Jei ilgai ir atidžiai sekate pasaulines kino naujienas, būtinai esate susidūrę su dažnai kartojamais ir, tiesą sakant, senais atsibodusiais tvirtinimais, kad kinas išgyvena krizę.
Su tuo galima sutikti tik iš dalies. Dažniausiai rimtų filmų kūrėjų ir naujus filmus žiūrinčios publikos nuomonės nesutampa dėl plačiai paplitusių kino komiksų.
Štai visai neseniai režisierius Ridley Scottas apie filmus su superdidvyriais pasakė taip: „Jie baisiai nuobodūs. Dažniausiai jų scenarijai būna labai primityvūs“.
Vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas, reklamuodamas naujausią savo filmą „Moonfall: mėnulio kritimas“ (mūsų ekranuose jis jau rodomas) pasisakė dar konkrečiau: „Marvelo ir DC Comics kino produkcija, taip pat „Žvaigždžių karų“ perdirbiniai naikina kino verslą ir žudo originalumą“.
Laimė, kasmet pasirodo nemažai ir visai kitokio kino. Kai kuriuos iš čia apžvelgiamų filmų jau matėme, kitus greitai pamatysime.
10. „SPENCER“ (Spencer, 2021)
Apie 1997-ųjų metų rugpjūčio 31 dieną Paryžiaus centre tragiškai žuvusią Velso princesę Dianą Spencer prikurta tiek dokumentinių ir vaidybinių filmų, kad, regis, atrasti kažką nauja jau neįmanoma.
Tačiau vokiečių režisieriui Oliveriui Hirschbiegeliui pavyko atkapstyti ilgai slėptą istoriją, kurią jis plačiai perteikė biografinėje dramoje „Diana“ (2013 m., mūsų platintojai buvo filmą pavadinę tiesiog „Princese Diana“). Čia didžiausias dėmesys skiriamas Velso princesės slaptam meilės romanui su pakistaniečiu mediku Hasnatu Khanu.
Pernai režisieriaus Pablo Larraino sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Spencer“ renkasi karališkai porai lemtingus metus. Besibaigiant 1991-iesiems prieš Kalėdas Diana buvo apsisprendusi skirtis su princu Čarlzu. Santuokoje pragyventas dešimtmetis, matyt, nepaliko jokių iliuzijų dėl šviesios ir laimingos ateities.
Dianai jau nebėra paslaptis ir Čarlzo romanas su kita moterimi – Kamila. Bet vien dėl savo mylimų berniukų Viljamo ir Hario princesė nusprendžia apsimesti, kad viskas yra gerai.
Į britų karališkajai šeimai priklausantį Sendringemo dvarą Norfolko grafystėje Diana atvyksta per patį pasiruošimo Kalėdoms šurmulį. Būtent šiame dvare svarbiausias metų šventes sutiks karalienė Elžbieta II ir visa jos šeima. Bet kaip tik ši „paskutinė vakarienė“ padės Dianai suprasti, kokia ji buvo, yra ir bus svetima šio pasaulio gyventojams su jų apsimestinėmis emocijomis, apkalbomis, šnipinėjimu ir protokoliniais ritualais.
Vienas tokių ritualų įpareigoja visus puotos dalyvius atvykti anksčiau už karalienę. Visiems pavyko sėkmingai įveikti šį protokolo reikalavimą. Visiems, išskyrus Dianą, kuriai ši viešnagė neteikia jokio džiaugsmo. Atvirkščiai, ji jaučiasi pasmerkta, ir tai vaizdingai perteikta per haliucinacijas (princesei vaidenasi monarcho Henriko VIII įsakymu galvos ant ešafoto netekusi karalienė Ana Bolin) ir gana tiesmuka simbolika (suplėšytas Čarlzo žmonai padovanotas perlų vėrinys).
Filmo pradžioje teigiama, kad tai „alegorinė istorija, pagrįsta realiais tragiškais įvykiais“.
Čilietis režisierius Pablo Larraínas tokias istorijas mėgsta. 2016-aisiais jis biografinėje dramoje „Neruda“ papasakojo apie tai, kaip tėvynėje už valdžios kritiką ir simpatijas komunistams buvo persekiojamas garsus rašytojas Pablo Neruda.
O filmo „Žaklina“ (Jackie, 2016 m.) pagrindinė herojė – 35-ojo JAV prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio (amerikiečiai jį vadina tiesiog JFK) žmona Žaklina, kuri dar gyva būdama buvo vadinama ir elegantiškumo įsikūnijimu, ir stiliaus ikona, ir idealia žmona. Filmo autoriai visą dėmesį nukreipia į tą žmonėms nematomą pirmosios ponios pusę, kurioje nuo svetimų žvilgsnių slepiama kančia, pasauliui nematomos ašaros, privataus gyvenimo smulkmenos ir mažos moteriškos paslaptys.
Džekę suvaidino prancūzų kino gražuolė Natalie Portman, o į „širdžių princesę“ Dianą filme „Spencer“ persikūnijo amerikietė Kristen Stewart.
9. „KOŠMARŲ SKERSGATVIS“ (Nightmare Alley, 2021)
Priešpaskutinis Meksikos vizionieriumi vadinamo režisieriaus Guillermo del Toro filmas „Vandens forma“ (Shape of Water, 2017 m.) pelnė net trylika Oskaro nominacijų, laimėjo keturiose ir pasipuošė begalės tarptautinių apdovanojimų laurais.
Kino apžvalgininkai prognozuoja panašų Oskarų lietų ir šiemet naujausiam režisieriaus filmui „Košmarų skersgatvis“. Bet šis kūrinys smarkiai išsiskiria iš ankstesnės Meksikos vizionieriaus produkcijos.
Visų pirma tuo, kad „Košmarų skersgatvis“ yra pirmas šio režisieriaus filmas, kuriame nėra vampyrų, mutantų, monstrų, vilkolakių ir kitokių supergaliomis apdovanotų fantastinių būtybių.
Tai 1946-aisiais metais parašyto Williamo Lindsay Greshamo romano ekranizacija. Pirmoji sėkmės susilaukusios knygos adaptacija ekranuose pasirodė dar 1947-aisiais, bet lyginti abiejų filmų nereikėtų. Nes režisierius Edmundas Gouldingas savo filmą kūrė vos pasibaigus karui, kai dar veikė griežti vadinamojo „Heiso kodekso“ apribojimai ir pamažu Amerika judėjo link makartizmo išprovokuotų draudimų. Todėl daug ką tada reikėjo slėpti į potekstę (kraują, seksą, samprotavimus apie Dievą), o knygos finalą prodiuseriai iš viso pareikalavo perrašyti.
Guillermo del Toro mūsų laikais (kai visokiausių ribojimų bei draudimų taip pat netrūksta), siūlo savitą požiūrį į klasikinį siužetą.
Filmas pasakoja apie charizmatišką, tačiau žemai puolusį sukčių Stentoną Karlailą (Bradley Cooperis), kuris sudeginęs savo namus bastosi po Ameriką ir kartą užklysta į klajojantį cirką, kur sutinka keistą porą: šarlatanę aiškiaregę Zeną (Toni Collette) ir jos vyrą mentalistą alkoholiką Pytą (Davidas Strathairnas). Šį keistuolių porelė Stentonui atskleidžia savo darbo gudrybes, o šis imasi tobulinti akių dūmimo techniką, kad galėtų apšvarinti Niujorko turtuolius.
Jis sugalvoja naują efektingą šou, kuriame pagrindinis koziris būtų galimybė užmegzti kontaktą su mirusiais žmonėmis. Mokslinė ekstrasensorika čia niekuo dėta – Stentonas labiau pasikliauja pastabumu, iškalbingumu ir kitokiais manipuliavimo svertais.
Kartu su ištikima virtuoze Mole (Rooney Mara) Stentonas sėkmingai vykdo savo planą ir Niujorke tampa žymiu „pranašautoju“. Patikėjęs savo sėkme aferistas sumano apgauti pavojingą magnatą (Richardas Jenkinsas). Dar viena jo bendrininke tampa paslaptinga psichiatrė Lilita Riter (Cate Blanchett) – dvilypė fatališka moteris, kuri taps iki šiol grėsmingiausia jo priešininke.
Dvi su puse valandos trunkantis „Košmarų skersgatvis“ akivaizdžiai skyla į dvi dalis. Pirmoji primena triukšmingą ir barokiškai spalvingą atrakcionų parką. Antroji – dalis visai kitokia: čia karaliauja tradicinė klasikinio „juodojo kino“ (film noir) stilistika su meistriškai valdomais tamsos bei šešėlių kontrastais. Atsiranda čia ir juodo humoro.
Pagrindinis svorio centras filme atitenka Stentoną Karlailą vaidinančiam Bradley Cooperiui, kuris visomis išgalėmis griauna jo anksčiau puoselėtus įvaizdžius. Savo penkiolikos minučių šlovės sulaukia Willemas Dafoe: jis vaidina makabrišką atrakcionų parko vadovą Klemą.
Mąslesniam žiūrovui skirti bibliniai motyvai, judėjų mitologijos atšvaitai, o istorinis fonas labai konkretus – 1941-ieji metai, kai už spalvingų atrakcionų parko ribų jau plečiasi dirbtinius fokusus nustelbianti šiurpios realybės tragedija.
8. „VESTSAIDO ISTORIJA“ (West Side Story, 2021)
Dėl pandeminės izoliacijos šis Steveno Spielbergo filmas žiūrovus pasiekė praėjus metams po žadėtos premjeros. Ir toks ilgas laukimas, ko gera, suvaidino neigiamą vaidmenį. Šimtą milijonų dolerių kainavęs filmas kol kas nesurinko visame pasaulyje nė dviejų trečdalių biudžeto sumos.
Manau, kad ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir tai, kad vyresnių žiūrovų atmintyje dar gyva klasikinė „Vestsaido istorija“, gimusi 1957-aisiais originalaus Brodvėjaus miuziklo pavidalu ir tobulai ekranizuota 1961 m. (rež. Jerome‘as Robbinsas ir Robertas Wise‘as). Kartais jaunystėje patirti gilūs įspūdžiai žmonėms neleidžia susitaikyti su vėlesniais perdirbiniais. Ko gera, šiuo atveju būtent taip ir atsitiko.
Po antrojo pasaulinio karo į turtingas Jungtinės Amerikos Valstijas plūstelėjo geresnio gyvenimo ieškančių puertorikiečių armija. Nemenka dalis amerikiečių jaunimo į tokią invazinę emigraciją sureagavo gana agresyviai: atvykėliai buvo sutinkami priešiškai, ir tai dažnai provokavo muštynes bei smurtą gatvėse.
Į tokią atmosferą dramaturgas Jerome‘as Robbinsas ir kompozitorius Leonardas Bernsteinas surizikavo perkelti V. Šekspyro nemarios pjesės kolizijas. Netrukus prie talentingo tandemo prisijungė dainų tekstus parašęs Stephenas Sondheimas (1930–2021). Be jo sunku įsivaizduoti daugelį garsių Brodvėjaus muzikinių spektaklių ir pagal juos sukurtų iškilių filmų. Kuriant pirmąją „Vestsaido istoriją“ jam buvo vos 27-eri metai.
Ir teatralus, ir vėliau kino žiūrovus giliai sujaudino istorija apie šiuolaikinius Romeo ir Džuljetą. Kartu tai buvo ir pirmas miuziklas, nagrinėjantis aktualias to meto amerikiečių jaunimo problemas bei rasinio nepakantumo atmosferą.
Montekiai ir Kapulečiai čia buvo jauni puertorikiečiai ir jiems priešiški amerikiečių senbuvių atstovai. O šių nesutaikomų pasaulių atstovai – amerikietis Tonis ir puertorikietė Marija – pamilo vienas kitą.
Kalbėdamas apie savo „Vestsaido istoriją“ Stevenas Spielbergas ne kartą pasakojo, kokį stiprų įspūdį jaunystėje jam padaręs kino klasikos šedevras: „Pirmą kartą aš išgirdau „Vestsaido istorijos“ dainas būdamas dešimties metų. Ir nuo tų laikų saugoju tą plokštelę. Turėsiu ją tol, kol įkūnysiu savo svajonę ir sukursiu filmą“.
Sunku (o ir nereikia) tarpusavy lyginti nei abiejų „Vestsaido istorijų“, nei jose vaidinančių bei dainuojančių (taipogi ir šokančių) aktorių. 60 metų – pakankamas laikas, kad pamatytume, kaip per tą laiką pasikeitė ir pats Niujorkas, ir pasaulis.
Abi miuziklo kino adaptacijas (tarsi nutrūkusį laiko ryšį) susieja aktorė Rita Moreno. Pirmoje ekranizacijoje ji suvaidino Anitą ir nusipelnė Oskaro už geriausią antraplanį vaidmenį, o dabar vaidina parduotuvės savininkę Valentiną.
Būtent Rita Moreno ir Marijos brolį Bernardą suvaidinęs George‘as Chakiris (taip pat apdovanotas Oskaru už geriausią antraplanį vaidmenį) pirmojoje ekranizacijoje savo temperamentais ir šokiais į antrą planą nustūmė pagrindinę įsimylėjėlių porą.
Panašiai atsitiko ir dabar, kai patirties aiškiai stokojančius Rachel Zegler bei Anselą Elgortą nurungė Brodvėjaus žvaigždė Mike‘as Faistas, bravūriškai suvaidinęs Tonio draugą Rifą – pirmąją kruvinos nesantaikos auką.
7. „Quo Vadis, Aida?“ (2021)
Neseniai pasibaigusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje, kurią gruodžio 11 d. vakare tiesiogiai iš Berlyno transliavo LRT plius, geriausiu Europos filmu paskelbtas Bosnijos ir Hercegovinos filmas „Quo Vadis, Aida?“.
Apdovanojimų nusipelnė taip pat šio filmo režisierė Jasmila Žbanić ir pagrindinio vaidmens atlikėja Jasna Djuricič.
Filmas primena apie vieną juodžiausių naujųjų laikų istorijos puslapių – etnines žudynes 1995 metais Srebrenicoje.
Režisierė Jasmila Žbanić atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju vaidybiniu filmu „Grbavica“ (2006 m.), kuriame buvusioje Jugoslavijos teritorijoje siautusio žiauraus pilietinio karo pasekmes parodė per paprastų žmonių likimus. Pagrindinė filmo herojė vieniša mama Esma (akt. Mirjana Karanovic), gyvenanti Sarajevo rajone Grbavica bei auginanti dvylikametę dukrą, vos suduria galą su galu ir dvasinio nusiraminimo ieško psichologinės terapijos seansuose vietiniame moterų centre.
Pilietinio karo pasekmės persekioja ir antrojo režisierės filmo „Kelyje“ (Na putu, 2010 m.) herojus. Sarajeve gyvenanti jauna bosnių pora Luna ir Amaras turi gerai apmokamus darbus, bet abu vis dar kamuojami nepamiršto brolžudiško karo košmarų: Lunos tėvai tapo etninio genocido aukomis, o Amaras neteko kare nužudyto brolio.
„Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (For Those Who Can Tell No Tales, 2013 m.) buvo drama apie australę turistę, kuri atvyko į vakarų Bosniją pasigrožėti vietinėmis architektūrinėmis įžymybėmis ir netikėtai susipažino su nuo turistų kruopščiai slepiamais netolimos praeities nusikaltimais.
Savotišku atokvėpiu nuo skaudžių aktualių prisiminimų režisierei tapo filmas „Meilės sala“ (Otok ljubavi, 2014 m.). Čia populiarus Sarajevo rokeris ir jo žmona nusipelnė nerūpestingų atostogų pamėgtame Adrijos jūros salos kurorte, kuriame porelės laukia daug pikantiškų siurprizų ir jų santuokos tvirtumo išbandymu.
O štai „Quo Vadis, Aida?“ žiūrovus vėl nukelia į 1995-ųjų liepą, mažą Srebrenicos miestelį, kurį užima serbų armija. Jungtinių Tautų vertėjos Aidos vyras su dviem sūnumis atsiduria tarp tūkstančių žmonių, kurie tikisi rasti prieglobstį JT stovykloje.
Galėdama disponuoti itin slapta informacija Aida turi priimti sunkius, jai ir jos šeimai lemtingus sprendimus. Svarbiausias jos tikslas – išgelbėti vyrą ir vaikus nuo Serbijos respublikos vadovo generolo Mladičiaus pradėtų represijų.
„Quo Vadis, Aida?“ pirmiausia buvo įvertinta publikos apdovanojimu Roterdamo kino festivalyje, pristatyta Venecijos festivalio pagrindinėje programoje, o jos režisierė Jasmila Žbanić gerai pažįstama „Kino pavasario“ žiūrovams: anksčiau festivalyje rodyti trys jos filmai „Pakeliui“ (2010), „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (2013) ir „Meilės sala“ (2014).
Filmo pavadinimas atkeliavo iš Nobelio premijos laureato Henryko Sienkiewicziaus romano „Quo Vadis?“ ir apokrifinių krikščionių pasakojimų, anot kurių, prasidėjus pirmiesiems krikščionių persekiojimams Romoje Šv. Petras, kaip ir daugelis kitų krikščionių, pabūgęs dėl savo gyvybės pabėgo iš miesto. Eidamas keliu jis neva sutiko Kristų, kurio paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ (Quo vadis, Domine?). Į tai Kristus atsakė: „Jei tu palieki mano žmones, tai aš grįžtu, kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas“. Tada susigėdęs Šv. Petras sugrįžo atgal į Romą, kur buvo nukankintas ir nukryžiuotas.
Režisierė Jasmila Žbanić primygtinai neakcentuoja biblinių paralelių, bet Aidos pasirinkimas kovoti visomis savo išgalėmis tikrai vertas kuo didžiausios pagarbos.
P.S. 1995 liepą krikščionys serbai nužudė apie aštuonis su puse tūkstančių Bosnijos musulmonų, daugiausia vyrų. Dar 25 tūkstančiai moterų ir vaikų buvo deportuoti. Saugia zona (safe zone) pavadintoje Srebrenicoje specialiose salėse, tarsi po archeologinių kasinėjimų, sušaudytųjų kūnai buvo pateikta atpažinti motinoms, žmonoms, dukroms.
„Quo Vadis, Aida?“ – tai emocingas requiem, pradžioje skambantis vos girdimai, bet tolydžio vis labiau garsėjantis.
„Kur eini, išprotėjęs ir moralinius imperatyvus išdavęs pasauli?..“
6. „SALDYMEDŽIO PICA“ (Licorice Pizza, 2021)
Apie vieną žymiausių bei originaliausių dabartinio kino kūrėjų amerikietį kino režisierių Paulą Thomą Andersoną esame rašę ir plačiau pristatėme jo garsių filmų penketuką.
Šio režisieriaus filmai yra laukiami jo kūrybos fanų ir įprastai susilaukia susidomėjimo dar prieš premjerą.
Taip atsitiko ir su naujausiu (jau devintuoju) jo filmu iš pirmo žvilgsnio keistoku pavadinimu „Saldymedžio pica“ (Licorice Pizza).
Bet filmo premjera praėjo labai kukliai. „Saldymedžio pica“ buvo pirmiesiems žiūrovams Amerikoje parodyta per Padėkos dieną tik trijose Niujorko kino teatruose ir vienoje Los Andželo kino salėje, bet užtai dabar vis labiau populiarėjančiu ir senokai primirštu 70 mm. pločio kino juostos formatu (jį prieš keletą metų atgaivino Quentinas Tarantino, užsigeidęs, kad būtent taip būtų parodytas jo „Grėsmingasis aštuonetas“).
Pirmieji filmą pamatę kritikai Amerikoje susižavėję jį giria: įtakingas kino industrijos leidinys „National Board of Review“ filmą jau pavadino geriausiu metų kūriniu, o Paulą Thomasą Andersoną – geriausiu režisieriumi.
Plačiau filmas „Saldymedžio pica“ bus demonstruojamas per Kalėdas. Apie lietuvišką premjerą kol kas nieko negirdėti.
Pavadinimas „Saldymedžio pica“ atėjo iš aštuntojo dešimtmečio: tada „Licorice Pizza“ Kalifornijoje vadinosi muzikinių įrašų parduotuvių tinklas, kuriame buvo galima įsigyti vinilines plokšteles: jos buvo plokščios ir apvalios kaip pica ir juodos, kaip saldymedžio (licorice) vaisiai.
Jei reikėtų trumpai anonsuoti „Saldymedžio picą“, tikriausiai, galima būtų apsiriboti lakoniška fraze – tai filmas apie meilę.
Iš tikrųjų, pirmame plane yra apie aktoriaus karjerą svajojantis penkiolikmetis Garis Valentainas ir dešimčia metų už jį vyresnė fotografo asistentė Alana Klein, gyvenanti su tėvais ir dviem seserimis. Bet jau filmo pradžioje užsimezgę jųdviejų santykiai vėliau plėtojami labai vangiai, gal taip ir neapsisprendus, kaip reikėtų traktuoti tokios poros perspektyvas.
Užtai meilės muzikai filme apstu. Čia net vaidina Tomas Waitsas, o Alaną Kein suvaidino roko grupės „Hauim“ narė Alana Haim.
Nuolat su režisieriumi dirbantis kompozitorius Jonny Greenwoodas „Saldymedžio picai“ parašė nuostabią melodiją, kurią sugrojo arfa su styginių instrumentų orkestru.
Kitus muzikinio takelio kūrinius atrinko pats režisierius. Jų spektras platus, pradedant epochą taikliai charakterizuojančiu muzikiniu hitu, nevystančiu „Stumblin’ In“ (kurį ir dabar visuose savo koncertuose publikos džiaugsmui atlieka Chrisas Normanas ir Suzi Quatro). Toliau filmo grojaraštyje puikuojasi Bingo Crosby ir The Andrews Sisters atliekama klasika „Ac-Cent-Tchu-Ate The Positive“, dueto Sonny & Cher atliekamas šlageris „But You’re Mine”, Davido Bowie „Life On Mars?“, Paulo McCartney ir grupės „Wings“ atliekama daina „Let Me Roll It“, grupės „The Doors“ mažiau žinoma daina „Peace Frog“ ir kiti muzikiniai perliukai.
Visi filmo recenzentai neliko nepastebėją atsinaujinusio aktorių ansamblio. Jei anksčiau Paulo Thomaso Andersono filmuose dažnai matėme ne po vieną kartą pasirodžiusius nuolatinius režisieriaus aktorius Joaquiną Phoenixą, Philipą Seymourą Hoffmaną, Julianne Moore, Danielį Day-Lewisą, tai dabar iš senosios gvardijos liko tik epizode pasirodantis Johnas C. Reilly, o Garį suvaidino Philipo Seymouro Hoffmano septyniolikmetis sūnus Cooperis.
Įdomu pasikapstyti ir kitų filme pasirodančių personažų (ar jų prototipų) biografijose. Pagrindinis herojus Gary Goetzmanas iš tikrųjų paauglystėje buvo aktorius, vėliau prekiavo vandens matracais parduotuvėje „Soggy Bottom“ (taip pradžioje režisierius norėjo pavadinti ir filmą), galiausiai tapo Holivudo prodiuseriu. Seanas Pennas vaidina seno kino aktorių Džeką Holdeną, kuris akivaizdžiai turi garsų prototipą – legendinį aktorių Williamą Holdeną.
Bet panašūs žaidimėliai (atspėk kas yra kas?) yra labiau aktualūs vyresnės kartos amerikiečiams. Mums šios žinios visai nebūtinos, kad galėtume mėgautis nuostabiai atkurta retro atmosfera ir kaifuoti nuo lengvai atpažįstamų muzikinių hitų.
5. „KIAULĖ“ (Pig, 2021)
Dar viena puiki „kiauliška“ istorija.
Žiūrovams patinka žiūrėti filmus apie gyvūnus. Ne tik dokumentinius ar animacinius, bet ir vaidybinius. Arba metaforiškus, tokius, kaip George‘o Orwello „Gyvulių ūkio“ ekranizacijas, kuriose naminių gyvulių elgsena nuostabiai panaši į žmonių įpročius.
Žinoma, kiaulės filmuose tampa pagrindiniais veikėjais rečiau, negu katės ar šunys, bet būtent jų fiziologinė kūno sandara labiausiai gimininga žmogui. Apie tai liudija kad ir neseniai sensaciją medicinos pasaulyje sukėlęs pranešimas, kad Amerikoje nepagydoma širdies liga sergančiam žmogui persodinta genetiškai modifikuota kiaulės širdis, ir pacientas, anot medikų, sėkmingai sveiksta.
Vienas mėgstamiausių ir vaikų, ir suaugusių filmu savo metu tapo 1995-aisiais sukurta komedija „Mažylis“ (Babe, rež. Chrisas Noonanas) apie paršelį, kurį fermeris (akt. Jamesas Cromwellis) laimėjo mugėje ir parsivežė namo. Čia paršelis greitai susirado „mamą“ – margaspalvę aviganę ir greitai suprato, kad labiausiai jam patinka lakstyti paskui aveles.
Labai „žmogiška“ yra ir simpatiška paršavedė „Kino pavasaryje“ neseniai matyta režisieriaus Viktoro Kosakovskio dokumentiniame filme „Gunda“ (2020 m.).
O štai naujame režisieriaus Michaelo Sarnoskio vaidybiniame filme „Kiaulė“ (2021 m.) būtent šis naminis gyvūnas tampa pagrindine aktoriaus Nicolaso Cage‘o partnere.
Nicolas Cage‘as jau ilgokai linksniuojamas už tai, kad yra baisiai neišrankus ir vis nusifilmuoja visiškame šlamšte. Tokių „Auksinės avietės“ vertų projektų aktoriaus filmografijoje išties nemažai.
Bet „Kiaulė“ šiai galerijai tikrai netinka. Pažiūrėjęs šį filmą vienas aistringas kino gerbėjas didžiausioje internetinėje filmų bazėje imdb.com paliko tokį jaudinantį įrašą: „Šis visiškai stulbinantis ir autentiškas filmas sugrąžino gyvybę kinui! Tai gaivaus oro gurkšnis, kuris palies didžiąją jūsų širdies dalį. Pajutau, kad mano skruostais riedėjo ašaros. Pagarba visai gamybos komandai ir sveikas sugrįžęs Cage‘ai; mes ilgai to laukėme. Labai ačiū“.
Nicolas Cage‘as čia suvaidino vienišių Robą, kuris mirus žmonai gyvena Oregono tyruose ir renka trumus (kitaip dar vadinamus triufeliais) ir pusvelčiui juos parduoda nesąžiningam tarpininkui. Kai kažkas pagrobia Robo mylimą kiaulę Brendę, vyras privalo keliauti į Portlandą, kad ją atgautų. Kartu tai bus jaudinanti kelionė į savo seniai pamirštą praeitį.
Vis dėlto pagrobėjai padarė klaidą – jis nėra tik paprastas trumų medžiotojas.
Reklamuojant „Kiaulę“ buvo dažnai minimi veiksmo filmai apie naujųjų laikų supermeną Džoną Viką, kuris, kaip pamenam, piktadariams nužudžius jo mylimą šunį tampa negailestingas kovotojas su visokiausio plauko (dažniausiai rusų) nusikaltėliais (trečiajame filme net paaiškėja, kad Keanu Reeveso herojus yra… baltarusių partizanų palikuonis).
Gali net pasirodyti, kad ir Nicolaso Cage‘o keršytojas Robas bus toks pat veiksmo filmo superdidvyris. Bet tokių vilčių „Kiaulė“ nepateisina. Tai – ne dar vienas komercinis niekalas, o tikra „indie drama“ (šis terminas kilęs iš angliško žodžio „independent“, reiškiančio „nepriklausomas“). Neveltui jo premjera įvyko Sandanso nepriklausomųjų filmų festivalyje, o vėliau susilaukė beveik trisdešimties apdovanojimų rimtuose kino festivaliuose.
„Kiaulė“ – tai greičiau autorinio kino pavyzdys, savotiška meditacinė drama, kurioje yra vienintelė veiksmo kino verta scena su kautynėmis pogrindiniame klube, bet čia Robas dalyvauja tik tam, kad gautų reikiamos informacijos apie pagrobėjus.
Kaip ir dera autoriniam kinui filmo autoriai rūpinasi, kad žiūrovai turėtų ką veikti, mąstydami apie kontekstus. Rustų ir lakonišką, galima net sakyti, „hemingvėjišką“ stilių turintis filmas padalintas į tris dalis su gastronominiais pavadinimais (tai kažkaip susiję su ankstesne Robo profesija). Portlendas, aišku, asocijuojasi su niūriomis kukluksklano tradicijomis.
O ir pats Robas dažnai darosi panašus į šias vietas gerai pažinojusio JAV dramaturgo Tennessee Williamso Orfėją, nusileidžiantį į pragarą. Šiuolaikinį.
4. „PAVAIRUOK MANO AUTOMOBILĮ“ (Doraibu mai kâ/ Drive My Car, 2021)
Japonų režisierius Ryûsuke Hamaguchi šiemet žiūrovų teismui pateikė du pilnametražius filmus. Metų pradžioje Berlyno kino festivalyje Didžiuoju prizu buvo apdovanota jo drama „Sėkmės ir fantazijos ratas“ (Wheel of Fortune and Fantasy) – į muzikinę fugą panašios trys persipinančios novelės, subtiliai pinančios ryškiomis intrigomis nepasižyminčių žmogiškų santykių raštą.
O net trimis prizais šiemet Kanų kino festivalyje apdovanotas filmas „Pavairuok mano automobilį“, sukurtas pagal Harukio Murakamio apsakymą (iš knygos „Vyrai be moterų“), dvelkia subtilia čechoviška intonacija dar ir todėl, kad į siužetą įsiterpia nemaraus psichologinio teatrinio šedevro „Dėdė Vania“ vis dar aktuali problematika
Jau esu rašęs apie bene geriausią šio teatrinio veikalo analizę ir interpretaciją prancūzų režisieriaus Louis Malle‘io filme „Vania iš 42-osios gatvės“ (Vanya on 42nd Street, 1994 m.), apie „Dėdės Vanios“ repeticijas viename apleistame 42-ojoje gatvėje esančiame mažame Manhatano teatrėlyje, galinčiame sutalpinti vos dvi dešimtis žiūrovų.
Iš trumpo apsakymo gimusiame beveik trijų valandų trukmės filme „Pavairuok mano automobilį“ A. Čechovo veikalas turi svarbų prasminį svorį. Pagrindinis herojus Jusukė Kafuku (Hidetoshi Nishijima) yra teatro režisierius, važiuojantis į Hirošimą teatro festivaliui statyto spektaklį pagal „Dėdę Vanią“.
Jusukę kelionėje lydi jauna vairuotoja Misaki (Tôko Miura), su kuria režisierius užmezga šiltus ir draugiškus santykius, kurie vyrui padeda kompensuoti žmonos Oto neištikimybės sukeltą skausmą ir staigią jos mirtį, taip ir neišsiaiškinus pašlijusių santykių priežasčių.
Beveik tris valandas trunkančio filmo ritmas labai lėtas, personažų charakterių raida – taip pat. Net tradiciniai pradiniai titrai kažkodėl pasirodo tik baigiantis pirmos valandos veiksmui.
Pagrindiniai įvykiai pamažu plėtojasi interjeruose, automobilio viduje, repeticijose (retrospektyvos scenose repetuojamas S. Becketto „Belaukiant Godo“). Apgaudinėto vyro ir jo žmonos meilužio tarpusavio santykiai bandomi plėtoti tik profesinės veiklos lauke (Oto meilužiui Kodžiui Jusukė pasiūlė suvaidinti dėdę Vanią), bet vien tuo, aišku, neapsiriboja.
A.Čechovas režisieriaus Ryûsukės Hamaguchi kūryboje užima svarbią vietą. Jau ankstesniajame jo filme „Asako 1 ir 2“ (2018) buvo svarbus epizodas, kuriame personažai diskutavo, kaip šiais laikais reikia vaidinti Čechovą ir konkrečiai jo „Tris seseris“.
Dabar režisierius panašiems samprotavimams palieka kur kas daugiau erdvės.
Angliškas filmo pavadinimas „Drive My Car“ melomanams primins tokio pat pavadinimo „The Beatles“ dainą, kurioje mergina prašo vaikino pavairuoti jos automobilį, nors jokio automobilio ji neturi. Akivaizdu, kad tai seksualinių vilionių metafora (tai savo metu patvirtino ir Paulas McCartney).
Žodžiu, ilgo seanso metu galima neskubant apie daug ką pamąstyti. O tai mūsų dinamiškais laikais tampa didele retenybe.
3. „SUPERNOVA“ (Supernova, 2021)
LGBTQ+ tematika mūsų politiniame gyvenime jau kurį laiką išvirsta į piktas batalijas Seimo rūmuose ir triukšmingai reiškiamus neapykantos proveržius gatvėse, ypač „vaivorykštinių“ eisenų metu.
Tuo tarpu filmuose ši tematika dažniausiai nagrinėjama subtiliai, su gilia žmogiška simpatija ir, aišku, „be pykčio“. Vien per pastaruosius dvejus-trejus metus tokių filmų kolekciją papildė mums žinomi jaudinantys kūriniai „Mėnesiena“ (Moonlight, rež. Barry Jenkinsas), „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino); „Aštuoniasdešimt penktųjų vasara“ (rež. François Ozonas). Sąrašą galima pratęsti.
Į šią gretą dabar stojo pernai sukurta drama „Supernova“ (rež. Harry Macqueenas) – savotiškas „kelio filmas“ apie du pagyvenusius meilužius: vieną jų kamuoja progresuojanti demencija.
Abu filmo herojus Semą ir Taskerį (juos vaidina patyrę aktoriai – britas Colinas Firthas ir amerikietis Stanley Tucci) filmo pradžioje aptinkame keliaujančius šlapiu Anglijos greitkeliu, o viena pirmųjų filmo frazių (aiškiai ištraukta iš platesnio konteksto): „Juk mes atgal jau nebegrįšime“.
Semas ir Taskeris susipažino prieš dvidešimt metų. Tada amerikietis perplaukė Kambrijos miško ežerą ir kitoje pusėje surado jauną britą, čia gyvenantį sename dvare. Jau pirma pažintis baigėsi abipusiais intymiais santykiais ir, kaip sakoma klasikinės „Kasablankos“ finale, „naujos draugystės pradžia“.
Ta draugystė po dvidešimties metų patirs skaudžius išbandymus. Buvęs garsus rašytojas Taskeris pamirš raides, net savo ir draugo vardus, pamirš net kaip reikia naudotis tualetu. Tačiau muzikantas Semas ir tada atsisakys draugą palikti slaugos namuose. Nes jau nebeįsivaizduoja be jo savo gyvenimo.
„Supernova“ – dviejų aktorių benefisinis filmas, akivaizdžiai iliustruojantis, kaip amerikietška ir britų aktorinė mokykla gali tobulai papildyti viena kitą. Stanley Tuccio arsenale – ryškūs holivudinio reginio potėpiai (šio aktoriaus persikūnijimus matėme daugelį kartų). Tuo tarpu Colinas Firthas, kaip visada, puikiai valdo subtilių pustonių kalbą.
Dažniausiai abu aktorius kadre matome kartu, bet nė vienas jų nesistengia dominuoti kito sąskaita. Tiesiog tobulas aktorinio meistriškumo balansas.
2. „ŠUNS JĖGA“ (The Power of the Dog, 2021)
Labiausiai australų režisierę Jane Campion išgarsinęs šedevras „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), apdovanotas trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose, sužavėjo subtiliomis intonacijomis, nuostabiais laukinės gamtos peizažais ir stiprių išgyvenimų ekspresija.
Tiesa, kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą kartu su dukrele atvykusios pagrindinės herojės viduje, suprasti ne taip lengva, nes Ada yra kurčnebylė. Bet išreikšti jausmus moteriai padeda balsą jai atstojantis fortepijonas, ilgai keliavęs per džiungles į naujuosius namus.
Egzotikos netrūksta ir naujausiame Jane‘s Campion filme „Šuns jėga“, apdovanotame Sidabro liūtu Venecijos kino festivalyje. Tik šį kartą veiksmas plėtojasi ne nuostabaus grožio Naujojoje Zelandijoje, bet karščiu alsuojančiose amerikietiškos Montanos prerijose.
Pagal Thomaso Savage‘o romaną sukurtoje rūsčioje dramoje du broliai Filas Berbankas (Benedictas Cumberbatchas) ir Džordžas (Jesse Plemonsas) nuo vaikystės gyvena kartu ir sėkmingai tvarkosi savo fermoje. Jie yra tikros priešingybės. Džordžas visada stengiasi atrodyti tvarkingai ir yra abejingas tradicinėms kaubojų pramogoms – grubiems pokštams ir alkoholiui. O buvęs „moksliukas“ Filas demonstratyviai apleido geras manieras, išmoktas studijuojant Jeilio universitete, ir sugrįžo į rančą, kad galėtų „su karvėmis kalbėtis lotyniškai“.
Filas labai nori gražiuoju sugyventi su broliu, bet Džordžas nespinduliuoja panašiais šiltais jausmais. Tikriausiai dėl to Filas tapo grubus ir brutalus. Jo siela sugrubo ir patyrus skaudų likimo smūgį, kai prieš du dešimtmečius vyras neteko artimiausio draugo ir pagalbininko Henrio, su kuriuo (kaip galima numanyti) Filą siejo ne tik stipri vyriška draugystė.
Kai Džordžas ryžtasi vesti našlę Rouz (Kirsten Dunst) ir parsiveda ją su sūnumi Piteriu į naujus namus, Filas tokį brolio poelgį įvertina kaip išdavystę.
Galima numanyti, kad bendras visų gyvenimas po vienu stogu nebus labai ramus. Bet netrukus pradeda aiškėti, kad ūmus Filo elgesys tėra grubi kaukė, po kuria jis slepia pažeidžiamą prigimtį.
Dažniausiai ekrane matę elegantiškai atrodantį Benedictą Cumberbatchą (šio stiliaus apoteoze galime laikyti jo Patriką Melrouzą populiariame seriale), šį kartą galime būti lengvai šokiruoti. Mat Filas kalba grubiu amerikietišku akcentu, vaikščioja nesiprausęs kruvinomis (nuo jaučių kastravimo) rankomis, rūko savadarbes cigaretes ir kartais niūria veido išraiška groja bandžo liūdnas melodijas.
Tačiau aktorius dar kartą pademonstruoja savo virtuozišką vaidybą ir persikūnijimo galimybes.
Filmo pavadinimas primena Biblijos psalmę, kurioje sakoma: „Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę“.
Reikėtų pagirti ir operatorę Ari Wegner, meistriškai filmuojančią permainingą Montanos gamtą (ji filmuota Australijoje) – ir ramius peizažus, ir išraiškingus šešėlius, ir dulkėtus kelius, ir šviežiu krauju aptaškytus rugius. Už tokią meistrystę nominacija Oskarui tikrai būtų tinkamas atlygis.
Įspūdingas yra ir muzikinis takelis (kompozitoriaus Jonny Greenwoodo muziką girdime ir kitame čia pristatomame filme – režisieriaus Paulo Thomaso Andersono „Saldymedžio picoje“.
1. „PASKUTINĖ NAKTIS SOHO RAJONE“ (Last Night in Soho, 2021)
Britų režisierių Edgarą Wrightą gerai pažįstame kaip ekscentriškų veiksmo komedijų autorių. Jo „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004 m.), „Kietas faras“ (Hot Fuzz, 2007 m.) bei „Pasaulio pabaiga“ (The World’s End, 2013 m.) juokino iki ašarų ir į mylimiausių aktorių sąrašą įrašė Simoną Peggą.
Patiko publikai ir „Vaikis ant ratų“ (Baby Driver, 2017) – ilgą muzikinį klipą primenanti veiksmo komedija.
O štai „Paskutinė naktis Soho rajone“ – visai ne komedija. Net atvirkščiai. Tai tikras siaubo trileris su mistikos elementais.
Jauna mergina Eloise (Thomasin McKenzie), trokštanti tapti mados dizainere, iš angliškos provincijos atvyksta į Londoną. Mergina tikisi, kad jai pasiseks labiau, negu jos motinai – ši taip pat buvo paviliota panašios svajonės, bet nusivylė taip smarkiai, kad neištvėrusi nusižudė. Dabar ji vaidenasi dukrai veidrodžiuose.
Kai Eloise iš bendrabučio persikrausto į atskirą kambarėlį, išsinuomotą sename name, prasideda keisti dalykai.
Taip filmo siužete populiarią šiuolaikiniuose trileriuose atspindžių veidrodžiuose temą papildo taip pat dažnai sutinkami košmarai, tykantys paslaptinguose namuose įsikūrusių naujakurių.
Galima buvo sėkmingai manipuliuoti šiomis abejomis temomis, bet Edgaras Wrightas pasuka kitais keliais. Naktį užmigusi naujoje vietoje mergina paslaptingai persikelia į septintojo dešimtmečio Anglijos sostinę, kuri tada buvo vadinama „svinguojančiu Londonu“ ir sutinka dainininkės karjeros siekiančią Sandę.
Čia vėl atsiranda galimybė padaryti dar vieną muzikinę retro komediją, bet ir šį kartą režisierius nepasitenkina banaliais sprendimais. Pamažu pradeda aiškėti, kad retro kelionės sapnuose paklūsta savotiškai logikai, kuri kuo toliau, tuo labiau trina ribą tarp tirštėjančių haliucinacijų ir realybės.
