Kažkur pasimetė sraute kažkieno labai ilga paklodė apie “newnordics”, gaila, nes norėjau žmogų pattagint, bet skaičiau ir pradėjo galva flashbackint – grįžau į savo ankstyvosios paauglystės Kauną. Ir pagalvojau, kad kodėl ta pseudo-elito minčių kanalizacija negalėtų pavirsti į kažką pozityvaus, nes tai nėra nauja elgsena. Labai būdinga, beje, būtent skurdo kultūrai.
Už lango maždaug 2000-ieji. Tai įdomus momentas, nes Kauno Urmo Bazę ir Vilniaus Gariūnus jau pamažu pradeda stumti visokios drabužių įstaigos. Pradeda, bet daugelis dar pinigų jom neturi.
Labai gerai pamenu, kaip man įstrigo identiškos klasiokių ir kitų merginų skarelės, šalikai, pirštinės. Nes tuo metu buvo toks fenomenas, kaip eina ten merginos į kokį Mango, Vero Moda, dar kažkur. O jei eini – tai reikia pirkti, nes dar pasirodys, kad pinigų neturi. Bet pinigų tai neturi, tai nusiperka minėtą skarelę ar lankelį plaukams.
Man tas labai įdomu buvo. Ne tai, kad aš pats tų pinigų būčiau turėjęs – principe tuo metu mano visi apdarai vidutinę dieną nebūtų siekę turbūt 10 litų. Nors panašiai per savaitę gaudavau kišenpinigių. Bet aš kažkaip niekad to gėdos jausmo neturėjau. Drabužiai gi yra drabužiai. Koks skirtumas iš kur jie, jeigu juose prieš tai niekas nebuvo palaidotas? Nebuvo ir nereikėjo. Matydavau kartais, kad mama pergyvena. Jai buvo principo reikalas, kad galėčiau į kiekvieną ekskursiją keliauti ir panašiai, net ir vaikas tą supratau, bet realiai tai… Buvę nebuvę, mano gyvenimas buvo lakstant kieme, to užteko, niekad nieko ir netrūko.
Už tai jau tuomet, dar vos 12-13 metų žmonės jautė, kad newnordicai kažkur arti, kad reikia jiems tai pasiekti. Ir tai buvo dažniausiai languotos skarelės. Kartais paprastos maikės ant kurių tiesiog užrašyta “Mango”. Gyvenau 8 metus Danijoje, periodiškai lankiausi Švedijoje – niekad ten tokių nemačiau. Bet pas mus tai jau tada buvo newnordicai.
Aš irgi, kaip priklausė, kažkuriuo metu turėjau išeiginius Adidas treningus, kurie suplyšo per pirmą ekskursiją, per kurią pirmąsyk gyvenime prisigėriau. Matau ir tą vaizdą, kaip su kokiais keturiais klasiokais, nors pamenu tik du iš keturių, ridenamės nuo kalno ne savo noru. Nes nors treningus išeiginius jau turėjau, kas yra alkoholis išmokau kaip tik tą naktį. Gerai išmokau. Viskas, kas tuomet buvo gerta, buvo gerta pirmą ir paskutinį sykį gyvenime. Galiausiai taip išnaglėjau, kad į barako vakarėlius studijų laikais net savo taurę atsinešdavau. Nes Burgis kažkada pasakė, kad gert vyną iš plastikinio puodelio yra barbarystė. Tai pabandžiau, paragavau ir supratau, kad tikrai.
Šiaip tai dar ilgai egzistavo toks fenomenas, kaip paskambina draugas ir paklausia, ar palydėsi “apsipirkti” į Urmo Bazę. Kas buvo tarpinė stotelė tarp humanos ir “firminių drabužių”. Beje, rašau tai su džinsais iš humanos. Prie kurių dedu dovanotą kašmyro šaliką. Toks va tas gyvenimas. Visoks. Ir belekoks.
Dar kažkuriuo metu žmonės pradėjo pirkti rūbus tiesiog maximoje. Tūkstančiai jaunuolių su identiškais megztiniais, dažniausiai dviejų spalvų. Ir būdavo taip pat tokių pačių newnordicu, kurie norėdavo prisiliesti prie ateities, todėl pabrėždavo, kad rado “firminį megztinį”. Kartais tyčiodavosi iš kitų “ahahahaha ką Tavo maximos megztinis”. Su megztiniu už 50 centų (tokių turėjau irgi) nebūdavo lengva tai suprasti.
Tad naujojo lietuvio noras būti newnordicu yra toks pat senas kaip senojo ruso noras užkariauti old nordicus. Dėl to jie mentalitetu tiesiog nesiskiria. Jie abu žino, kad kažkur yra šalis, kur šaibos auga ant medžių ir jei tik jie galėtų prie jų prisiliesti – ar mašina, ar drabužiais, ar okupacija, tai dingtų jų nepilnavertiškumas. Tad čia didysis paradoksas bandymo kažkuo tapti – kažkuo esi tik tada, kai nustoji bandyti kažkuo nebūti.
Jau gerokai vėliau, gal vos prieš kokius 5 metus, mano akis užkliuvo už įdomaus the atlantic teksto, kurį rašė pradėjęs skursti vidurinės klasės rašytojas. Jis ten daug visokių dalykų apžvelgė, bet vienas yra itin įdomus: tyrimai rodo, kad žmonės, kurie iš skurdo pasiekė vidurinę klasę – visada jaučia paranoją, kad gali grįžti atgal. Jaučia daugiau nerimo, daugiau baimės. Dėl to jie labiau linkę verstis per galvą ir perdegti.
Tai kita skurdo monetos pusė, bet ji susijusi. Žmonės bijo skurdo. Psichologiškai. Bando jį maskuoti. Iš čia skarelės, iš čia bmw x5 prie bendrabućio.
Tuo tarpu jei žmogus žino bent kažką apie Lietuvą, tai žino, kad turime kosminius kiekius skurdo. Tūkstančius žmonių, kurie skolinasi komunaliniams šildymo sezonu, dešimtis tūkstančių žmonių, kurie negali įpirkti atostogų, šimtus tūkstančių žmonių, kurie skaičiuoja, kaip vaikui nupirkti kuprinę ir batus rugsėjo I ar kaip sutaupyti Kalėdų sezonui. Turime senjorus, kuriems vaikai “dovanoja” vaistus ir vitaminus, turime fizinius darbus dirbančius sergančius žmones, kuriems Eglės sanotarija yra didžiausia prabanga. Tai yra Lietuva. Tikroji Lietuva. Ir dauguma žmonių susitaiko su tuo bėgant gyvenimui. Net jei ir lieka skurde, nes tai dalis elementarios, žmogiškos brandos – išmokti priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Ar Tau pasisekė, ar ne.
Bet visuose socialiniuose sluoksniuose bus tiek tų, kurie yra nebrendylos ar tiesiog tokių, kuriems socialinis statusas yra gyvenimo prasmė. Tokių nuoširdžiai hedonistinių žmonių. Ne tų, kurie vartoja, nes gali – vartoja visi, o tų, kurių gyvenime tiesiog nieko kito ir nėra.
Čia paklauskite savęs, jei reikėtų išsirinkti regioną pasaulyje, kuris yra labiausiai atsiplėšęs nuo Lietuvos – koks tai regionas? Jei Lietuva yra pačiame ES dugne pagal nelygybę, tai kas yra viršuje? Tataigi – tie mistiniai “nordikai”.
Ir jeigu fundamentaliai esi naujasis rusas iš prigimties, bet sukiesi įvaizdžio klausimuose, kas yra tas Tavo naujas bmw, kas yra ta skarelė, auksinis batonas, kuriuo bandysi maskuoti akivaizdų savo skurdą? Tataigi – tie mistiniai “nordikai”.
Paguoda aišku ta, kad pagaliau lyginamės su tais, kuriuos jaučiame esant geriausiais. Tai išduoda, kad net ir socialinio statuso vergai su gerove asocijuoja lygybę ir egalitarizmą.
Tai va Jums radikali mano teorija. Ką daugybė žmonių klaidingai palaikė bandymu aprašyti Lietuvos progresą – greičiausiai yra viso labo desperatiškas naujojo ruso bandymas nusipirkti socialinį statusą visam viešbučio restoranui Kretoje pastatant po stopariką “Russky standart”.
Tai yra paniška skurdo baimė, negebėjimas susitaikyti su realybe, sąmoningas ar ne visai, bet nuožmus noras įveikti savo baimę – kad vis dar esi tas pats darbo klasės vaikas. Tai nebėra sovietmetis, bet tai yra baisiųjų 90-ųjų palikimas. Taip greit perėjome nuo sovietinės traumos, kur valdžia yra viskas iki traumos, kurią paliko visuomenė, kurioje valdžia buvo absoliučiai niekas. Negalėjo nė serijinio mužiko pasodint, kuris žmones pjovė, nes jų bijodavo ir premjerai, ir prezidentai, todėl eidavo į jų vaikų krikštynas. Ir neįmanoma tos Lietuvos pamiršti. Net ir mums, kurie speniai tuo metu buvome – ta visa anarchija, skurdas, jis puikiai matomas ir suprantamas buvo.
O čia tas amžinas paradoksas. Aš galiu nusipirkti naują Lexusą ir atsikraustyti į Vilniaus centrą, galiu suvalgyti vakarienę už 500 eurų ar išsikepti prie akių paskerstą airišką karvę Kamado kepsninėje – niekas, absoliučiai niekas nepakeis to fakto, kad kažkada man Maximos megztinis buvo per didelė prabanga ar kad turėjau išeiginius Adidas treningus. Tai yra, buvo ir visada būsiu aš, dalis mano istorijos. Tas pats su Lietuva, tas pats su kiekvienu į newnordicus bėgančiu naujuoju rusu.
Tik štai yra ir kitas dalykas – tame nėra jokios gėdos, dėl to nėra nieko nuo ko derėtų “pabėgti”. Tai net ne ekonomikos klausimas.
Tai veikiau psichoemocinės sveikatos klausimas. Ir va nordikai dar kitur pasaulyje pirmauja – pagal visokių išrašytų tablečių vartojimą. Gerai tai ar blogai – nesiimsiu spręsti, bet viena tai aiškiai rodo: kad žmonės savo sveikata bent jau bando rūpintis.
Ir ne dalykais į kuriuos ar ant kurių galėtų atsisėsti, ne dalykais, kuriuos galėtų kitiems pademonstruoti.
Nes kaip gražiai vienoje dainoje buvo sudėta: prisimink, kad [gyvenimo] lenktynės sunkios ir ilgos, bet galiausiai lenktyniauji tik pats su savimi.
Tiek tų newnordicu. Jei norim būt kitokie – visų pirma nustokim maskuoti ir gėdytis savo realybės. Ne dėl Lietuvos, ne dėl kažkokių idealų.
Elementariai dėl savo sveikatos. Paskui ir visa kita pasidarys lengviau. Ir Lietuvos užteks, jokių ten nordikų nereikės.
