Jorgo Lantimoso (Yorgos Lanthimos) pavardė gerai žinoma kino pasaulyje. Šis graikas nustebino kino mėgėjus tokiomis keistomis ir ekcentriškomis kino juostomis kaip neseniai rodyta „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023), kiek seniau – „Omaras“ (The Lobster, 2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017) ir kt. Vieni jo filmus vadina mindfuck’ais ir kelia filosofinį klausimą „ką čia ką tik rodė?“, kiti iš kino salės išeina visiškai pakerėti ir nutęsia vieną ilgą „vaaaau“. Jorgas nesnaudžia ir šiais metais mums pristato dar vieną savo vaizduotės vaisių – kino juostą „Malonės rūšys“ (The Kinds of Kindness, 2024).
Įdomus faktas apie Jorgą – jis mėgsta dirbti su ta pačia filmavimo komanda. Šiame projekte toliau tęsė bedradarbiavimą su Ema Stoun (Emma Stone), Viljemu Dafo (Willem Dafoe), Margaret Kuali (Margaret Qualley), matytais ir filme „Prasti reikalai“. Į pagrindinių vaidmenų gretą priėmė Džesį Plemonsą (Jesse Plemons). Režisierius scenarijų rašė su kitu savo senu bendražygiu Eftimiu Filipou (Efthimis Filippou), kuris kartu su Jorgu dirbo dar prie trijų filmų – „Šventojo elnio nužudymas“, „Omaras“ ir „Iltinis dantis“ (Dogtooth, 2009).
Apie pačią kino juostą „Malonės rūšys“ verta išskirti tai, kad filmas nėra viena nuosekli istorija, o trys po valandą trunkantys pasakojimai, nesusiję vienas su kitu siužetais, kuriuose vaidina tie patys minėti aktoriai. Pasirodžius kino juostai daug kas laužė galvą, kuo dar šie trys miniatiūriniai filmai susiję be tų pačių aktorių vaidybos? Kadangi jie sudėti į vieną visumą, juk privalo turėti bendrą vardiklį. Tačiau daugelis taip ir liko prie suskilusios geldos bandydami atsakyti į šį klausimą.
Taigi pirmasis pasakojimas sukasi apie didelės koorporacijos darbuotoją Robertą (Jesse Plemons), kuris yra panašesnis į savo viršininko Reimondo (Willem Dafoe) vergą, mat iki smulkmenų paklūsta jo komandoms – ką valgyti, kaip rengtis, kiek sverti, kada mylėtis su žmona, turėti su ja vaikų ar neturėti. Filmo režisierius pasirinko intriguojančią strategiją, nes neparodo visko iš karto, žiūrovams tenka po truputį išvynioti siužeto ritę ir pamažu aiškintis, kaip susijęs nebylus barzdočius R.M.F su jauna mergina trumpu chalatėsiu ir barzdočių bandantis partrenkti kostiumuotas vyriškas. Roberto paskutinis kantrybės lašas Reimondo kontrolės atžvilgiu nuvarva tada, kai šis liepia jam nužudyti žmogų. Atsisakęs paklusti šiam nurodymui, Robertas praranda Reimondo malonę ir tuomet prasideda detektyvas, kaip viską atgauti.
Antrasis pasakojimas netgi dar keistesnis. Danielis (Jesse Plemons) dirba policininku, tačiau po žmonos Liz (Emma Stone) dingimo jo elgesys pasidaro labai keistas. Ilgėdamasis žmonos jis jos atvaizdą įžvelgia netgi nusikaltėlių veiduose, kartu su draugais nori žiūrėti jų dar žmonai esant šalia turėto grupinio sekso vaizdo įrašą, jam nuolat kažkas skambina, bet nekalba į ragelį, kol vieną dieną žmona atsiranda, tačiau Danielis netiki, kad čia ji. Psichiatras nustato maniakinę depresiją, išrašo vaistų, tačiau Danieliui paranoja nepraeina – jis šventai įsitikinęs, kad moteris, gyvenanti jo namuose, yra apsimetėlė.
Trečioji istorija sukasi apie grupę sektantų, kurie iš saviškių turi išsirinkę savotiškus dievukus. Su jais vienais galima mylėtis, jų vienų ašarų vandenį vienintelį galima gerti, jų vienų teorijoms reikia paklusti. Emilė (Emma Stone) ir Endriu (Jesse Plemons) yra išrinkti leistis į sektos šventosios paiešką, nes jie įsitikinę, kad kažkur gyvena mergina, mokanti gydyti žaizdas ir prikelti žmones iš mirusiųjų. Endriu – tipiškai atrodantis sektantas, su skusta galva, plačiais drabužiais ir visad avintis sandalus, o Emilė kitokia – ji turi vyrą ir dukrą, nuo kurių jai vis dar sunku atsiskirti. Išaiškėja, kad šventoji tikrai egzistuoja, o Emilė, patyrusi sektos dievų nemalonę, desperatiškai bando ją sugauti.
Jorgo Lantimoso drama „Malonės rūšys“ primena graikų tragediją. Matyt, dėl fone leidžiamos sakralinės muzikos, kuri, beje, būdinga ir kitiems jo filmams. Jo filmai tiesiogiai nėra susiję su religija ir jis nenagrinėja tikėjimo klausimų, tačiau atrodo, kad savo siužetuose bando suprasti dievo vaidmenį, dievo ir žmonių santykį. Nesupraskite manęs klaidingai – kalba nesisuka apie konkrečią religiją – nei apie krikščionybę, nei apie islamą, nei apie budizmą. Labiau nagrinėjamas psichologinis dievo fenomenas, būtent – kontrolė ir malonė. Jorgo personažai dažnai prašo malonės, ją gauna arba negauna, tačiau ši malonė siejasi su kontrole, mat tas, kas suteikia malonę, gali kontroliuoti.
Žinoma, šio filmo kontekste žodis „malonė“ atsirado lietuviškame vertime. Angliškame filmo pavadinime figuruoja „gerumas“. Jei kalbėtume apie gerumą, filme jo buvo vaikomasi, tačiau neprisivyta, nes jis vaizduojamas iškreiptas ir ligotas. Tiesą sakant, atrodo, kad „Malonės rūšys“ tęsia Jorgo kitų filmų minties giją, kuriuose žudomas šventumas.
Malonės tema ir jungia visus tris siužetus. Pirmajame pasakojime Reimondas atima ir suteikia malonę Robertui, antrajame pasakojime Liz pasakoja, kad kai ji buvo įkalinta negyvenamoje saloje, joje gyveno daug šunų, kurie taip pat suteikdavo jai malonę arba ją atimdavo, šunys tuomet tapo valdovais, o žmonės – pavaldiniais, o trečiajame pasakojime sektanktai ieškojo malonės, tačiau galiausiai ją nužudė. Summa summarum filmo kontekste malonė patenka į kvailų žmonių rankas, todėl atsiranda daug absurdo, o ta tikroji malonė ne veltui slepiasi nuo pasaulio, nes pasaulis iš esmės yra kvailas ir linkęs į naikinimą ir susinaikinimą. Šunys tampa valdovais, o žmonės – šunimis.
Apibendrinant filmą „Malonės rūšys“ galima sakyti, kad jam trūksta dinamikos, o trys valandos – gerokai per daug žiūrėti kino juostą, kuriai trūksta veiksmo, tačiau režisieriui tikrai netrūko išmonės ir fantazijos. Vien dėl to, kad galėtume pabūti jo fantazijų ir išmonės pasaulyje, verta eiti žiūrėti jo filmų.
