Veiksmo ir stiliaus meistras, kuris perrašė kino taisykles ir sukūrė nepamirštamus kinematografinius šedevrus per daugiau nei tris dešimtmečius.
Robertas Rodriguezas, gimęs 1968 m. birželio 20 d. San Antonijuje, Teksase, yra vienas žymiausių šiuolaikinių kino režisierių, prodiuserių ir scenaristų. Jo kūrybinis kelias prasidėjo nuo filmų kūrimo namie, kuriuose dalyvavo jo šeimos nariai kaip aktoriai ir filmavimo komanda. Jis pirmą kartą išgarsėjo su filmu “El Mariachi” (1992), kurį sukūrė vos su 7000 dolerių biudžetu, dalyvavęs klinikiniuose tyrimuose, kad surinktų pinigų. Šis filmas laimėjo apdovanojimą už geriausią draminį filmą “Sundance” kino festivalyje ir tapo pirmuoju Amerikos filmu, išleistu ispaniškai, kurį platino didelė studija.
Po “El Mariachi” sėkmės, Rodriguezas tęsė savo karjerą kurdamas filmus, kurie sulaukė plačios auditorijos dėmesio. 1995 m. jis išleido “Desperado”, kurio pagrindinius vaidmenis atliko Antonio Banderas ir Salma Hayek. Trečiasis trilogijos filmas, “Kartą Meksikoje”, buvo išleistas 2003 m., kurį Rodriguezas pats parašė, nufilmavo ir sumontavo. Šie filmai tapo kultiniais ir įtvirtino Rodriguezo kaip veiksmo filmų meistro reputaciją. 1996 m. Rodriguezas bendradarbiavo su Quentinu Tarantino filme “Nuo sutemų iki aušros”, o vėliau jie kartu režisavo “Grindhouse” (2007. Šie bendri darbai parodė jų abiejų unikalų požiūrį į kino kūrimą ir sugebėjimą derinti įtampos, siaubo ir veiksmo elementus.
2000 m. jis su Elizabeth Avellán įkūrė “Troublemaker Studios” – prodiuserinę kompaniją Ostine, kuri tapo svarbiu kino gamybos centru. Ši studija ne tik gamina filmus, bet ir turi pasaulinio lygio specialiųjų efektų studiją, muzikos ir leidybos padalinius. “Troublemaker Studios” padarė Austiną svarbiu kino gamybos centru ir leido Rodriguezo kūrybai išlikti nepriklausomai. Rodriguezas taip pat sukūrė šeimyninio žanro filmų seriją “Šnipų vaikai”, kuri tapo didžiuliu hitu ir sulaukė tęsinio. Šie filmai buvo kritiškai įvertinti ir komerciškai sėkmingi, atnešdami daugiau nei 100 milijonų dolerių vien Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau jis režisavo filmus “The Faculty” (1998), “Nuodėmių miestas” (2005), kur jis bendradarbiavo su Franku Milleriu, ir “The Adventures of Sharkboy and Lavagirl” (2005).
Be savo filmų kūrimo, Rodriguezas garsėja kaip nepriklausomo kino meistras, kuris dažnai pats filmuoja, redaguoja ir kuria muziką savo filmams. Jis taip pat įkūrė savo televizijos kanalą “El Rey” ir yra žinomas dėl savo novatoriško požiūrio į kino pramone. Rodriguezas taip pat turi keletą trumpų mokymo tipo segmentų savo DVD leidiniuose, kur jis dalijasi patarimais su pradedančiaisiais kino kūrėjais apie tai, kaip kurti pelningus filmus naudojant pigias ir prieinamas technologijas. Jis yra laikomas vienu gerbiamiausių Lotynų Amerikos kino kūrėjų, padaręs didelę įtaką kino industrijai. Jo gebėjimas dirbti įvairiuose žanruose ir su skirtingais biudžetais, visada išlaikant unikalų stilių ir kūrybinę viziją, padarė jį išskirtiniu režisieriumi ir prodiuseriu. Jo darbas apima ne tik veiksmo ir siaubo filmus, bet ir šeimyninius filmus, kurie sugeba sužavėti įvairaus amžiaus auditorijas.
Rodriguezas taip pat žinomas dėl savo daugelio talentų – jis dažnai atlieka ir kitus filmo kūrimo darbus, tokius kaip: operatorius, montuotojas, kompozitorius ir specialiųjų efektų kūrėjas savo filmuose. Ši daugiabriaunė patirtis leidžia jam turėti visišką kontrolę ir kūrybinę laisvę savo projektuose. Jo inovatyvus požiūris į kino kūrimą ir gebėjimas sukurti kokybiškus filmus su mažais biudžetais padarė jį vienu iškiliausių šiuolaikinių kino kūrėjų. (Jonas Gricius)
Top 5 Roberto Rodriguezo filmai
5. ,,Teroro planeta‘‘ (Planet Terror, 2007)
„Teroro planeta“ pasižymi savitu 1970-ųjų ir 1980-ųjų metų „grindhouse“ kino stiliumi, kuris būdingas mažo biudžeto siaubo ir veiksmo filmams. Filmas sąmoningai atrodo tarsi senos, prastos kokybės juostos, su „subraižytomis“ ir „sudilusiomis“ vietomis, perteikiant autentišką „grindhouse“ kino atmosferą.
„Teroro planetos“ veiksmas vyksta nedideliame Teksaso miestelyje, kur go-go šokėja Šerė (Cherry Darling, vaidina Rose McGowan) nusprendžia palikti savo darbą ir ieškoti geriau apmokamos galimybės. Netikėtai ji susitinka su savo buvusiu draugu El Wray (vaidina Freddy Rodriguez) vietiniame restorane. Tuo tarpu grupė karių, vadovaujama leitenanto Muldoon (vaidina Bruce Willis), vykdo sandorį su mokslininku, vardu Abby (vaidina Naveen Andrews), kuris parduoda mirtiną biocheminį reagentą. Kai sandoris nepavyksta, Abby į orą paleidžia pavojingas dujas, kurios pasklidusios po miestelį, visus gyventojus paverčia kraujo ištroškusiais psichopatais.
Miestelyje prasideda chaosas, kai užsikrėtę gyventojai pradeda siautėti ir žudyti visus, ką tik sutinka. Šerė ir El Wray susivienija ir veda grupelę išgyvenusiųjų ieškoti saugaus prieglobsčio. Tarp šių išgyvenusiųjų yra ir įvairūs kiti miestelio gyventojai, įskaitant gydytoją Dakotą Block (vaidina Marley Shelton) bei šerifą Hague (vaidina Michael Biehn). Šerė ir El Wray kovoja su zombiais bei stengiasi apsaugoti išgyvenusius, tuo pačiu bandydami suprasti ir sustabdyti šią mirtiną epidemiją. Filmas yra intensyvus, pilnas veiksmo ir įtampos, su daugybe kraupiai smurtinių scenų ir juodo humoro akimirkų. Siaubo ir veiksmo elementai susipina, sukurdami unikalią ir įsimintiną kino patirtį. (Gediminas Jankauskas)
4. „Alita Kovos angelas“ (Alita: Battle Angel, 2019)
Režisierius Robertas Rodriguezas juostoje „Alita Kovos angelas“ savo kūriniui siužetą aptiko japoniškoje mangoje (taip Tekančios saulės šalyje įprasta vadinti rimtus komiksus – Amerikoje panaši kūryba vadinama grafiniais romanais). Japono Yukito Kishiro manga „Gunnm“ (1991 – 1995), pagal kurią sukurta „Alita“, priklauso kiberpanko fantastikos žanrui, o tokios rūšies kūriniams būdinga ateities pasaulį vaizduoti itin niūriai, akcentuojant tai, kad technologijų iš(si)vystymo lygis čia atvirkščiai proporcingas skurde bei chaose gyvenančiai žmonijai. Dar japonų fantastinėms mangoms būdinga tai, kad dėl šviesaus žmonijos rytojaus čia dažniausiai kovoja paaugliai – telepatinių galių turintis jaunas baikeris Tetsuo (Katsuhiro Ôtomo „Akira“) ar jauna paauglė kiborgė Alita.
Filmo „Alita Kovos angelas“ siužetas plėtojasi XXVI a. Didysis karas prieš tris šimtmečius nusiaubė Žemę, bet ir dabar gyvenimas į įprastas vėžes nesugrįžo. Dar prieš prasidedant karui žmonės išmoko statyti skraidančius miestus. Dabar iš jų liko tik tarp dangaus ir buvusios Žemės kybantis Zalemas, o jį reikalinga energija aprūpina Geležinis miestas, kuris kartu yra ir milžiniškas Zalemo atliekų sąvartynas.
Kartą Geležinio miesto metalo laužo kapinyne kibernetikos daktaras Ido (Christophas Waltzas) aptinka viršutinę sulaužytos kiborgės dalį ir šį kibernetinį organizmą savo laboratorijoje prikelia naujam gyvenimui. Dabar Alitą (Rosa Salazar) ne tik nepamena, kas ji tokia, bet ir neturi jokio suvokimo apie ją supantį pasaulį. Todėl viskas Alitai yra nauja, kiekviena patirtis yra pirmoji gyvenime. Merginai teks ateities pasaulyje patirti visa tai, kas senais laikais buvo įprasta Žemės gyventojams – džiaugsmus ir nusivylimus, meilę ir mirtinus pavojus. Tačiau Alita nėra paprasta mergina, kurią persekioja postapokaliptinio pasaulio piktadariai – jiems rūpi sužinoti visas paslaptis, kuriomis grįstos seniai prarastos Alitos kibernetinio organizmo technologijos.
Šį siužetą buvo sumanęs ekranizuoti pats Jamesas Cameronas, tačiau fenomenali „Avataro“ sėkmė ir su juo susiję kiti projektai vis atidėliojo „Kovos angelo“ planus, kol galiausiai režisierius pardavė jam priklausiusias teises, o pats pasitenkino prodiuserio funkcijomis.
Filmas „Alita: kovos angelas“ Alitos (Raus Salazar) praeitį atskleidžia taip, kaip anime niekada neatskleistų. Tiesą sakant, anime filmuose beveik nerodoma personažo praeitis. Tam, kad personažas būtų geriau atskleistas, filme naudojamos kelios siužeto detalės iš manga komiksų apie Alitos praeitį, kurios vis pasirodo filme. Pavyzdžiui, šmėžuojantys prisiminimai, parodantys Alitos praeities gyvenimą, kuriame ji buvo Berserkerė, kovojanti Marso mūšio lauke (nors to nėra anime), bet tai svarbi istorijos dalis, būtina suprasti Alitos tapatybę ir likimą.
Taip pat, prarastas kovos menas panzer kunst, kurį Alita buvo įvaldžiusi prieš robotus ir robotas Timbuktu. Šie elementai panaudoti iš manga, ne iš anime. Šis išgalvotas kovos menas panaudotas užpildyti prarastos tapatybės istoriją po to, kai Dr. Idau (Kristoferis Valcas) randa ją parblokštą tarp grupelės piktadarių.
Filme taip pat sukurtas geresnis piktadarys nei anime.Edvardui Nortonui personažą įkūnyti pavyko kur kas geriau nei daugelis žmonių galėjo pagalvoti. (G.J.)
3. „Nuo sutemų iki aušros“ (From Dusk Till Dawn, 1996)
Anksti tapęs „Tarantino gaujos“ nariu, Robertas Rodriguezas su Quentinu Tarantino dalyvavo realizuojant kelis kino projektus: „Keturi kambariai“ (1995), „Nuodėmių miestas“ (2005), „Grindhouse” (2007), „Mačetė“ (2010) ir kt.
Vienas pirmųjų tokių projektų buvo pašėlusi zombių komedija „Nuo sutemų iki aušros“, sukurta pagal Tarantino scenarijų. Filmo siužetas išties „išlaužtas iš piršto“. Du broliukai Setas (George’as Clooney) ir Ričardas (Quentinas Tarantino) sprunka nuo Teksaso policijos ir FTB agentų į Meksiką, kur nuo neatmenamų laikų saugų prieglobstį rasdavo visokio plauko “razbaininkai”. Pakeliui į savo “pažadėtąją žemę”, kur jų jau laukia lagaminas su pinigais, bėgliai paima įkaitais kemperiu keliaujančio pastoriaus Džeikobo Falerio (Harvey Keitelis) šeimą. Išvengę pavojų bei bendro nuotykio suvienyti bendrakeleiviai tampa dar viena “laukine gauja” ir sustoja pailsėti nepadoraus pavadinimo smuklėje. Rami oazė tuoj po vidurnakčio pavirsta tikru pragaru, o visi nuolatiniai klientai – šiurpą keliančiais vampyrais, trokštančiais šviežio atvykėlių kraujo. Kova bus nuožmi…
Seanso metu ant žiūrovo galvos lyg iš gausybės rago pasipila tikri postmodernistinės fantazijos fontanai ir neįtikėtini siužeto posūkiai. Filmas prasideda kaip energingas kriminalinis trileris, paskui „įšoka“ į „kelio kino“ vėžes, galiausiai transformuojasi į naktinę zombių bei vampyrų fiestą, kai butaforinis kraujas liejasi laisvai. O pabaigai pasilieka įdomi, nors ir abejotina moralė, leidžianti pamąstyti apie tai, kodėl ne visi išgyveno nuožmioje kovoje su apokaliptiniu blogiu. Filmas daug kartų priartėja prie tos ribos, už kurios prasideda trasho teritorija, tačiau sustoti ant pavojingo slenksčio padeda autorių saviironija, o iš visų pakampių kyšantys parodijos elementai leidžia filmą suvokti kaip anekdotą. (G.J.)
2. „Desperado“ (Desperado, 1995)
1992-aisiais metais ekranuose pasirodė kuklus niekam nežinomo jauno (vos 24-erių metų) meksikiečio Roberto Rodriguezo režisuotas veiksmo filmas „Mariačis“ (El mariachi). Mariačiais Meksikoje vadinami pragyvenimui gitaros garsais užsidirbantys klajojantys muzikantai. Vienas jų (jį suvaidino Carlosas Gallardo), trokštantis pratęsti savo šeimos tradicijas, su šypsena lūpose ir juodu gitaros dėklu atkeliauja į mafijos gaujų apsėstą miestelį. Kaip tyčia visi čia laukia atvykstant pagarsėjusio žudiko. Pirmiesiems žiūrovams patikusį filmą gabus debiutantas vos už 7 tūkstančius dolerių susuko 16 mm. juostoje. Pastebėję šiame filme nemenką komercinį potencialą studijos Columbia Pictures vadovai investavo dar 220 tūkstančių 35 mm. juostos formatui bei reklamai ir netrukus uždirbo du milijonus dolerių.
Filmo apie „Lotynų Amerikos trubadūrą“ tęsinio „Desperado“ (1995) ilgai laukti neprireikė. Antrajam vadinamosios „meksikietiškos trilogijos“ filmui Holivudo bosai nepašykštėjo septynių milijonų dolerių biudžeto ir pagrindiniams vaidmenims patvirtino dvi populiarias kino žvaigždes – ispaną Antonio Banderasą ir meksikietę Salmą Hayek (Carlosui Gallardo šį kartą teko pasitenkinti nedideliu antraplaniu vaidmenėliu). Siužetas pakito ne itin stipriai. Klajojantis muzikantas po daugelio metų atvyksta keršyti narkotikų prekeivių gaujos vadui Bučui (Joaquimas de Almeida) už mylimos merginos nužudymą. Vaikino rankose – gitaros dėklas, kuriame visai ne muzikos instrumentas, o tikras ginklų arsenalas. Nužudytų “blogiečių” skaičiumi “Desperado” gerokai lenkia kitus veiksmo filmus, o toną šiai kriminalinei baladei užduoda pats Quentinas Tarantino, filmo pradžioje pasakojantis seną anekdotą ir po kelių akimirkų paspringstantis kulka. Ugningas Antonio Banderas idealiai tinka paslaptingo keršytojo vaidmeniui, naują herojaus pagalbininkę Karoliną vaidinanti Salma Hayek trykšta nežemišku grožiu, o beveik nenutylančios revolverių salvės susilieja su kerinčiais gitarų garsais (muzika grupės Los Lobos).
Po šio filmo Robertas Rodrigesas tapo anuomet populiarios Quentino Tarantino “gaujos” nariu, o 2003-aisiais realizavo dar vieną veiksmo filmą „Kartą Meksikoje“ (Once Upon a Time in Mexico). Jame paaiškėja, kad pagrindinio herojaus gražuolę žmoną Karoliną ir dukrą nužudo banditai, o jam nelieka nieko kito, kaip keršyti už sugriautą gyvenimą. Bet greitai asmeninio keršto motyvus užgožia kitas tikslas – apginti Meksikos prezidentą nuo galingo narkobarono Bariljo (Willemas Dafoe). Tokią kilnią valstybinę užduotį muzikantas gauna iš korumpuoto CŽV agento (Johnny Deppas), kuris pats visai nenori rizikuoti savo galva dėl svetimos valstybės vadovo. Nuo šio momento prasideda sprogimų ir makedoniškų šaudynių (kai pyškinama dviem pistoletais iš bet kokios padėties) fejerverkas. O štai romantikai šioje pirotechnikos fiestoje šį kartą vietos beveik neliko. (G.J.)
1. „Nuodėmių miestas“ (Sin City, 2005)
Nuodėmių miestas – tikras pragaras Žemėje. Jo gatvėmis slankioja tokie išperos, kurių sutikti nenorėtų net pats velnias, tamsūs užkaboriai slepia juodžiausias paslaptis, o policija – tik įrankis nusikaltėlių rankose. Čia – kiekvienas už save, čia – akis už akį, dantis už dantį, ir pasigailėjimo tikėtis neverta.
„Nuodėmių miesto“ stilistika žavi nuo pirmo kadro iki paskutinės filmo sekundės. Dar niekad kino ekranas neskendėjo tokioje išraiškingoje tamsoje, su kuria palyginus Gotemo miestas ankstesniuose „Betmenuose“ yra tikra saulės karalystė. Visi klasikiniai amerikietiški “juodieji” kriminaliniai filmai ir vokiškojo kino ekspresionizmo šedevrai, kuriuos gausiai cituoja ir perfrazuoja “Nuodėmių miesto” autoriai, nuo šiol atrodys tarsi gausiai patręšta dirva, iš kurios dabar vis gausiau ims dygti naujos rūšies kinematografinės “piktybės gėlės”.
Tikras šio žanro specialistas Frankas Milleris, leidyklos „Marvel“ pasididžiavimas, sugalvojo ir „Nuodėmių miesto“ personažus. Ne tik sugalvojo, bet ir ryžosi juos jau kaip filmo režisierius (drauge su komercinio kino specialistu Robertu Rodriguezu) perkelti į didžiuosius ekranus. Taip gimė visai naujos estetikos kino kūrinys, Kanų kino festivalyje apdovanotas prizu su tokia formuluote: „Už meninius ir techninius pasiekimus“.
Pasiekimų „Nuodėmių mieste“ tikrai buvo daug. Ne tik nespalvotas plačiaekranis vaizdas su ryškių spalvų inkliuzais (šiuos vizualinius kontrastus kaip mat pasisavino komercinė reklama). Ne tik gausios citatos iš klasikinio vokiečių kino ekspresionizmo ar „juodųjų“ kriminalinių amerikietiškų filmų. Ne tik specialios kompiuterinės technologijos, leidžiančios gyvus aktorius paversti animuotais personažais. Netikėtai atrodė ir naujojo filmo dramaturgija, kurioje nusikaltimas gali būti ne amoralus, o atpildas arba kerštas atrodo kaip mirtina nuodėmė. Jau nekalbant apie tai, kad „Nuodėmių miestas“ priminę apie seną tiesą – vaizdas kine visada yra svarbesnis už žodį. Šis filmas net didžiausius skeptikus įtikino, kad komiksas gali tapti tikro meno reiškiniu ir kad pramoginiame kūrinyje užtenka vietos ir rimtoms mintims, ir prasmingiems meniniams apibendrinimams. (G.J.)
