido, atvažiuoju arčiau ir matau, kad toje stovyklavietėje žmonės yra. Sakau, atsiprašau, gal galit pasitraukti, nes čia yra lizdas ir erelis negali prieiti, gali būti, kad nepamaitins jauniklių ir netgi mes lizdą, tuomet žūtų labai reti paukščiai Lietuvoj. O jie jau tokie neblogai įgėrę man sako: nu ką tu, bet mes mylim mišką, mes visus kankorėžius sušluojam ir rodom vaikams paukštį, kaip skraido, mes tikrai labai labai mylim gamtą. Ir matosi, kad žmogus kalba nuoširdžiai, ir tuomet supranti, kad yra labai įvairių žmonių ir juos reikia šviesti, kad tas nekaltas apsilankymas gali kainuoti gyvybę, kad žus jaunikliai. Ir jeigu matai, kad virš galvos sukasi paukštis ir klykia, reiškia, tai yra signalas, kad atsiradai blogoj vietoj, reikia eiti greičiau iš čia. Svarbu suvoki, kad esi svečias.
Viena iš jūsų vizijos idėjų – šviesti vaikus ir paauglius apie sengires, nes, galima sakyti, sengirės priklauso ne tik nuo mūsų, bet didele dalimi ir nuo jaunosios kartos. Kokie yra pagrindiniai dalykai, kurių mokysite vaikus?
– Ką mes kalbėjom, tai gal ir būtų tie pagrindiniai dalykai, apie pačias sengires, apie jų gyventojus. O yra keli pagrindiniai projektai. Vienas projektas yra interaktyvi platforma, bus labai panašiai kaip filmas, tačiau bus internete, kiekvienas galės klaidžioti po sengirę kur nori, ją stebėti, o vėliau moksleiviai į tą kelionę internete galės pasiimti mokytoją, kuris paaiškins procesus ir kaip kas vyksta. Ši intereaktyvi platforma yra didžiulis projektas, mes jį pradedam daryti. Taip pat bendradarbiaujam su leidyklomis, kurios leidžia vadovėlius moksleiviams, kad ir jie į programas įtrauktų informaciją apie sengires. Būna, kad pasikviečia mokyklos, anksčiau gyvai važiuodavau ir pasakodavau apie miškus, dabar per zoom’ą prisijungiu ir pasakoju apie sengires.
Atrodo, kad esate visiškai atsidavęs savo idėjai, o dažnai būna, kad idėjos reikalauja aukų. Ar teko ką nors paaukoti dėl savo idėjų?
Nežinau, kaip čia net apibrėžti. Jeigu taip konkrečiai, tai aišku, šeima, maži vaikai, reikia kažkaip išlaviruoti tarp visų tų dalykų. Kartais kai yra koks nors svarbus darbas ir reikia važiuoti į mišką, tačiau nereikia lipti į medį, tai ir su vaikais kartais nuvažiuojam. Stengiuosi bent jau neskriausti šeimos. Nežinau, kas dar konkrečiai. Na, kai kūriau, pavyzdžiui, „Stebuklų lauką“, buvo tokia situacija, kad turėjau šiek tiek santaupų, tai galėjau arba nuomoti butą, arba kurti filmą. Pasirinkau kurti filmą ir trejus metus gyvenau mašinoj. Kartais būna sunkesnių akimirkų, tačiau kai tu tiki tuo, ką darai, tuomet viskas ir pasiteisina galų gale.
Taip pat skaitykite: KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė
