Siaubo filmai, apimantys kelis skirtingus subžanrus, neabejotinai yra vienas žiūrovų mėgstamiausių kino industrijos desertų. Šiai kategorijai priskiriami filmai, pasižymintys plačiu turinio spektru, dažnai pateikia publikai įtikinamus, bauginančius pasakojimus, kuriuose pasitelkiamas fizinis smurtas, psichologinis siaubas ir kraupūs personažai.
Natūralu, kad tai, kas kai kuriems žiūrovams sukelia siaubą, pavyzdžiui, išgąstį keliančios scenos (angl. jumpscares) ir šiurpios būtybės, tikriausiai neturi tokio paties poveikio žiūrovams, kurie mėgsta psichologiškai trikdančius, kraupius pasakojimus, ir taip yra todėl, kad mes visi turime skirtingas sampratas ir požiūrius į tai, kas yra siaubas. Todėl norime jums pristatyti filmų dešimtuką, kurie mūsų nuomone nenusipelnė siaubo žanro statuso.
10. „Meniu“ (The Menu, 2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Filmas išties geras. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Ania Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Houltas), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi, o pati vakarienė bus tikrai pilna siurprizų, kurie svečius ne tik šokiruos, bet ir nuliūdins. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne? (Dora Žibaitė)
Nors filmas šokiruoja ir trikdo, žiūrovai nenori sutikti, kad filmą galima vadinti siaubo. „Meniu“ reklamuojamas kaip siaubo filmas, bet iš tikrųjų tai labiau tamsi komedija nei kas nors kita“, – sakė vienas žiūrovas, daugelis su šio nuomone sutiko.
9. „Purpurinė kalva“ (Crimson Peak, 2015)
Režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuris priskiriamas siaubo ir romantikos žanrams. Neįtikėtinas kostiumų grožis, spalvos, deriniai, muzika, filmo aplinka, persismelkusi šiurpia estetika, tai 2015-ųjų metų režisieriaus šedevras, taip trumpai nupasakojamas filmas/
Kino juostoje: XIX amžiaus šiaurės Anglija. Jauna rašytoja Edita (Mia Wasikowska) pasižymi ypatinga galia: kiek save prisimena, ji visuomet galėjo regėti kito pasaulio būtybes. Vieno pobūvio metu mergina susipažįsta su žaviu paslaptingu vyriškiu – seru Tomu Šarpu (Tomas Hiddlestonas). Abipusė simpatija netrunka pavirsti meile. Atšokamos vestuvės ir jaunamartė išvyksta gyventi į seną vyro dvarą, kartu su jo seserimi Liusile (Džesika Chastain).
Tikėdamasi, kad nauja vieta ir šeimyninė laimė jai padės pabėgti nuo praeities šešėlių ir gąsdinančio gebėjimo regėti dvasias, Edita netrunka nusivilti. Paaiškėja, kad senasis dvaras nuostabiu pavadinimu „Crimson Peak“ pertekęs šiurpių paslapčių, nusikaltimų ir tragedijų. Dar daugiau – paslapčių kupinas ir jos pačios vyras, seras Tomas bei jo sesuo. Netrukus Edita su siaubu suvokia patekusi į galimai mirtinus spąstus.
Nors „Purpurinėje kalvoje“ yra kelios šiurpą keliančios scenos, žiūrovai vieningai sutinka, kad tai toli gražu ne siaubo filmas, o nuostabus romantinis filmas. „Žinoma, yra siaubo aspektų, bet tai labiau gotikinis romanas“, – teigė žiūrovai.
8. „Švyturys“ (The Lighthouse, 2019)
Pgrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Patinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę.
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The Witch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų. (Gediminas Jankauskas)
„Švyturys“ nėra siaubo filmas, tai daugiau ar mažiau tragikomedija“, – komentavo žiūrovai. „Daugelis psichologinių dramų, kuriose yra nerimą keliančių vaizdų, nėra siaubo filmai, tačiau jie tikrai dažnai minimi diskusijose apie siaubo filmus, kaip ir turėtų būti. Juk tai žanras, kuris dažnai tiesiog garsina kitus žanrus“, – aiškino vienas filmo žiūrovas.
7. „Namas girios glūdumoj“ (Cabin In The Woods, 2011)
Dvipusiai veidrodžiai, kraugeriai zombiai, magiški užkeikimai, šiuolaikinės technologijos, visi kiti netikėtumai…
Kultinio TV serialo „Bafi – vampyrų žudikė“ autorius režisierius Jossas Whedonas kviečia pasigąsdinti originaliu ir šarmingu scenarijumi, kuriame trafaretinės siaubo trilerių žanro taisyklės apsiverčia išradingais sumanymais.
Penki bičiuliai atvyksta kažkur į vidurį miško ir įsikuria apleistame namelyje. Jie nori pakeisti aplinką, atsipalaiduoti ir smagiai papramogauti. Bet kaip tik tada prasideda nenumatyti, siaubingi, klaikūs ir labai blogi dalykai.
Tikriausiai manysite, kad šį filmą jau matėte dešimt kartų ir žinosite, kokie velniai laukia tų nelaimėlių jaunuolių. Neapsigaukite, kad nes šioje trobelėje jūsų laukia nenuspėjami baisumai, kuriuos gudriai ir dinamiškai surežisavo siaubo trilerių scenarijų autorius Drew Goddardas.
Susipažinkite su vakarėlio dalyviais. Geidžiamas ir žavus vyrukas Kurtas (Krisas Hemsworthas, „Toras“) stvėrė už parankės aistringą ir temperamentingą draugę Džiulę (Anna Hutchinson). Sportiškai sudėtas, protingas ir intelektualus juodaodis atletas Holdenas (Džesis Williamsas) apsisprendė praleisti savaitgalį su juo aklai apsižavėjusia ir drovia Dana (Kristen Connolly). Kartu su jais į mikroautobusą dar įlipa apsipūtęs ir apsirūkęs Martis (Franas Kranzas).
Būtų nesąžininga ir negražu atskleisti, kaip jų nuotaikas pakeis netikėti susitikimai su ne tik žmonėmis, kurie formuoja klaidingą pirmąjį įspūdį, o iš tiesų rezga negerus planus.
Kai kurie vartotojai mano, kad Drew Goddardo filmas „The Cabin in the Woods“ neatitinka filmo pavadinimo, tačiau kiti mano, kad sėkmę lėmė tai, kaip jis buvo reklamuojamas. „Filmas buvo reklamuojamas taip profesionaliai, kad buvo išsaugota paslaptis apie filmo posūkį ir paneigti žiūrovų lūkesčiai“, – aiškino žiūrovai, tačiau kai kurie jų liko nusivylę šia siaubo komedija.
6. „Kaimas“ (The Village, 2004)
Night Shyamalano filmo „Kaimas“ veiksmas vyksta apleistame Pensilvanijos miestelį. Šio miestelio gyventojai gyvena pagal griežtas taisykles.
Šios sako, kad: jiems nevalia palikti miestelio – niekada, antraip už jo ribų esančios pabaisos būtinai juos užpuls.
Pagrindiniai filmo veikėjai turi laužyti taisykles. Liusiją ir Ivy sieja trauka, labai stipri trauka. Tačiau kai Nojus – protinę negalią turintis vyras, kuris taip pat jaučia jausmus Ivy, sužino, kad jiedu įsimylėję, tuomet Nojus užpuola Liucijų.
Jis mirs, jei drąsioji Ivy (kuri yra akla) neperžengs sienų ir neras savo mylimajam pagalbos, kad šį išgelbėtų. Taip prasideda filmo pagrindinis veiksmas.
Filme yra gan nemažai scenų, kurios priverčia net krūptelti, tačiau siaubo filmas jis nevisiems. Daugelis sako, kad nors ir yra kelios įtemptos scenos, siaubo žanrui šis filmas neprilygsta.
5. „Tai pasirodo naktį“ (It Comes At Night, 2017)
Įsivaizduokite pasaulio pabaigą. Dabar įsivaizduokite dar blogiau…
Apdovanojimą pelnęs režisierius Trey Edwardas Shultsas po savo debiutinio filmo „Kriša“ (Krisha) sukūrė psichologinį siaubo trilerį „Tai pasirodo naktį“, kurio centre – paauglys berniukas (Kelvinas Harrisonas jaunesnysis), susiduriantis su palaipsniui augančiu išoriniu ir kitokiu siaubu po filme neįvardyto katastrofiško įvykio.
Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Saugus, apleistuose namuose su budriais jį saugančiais ir gerai ginkluotais tėvais (Joel Edgerton ir Carmen Ejogo), septyniolikmetis Travisas išgyvena baimę, sielvartą ir paranoją, o jo šeimos namuose prieglobsčio su mažu vaiku ieško beviltiška jauna pora (Christopher Abbott ir Riley Keough).
Nepaisant gerų, nepriešiškų abiejų šeimų ketinimų, jaunuoliui panika ir nepasitikėjimas tiesiog užverda, nes išorinio pasaulio siaubas vis labiau artėja. Tačiau Travisui tai niekis, palyginti su siaubu viduje, kai šis sužino, kad tėvo įsipareigojimas saugoti šeimą gali kainuoti jam netgi sielą.
Paslaptingame, kraupiame filme siunčiama žinutė apie vyriškumą ir smurtą. „Tai pasirodo naktį“ – plačiajai auditorijai nuviliantis, o kritikams – intriguojantis trileris – neabejotinai yra netradicinis siaubo filmas, kuris žiūrovams siūlo susimąstyti verčiančią prielaidą, kupiną apčiuopiamos įtampos manais į gerą žiūrovų balą, bet deja…
Gerai parašytame sielvarto ir fizinių bei negrįžtamų randų, kuriuos palieka nerimas, tyrime „Tai pasirodo naktį“ analizuojama, kaip toli žmogus gali nueiti, kad išgyventų. Nors, kai kurie žiūrovai mano, kad filmas priskirtinas ne siaubo kategorijai, o trileriui, kiti žiūrovai atsako, kad „keista, jog kai kurie žmonės nepastebėjo tų užuominų dar treileryje“.
4. „Tylos zona“ (A Quiet Place, 2018)
Siaubo trileris, stebinantis kitonišku stiliumi. Ir ne be reikalo, tai turbūt vienintelis tokio žanro šedevras, kuriame neišgirsime veikėjų dialogo. Susipažinkite, tai gerai žinomo Holivudo aktoriaus Džono Krasinskio debiutinė juosta – „Tylos zona“ (angl. A Quiet Place).
Filmas prasideda šokiruojančia tragedija, rodos, žiūrovui neleidžiama apsiprasti su „paišomu paveikslėliu“, jis tiesiai metamas į ugnį. Toks būdas įtampai didinti yra sveikintinas ir, galima sakyti, Krasinski šiuo atžvilgiu konkuruoja su siaubo filmo kūrėjų veteranais. Efektyvus startas įmeta žiūrovą į devyniasdešimt minučių realiai išgyvenamą košmarą, kuriame žmones medžioja itin greitos ir nuožmios būtybės, reaguojančios tik į garsą. Vienas iš svarbiausių, originalių filmo aspektų, tai vaizduojamas šeimos modelis. Motina ir tėvas bando apsaugoti savo mažametes atžalas, kurioms, žinoma, nelengva tylėti ar net stengtis nesukelti menkiausio garso.
Būtent dėl šios priežasties, tokioje brutalioje aplinkoje, kaip nebūtų keista, nepamirštamos šeimą aukštinančios vertybės. Svarbu paminėti ir tai įrodančias detales, pavyzdžiui, filme vaizduojami motina ir tėvas saugo vaikus, mokydami juos vaikščioti basomis, mat batų kaukšėjimas kelia didelę riziką iššaukti pabaisą, o dulkėtus, žvyru padengtus kelius šie praleidžia ir veikiau renkasi tylesnį variantą – aplinkelį namo per vos šlamantį, minkštos žolės kelią.
Filmo epicentre besisukantį Krasinski išvystame poroje su savo žmona ir už ekrano ribų Emily Blunt. Žymių aktorių duetas, tiesiog alsuoja chemija, tačiau šiuo atveju būtų nuodėmė neišskirti jaunojo filmo talento – aktorės Millicent Simmonds, kurią kinomanai atpažįsta kaip Rose iš 2017 m. juostos „Stebuklų pasaulis“ (angl. Wonderstruck). Simmonds kurčia realiame gyvenime. Tokią pačią problemą išgyvena ir jos įkūnyta veikėja Regan. Būtent „Tylos zonoje“ paauglės negalia perteikia žiūrovui aštresnius pojūčius, o Regan vis gendantis klausos aparatas, neleidžiantis mergaitei orientuotis garsų prizmėje, verčia šiurpti net ir drąsiausius. Ypatingai tuomet, kai pasirodžiusios pabaisos, sėlinančios už Regan nugaros, mergaitė negirdi.
Mes matome artėjantį pavojų, kuris, pasirodo, atrodo dar šiurpesnis spengiančioje tyloje. Filme neišgirsime daug dialogo. Galiausiai, kuomet Krasinski pačiame filmo įkarštyje pagaliau subtiliai sušnibžda porą sakinių, norisi, kad šis patylėtų ir grįžtų prie filme vaizduojamos šeimai įprastos gestų kalbos. Tokia „Tylos zonos“ buitis tampa sava bei priimtina, rodos, savotiškas pasaulis literaliai įtraukia žiūrovą į tyliąją erdvę, kurioje net atodūsis kelia grėsmę gyvybei.
Nors šiurpiausio ar labiausiai gąsdinančio filmo titulo „Tylos zona“, žiūrovų nuomone, nenusipelnė, tačiau trilerio metu tvyranti tyla, rodos, persiskverbia per ekraną ir šiurpina žiūrovą, sukeldama įtampą nuo pat pradžios iki paskutinės minutės. (Gabija Stankevičiūtė)
3. „Parazitas“ (Parasite, 2019)
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“ (Gediminas Jankauskas)
Filmas, kuris pasižymi aukščiausio lygio rinkodara ir pavadinimu, bet tai tik tiek. Daugeliui žiūrovų nepatiko, kad filmas apgaulingai išreklamuotas kaip siaubo, nors iš tikrųjų tai tik paprastas Korėjietiškas trileris. Taip, gal ir pavadinimas, skatina galvoti kad tai siaubo filmas, bet išvydę žiūrovai nusivilia, siaubo ten nėra.
2. „Motina!“ (Mother!, 2017)
Filme jaunavedžiams (Dženifer Lawrence ir Javierui Bardemui) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (Ed Harrisas ir Mišelė Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
Kultiniais tapusių filmų „Rekviem svajonei“, „Juodoji gulbė“ ir „Pi“ režisierius Darrenas Aronofsky septintąjį savo režisuotą filmą pristatė Toronto bei 74-ajame Venecijos kino festivaliuose. Kino pramonės senbuviui į juostos „Motina!“ filmavimo aikštelę pavyko prisivilioti įspūdingą aktorių komandą – pagrindinius vaidmenis psichologinėje siaubo dramoje atlieka Oskaru apdovanoti aktoriai Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas, o taip pat Mišelė Pfeiffer, Domhnallas Gleesonas, Ed Harrisas ir Kristen Wiig.
Oskarui nominuotas režisierius D. Aronofsky mistinį siaubo trilerį vadina filmu „apie meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą“ bei tikina sugrįžęs prie savo mėgstamiausio kino žanro, kuris ir tapo vizitine jo kūrybos kortele.
Nors režisierius mano taip, žiūrovų nuomonė priešinga. „Jie iš tiesų sukūrė įspūdį, kad tai bus siaubo trileris, ir aš nuoširdžiai tikiu, kad tai yra didžioji priežastis, kodėl jis žlugo“, – rašė vienas žiūrovas. „Tai karštligiškas filmas ir jame tikrai yra keletas siaubo scenų, bet vargu ar laikyčiau jį siaubo filmu bet kokiu atveju.“ – rašė kitas.
1. „Juodas telefonas“ (The Black Phone, 2021)
„Juodas telefonas“ (The Black Phone) – vadinamas vienas geriausių ir įspūdingiausių 2021 mūsų kino sales pasiekusių amerikiečių sukurtų siaubo filmų, kurį režisavo Skotas Deriksonas, įtraukdamas savo paties traumuojančios paauglystės prisiminimus.
Siaubo drama pasakoja apie sadistinį žudiką, kuris grobia vaikus, įkalina juos garsui nepralaidžiame rūsyje ir vėliau žiauriai nužudo. Pagrobėjo personažas taip pat sukurtas remiantis realiu žudiku, Amerikoje prievartavusiu ir žudžiusiu berniukus. Filmo intriguojanti detalė – juodas telefonas, kabantis ant rūsio sienos nupjautais laidais ir pasak pagrobėjo – sugedęs dar jo vaikystėje. Tačiau telefonas pradeda skambėti ir taip pamažu suteikia viltį paskutiniajam pagrobtajam. Telefonas simbolizuoja tarsi išsigelbėjimo ratą, viltį, kurios kiekvienam iš mūsų kažkuriuo metu reikėjo paauglystėje.
Filmo pagrindinis veikėjas, 13-kos metų berniukas Finis Bleikas (Masonas Thamesas), mirus mamai gyvena su savo sese ir geriančiu bei smurtaujančiu tėvu. Būdamas gudrus, tačiau labai drovus, Finis yra užgauliojamas ir skriaudžiamas mokykloje kitų berniukų. Priešingai nei Finis, jo sesė Siuzė (Madeleine McGraw) yra labai drąsi ir ryžtinga mergaitė. Paveldėjusi iš savo motinos pranašingus sapnus, Siuzė gali tiksliai susapnuoti įvykius, kurie jau įvyko ir apie kuriuos kol kas niekas dar nieko nežino.
Grobikui (Ethanas Hawkis) pagrobus jos brolį Finį, Siuzė ryžtasi susapnuoti šį įvykį ir išaiškinti pagrobėją, bei taip išgelbėti savo brolį. Tuo tarpu Finio paskutinė viltis yra sugedęs telefonas, per kurį jam skambina buvusios pagrobėjo aukos ir stengiasi savo patarimais apsaugoti Finį nuo tos pačios lemties. (Taurė Bosaitė)
Skamba kaip visiems gerai žinomas siaubo filmas, taigi ką sako žiūrovai, kodėl jie nenori šio filmo priskirti siaubo žanrui… Žiūrovai teigia, kad atėję į kino salės nusivylė. Filmas jiems pasirodė panašesnis į psichologinį trilerį su antgamtiniai atspalviai. Nors filmo treileris ir gundė dauguma žiūrovų negavo to ko tikėjosi.
Gediminas Jankausas, Dora žibaitė, Taurė Bosaitė
