Gandais apipintą iš Italijos kilusią Lietuvos Didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą istorikai mini kaip itin ambicingą, daug tikslų ir galios turėjusią moterį, kuri į istorijos puslapius pateko ir savo pėdsaką paliko ne tik kaip to meto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona ar Žygimanto Augusto motina, bet kaip viena didžiausių to meto LDK revoliucionierių, gebėjusi valdyti vyrų pasaulyje, pakeisti nusistovėjusias normas, ekonomiką, su savimi į mūsų kraštą atnešusi ne tik itališkas madas ir virtuvę, bet ir gerokai paspartinusi renesanso idėjų plėtimą Lietuvoje bei sugretinusi to meto Lietuvą kartu su kitomis Vakarų Europos valstybėmis.

Bona gimė 1494 m. vasario 2 d. Milano hercogo Džano Galeaco Sforcos ir Izabelės Aragonietės, Alfonso II, Neapolio ir Sicilijos karaliaus dukters, šeimoje. Jos tėvas mirė gana anksti, tų pačių metų spalio 22 d. Po jo mirties, Milanas buvo perimtas, o Izabelė su dukra Bona po ilgų klajonių po Italiją išvyko į jai priklausantį Bario dvarą, kurį ir valdė.

Tėvai – Džanas Galeacas Sforca ir Izabelė Aragonietė // kleio.org

Išsilavinimas – svarbus veiksnys, lėmęs asmenybės formavimąsi

Bona nebuvo vienintelis vaikas šeimoje, bent iš pradžių. Taip pat ji turėjo brolį Frančeską Mariją ir seserį Ipolitą, kurių gyvenimai nutrūko taip pat pakankamai anksti, kaip ir tėvo. Likusi viena su dukra Bona, Izabelė dėjo itin dideles pastangas į šios išsilavinimą ir auklėjimą. Motinos valdomame dvare Bona augo apsupta humanistų ir intelektualų, kurių ratą aplink save buvo susibūrusi jos motina. Mergaitei šviesti samdyti pedagogai mokė ją senosios ir to meto literatūros, poezijos, lotynų kalbos, istorijos ir geografijos. Galima sakyti, kad ji gavo puikiausią tipinį renesansinį išsilavinimą, plačiai domėjosi humanitarinių mokslų lauku, itin mėgo Vergilijaus raštus, citavo Petrarką. Pedagogai jai perteikė ir tai, kas pridera tokio statuso merginoms, diegė pasitikėjimą savimi, kaip reikėtų save traktuoti ir vis pabrėždavo, kad ši yra gimusi valdyti. Daugelį dalykų ji taip pat perėmė ir išmoko iš motinos Izabelės Aragonietės, pavyzdžiui dvarų administravimo subtilybių, turto valdymo, teisės, politinio bei viešojo administravimo. Dėmesys į tai telktas tam, kad užaugusi Bona gebėtų pati racionaliai valdyti savo turtą. Verta paminėti ir tai, kad gyvendama Bario rezidencijoje, jos motina vykdė įvairias reformas, kurių panašumus galima įžvelgti ir tame, ką vėliau Bona darė Lietuvoje.

Bario rezidencija (Castello Normanno-Svevo) – pilis Šiaurės Italijos Apulijos regione, Bario mieste // wikipedia.org

Sąjunga su Žygimantu Senuoju ir Jogailaičių dinastijos pratęsimas

Santuoka su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Senuoju buvo derybų reikalas, tam tikras Vakarų Europos tarptautinės politikos produktas. Italija nebuvo tipinė vestuvių kryptis Lenkijai ir Lietuvai, tad ši santuoka dažniau traktuojama kaip išimtis. Žinoma, kaip ir daugelis to meto santuokų, sudaryta iš esmės panašiai – paskaičiuota politinė tokios sąjungos svarba, įvertinta, ką tai galėtų atnešti LDK ir Lenkijai, tačiau Žygimantui Senajam gana svarbu buvo ir grožio bei jaunystės aspektas, tad labai padėjo tai, kad ji buvo iš ties graži moteris. Lenkijos pasiuntiniai – Jonas Konarskis ir Stanislovas Ostrorogas – dalyvavę derybose dėl vestuvių, 1517 m. su tikru susižavėjimu pranešė Žygimantui Senajam, kad Bonos „puikiausi šviesūs plaukai ir, kas nuostabiausia, juodos blakstienos bei antakiai, akys veikiau angelo nei žmogaus, kakta lygi ir giedra, nosis tiesi… skruostai rausvi… lūpos primena gyvus koralus, dantys lygūs ir neįprastai balti“.

Žygimantas Senasis ir Bona Sforca // L. Cranach piešiniai (1553-1556 m.) // lucascranach.org

Tačiau ne grožiu, o protu, nuovoka ir savo pačios pastangomis ir tikslais ji įėjo į istoriją. Bonos Sforcos indėlis po santuokos pradėjus valdyti LDK su savo vyru – milžiniškas. Nuo pat pradžių ji turėjo daug planų ir siekių, kuriuos įgyvendinti jai buvo be galo svarbu. Kaip ir visose to laikotarpio santuokose, pirmiausias ir svarbiausias moters tikslas, žinoma, pagimdyti sūnų ir pratęsti giminę. Su vyru Žygimantu Senuoju ji susilaukė 4 vaikų (kurie išgyveno) – dukros Izabelės, sūnaus Žygimanto Augusto, ir dar trijų dukterų – Onos, Sofijos ir Kotrynos Jogailaičių.

Pirmasis Bonos projektas

Istoriniai šaltiniai liudija, kad dukterys Bonai nebuvo tokios svarbios, kaip sūnus, ir motinos dėmesio gaudavo tik protarpiais. Svarbiausias jos projektas, pagimdžius sūnų, buvo užtikrinti Jogailaičių dinastijos galybę ir garantuoti, kad po vyro mirties jo sostą ir Didžiojo kunigaikščio titulą gaus būtent Žygimantas Augustas. Tuo metu LDK ir Lenkija iš visos Europos skyrėsi tuo, kad valdovai čia sostą gaudavo ne paveldėjimo teise, bet buvo renkami. Kadangi rezidavo Lenkijoje, tuo metu LDK ji dirbo per įvairius patikėtinius ir agentus, kurie padėjo jai pelnyti svarbiausių Lietuvos didikų palaikymą ir garantavo, kad 1529 m. būtent Žygimantas Augustas būtų pripažintas būsimu kunigaikščiu po savo tėvo. Žinoma, Lenkija nebuvo patenkinta tokiu Bonos įsikišimu į karūnos reikalus. Buvo pažeistos Lietuvos sutartys su Lenkija, kurios numatė, kad didysis kunigaikštis Lietuvoje renkamas tik su Lenkijos ponų pritarimu. Nuo seno pirmiausia Lenkijos ponai rinkdavo karalių, kuris gaudavo ir LDK kunigaikščio titulą, tačiau Žygimanto Augusto atveju, pirmiausia jį išsirinko Lietuvos didikai. Tuo metu lenkai tai vertino kaip jų apsisprendimo teisės suvaržymą ir karalienės Bonos įsikišimą laikė nepriimtinu išsišokimu. Tai buvo didelė jos klaida – jos sūnui, Žygimantui Augustui, Lenkijos sostas ir taip buvo garantuotas, tad tokiu išsišokimu ji tik be reikalo pakurstė lenkų bajorų, bijojusių prarasti savo įgaliojimus rinkti valdovą, įtarumą. Vis dėlto, 1530 m. jis buvo vainikuotas būsimu Lenkijos karaliumi.

Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus – Žygimantas Augustas // L. Cranach piešinys (1553-1556 m.) // lucascranach.org

Politinė veikla ir šalininkų rato plėtra

Pirmuosius dešimt metų paskyrusi vaikams ir Žygimanto Augusto vietos soste įtvirtinimui, vėliau ji perėjo prie kitų veiklų, kurios taip pat bendrai suėjo į Jogailaičių dinastijos stiprinimą. Karalienei buvo itin svarbu po savęs palikti sūnui tvirtą politinį ir materialinį pagrindą tiek Lenkijoje, tiek LDK. Galima sakyti, kad tuo metu ji tapo tikru galvos skausmu Lietuvos didikams. Teigiama, kad Bona Sforca turėjo išimtinai daug įvairių įrankių, leidusių jai su vyro pagalba paveikti kitų didikų padėtį ir materialinį gerovę, o patiems didikams savo ruožtu trūko įrankių karalienei pasipriešinti.

Sforcų giminės herbas Milane // milandailyphoto.org

Savo šalininkų ratą karalienė Bona plėtė pamažu, bet kryptingai. Kartu su vyru Žygimantu Senuoju į centrines ir regionines padėtis sudėjo daugiausia savus žmones, nuolatos investuodavo į potencialo turinčius asmenis, kurie galėtų iškilti ir būti jai ištikimi. Tikriausiai geriausias to pavyzdys – Chodkevičių giminė, kurios iškilimui LDK Bona Sforca turėjo itin didelę įtaką, ir kuriai ištikimi jie visada ir liko. Formuodama savo politinę įtaką ji visuomet naudojosi savo vyru tiek sveiku, tiek vis atsinaujinančiomis jo ligomis. Daugelis tuo metu kalbėjo, kad jos įtaka vyrui buvusi tokia stipri, kad ji viską valdė viena pati. Vienas iš jos priešininkų, Samuelis Maciejovskis, netgi pavadino ją velniu, kurio neįmanoma išvaryti pasninkavimu ir malda. Tačiau nors ir nepastovaus ir valdingo būdo, ji buvo ištikima žmona, rūpestinga savo vyrui, kurio nuomonę beveik visada išklausydavo ir jos paisė, be jo pritarimo jokių didesnių sprendimų nedarydavo.

Politinis, ekonominis ir kultūrinis indėlis Lietuvoje

Istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė savo paskaitoje “Bona Forca: Lietuvos Didžioji kunigaikštystė: nuo politikos iki kultūros” išskiria tris pagrindinius jos veiksmų Lietuvoje tipus: politiniai, ūkiniai-ekonominiai ir kultūriniai, visi jie glaudžiai susiję tarpusavyje.

Tikriausiai geriausias jos įrankis ir gudrybė kovose dėl žemių buvo puikus teisės išmanymas. Ji veikė sistemingai – susirasdavo žemvaldžius, kurių žemių ribos ribojosi su jos valdomomis žemėmis, ir tikrindavo šių dokumentus. Čia esminis faktorius tas, kad tuo metu ne daug kas galėjo laisvai pateikti oficialius dokumentus, net ne visi turėjo prie jų prieigą ar juos kaupė. Ji puikiai suprato ir tai, kad rašytiniuose dokumentuose visos ribos buvo nurodomos labai aptakiai, trūko tikslumo, tad pasinaudojusi tais užrašais ji puikiai apkarpė įvairių didikų valdas, kurių dalis pasiimdavo sau. Nuo Bonos „kentėjo“ ir smulkesni bajorai, tačiau ne taip kaip su didikais, jų žemių Bona sau neprisijungdavo. Tokiais atvejais, kai žmogus negalėjo savo nuosavybės teisės įrodyti dokumentais (o nei vienas bajoras tuo metu jų nekaupė, tą daryti jie pradėjo vėliau – galima sakyti, to juos išmokė pati Bona) ši tik pakeisdavo jų turto valdymo sąlygas – tada jie likdavo savo žemėse valdyti teritoriją laikinai, tačiau po jų mirties žemė nebeatitekdavo vaikams ar anūkams, bet grįždavo jai.

Ūkinė-ekonominė veikla taip pat glaudžiai susijusi su politine. Svarbiausias jos tikslas čia buvo tas pats – atgauti ir praplėsti Jogailaičių žemes bei papildyti iždą, na o įsitikinimas – kad deramo valstybės funkcionavimo pamatas yra stiprus pinigas. Tuo metu kai ji tapo valdove, bendras jų iždas buvo pakankamai menkas ir nustekentas, dalis žemių atiduotos įvairiems didikams už skolas. Didikams buvo patogu, kai valdovas jiems skolingas, tačiau valdovui norint tas skolas išpirkti, jie negalėjo atsisakyti. Konsultuodamasi su vyru ji ėmė išpirkinėti iš didikų užstatytas Jogailaičių valdas, praktiškai be jokių derybų. Tikriausiai labiausiai nuo jos nukentėjo Radvilos ir Algirdas Goštautas, iki tol buvę jos pusėje ir padėję pelnyti didikų palankumą Žygimantui Augustui (daugiau mažiau po to šie ir perėjo į Bonos priešininkų pusę). Atgavusi tas dinastijos valdas Bona ėmė jas valdyti pati – visas pelnas ėjo jai, ji galėjo naudotis ir naudojosi jų produkcija, dvarai taipogi buvo jos nuosavybė, tačiau ji viską kaupė savo dinastijai ir jos tęsėjui – sūnui, būsimam valdovui.

Papuošalas su Bonos Sforcos biustu // Jacopo Caraglio 1540 m. / altesses.eu

Dar vienu būdu papildyti šeimos iždą jai tapo tuo metu veikusi muitinių sistema. Iš pradžių muitinės veikė išnuomojant privatiems asmenims. Ši sistema nešė stabilias pajamas, tačiau sutartos sumokėti sumos ne visada buvo palankios valdovui, dažniau naudingos privatininkams, kurie ir užsidirbdavo daugiau. 1536 m. jai pavyko gauti teisę valdyti visas muitines (išskyrus Voluinės žemės), 1538 m. gavo ir Voluinės muitines. Po savo sparnu priglaudusi visas LDK muitines, pirmiausia pašalino visus privatininkus, ir sukūrė naują sistemą, kurioje muitines administruoja jos ir Žygimanto Senojo paskirti valdytojai, kuriems mokama sutarta alga, bet visi uždirbami pinigai keliauja į iždą. Vien ši muitinių sistema tarp 1536 m. ir 1542-1543m. bendrą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždą papildė apie 43 proc.

Savo valdose ji įvedė Lietuvoje dar negirdėtą Valakų reformą, kuri vėliau iš tik jos valdomų dvarų, Žygimanto Augusto iniciatyva, pasklido po Lietuvą ir dalį Baltarusijos. Ji steigė miestus ir miestelius, kvietė į juos atvykti įvairius savo srities specialistus iš visos Europos, amatininkus, suteikdavo jiems išskirtines teises kurti ir plėtoti savus verslus. Atsiimdama žemes, savo rankose ji suėmė ir nemažus plotus girių, kurios nuo 1524 m. padėjo jai įsilieti į Vakarų Europoje labai paklausią prekybą miško produkcija (itin padėjo ir tai, kad ji valdė muitines, tad viską plukdyti galėjo nemokėdama papildomų muitų). Užsiėmė ir žemės ūkio produkcijos pardavimu Europos rinkoms: per savo patikėtinius (daugiausia žydų tautybės) ji parduodavo grūdus ir kitus produktus Vakarų Europai. Kaip ir su miško produkcija, viską už ją darydavo jos įgalioti asmenys. Karalienė per sutartis sugebėjo sudėti visus saugiklius taip, kad pati finansiškai nenukentėtų. Ir žinoma, jeigu iškildavo kokia sudėtingesnė situacija, pavyzdžiui kažkas kažkur nepraleisdavo, ar apiplėšdavo, tada jau kišosi pati.

Valdovų rūmai / Pofka nuotr. Wikimedia comonds / CC BY-SA 4.0

Bonos Sforcos kultūrinis indėlis Lietuvai tikriausiai vienas iš svarbiausių pasiektų, nors greičiausiai ir nebuvo tiesioginis. Jai, kilusiai iš Italijos, laikomos būtent renesanso ir humanizmo idėjų lopšiu, visa tai buvo savaime suprantama ir beveik įgimta. Tad normalu, kad dalį šios savo kultūros ji atsinešė su savimi, taip padėdama šiai dar sparčiau plisti. Kaip žinoma, didžiąją dalį laiko Bona su šeima rezidavo Lenkijos karalystėje, ir tapusi LDK kunigaikštiene dar ilgai negalėjo atvykti į Lietuvą dėl apgailėtinos Vilniaus rezidencijos padėties. Todėl tai tapo savotišku jos ir vyro projektu, kuris apėmė ne tik dalį rezidencijos, bet ir Vilniaus katedrą. Samdyti italai architektai, menininkai suteikė rekonstrukcijoms tam tikrus renesansinius bruožus, kuriuos vėliau tęsė jos sūnus. Kadangi buvo itin apsiskaičiusi moteris, daug domėjosi ir pačia įvairiausia literatūra. Mikalojaus Husoviano kūrinys „Stumbras“, garsinantis Lietuvą ir Lenkiją, taipogi buvo dedikuotas jai, ir ši jį labai palaikė. Nors oficialiai buvo katalikė, Bona nevengė bendrauti ir su reformatais, palaikė itin draugiškus ryšius su Abraomu Kulviečiu, kuris savo žymiausiu tekstu taip pat kreipėsi į ją. Netgi tuomet, kai Kulvietis buvo pripažintas eretiku, būtent Bona atsiuntė jam laišką ragindama bėgti iš šalies, nes gręsią laužas. Žinoma, oficialiai ji niekada neišreiškė palaikymo protestantizmui, tačiau jos bibliotekoje buvo gausu pačių įvairiausių veikalų tiek apie protestantizmą, tiek reformaciją.

Itališkas jos dvaras keitė bendrą Lietuvos ir Lenkijos dvarų suvokimą, diktavo madas, įpūtė naujų vėjų į gana primityvią ir nusistovėjusią to meto kultūrą. Jos valdymo laikotarpiu vyko savotiški kultūriniai mainai, keitėsi netgi maisto ir valgymo ypatumai, kuriuos diktavo jos atvežti italai virėjai, atsiradę itališki daržovių ir prieskonių sodai, nauji nematyti produktai ir skoniai.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: