Čikagoje gimusio ir užaugusio režisieriaus Michaelo Manno filmuose veiksmas neretai plėtojasi jo gimtajame mieste. Michaelas Mannas mėgsta kurti kriminalinius trilerius ir jam (dažniausiai!) puikiai sekasi.
Michaelas Mannas dažnai konsultuojasi su pareigūnais, gerai pažįstančius nusikalstomo pasaulio specifiką, todėl net patyrę specialistai režisieriui priekaištų (dažniausiai!) neturi.M. Mannas priklauso tai kastai režisierių, kurie sugeba surasti aukso vidurį tarp ryškaus žanrinio ir autorinio kino.
Siūlome prisiminti 10 geriausių šio režisieriaus filmų.
10. „VISUOMENĖS PRIEŠAI“ (Public Enemies, 2009)
Žodžio „gangsteris“ Amerika iki Didžiosios ekonominė depresijos laikų nežinojo. Šis terminas gimė kartu su „sausuoju įstatymu“, kuris, žinoma, neprivertė amerikiečius tapti abstinentais, o tik suvarė „ugninio vandens“ mėgėjus į pogrindinius barus, kuriuos alkoholiu aprūpinę apsukrūs vaikinai per trumpą laiką tapo turtingais ir įtakingais žmonėmis.
Kadangi gangsteriai išdrįso mesti iššūkį valstybei ir plėšė visų finansinių bėdų šaltiniu laikomus bankus, jie tapo tikrais nacionaliniais didvyriais, apie kuriuos legendos buvo kuriamos dar jiems gyviems esant.
Svarbiausia ano laikmečio persona kriminalinėje hierarchijoje, be abejonės, buvo garsusis Alas Capone, kurį FTB įkūrėjas J.Edgaras Hooveris buvo pavadinęs „Visuomenės priešu Nr. 1“. Toliau rikiuojasi ištisas legionas kriminalinio pasaulio „romantikų“, kuriame ženkli vieta atiteko bebaimei bankų grobikų trijulei – Johnui Dillingeriui, George’ui Nelsonui, pramintam „Žudiku kūdikio veidu“, ir Charlesui Arthurui, geriau žinomam kaip „Gražuolis“ Floydas. Šios legendinės trijulės trumpo gyvenimo epopėja ir yra režisieriaus Michaelo Manno filmo ašis.
Johnas Dillingeris buvo tikras kriminalinio pasaulio džentelmenas. Jis tuštino bankų seifus, bet darė viską, kad atsitiktiniai klientai ir bankų tarnautojai nenukentėtų. Jis buvo nuoširdus, lengvai įsimylėdavo, pasižymėjo neįprasta drąsa ir išradingumu.
Beje, kinas Johno gyvenime suvaidino lemtingą vaidmenį. Jis buvo nužudytas 1934-ųjų metų liepos dvidešimt antrosios dienos vakare, kai su dviem žaviom palydovėm išėjo iš Čikagos kino teatro, kuriame ką tik pasibaigė „Manheteno melodrama“ – filmas apie gangsterius su Clarku Gable‘u pagrindiniame vaidmenyje.
Filme „Visuomenės priešai“ pasakojami įvykiai telpa į keturiolikos mėnesių epopėją. Tuomet Johnas Dillingeris savo populiarumu nusileido tik JAV prezidentui (Alas Capone nuo 1931-ųjų jau sėdėjo už grotų). Ilgokame filme bus ir kriminalinės romantikos, ir neišvengiamo šiam žanrui smurto, ir ryškiai nutapyta meilės istorija, ir nemažai įtampos kupinų persekiojimo scenų. Galima net sakyti, kad „Visuomenės priešai“ yra labai giminingi kitam M. Manno gangsteriniam trileriui „Karštis“ (1995 m.), kuriame Alo Pacino suvaidintas policininkas persekiojo Roberto De Niro sodriai vaidinamą gangsterį.
Ir filme „Visuomenės priešai“ pirmajame plane matome dviejų antagonistų dvikovą. Tik Christiano Bale‘o (FTB agentas Melvinas Purvisas) ir romantišką Dillingerį vaidinančio Johnny Deppo duetas neprilygsta Pacino-DeNiro tandemui. Ko gero todėl, kad režisierius šį kartą užima beaistrio stebėtojo poziciją. Tokiu būdu M. Mannas norėjo žiūrovus labiau įtraukti į filmo veiksmą, kad žmonės patys seanso metu dėliotų akcentus ir spalvintų veikėjų charakteristikas. (Gediminas Jankauskas)
9. „Ali“ (2001)
Tai biografinis pasakojimas apie sunkaus svorio boksininką Kasijų Klėjų. Būdamas afroamerikietis jis priėmė musulmonų tikėjimą, pasivadino Muhammadu Ali, aktyviai dalyvavo politiniame judėjime „Islamo tauta“ ir tapo vienu garsiausiu XX amžiaus sportininku. Pirmą kartą pasaulio čempionu Ali tapo 1964 metais vasarį, kai būdamas vos 22-iejų, nugalėjo ringe Sonį Pistoną. Šis įvykis filmo autoriams tapo atskaitos tašku. O finaliniu filmo ir čempiono gyvenimo akcentu pasirinktas dar vienas pergalingas mūšis ringe: 1974 metais Zaire Ali susigražino pasaulio čempiono titulą, kuris iš jo buvo atimtas už atsisakymą dalyvauti Vietnamo kare.
Geriausius savo gyvenimo metus, būdamas geriausios sportinės formos boksininkas buvo priverstas leisti ne ringe, o teismo salėse ir nesibaigiančiuose juridiniuose tyrimuose. Nuo jo tada nusisuko artimiausi draugai, apleido tikėjimo broliai, o Bokso asociacija atėmė licenciją. Tačiau boksininkas nepalūžo ir galiausiai laimėjo bylą JAV Aukščiausiame teisme. O būdamas 32-iejų Zaire nokautavo pavojingą priešininką George’ą Foremaną.
Būtina pagirti dalykus vertus pagyrų. Maiklas Manas ir kiti scenarijaus autoriai sukūrė daugiaaspektį milžiniškos sporto ikonos portretą. Jie nagrinėja ne tik tai, kas buvo Ali, kaip kovotojas, bet itin detaliai atskleidžia tai, kaip tuometinės Amerikos teisminė sistema ir socialinis politinis to laikotarpio klimatas paveikė jo gyvenimą. Vilas Smitas puikiai atlieką pagrindinį vaidmenį ir sunkiai dirba, jog įkūnytų veikėją ir nukreiptų dėmesį nuo savo, kaip žvaigždės asmenybės.
„Ali“ tai biografinis filmas apie Muhamedą Ali, bet atrodo, jog jame slypi kur kas daugiau reikšmės. Manas veda mus per svarbiausius boksininko gyvenimo etapus, tuo pačiu vaizduodamas, kaip tokių žmogaus teisių gynėjų, kaip Malkolmo X ir Martino Liuterio Kingo jaunesniojo mirtys paveikė šį veikėją. Manas puikiai moka sukurti veikėjus, nesutariančius su juos supančiu pasauliu ir šiame 2001 metų filme jis tik dar kartą įrodo, jog yra šios srities ekspertas.
Kaip bebūtų, galiausiai „Ali“ pradėjo nemažai vadovautis Oskarus viliojančiomis Holivudo biografijomis. Tačiau stilinga, greito tempo Mano režisūra ir Lubezkio fotografija išlieka pagrindine filmo varomąja jėga. O kovos scenos ypač stulbinančios. Lubezkio apšvietimas Ali susirėmimams suteikia įspūdingą atmosferą. Šis filmas nėra geriausias nei Mano, nei Lubezkio darbas, bet kartu jie dirbo puikiai ir sukūrė vieną geriausių ankstyvųjų 2000-ųjų Holivudo biografinių filmų. (G.J.)
8. „Paskutinis Mohikanas“ (The Last of the Mohicans, 1992)
Filme britų ir prancūzų kariai kariauja kolonijinėje Amerikoje pasitelkę į pagalba įvairias indėnų gentis. Mohikanas Čingačgukas su sūnumis, kurių vienas įsivaikintas baltasis, pramintas Sakalo akimi, turi apsaugoti britų pulkininko dukteris karo įkarštyje.
Netikėtai tarp britų pareigūno dukros ir jaunojo indėno įsiliepsnoja jausmai, apsunkindami esamą situaciją. Vykstant karui dėl žemių ir išlikimo filmo siužetas moko kaip išgyventi laukinėje gamtoje ir kaip pagal senovės būdus pasigaminti lanką, strėlę ar net kanoją. Miško kovų scenos laikosi Holivudo taisyklių: didvyris retai nepataiko, o piktadariai visada nukenčia. Tačiau ne viskas taip paprasta. „Paskutinis Mohikanas“ turi viską, įskaitant veiksmą, romantiką, karą ir aistringą dramą. Juosta sukurta pagal Jameso Fenimore Cooperio romaną.
Tai puikus filmas rodantis Ameriką jos ankstyvojoje stadijoje, pilnas konkurencijos, intrigų ir smurto, filme parodoma kasdienė gyvenimo pusė per iti neramų šaliai laikotarpį. „Paskutinis Mohikanas“ pretendavo į begalę apdovanojimų ir nemažą dalį iš jų laimėjo. Filmų apie indėnus mėgėjams „Paskutinis Mohikanas“ bus geriausias pasirinkimas. (Miglė Kubiliūtė)
7. „ŽMONIŲ MEDŽIOTOJAS“ (Manhunter, 1986)
Nedaug kas žino, kad keliuose Tomo Harriso romanuose pavaizduotas garsusis serijinis žudikas Hanibalas Lekteris pirmą kartą pasirodė ne „Avinėlių tylėjime“ (1991 m.), o penkiais metais anksčiau režisieriaus Michaelo Manno sukurtame trileryje „Žmonių medžiotojas“, ir šiame filme jį vaidino ne Anthony Hopkinsas, o Brianas Cox’as.
„Žmonių medžiotojas“ sukurtas pagal 1981-aisiaus metais parašytą romaną „Raudonasis drakonas“ (2002 m. šią knygą jau su A. Hopkinsu ekranizavo režisierius Brettas Ratneris).
Williamas L. Petersenas Michaelo Manno trileryje vaidina atsistatydinusį FTB agentą Vilą Grahamą, kuris vėl šaukiamas tarnybon, kad užbaigtų tirti Dantų fėja praminto žudiko Dolarhaido bylą. Pavojingas tyrimas privers Vilą vėl susidurti su savo praeities demonais ir susitikti su Lekteriu, kuris kartą Grahamo vos nenužudė.
Filmo autoriai daug dėmesio skiria FTB atliekamam teismo ekspertizės darbui, siekiant susekti žudikus, ir parodo ilgalaikį tokių atvejų poveikį tyrėjų psichikai, nes pernelyg ilgai pasinėrus į tamsius nusikaltimų užkaborius vis labiau trinasi riba tarp persekiotojo ir jo aukos.
Šį dvilypumo jausmą filme puikiai perteikia stipriai stilizuotas spalvų naudojimas.
Siužeto užuomazga vyksta Floridoje, kur buvęs FTB vadovas Džekas Kroufordas (akt. Dennis Farina) prašo tarnyboje patirto psichologinio streso dar neatsikračiusio Vilo Grahamo padėti išpainioti aklavietėje atsidūrusią maniako bylą.
Pažadėjęs žmonai pernelyg nerizikuoti Grahamas sutinka apsilankyti naujausioje nusikaltimo vietoje Atlantoje, kur ant žudiko, policijos praminto Dantų fėja, aukų liko įkandimo žymės. Suranda Vilas ir žudiko pirštų atspaudus, o tada kreipiasi į kalėjimo kameroje jau trejus metus laikomą buvusį psichiatrą Lekterį – prašo jo padėti suprasti Dantų fėjos motyvus. Lekteris sutinka susipažinti su bylos medžiaga, o vėliau apgaulės būdu sužino Grahamo namų adresą, neva skambindamas savo advokatui.
Nusikaltimo tyrimas nuves Grahamą pradžioje į pirmąją nusikaltimo vietą Birmingeme, Alabamos valstijoje, vėliau į Vašingtoną. Svarbus įkaltis – tarp asmeninių Lekterio daiktų surastas Dantų fėjos raštelis, iš kurio aiškėja, kad ieškomas žudikas ir Lekteris bendravo laikraštyje „National Tattler“ skelbdami tik jiems suprantamas užkoduotas žinutes.
Policijai naudotis šia ryšio priemone, viliojant laisvėje siaučiantį maniaką pavojinga, nes be tik abiem korespondentams žinomų kodų laikraštyje paskelbta informacija tik atbaidys Dantų fėją.
Pirmąja neatsakingų žingsnių auka tampa bulvarinių žinių korespondentas Fredis Loundsas (akt. Stephenas Langas), su kuriuo Dantų fėja susidoroja itin žiauriai.
Netrukus mirtina grėsmė iškyla ne tik Vilui Grahamui, bet ir jo šeimai. Juk Lekteris dabar žino jų adresą….
Po premjeros „Žmonių medžiotojas“ susilaukė prieštaringų atsiliepimų ir kasos rekordininku netapo. Iš naujo filmas įvertintas buvo vėliau, kai ekranuose pasirodė „Avinėlių tylėjimas“ ir kai Williamas L. Petersenas pradėjo vaidinti populiariame kriminaliniame seriale „CSI: Crime Scene Investigation“. Tada ir atgimė „Žmonių medžiotojo“ populiarumas, ir filmas pelnytai sulaukė palankesnio įvertinimo. (G.J).
6. „VAGIS“ (Thief, 1981)
Tikriausiai visiems yra žinoma, kad labiausiai JAV aktorių Jamesą Caaną išgarsino vyriausiojo dono Vito Korleonės sūnaus Sanio vaidmuo „Krikštatėvyje“ (1972). Bet pats aktorius savo mėgstamiausiu vaidmeniu dažnai vadindavo visai ne jį, o kitą kriminalinio kino personažą – nebe pirmos jaunystės seifų tuštinimo specialistą Frenką, kurį jis suvaidino pirmajame didiesiems ekranams skirtame jauno režisieriaus Michaelo Manno darbe lakonišku pavadinimu „Vagis“ (1981 m.).
Režisierius neslėpė, kad kūrė šį filmą stipriai paveiktas prancūzų režisieriaus Jeano – Pierre‘o Melville‘io „Samurajaus“ (1968 m.). Net ir be šio prisipažinimo aišku, kad „Vagies“ pirmosios 10 minučių beveik tiksliai atkartoja „Samurajų“, o Jamesas Caanas bando mėgdžioti Alaino Delono suvaidinto bejausmio žudiko gestus ir žvilgsnius.
Siužeto užuomazga banali ir kine naudota šimtus kartų. Kaip ir begalė kitų nusikaltėlių, po dar vienos sėkmingos operacijos Frenkas nusprendė baigti savo sėkmingą kriminalinę karjerą. Bet pagyvenęs mafijozas Leo (akt. Robertas Prosky) pasiūlo vyrukui dar šiek tiek kartu pasidarbuoti. Deimantų vagystės operacija Los Andžele pavyko puikiai, bet tada ir prasidėjo rimtos problemos.
Bet kurį seifą sugebantis atidaryti vagis Frenkas paprastai dirba vienas. Jis labai atsargus, nes kartą jau sėdėjo kalėjime ir daugiau nebenori ten grįžti. Kartais jam padeda draugužis Baris (akt. Jamesas Belushi) ir keli artimi žmonės. Frenkas įsimyli Džesę (Tuesday Weld) ir papasakoja jai visą tiesą apie savo praeitį ir „profesijos“ pobūdį.
Iš daugelio panašių filmų žinome, kad dažniausiai „paskutinis kartas“ iš tikrųjų baigiasi visai ne taip, kaip tikėtasi. Ne išimtis ir šis M. Manno filmas. Kad taip paprastai iš mafijos nagų ištrūkti nepavyks, Frenkas suprato tą dieną, kai jo pavogtų deimantų supirkėjas, net nespėjęs su Frenku atsiskaityti, iškrito iš dangoraižio. Mirtinas pavojus iškilo ne tiktai pačiam apiplėšimų genijui bet ir Bariui, ir Frenko mylimajai.
Frenkas ryžtasi duoti atkirtį galingam mafijos klanui…
Filmavimams komanda rengėsi atsakingai. Pagrindinio vaidmens atlikėją profesinių gudrybių mokė tikri seifų tuštintojai. Mafijos pagalbininką Karlą suvaidino Dennis Farina, tuo metu buvęs Čikagos policijos pareigūnu, o vėliau padaręs puikią aktoriaus karjerą. Korumpuotą policininką seržantą Uricį suvaidino tikras vagis Johnas Santucci, neseniai paleistas iš kalėjimo, jis filmavimo aikštelėje buvo ir techninis konsultantas.
Dar vienas aktorius W.R. Billas Brownas anksčiau taip pat buvo seifų plėšikas. Detektyvą Ancelą suvaidinęs Chuckas Adamsonas taip pat buvo Čikagos policijos pareigūnas, o detektyvą Borekską suvaidinęs Gavinas MacFadyenas anksčiau dirbo žurnalistu.
Frenkas yra išgalvotas personažas, o štai bosas Leo paveldėjo dviejų tikrų Čikagos mafijos vadeivų bruožų. (G.J.).
5. „INFORMATORIUS“ (The Insider, 1999)
JAV, 1994-eji metai. Populiari televizijos laida „60 minučių“ dažnai išsako tiesą apie valdininkų korupciją ir nebijo kitų pavojingų temų. Kartą laidos vedėjas, žurnalistikos meistras Lovelas Bergmanas įkalbėjo dalyvauti jo laidoje Džefrį Vigandą, galintį atskleisti tiesą apie cigarečių kompanijos aferas.
Džefris niūrus vyrukas, susirūpinęs savo byrančia santuoka, nutarė demaskuoti savo darbdavius. Kompanijos gaminamos cigaretės labai kenksmingos. Patys gamintojai tą puikiai žino. „60 minučių“ nori, kad tiesa išaiškėtų, tačiau laida eteryje nepasirodo. Kaip tokiais atvejais įprasta, lemiamą vaidmenį šioje istorijoje suvaidino šio pasaulio galingųjų pinigai.
Prieš bemaž penkis dešimtmečius du laikraščio “The Washington Post” žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas atskleidė garsiąją Votergeito bylą, po kurios buvo priverstas gėdingai atsistatydinti tuometinis JAV Baltųjų rūmų šeimininkas Richardas Nixonas. Apie tai su visomis smulkmenomis pasakojo filmas „Visa prezidento kariauna“ (1976 m.).
„Informatoriaus“ pagrindą sudaro kur kas naujesnis „amžiaus procesas“, kuriame mokslininkas Džefris Vigandas (akt. Russellas Crowe) ir žurnalistas Lovelas Bergmanas (jį suvaidino Alas Pacino) įveikia galingiausią pasaulyje tabako koncerną “Phillip Morris”.
Filmo scenarijus parašytas pagal populiariame žurnale „Vanity Fair“ paskelbtą žurnalistės Marie Brenner tyrimą „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (The Man Who Knew Too Much).
Jau filmo prologe Lovelas Bergmanas charakterizuojamas kaip bekompromisis žurnalistas, įtikinantis Libano musulmonų šiitų organizacijos Hezbollah įkūrėją šeichą Fadlallahą duoti interviu laidai „60 minučių“, nors dėl šio tikslo tenka atsilaikyti prieš ginkluotus ir priešiškus šeicho asmens sargybinių bandymus bauginti ir trukdyti.
Džefris Vigandas taip pat patiria didelį spaudimą – elektroniniu paštu jis gauna grasinimą nužudyti ir savo pašto dėžutėje randa kulką. Vyras susisiekia su FTB, tačiau jį aplankę agentai nusiteikę priešiškai ir užuot pasiūlę apsaugą… konfiskuoja jo kompiuterį.
Nepaisant optimistinės pabaigos filmas priverčia susimąstyti apie tiesos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Anksčiau tiesa buvo aukščiausia vertybė, savotiškas šventas Gralis, dėl kurio su pasaulio blogiu kovėsi nesavanaudiški donkichotai. Dabar, deja, vis dažniau tiesa tampa įžūlių manipuliacijų objektu. (G.J.).
4. „MAJAMIO POLICIJA“ (Miami Vice, 2006)
Pastaruoju metu Holivudo kūrėjai vis dažniau į didžiuosius ekranus sugražina senų kriminalinių televizijos serialų personažus. Pavyzdžių kasmet vis daugėja, bet kaskart ryškėja ir bendra tendencija – iki “normalaus” filmo suspaustas serialas praranda savitumą, o geru kinu netampa.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, prisiminkime kad ir į efektingo bei margo veiksmo kino rūbą “įvilktus” grynojo kriminalo serialus “Čarlio angelai” bei “Starskis ir Hečas”.
“Majamio policijos” pagrindą taip pat sudaro dar devintajame dešimtmetyje sukurtas ir per TV3 ilgai rodytas to paties pavadinimo serialas. Tokiais atvejais neišvengiamas originalo ir perdirbinio lyginimas naujai versijai kenkia.
Nepasakytum, kad dabartiniai policininkų Sonio Kroketo ir Ričardo Tabso vaidmenų atlikėjai Colinas Farrellas ir Jamie Foxx‘as būtų prastesni aktoriai už Doną Johnsoną ir Philipą Michaelą Thomasą. Gal net atvirkščiai. Tačiau naujajai porelei, tikrai nestokojančiai to, kas dabar vadinama “charizma”, visgi nepavyksta prilygti pirmtakams, nes neįmanoma pakartoti legendos.
Dabar apie filmo pliusus. Jų tikrai daug. Režisierius M. Mannas neprilygsta savo šedevrui “Karštis”, bet reabilituoja save po nesėkmės su “Nakties įkaitu”. Kai kurie “Majamio policijos” epizodai (ypač finalinis sprogimas ir susišaudymai), kaip ir analogiškos scenos “Karštyje” yra tikri preciziškos režisūros, dinamikos, įtampos ir ritmo perliukai. Ir jokios kompiuterinės grafikos! Tiesiog idealus vadovėlis pradedančiajam režisieriui, kuriame net akivaizdūs minusai tampa chrestomatiniais pavyzdžiais.
Manno filmo fabulą sudaro dviejų Majamio policininkų bandymas apsimesti nusikaltėliais, kad tokios konspiracijos būdu porelė galėtų surasti jų kolegas išdavusį niekšą ir, jei labai pasiseks, likviduoti narkobaronų imperiją. Užduotis verta paties Heraklio. Ir nors su ja ligi šiol niekaip negali susidoroti visos JAV jėgos struktūros, pašėlusių “mentų” pastangomis ne viena kriminalinės hidros galva nulėks nuo pečių.
Žinoma, pilnos pergalės triumfo nebus, nes niūrus kino filosofas M. Mannas nė akimirkai neleidžia mums užmiršti, kad tai – viso labo kinas. Todėl lengvai improvizuoja, žaidžia kontekstais ir “juodai” juokauja. Pavyzdžiui, didžiausią niekšą pavadina Arkangelu de Jezumi Montoja…
Pirmąją demonstravimo savaitę “Majamio policija” užėmė aukščiausią pajamų eilutę, tačiau po to iš karto smuktelėjo į ketvirtąją. Ir studijos vadovai nejuokais susirūpino, ar susigražins į filmą investuotus 135 milijonų dolerių.
Nesusigražino. Pasaulio ekranuose filmas uždirbo 163.7 ml. dolerių. O tai reiškia, kad filmo kūrėjams sugrįžo tik pusė šios sumos, nes kita pusė tradiciškai lieka kino teatrų kasose. (G.J.)
3. „Ferrari“ (2023)
„Ferrari“ scenarijus buvo parašytas jau senokai, mat scenarijaus autorius Trojus Kenedis Martinas (Troy Kennedy Martin) mirė dar 2009 metais. Kaip ir kituose Mano filmuose, skvarbiu žvilgsniu gręžiamasi į tam tikrą profesinę sferą (šiuo atveju – profesionalų automobilių sportą), kol tuo tarpu skleidžiasi veikėjų privatus ir emocinis gyvenimas.
Veiksmo centre – verslininkas Enzo Ferrari (Adam Driver), buvęs lenktynininkas, sukuręs garsiąją lenktyninių automobilių markę, pavadintą jo vardu. Enzo pats nebesivaržo, tačiau makaluojasi beveik visose scenose kaip vadybininkas, atstovas spaudai ir visų galų meistras. Įdomu tai, kad Adamas Draiveris savo išvaizda visai nepanašus į tikrąjį Enzo Ferari, tačiau itališkose dramose vaidina jau nebe pirmą kartą, mat 2021 metais atliko Maurico Guči vaidmenį filme „Guči namai“ (The House of Gucci).
Jei Enzo gyvenimas būtų vien automobiliai, net ir tai, kad „Ferrari“ įmonė yra arti bankroto ribos, nebūtų tokia didelė problema. Tačiau Enzo, kaip tipiškas italas, šalia žmonos turi dar ir ilgametę meilužę Liną Lardi (Shailene Woodley), o nuo tos meilužės – dar ir sūnų, kurio vis nesiruošia pripažinti, nes su žmona Laura (Penelope Cruz) neseniai prarado kitą sūnų, mirusį dėl raumenų distrofijos.
Taigi kaip ir visuose holivudiniuose veiksmo filmuose Enzo likimas pastatytas ant kortos: arba jo vairuotojai laimės „Mille Miglia“ 1000 km lenktynes po Italiją ir Enzo vėl pastatys įmonę ant kojų, arba jam reikės užleisti vietą konkurentams. Šalia šios siužeto linijos kyla įtampa dėl dvigubo Ferari asmeninio gyvenimo.
Enzo žmonos Lauros vaidmenį atlieka Penelopė Kruz, kuri sužiba filme visu ryškumu. Šįkart jos vaidmuo – ne žavios vilioklės, o piktos, kampuotos, nusivylusios, įskaudintos moters, kuri turi dar ir itališką charakterį. Taigi jos vaidmuo persmelktas ne melancholiško lietuviško liūdesio, o žaibuojančio pykčio, kuris reinkarnuojasi į virš galvos skriejančias kulkas bei rėksmingus keiksmus. Kad ir koks būtų tekstas, šias ugningas scenas stebėti yra tiesiog smagu.
1957-ųjų lenktynių sportas tikrai neprimena filmo „Greiti ir įsiutę“, tačiau jame neabejotinai yra daugiau rizikos. Galima sakyti, daugiau ir aistros. Kaip pats Enzo vadina šį pomėgį, tai mirtina aistra. Lenktynininkai nevažiuoja į trasą „laimėti arba mirti“. Jie važiuoja „laimėti ir mirti“, o prieš išeidami lenktyniauti rašo savo žmonoms ir merginoms atsisveikinimo laiškus tuo atveju, jeigu žūtų. Lyg kareiviai išeidami į karą.
Vieną iš lenktyninkų, pražilusį penkiasdešimtmetį Pierą Tarufį, vaidina Patrikas Dempsis (Patrick Dempsey), kuris tikrame gyvenime pats yra lenktyninkas mėgėjas, teigęs, kad mielai iškeistų aktorystę į automobilių lenktynes.
Enzo Ferrari ir jo lenktyninkai nepripažįsta kompromisų. Automobilių sportas jiems kaip religija. Tai ypač išryškėja scenoje, kurioje vyksta mišios, skamba religinė muzika, o lenktynių komandos nariai lyg užhipnotizuoti stebi chronometrą, mat turėjo išaiškėti, ar bus pagerintas greičio rekordas. Nuo lentynių sporto jie priklausomi. Entuziastais juos būtų sunku pavadinti – labiau tiktų žodis fanatikai.
Vis dėlto pagrindinis filmo akcentas – visai ne lentynės, o Enzo bandymas išlaikyti lygsvarą asmeniniame gyvenime. Jame glūdi prieštaravimas: kentėdamas dėl savo sūnaus mirties verslininkas negali judėti pirmyn, tačiau tarp skausmo spyglių skleidžiasi meilė Linai, glūdi prieraišumas Laurai. O tuo tarpu reikia išlaikyti šaltus nervus lenktynių versle.
2. „NAKTIES ĮKAITAS“ (Collateral, 2004)
Seniai pastebėta, kad Oskarus dažniau laimi tie filmai, kurie pasirodo metų pabaigoje. Matyt, JAV kino akademikai iki Kalėdų spėja pamiršti metų pradžioje matytą kiną, todėl sudaro penkias nominacijas tik iš paskutinių pavyzdžių.
Kai filmas su Tomu Cruise‘u „Nakties įkaitas“ 2004-aisiais startavo rudenį (o mūsų ekranuose pasirodė lapkritį) kino kritikai pranašavo aktoriui pirmąjį Oskarą jo ilgoje kino karjeroje. Motyvas buvo suprantamas – juk Tomas Cruise‘as buvo ką tik suvaidinęs Steveno Spielbergo fantastinėje dramoje „Įspėjantis pranešimas“, o istorinėje dramoje „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai, 2003, rež. Edwardas Zwickas) galingais potėpiais pavaizdavo unikalios biografijos žmogų – į dviejų skirtingų civilizacijų konflikto zoną pakliuvusį JAV karininką Nataną Algreną, 1876 metais mokiusį japonų kariuomenę naudotis vakarietiškais ginklais.
Filme „Nakties įkaitas“ (rež. Michaelas Mannas) Tomas Cruise’as persikūnija į samdomą žudiką Vincentą, kuris atvyksta į Los Andželą su specialia užduotimi: jis turi pašalinti penkis svarbius liudytojus vieno narkobarono byloje. Svarbus vaidmuo šioje įtampos kupinoje istorijoje numatytas kukliam Los Andželo taksistui Maksui, kurio gyvenimas pakrypo nauja vaga tą dieną, kai į jo automobilį įsėdo impozantiškos išvaizdos vyriškis.
Nuo šio momento prasideda niūrus kriminalinis trileris, kuriame įkaitu tapęs taksistas ilgai vežioja po tamsų Los Andželą ne tik patį žudiką, bet ir pirmosios jo aukos lavoną bagažinėje.
„Nakties įkaite“ įtampos filme netrūksta. Gerai režisierius valdo ir filmo ritmą, gaila, kad neišplėtotos giliau liko ir kelios geros idėjos, pavyzdžiui vadinamasis „Stokholmo sindromas“ (kai įkaitas pradeda jausti psichologinę priklausomybę nuo pagrobėjo). Bet visuma labai nebloga. (G.J.)
1. „KARŠTIS“ (Heat, 1995)
Kriminalinių trilerių autoriai dažnai konsultuojasi su pareigūnais, gerai pažįstančius nusikalstomo pasaulio specifiką.
Režisierius Michaelas Mannas – ne išimtis. Jo patikimu padėjėju ne kartą yra buvęs Čikagos policijos profesionalas Chuckas Adamsonas, konsultavęs režisierių itin svarbiais atvejais. Jis Michaelui Mannui ir papasakojo apie savo ilgai trukusią dvikovą su patyrusiu ir klastingu recidyvistu Nilu Makojumi. Ši dvikova galiausiai pasibaigė įstatymo sergėtojų pergale: pavojingas nusikaltėlis po dar vieno įžūlaus apiplėšimo buvo likviduotas.
Pirmą kartą šią dvikovą Michaelas Mannas pabandė pavaizduoti televizijos filme „Likvidavimas Los Andžele“ (L.A. Takedown, 1989 m.). Jame nusikaltėlių medžiotojas buvo pavadintas seržantu Vincentu Hana, ir jį suvaidino mažai žinomas aktorius Scottas Plankas.
Šis filmas buvo savotiškas bandymas patyrinėti kontekstą. Jeigu „Likvidavimas Los Andžele“ būtų susilaukęs didesnės sėkmės, galima būtų siužetą tęsti. Bet kadangi taip neatsitiko, filmas taip ir liko „pilotu“ (dabar jau žinome, kad kine šis žodis reiškia bandomąjį galimo serialo epizodą).
Nenorėdamas visai atsisakyti perspektyvios istorijos Michaelas Mannas ėmė ją vystyti visai kitu lygmeniu. Kai pavyko susitarti, kad pagrindinius vaidmenis suvaidins Alas Pacino ir Robertas De Niro, pradėjo suktis reklamos karuselė, intriguodama tuo, kad „pagaliau akis akin ekrane susitiks dvi garsiausios kino žvaigždės“.
Laikas parodė, kad ši pasirinkta taktika buvo labai teisinga. Abiem aktoriams „Karštis“ (kartais dar vadinamas „Susirėmimu“) tapo svarbiu biografijos faktu ir pradėjo ilgai trunkančią kūrybine draugystę.
Šio filmo epigrafu galėtų būti žodžiai, užrašyti Jeano-Pierre’o Melville’io „Samurajaus“ (1968 m.) titruose: „Nėra didesnės vienatvės už tigro vienatvę džiunglėse“. Tokia budistinė maksima prancūzų kino režisierius apibrėžė gangsterio egzistencijos esmę.
Puikiai tinka ši charakteristika ir Nilui Makouliui (Robertas De Niro). Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policijos leitenantas Vincentas Hana (Alas Pacino), kurį užvaldė medžiotojo azartas. Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.
Patyręs nusikaltėlis Nilas Makoulis turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“.
Šiandien keistoka prisiminti, kad JAV ekranuose pasirodęs „Karštis“ netapo akivaizdžiu lyderiu. Užtai kitose šalyse filmui sekėsi kur kas labiau.
Laikas viską sudėliojo į savo vietas. Metams bėgant filmo reitingas kilo, ir jis tapo nekvestionuojama modernaus kino klasika. (G.J.)
